Septynios Dievo dvasios ir septynios žvaigždės

[Diak. Tomas M.]

Bet dabar aš noriu užduoti klausimą. Nors klausimas ir ne į temą, bet tai daug ką paaiškintu. (Apr 3:1) Rašoma apie septynias Dievo dvasias ir septynias žvaigždes. Kas yra tos septynios Dievo dvasios ir septynios žvaigždės?

[Sigitas]

Bet dabar aš noriu užduoti klausimą. Nors klausimas ir ne į temą, bet tai daug ką paaiškintu. (Apr 3:1) Rašoma apie septynias Dievo dvasias ir septynias žvaigždes. Kas yra tos septynios Dievo dvasios ir septynios žvaigždės?

,,Sardų bažnyčios angelui rašyk: 'Tai sako Tas, kuris turi septynias Dievo Dvasias ir septynias žvaigždes. Aš žinau tavo darbus: tave vadina gyvu, o tu esi miręs" (Apr.3,1; K. Burbulio vertimas).
,,Sardų bendrijos angelui rašyk: 'Tai sako tas, kuris laiko septynias Dievo dvasias ir septynias žvaigždes. Aš žinau tavo darbus: tave vadina gyvu, o tu esi lavonas" (APr.3,1; Č. Kavaliausko vertimas).

Čia kalbama ne apie dvasias ir žvaigždes, o apie TĄ, kuris jas "turi" arba "laiko", t.y. Dievą Jėzų Kristų.
Žodis "septynios" nebūtinai reiškia skaičių 7.
Analogą randame ankstesniame skyriuje: ,,,,Efezo bažnyčios angelui rašyk: 'Tai sako Tas, kuris laiko savo dešinėje septynias žvaigždes, kuris vaikščioja tarp septynių aukso žibintuvų" (Apr.2,1; K.Burbulio vertimas).

,,septyni deglai liepsnojo prieš sostą, o tai yra septynios Dievo dvasios" (Apr.4,5b). Apreiškimo Jonui knygoje viskas kalbama simboliais, kurių prasmės raktas slypi Senajame Testamente, išminties ir pranašų knygų rinkiniuose.

Konkretus pavyzdys:
,,sosto viduryje ir aplinkui sostą buvo keturios būtybės, pilnos akių iš priekio ir iš užpakalio. Pirmoji būtybė buvo panaši į liūtą, antroji būtybė panaši į veršį, trečioji būtybė turinti tarytum žmogaus veidą, ketvirtoji būtybė panaši į skrendantį erelį. Kiekviena iš keturių būtybių turėjo po šešis sparnus; aplinkui ir viduje jos buvo pilnos akių" (Apr.4,6b-8a).
,,lyg keturi gyvūnai: jie turėjo žmogaus išvaizdą, bet kiekvienas jų su keturiais veidais ir kiekvienas jų su keturiais sparnais. Jų kojos buvo tiesios, o kojų padai tarsi veršio nagos; jos žibėjo, kaip žiba šveistas žalvaris. Žmogaus rankos buvo po jų sparnais keturiuose šonuose. Visi keturi gyvūnai turėjo veidus ir sparnus. Jų sparnai lietė vienas kitą. Eidami jie nesigręžiojo, – kiekvienas gyvūnas ėjo tiesiai į priekį. Jų veidai atrodė šitaip: visi keturi turėjo žmogaus veidą {iš priekio}, visi keturi turėjo liūto veidą dešinėje, visi keturi turėjo jaučio veidą kairėje ir visi keturi turėjo aro veidą {iš užpakalio}. Tokie buvo jų veidai. Kiekvienas gyvūnas turėjo du sparnus taip išskleistus aukštyn, kad jie lietė kaimyno sparnus, o kiti du sparnai dengė jų kūnus. Kiekvienas ėjo tiesiai į priekį, – jie ėjo, kur tik dvasia norėjo eiti, ir eidami nesigręžiojo. Taigi tokia buvo gyvūnų išvaizda." (Ez.1,6-13).