Besibaigiant 2015-tiems: apie svajones

[Silvija]

Svajokit atsakingai - svajonės pildosi!

Štai tokią prasmingą sentenciją išgirdau iš Benedikto Vanago lūpų. Manau, kad verta paliesti šią temą .

[Diak. Tomas M.]

Stengiuosi nesvajoti. Visą gyvenimą svajojau ir tai prie gero neprivedė. Manau svajonės yra kažkuria prasme būdas žmogų atitraukti nuo realybės, kuri ir turi didžiausią vertę, taip žmogus ir "degina" savo brangų laiką neegzistuojantiems proto "paveikslėliams".

Taip pat reikia suprasti, kad svajonės nėra lygu gyvenimo siekiams ar tikslams.

[Giedrė]

Svajoti nedraudžiama. Netgi būtina. Aš visada svajoju ... Kryptingai siekiant, svajonės pildosi. Pati tai patyriau. Nereikia būti pernelyg racionaliais, nes tai veda į cinizmą.

Gražių Naujųjų Metų visiems su gražia tango muzika.


https://www.youtube.com/watch?v=As0QHcUSGYY

[Silvija]

Manau svajonės yra kažkuria prasme būdas žmogų atitraukti nuo realybės, kuri ir turi didžiausią vertę, taip žmogus ir "degina" savo brangų laiką neegzistuojantiems proto "paveikslėliams".

O jei proto "paveikslėliai" būtų kilę iš širdies gelmės, iš ten, kur mes malda pasiekiame savo Viešpatį? Ar ir tokias svajones vadintum laiko deginimu? Kad ir neišsipildytų jos.

Dovydas svajojo pastatyti Namus VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardui. 18 Bet mano tėvui VIEŠPATS tarė: 'Gerai darei, kad svajojai pastatyti Namus mano vardui. 19 Tačiau ne tu Namus pastatysi, bet iš tavęs gimęs tavo sūnus pastatys Namus mano vardui'. (1 Kar 8, 17-19)

Gyvenimo siekiai ir tikslai... Manau jie gali niekur nevesti lygiai taip pat, kaip netikę svajonės.

Ar negalėtume pavadinti svajone neregio norą, kai Jėzus jo paklausė "Ko nori, kad tau padaryčiau?" Manau, kad jei mūsų svajonės sutampa su Dievo norais, jos yra geros.

Kitas dalykas, kaip tu elgiesi, kad jas įgyvendinti.

[ritajuo]

kartais pasvajot netgi labai smagu, tik nereikia prisirišti prie tų svajonių... pasvajojai ir paleidai... ir kartais žiūri, kad jau turi tai, apie ką kažkada pasvajojai... svajokim  su artėjančiais 2016 Viešpaties metais 

[Diak. Tomas M.]

Silvija, juk kalbi su etatiniu svajotoju tad gali netikėti, bet aš jau praėjau svajonių "pagirias" ir daugiau jų "gerti" nenoriu... o tas skaitinys manau nėra labai tikslus vertime, nes žr. pav. daugiau kalbama apie turėjimą minties širdyje, tad gal būtų buvę tiksliau sakyti, kad Dovydas troško pastatyti Šventyklą.

[Silvija]

Gerai. Tada manau svarbu būtų apibrėžti kuo skiriasi svajonės nuo troškimų. Ar nebus taip, kad svajojama vien proto/jausmų lygmenyje, o troškimai yra kilę iš giliosios širdies, kur visa apjungiama? Iš tiesų, žodis svajotojas asocijuojasi su dykaduoniaujančiu, kur nors ramunių pievoje prigulusiu ir į debesis žiūrinčiu jaunuoliu

P.S. vis dėlto tiek svajonės, tiek troškimai nėra geri arba blogi savaime, todėl geltonai užrašytos sentencijos žodelis atsakingai, manau, viską keičia.

Džiūgauk, jaunuoli, kol esi jaunas! Leisk savo širdžiai mėgautis savo jaunystės dienomis. Eik, kur veda tavo širdies troškimai, daryk, kas patinka tavo akims, bet žinok, kad dėl viso to tave Dievas pašauks į teismą. (Koh 11, 9)

[Diak. Tomas M.]

Man atrodo, kad troškimas yra vektorius, galbūt, kaip Silvija sako, einantis iš širdies į kažkokį siekiamą tikslą. Pvz. aš trokštu kažką Dievo garbei nuveikti ar pan. Tokiu būdu aš žinau kryptį, bet visą kitą galiu patikėti į Dievo rankas. Savaime suprantama, kai yra kryptis, tuomet prasideda apmąstymai, planų kūrimas ir pan. Bet tai nėra svajonės, tai yra realus troškimo įgyvendinimo darbas. Aišku, vektorius tik parodo kryptį, o kryptis gali būti bloga...

Tuo tarpu svajojimas, tai kai tu panyri mintimis į tavo geidžiamą situacijos baigtį ir ten skanauji tuos "pergalės vaisius", kurių iš tiesų nėra. Aišku, tikriausiai yra ir kitokių svajojimų, bet čia gal aš iš savo patirties bandau suformuluoti. Aš dažnai svajodavau savo kovas ir tai yra ryškus puikybės pasireiškimas, nes nors tose kovose aš daug nukentėdavau, vis tiek galų gale kažkoks tai didvyriškumas pasireikšdavo, kažkaip vis tiek "katinas sau uodega pakelia". Taip pat manau populiarus turėtų būti ir "rekreacinis svajojimas", kai šiaip svajoji apie malonius sau dalykus, sakykime, kaip aš kopinėju kalnais ar pan.

Bet kuriuo atveju, svajojimas yra laiko žudikas, o laikas yra vienas didžiausių turtų, kuriuos mums suteikia Dievas. Kartais, kai pagaunu save pėdinant svajonių takeliu, pasakau sau, kad milijonas svajonių valandų (kad ir kokios tos svajonės beatrodytų geros) nėra vertos vienos tikros Jėzaus maldos.

Vienas iš svajonių pasireiškimų - begalė holivudinių herojinių filmų, kurių dabar tiek išleidžiama, kad jaunimas vos ne kas savaitę kine gali žiūrėti po naują filmą ir vėl pasijusti to herojaus batuose. Bet tik realybė tokia, kad kuo daugiau tie vaikai žiūri filmų, tuo mažiau jiems laiko lieka tapti tais herojais... nes plienas grūdinasi žaizdre, o ne kino salėje. Čia ir pasireiškia blogio gudrybė.

[Giedrė]

Nežinau Tomai, bet man atrodo, kad žiūri į tai truputį per griežtai. Žinoma, jeigu tik svajosi ir nieko nedarysi, tai nieko ir nebus. Tada, kaip sakai, tik laikas eikvosis, tačiau jei svajosi ir sieksi tos svajonės išsipildymo, tada - kitas reikalas, nes tavo svajonė palaipsniui keis gyvenimą. O kartais - Dievas tiesiog padovanos galimybę svajonę išpildyti. Nuoširdžiai linkiu Tau, Tomai, svajoti būtent taip, kad svajonės realizuotųsi tikrovėje

Man taip nutiko su kelione į Fatimą Portugalijoje. Daug laiko svajojau tiesiog be vilties, nes atstumas didelis, o kelionė labai brangi. Tačiau kai dirbau užsienyje teko trumpai Portugalijoje būti darbo reikalais. Tada tą komandiruotę papildžiau dviem atostogų dienomis ir į Fatimą nuvykau netgi su savo abiem tėvais. Žinoma, reikėjo kalbėti su savo viršininkais, derintis, aiškinti, kodėl dabar staiga man prireikė tų dviejų dienų atostogų komandiruotės pabaigoje. Galų gale, reikėjo lėktuvo bilietus visai šeimai nusipirkti.  Mama su Tėčiu netgi bijojo skristi taip toli, bet kelionė pavyko puikiai, o Fatima mums dvasine šviesa šviečia iki šiol. Labai gražūs prisiminimai.

O kaip į visą tai gali pažiūrėti kitas? Ogi paniurnėti, kad čia tik kvailas įnoris ir pinigų švaistymas. Visokių žmonių yra.

Beje, nebūk toks priešiškas Holivudui, nes Lietuvoje būtent filmų dubliavimas ir vertimas duoda padoresnį uždarbį aktoriams ir vertėjams. Taigi, visur yra kažkas teigiamo.   

[Diak. Tomas M.]

Giedre, manau, kad būtent - tu turėjai troškimą

Aš nenoriu įgyvendinti savo svajonių ar gyventi savo svajonėmis, aš noriu įgyvendinti Dievo valią, o šioje vietoje nematau, kad svajonės padėtų.

Dėl kino industrijos nepergyvenu, žinai, juk ir rūkalų bei alkoholio pramonė žmonėms darbo vietas suteikia, na ir kas? 

[Sigitas]

Tikrai pritariu broliui Kristuje Jėzuje, Tomui:

... svajonės yra kažkuria prasme būdas žmogų atitraukti nuo realybės, kuri ir turi didžiausią vertę, taip žmogus ir "degina" savo brangų laiką neegzistuojantiems proto "paveikslėliams".

Taip pat reikia suprasti, kad svajonės nėra lygu gyvenimo siekiams ar tikslams.

C.S. Lewis knygoje ,,Kipšo laiškai" (15 laiške) tuos žodžius įdeda į senojo gundytojo lūpas.

Tačiau būna, kai Dievas siunčia svajones, troškimus, norus. Visa tai aš apjungčiau į vieną žargonišką sąvoką "svaigimą". Būna, kai žmogus pradedi svaigti kažkuo konkrečiu ir visur matai būtent tai.

Man tas šiais metais nutiko, noriu pasidalinti. Prasidėjo vienoje charizmatinėje konferencijoje Kauno ,,Gailestingumo versmės" bendruomenės organizuotoje, šiame forume aptartoje konferencijoje prie temos charizmatinis šlovinimas, svajojimas apie autobusiuką. Tąkart apie šitą idėją pasidalinau su tais bendruomenės žmonėmis, kurie buvo kartu, salėje. Bet didžiulio susižavėjimo ir palaikymo lyg ir nesutikau. Tai buvo sausio pabaigoje. Vėliau bendruomenės susirinkime, per pasidalinimą vėl šią mintį pasakiau, tačiau visi suprato, jog autobusiukas bendruomenei kainuoja per daug ir priedo, reikia vairuotojo, savininko. Vėliau ėmiau visur pastebėti autobusus. Visokius. Pradėjau svaigti - o gal man pačiam įsigyti? Kokį? Tada pradėjau domėtis kokie autobusai yra Lietuvoje ir kokių vairuotojo teisių reikia autobusiukui ar autobusui vairuoti. Pradėjau klausinėti žmonių, kitą kart net pats savimi stebėdamasis. Tačiau nebuvo pinigų. Dargi, negana to, vidury vasaros sugedo mano mažas mašiniukas ir, mėgindamas jį suremontuoti, meistrui sumokėjau dvigubai daugiau, nei galų gale jį pardavęs į metalo laužą, gavau pinigėlių.
Likau ir be pinigų ir be transporto priemonės. Tada Dievas man pasiuntė brolį iš bendruomenės į pagalbą. Jis pasiūlė man darbą ir... autobusiuką tam darbui nudirbti. Darbas buvo važinėti po Žemaitijos kaimo turgus ir ten prekiauti durimis, buitine technika, įvairiais darbo įrankiais ir kitais geležais. Visą likusią vasarą ir visą rudenį važinėjaus tuo "darbiniu" autobusiuku ir galvojau - negi tai yra tai, apie ką ,,svaigau" nuo pat sausio mėnesio konferencijos?
Galiausiai nusprendžiau, jog nea, man reikia kitokio autobusiuko, reikia švaraus, keleivinio, gražaus, kad sėdimų vietų būtų ne 2, kaip darbiniame - krovininiame, bet 9 - kiek leidžia "B" kategorijos vairuotojo teisės.
Tada pradėjau ieškotis sau sponsorių, kas paskolintų pinigų įsigyti autobusiukui. Tai tikrai sudėtingas reikalas. Teko apturėti sunkių ir sudėtingų pokalbių su visais giminaičiais ir pažįstamais. Stengiaus neužknisti. Daug meldžiausi "dėl šito reikalo", bet sponsorių buvo nerasta. Tada ėmiau klausinėti išmanančių žmonių, kokį autobusiuką pirkti. Domėjausi aktyviai internete, visokius automobilių pardavimo internetinius portalus aktyviai naršiau. Sužinojau, jog normalus keleivinis autobusiukas yra gerokai brangesnis, nei krovininis ar šeip lengvasis automobilis.
Tada, apsisprendęs ties konkrečia suma, paėmiau paskolą. Taip, gal būt kitas to nebūtų daręs, nežinau. Gal kuris nors charizmatikas būtų meldęsis iki nualpimo ar mirties arba meldęsis pakol nukris iš dangaus reikiama pinigų suma, nežinau. Aš ėmiau reikalą į savo rankas ir toliau "svaigau" apie autobusiuką, ieškodamas jo ne tik, kad Lietuvoje, bet konkrečiai arčiau Klaipėdos. Radau ir labai apsidžiaugiau. Tai įvyko spalio viduryje. Radau kur kas gražesnį ir geresnį, nei norėjau, nei svajonėse mačiau. Su tėvu kartu nuvažiavome į susitikimą, tėvas padėjo nuderėti kainą beveik 200 eurų, radęs įvairių defektų, kur aš nebūčiau nė pastebėjęs (tą nuderėtą kainos skirtumą po poros dienų užmokėjau meistrui už vairo kolonėlės kapitalinį remontą). Priregistruodamas autobusiuką susidūriau su dar vienu gedimu, kurį greit sutvarkė šalia "Regitros" dirbęs autoelektrikas. Pasirodo jis - brolis Kristuje Jėzuje ir mudviejų įtikėjimo istorijos labai panašios.
Va taip va mano "svaigimas" tapo realybe. Svajonė materializavosi. Dabar galiu su džiaugsmu pasitarnauti artimui paveždamas kur tik reikia...

Pabaigai noriu grįžti prie C.S.Lewis knygos "kipšo laiškai", kurią, su begaliniu dėkingumu sesei Kristuje Jėzuje, Varlytei Keliauninkytei, galiu cituoti lietuviškai: ,,Ateitis iš visų dalykų yra mažiausiai panaši į amžinybę. Tai pati laikiniausia laiko atkarpa, nes Praeitis yra sustingusi ir jau nebeteka, o Dabartis apšviesta amžinybės spindulių." ir ,,beveik visos ydos yra įsišaknijusios ateityje. Nuodėmė nukreipta į ateitį!"

Taigi, svajokime, kaip sakė sesė Kristuje Jėzuje, Silvija, atsakingai! 

[Kaštonas]

"Taigi, svajokime, kaip sakė sesė Kristuje Jėzuje, Silvija, atsakingai!  "

Arba "PASIKONSULTUOKITE" pirmiausia su tuo kas skiria svajonę nuo geismo. Dar geriau, su žmogumi kuris skiria dvasias.

"Dabar galiu su džiaugsmu pasitarnauti artimui paveždamas kur tik reikia..."

Aha, su džiaugsmu...

,,beveik visos ydos yra įsišaknijusios ateityje. Nuodėmė nukreipta į ateitį!"

[Diak. Tomas M.]

Žydų rabis apie tai, kaip svajonės paveikia šeimyninę laimę

Секреты семейного счастья 5. Ваш дом