VERITATIS SPLENDOR

[Kaštonas]

Bažnyčia žino, kad moralinės problemos didžiai jaudina kiekvieną žmogų ir įtraukia visus, net nepažinusius nei Kristaus, nei jo Evangelijos, nei paties Dievo. Ji žino, jog būtent moraliniame gyvenime visiems atsiveria išganymo kelias, kaip aiškiai primena Vatikano II Susirinkimas: "Visi be savo kaltės nepažįstantieji Kristaus Evangelijos ir jo Bažnyčios, bet ieškantieji Dievo nesugadinta širdimi ir besistengiantieji malonės veikiami įvykdyti savo darbais Dievo valią, kaip ją diktuoja sąžinės balsas, visi gali pasiekti amžinąjį išganymą. Dievo Apvaizda neatsako reikalingos pagalbos išganymui tų, kurie be kaltės nėra pasiekę aiškaus Dievo pažinimo, bet stengiasi ne be dieviškos malonės pagalbos gyventi teisingą gyvenimą. Kas juose gera ir teisinga, Bažnyčios yra vertinama kaip pasirengimas Evangelijai ir kaip dovana To, kuris apšviečia kiekvieną žmogų, kad šis turėtų gyvenimą"[7].
http://www.lcn.lt/b_dokumentai/enciklikos/veritatis-splendor.html#"Štai vienas jaunuolis prisiartino

[Kaštonas]

Žmogaus šventykla

54.  Ryšys tarp žmogaus laisvės ir Dievo įstatymo užsimezga asmens širdyje, t.y. jo sąžinėje: "Sąžinės gelmėje žmogus atranda įstatymą, kurio nėra sau davęs, bet kuriam privalo paklusti ir kurio balsas, visuomet kviesdamas mylėti ir daryti gera bei vengti pikta, skelbia širdyje: tai daryk, o šito venk. Mat žmogus turi savo širdyje Dievo įrašytą įstatymą, kurio klausyti reikalauja pats žmogaus orumas ir pagal kurį jis bus teisiamas (plg. Rom 2, 14-16)"[101].

Todėl požiūris į ryšį tarp laisvės ir įstatymo artimai susiję su sąžinės samprata. Minėtosios kultūros tendencijos, supriešindamos ir išskirdamos laisvę ir įstatymą, stabmeldiškai aukštindamos laisvę, veda prie "kūrybinio" sąžinės interpretavimo, nutolstančio nuo Bažnyčios ir jos Magisteriumo tradicinio požiūrio.

55.  Kai kurių teologų nuomone, sąžinės vaidmuo praeityje, bent jau tam tikrais laikotarpiais, ribojosi bendrų moralės normų taikymu konkrečiais žmogaus gyvenimo atvejais. Tačiau šios normos, anot jų, negali apimti ir atitikti visą unikalią asmens konkretaus veiksmo specifiką; tiesa, jos gali tam tikru mastu padėti tiksliai įvertinti situaciją, bet negali atstoti žmogaus asmeniško apsisprendimo, kaip elgtis konkrečiais atvejais. Maža to, minėta žmogaus prigimties ir jos svarbos moraliniam gyvenimui tradicinės koncepcijos kritika skatina kai kuriuos autorius teigti, jog tos normos yra ne tiek objektyvūs ir įpareigojantys sąžinės teismo kriterijai, kiek bendroji perspektyva, priartinanti ir rodanti žmogui, kaip tvarkyti savo asmeninį ir visuomeninį gyvenimą. Be to, šie autoriai iškelia sąžinės fenomeno sudėtingumą: ji artimai susijusi su visa psichologine bei emocine sfera ir veikiama daugelio asmens socialinės ir kultūrinės aplinkos įtakų. Kita vertus, ypač pabrėžiama, kokia reikšminga yra sąžinė, kurią Vatikano II Susirinkimas vadina "žmogaus [...] šventykla, kur jis lieka vienas su Dievu, kurio balsas skamba žmogaus viduje"[102]. Sakoma, kad šis balsas skatina žmogų ne tiek skrupulingai laikytis visuotinių normų, kiek kūrybiškai ir atsakingai imtis Dievo pavedamų asmeninių uždavinių.

Siekdami išryškinti "kūrybinį" sąžinės pobūdį, kai kurie autoriai jos veiksmus apibūdina ne kaip "teismą", o kaip "apsisprendimą": tik autonomiškai priimdamas tokius sprendimus, žmogus galįs pasiekti moralinę brandą. Nestinga tvirtinančių, jog tokiam subrendimui trukdąs daugeliu moralės klausimų pernelyg kategoriškas Bažnyčios Magisteriumas, kurio pasisakymai sukelią tikintiesiems nereikalingus sąžinės konfliktus.

56.  Tokiai pozicijai pagrįsti kai kas siūlo suteikti moralinei tiesai tam tikrą dvigubą statusą. Be abstrakčios doktrininės plotmės, reikią pripažinti konkretesnį egzistencinį aspektą. Atsižvelgiant į aplinkybes ir situaciją, tai leistų pagrįsti išimtis iš bendros taisyklės ir drauge ramia sąžine daryti tai, ką moralinis įstatymas kvalifikuoja kaip vidujai bloga. Šitaip kai kuriais atvejais įvedama perskyra ar net priešprieša tarp visuotinai galiojančio priesako doktrinos ir individualios sąžinės normos kaip galutinės instancijos, praktiškai sprendžiančios apie gėrį ir blogį. Tokiu pagrindu mėginama įteisinti neva "pastoracinius" sprendimus, prieštaraujančius Magisteriumo mokymui, ir motyvuoti "kuriamąją" hermeneutiką, pasak kurios, konkreti negatyvi norma anaiptol ne visais atvejais įpareigojanti sąžinę.

Neįmanoma nesuprasti, kad toks požiūris verčia suabejoti pačia sąžine žmogaus laisvės ir Dievo įstatymo akivaizdoje. Tiktai ankstesnis ryšio tarp laisvės ir įstatymo - ryšio, pagrįsto tiesa - paaiškinimas įgalina įvertinti "kūrybinę" sąžinės interpretaciją.

[Silvija]

Tiktai ankstesnis ryšio tarp laisvės ir įstatymo - ryšio, pagrįsto tiesa - paaiškinimas įgalina įvertinti "kūrybinę" sąžinės interpretaciją.

Kas tas vertintojas? O gal Vertintojas?

[Kaštonas]

Beržinė košė, vaikui sveika ar ne?

[Silvija]

Mudu iš skirtingų kampų prieiname prie šito, todėl nelabai suprantu, ką turi omeny. Apskritai, po diskusijų kitose temose atsirandantys tavo knygų ar kt. veikalų citavimai suprantami dažniausia tik tau vienam, nes tarsi turėdamas "kėslą" pamokyti keli juos, ar ne taip? Ar nebūtų naudingiau, jei dar ir pakomentuotum savo motyvą, kodėl tai darai (čia aš draugiškai, nes tikrai norėčiau didesnio tarpusavio supratimo, kad ir internete ir nevengiu pasimokyti, jei ką).

[Kaštonas]

,Mudu iš skirtingų kampų prieiname prie šito, todėl nelabai suprantu,,,
Tai naturalu.



O visa kita manau jau aptareme.

[Kaštonas]

"
  Tik Dievas gali atsakyti į klausimą apie gera, nes pats yra Gėris. Bet Dievas jau yra atsakęs į šį klausimą: jis sukūrė žmogų ir su išmintimi bei meile paskyrė jį tam tikram tikslui per širdyje įrašytą įstatymą (plg. Rom 2, 15),  "prigimtinį įstatymą". Tai "ne kas kita, kaip Dievo mums įlieta proto šviesa. Jos dėka mes pažįstame, ką turime daryti ir ko turime vengti. Šią šviesą ir šį įstatymą Dievas suteikė žmonėms per sukūrimo aktą"[19]. Vėliau, Izraelio istorijoje, jis tai padarė būtent "dešimčia žodžių", t. y. Sinajaus kalno įsakymais, kuriais pagrindė Sandoros tautos egzistavimą (plg. Iš 24) ir pašaukė ją būti jo "ypatinga nuosavybe visų tautų tarpe", "šventąja tauta" (plg. Iš 19, 5-6), idant jo šventumas šviestų visoms tautoms (plg. Išm 18, 4; Iš 20, 41).
Dekalogo dovana yra pažadas ir ženklas Naujosios Sandoros, per kurią įstatymas bus dar kartą ir galutinai įrašytas žmogaus širdyje (plg. Jer 31, 31-34) vietoj nuodėmės įstatymo, sugadinusio tą širdį (plg. Jer 17, 1). Tada žmogus gaus "naują širdį", nes jame apsigyvens "nauja dvasia", Dievo Dvasia (plg. Ez 36, 24-28)[20].

Todėl Jėzus, pabrėžęs, kad "vienas tėra Gerasis", atsako jaunuoliui: "Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų" (Mt 19, 17). Taip paskelbiama, kad egzistuoja artimas ryšys tarp amžinojo gyvenimo ir klusnumo Dievo įsakymams; būtent Dievo įsakymai rodo žmogui gyvenimo kelią ir veda į jį. Paties Jėzaus, naujojo Mozės, lūpomis dar kartą žmonėms perduodami Dekalogo įsakymai; jis pats juos galutinai patvirtina ir pateikia kaip išganymo kelią ir sąlygą. Įsakymas susijęs su pažadu: Senojoje Sandoroje buvo pažadėta žemė, kur tauta galės gyventi laisvai ir teisingai"