Ekumeninės patirtys mūsų gyvenimuose

[Diak. Tomas M.]

Šį savaitgalį apturėjau galima būtų pavadinti "ekumeninį momentą", ir kas įdomiausia, manau, kad jo iniciatorė buvo Švč. Mergelė Marija 

Žmona mane išleido kelioms dienoms pravėdinti smegenų ir pagyventi prie Benediktinų vienuolyno. Ten viename butelyje gyvenau kartu su dar dviem vyrais, atvažiavusiais savo keliais. Po trumpo susipažinimo pokalbio, aš net neturėjau iliuzijų, kad vienas jų nebuvo katalikas. Retrospektyviai žiūrint tai nėra keista, nes Šv. Benedikto bendrijos yra ne tik pas katalikus. Kadangi Šv. Benediktas gyveno apie 6 amžių, jo mokymas ir dvasingumas yra priimtinas daugelyje krikščionių konfesijų.

Vienas tų vyrų, vyresnis, pasiguodė, kad jo dukra susirgo labai reta genetine liga ir nors ji buvo sėkmingai pradėjusi studijas medicinos universitete, jos sveikata labai pradėjo blogėti ir prognozės nenumato ilgo gyvenimo. Keletą kartų metuose ji atvažiuoja į vienuolyną kažkiek dvasiškai atsigauti. Jaunesnis vyrukas yra mokytojas, atvažiavęs atsigauti po semestro, na o man irgi reikėjo truputį ramybės nuo dviejų mažų mergaičių

Vienuolyne nėra specialios programos, bet vienuoliai visą parą meldžiasi pilną Valandų liturgiją, tad galima su jais jungtis maldoje, o tarp maldų tame namelyje galima ramiai paskaityti knygą ar pasivaikščioti apylinkėse.

Kažkaip atėjo man tokia mintis, kad jei jau mes susirinkome su dvasiniu darbu mintyje, gražu būtų visiems pasimelsti Rožinį už to žmogaus dukrą. Aš paklausiau abiejų ar jie mėgsta melstis Rožinį, abu taip neaiškiai numykė, bet sakė galima pabandyti. Prieš einant melstis, paklausiau jaunesnio vyruko ar jis namuose meldžiasi Rožinį ir jis prasitarė, kad jo žmona daugiau nei jis ir kad jie abu yra anglikonai...

Tad po Vakaro liturgijos maldos mes susėdome ir pradėjome... Aš nemoku atmintinai angliškai tikėjimo išpažinimo, o jie pasirodo ir patys nemokėjo mintinai, na bet internetas pagelbėjo - pasirinkome Nikėjos tikėjimo išpažinimą, kuris visiems daugumoje tiko O po to gražiai pasimeldėme vieną paslaptį! Vaikinukui labai patiko mano benediktiškas rožinis. Po maldos kažkaip man atėjo mintis jam jį padovanoti, sakau, jei tu tikrai melsiesi Rožinį, aš tau jį padovanosiu ir jis su džiaugsmu ir dideliu dėkingumu jį priėmė, tiesa jis jį pavadino ne rožiniu, bet maldos virve (dažnai taip vadina Jėzaus maldai skirtus karoliukus)

Vėliau jis man pasakojo, kad jis jaučiasi labiau kataliku ir kad anksčiau jis neskyrė dėmesio Švč. Mergelei Marijai, bet viena jo parapijietė už jį meldėsi ir vieną kartą jį aplankė mistinis Švč. Motinos artumo jausmas, po kurio jis pradėjo vis daugiau dėmesio Jai skirti. Kažkaip tikiuosi, kad jo jauna šeima Švč. Mergelei vedant, ateis ir į vienybę su Katalikų Bažnyčia.

Atsisveikindami apsikabinome, kaip seni draugai

[vida]

Tomai, super.Te laimina Viešpats Tave ir mus visus