Sekuliarizmas Katalikų Bažnyčioje - kad kovoti su tuo, reikia susipažinti

[Saulius]

Ilgai laukiau įrašo apie VU Filosofijos fakultete vykusią kunigo Edmundo Naujokaičio paskaitą "Dievas mirė? Sekuliarizacija ir kas po jos" Šioje paskaitoje apibendrinama situacija Bažnyčioje ir pasaulyje. Ekumeninis judėjimas, kaip teigia kunigas E.Naujokaitis, yra sekuliarizacijos pasekmė pačioje Bažnyčioje. Manau visiems bus naudinga išgirsti. 
https://www.youtube.com/watch?v=mAbWPTScfao

[Diak. Tomas M.]

Labai įdomi paskaita, ir kartu siejasi su dabar tik ką Lenkijoje įvykusia Kristaus Karaliaus intronizacija.

Taip pat įdomi idėja atgaivinti baroko kultūrą tikėjime (pvz. Ignaco užsidegimas atversti ir kt.)

Ir jau į galą labai įdomi diskusija apie islamą ir teisingą Bažnyčios atsaką jam.

[Saulius]

Smagu, kai valstybė nusprendžia Dievo valdžią ir įstatymus laikyti aukštesniais nei pasaulietiniai. Tai radikalus posūkis europeizacijos procese, kai dalis valstybių ryžtingai grįžta prie pamatinių vertybių. Juk naujasis europietis pagal Briuselio architektus turėjo būti neprisirišęs nei prie šeimos, nei prie tautos, nei prie lyties, o save suvokti ne kaip asmenybę, bet kaip individą nesuvaržytą nei morale nei įsitikinimais. Šiame kontekste religingumas buvo ir yra laikomas didžiausia kliūtimi.

Sekuliarizacija bažnyčios viduje - baisus dalykas. Kai pagalvoji, kad tai vyksta ne vieną amžių...

[kukulis]

Atsiminkime vieną dalyką: Dievas veikia dabartiniame pasaulyje ir jis laimi prieš piktąjį.

Kalbant apie sekuliarizaciją, reiktų turėti omeny, kad tai įmanoma tik tuo atveju, kai kažkas tai daro tikslingai. Nes jeigu įvertintume vien mūsų silpnybes, tuomet, nesant piktai žmogaus valiai, galutiniame variante Dievas vis viena nugalės.

Nepavyko sakinio gražiai suregzti, bet tikiuosi kas nors supras, ką turėjau omeny

[vida]

Gražiai ir suprantamai  surezgei sakinį.

[Silvija]

Ekumeninis judėjimas, kaip teigia kunigas E.Naujokaitis, yra sekuliarizacijos pasekmė pačioje Bažnyčioje. Manau visiems bus naudinga išgirsti. 
https://www.youtube.com/watch?v=mAbWPTScfao

Lefebristai ir kun. E. Naujokaitis seniai yra nepaklusnume Bažnyčios mokymui, o tuo pačiu ir Dievo valiai. Nereiktų žavėtis iš šios paskaitos kylančiomis idėjomis, kurios aiškiai veda į susipriešinimą (pvz. tokia "smulkmena" - fokuliarų ar opusdeininkų vadinimas sektantais.)

Čia popiežiaus emerito Benedikto XVI nuomonė apie ekumenizmo būtinybę šiandieniniame pasaulyje: "prieš šimtą metų, 1910 m. birželio 24 d., Edinburge buvo surengta pasaulinė konferencija dėl problemų, susijusių su nekrikščioniškuoju pasauliu. Tarp anuomet aptarinėtų problemų minėta ir tai, jog dėl vis dar tarpusavyje susiskaldžiusių krikščionių objektyviai sunku įtikinamai skelbti Evangeliją nekrikščioniškajam pasauliui. Jei krikščionys rodosi Viešpaties nepažįstančiam, nuo jo nutolusiam ar Evangelijai abejingam pasauliui nevieningi, negana to, dažnai ir susikivirčiję, tai ar įmanoma įtikinamai skelbti Kristų kaip vienintelį pasaulio Išganytoją ir mūsų ramybę? Nuo tos akimirkos vienybės ir misijos santykis tapo esminiu visos ekumeninės veiklos matmeniu. Dėl šio savito indėlio Edinburgo konferencija lieka vienu iš šiuolaikinio ekumenizmo nepajudinamų taškų. Sulig Vatikano II Susirinkimu Katalikų Bažnyčia šią perspektyvą perėmė ir galingai parėmė pareikšdama, kad Kristaus mokinių susiskaldymas ,,ir atvirai prieštarauja Kristaus valiai, ir yra papiktinimas pasauliui, ir kenkia šventam uždaviniui skelbti Evangeliją visai kūrinijai" (Unitatis redintegratio, 1)."

http://katalikai.lt/tikejimometai/index.php?id=134&nid=272&pg=1

Paskaitoje neatskleidžiamos sekuliarizmo priežastys apskritai (ne tik Bažnyčios viduje), o kad tai paveikė ir mus visus - ne paslaptis. Turime atpažinti tai ir išgryninti savo tikėjimą (ne religiją, kaip pataria Naujokaitis, Evangelijoje tokio termino išvis nėra). Manau tai šiuo metu ir vyksta - Bažnyčia, kaip ir Kristus, kreipia visus Jo mokinius mokinystėn. Jei tad turime kaip nors ir į ką nors gręžiotis, tai tik į pačią Pradžią, kas yra Kristus - kelias, tiesa ir gyvenimas.

[Donatas]

Lefebristai ir kun. E. Naujokaitis seniai yra nepaklusnume Bažnyčios mokymui, o tuo pačiu ir Dievo valiai. Nereiktų žavėtis iš šios paskaitos kylančiomis idėjomis, kurios aiškiai veda į susipriešinimą (pvz. tokia "smulkmena" - fokuliarų ar opusdeininkų vadinimas sektantais.)

Ir kokia gi ta idėja ?

[Silvija]

Idėjos sklandė ore . Revoliucinės idėjos.

Donatai, išklausei visą įrašą? Vienas klausėjas kalbėjo apie akciją, apie tai, kad reikia kažką daryti, nes neva neatėjusieji į šią paskaitą yra "pavogti žmonės, ne laisva valia atsiklaupę prieš pasaulio kunigaikštį". Pasidžiaugiau kunigo atsakymu tam vyrui - turime pradėti kiekvienas nuo savęs. Ir aš sakau tą patį - sekuliarizmą nugalėti galima tik gerai pažįstant pačią Tiesą. Brolija Naujokaičio asmenyje duoda suprasti, kad Ją jie pažįsta geriau už šių dienų Bažnyčią.

[Donatas]

Taip, išklausiau ir peržiūrėjau visą įrašą. Todėl man labai keista, kad žiūrėjom tą patį, o matėm visai ką kitą.

[Silvija]

Visada taip būna, todėl vieno žmogaus liudijimas apie Tiesą nieko nereiškia. Net Pats Jėzus sakė: ,,Jei tik aš pats apie save liudyčiau,
mano liudijimas nebūtų tikras." (Jn 5, 31)

Kaip matei tu, Donatai?

[Donatas]

Mačiau gana įdomią paskaitą, dauguma teiginių buvo argumentuoti ir racionalūs.
Religija išgujama iš viešo gyvenimo, kol kas jai paliekama vieša erdvė. Čia būtent ir yra religijos - tikėjimo santykis.
Leidžiama tikėti, tačiau tas tikėjimas smerkiamas jei tik jis pasireiškia viešumoje. Atsižvelgiant į dabartiniu įvykius (melo ir patyčių kompaniją prieš Širinskienę), problema labai aktuali šiandien ir mums.
Viena idėja kuri buvo išreikšta jau po paskaitos, kaip galima veikti tai yra katalikų akcija - kai ne reaguojama į pasaulį (reakcija), bet veikiama aktyviai (akcija).
Kita idėja tai peržiūrėti ir pritaikyti baroko laikų būdus ir priemones kurios buvo efektyvios panašioje situacijoje.

[Silvija]

O tavęs netrikdė aiški popiežiškų gairių kritika? Ekumenizmą be jokių išlygų vadinant religijos nuosmūkiu arba dar "riebiau" - kad taip dabar bandoma "pasidalinti rinka"  .


Manau ir dėl religinio jausmo sąvokos prelegentas klysta. Tai ne tas pats, kas gerai jaustis ar pan., tai - pats tikėjimas darant tikėjimo darbujs (tiksliau, tai yra tai, ką Jėzus apibūdina kaip Dievo karalystę esančią tarp mūsų, tikėjimo vienybės jausmas). Tai nuo to neatskiriant (tikėjimo nuo darbų). O dabar gi Bažnyčia kaltinama vien tik patirčių ieškojimu, jaunimas - kad ateina pasiklausyti muzikos ir... neranda  Atleiskit, bet tai ne tiesa. Nenuvertinkim jaunimo, jie ieško Dievo taip pat, kaip ir mes būdami jauni ieškojome.

[Silvija]

Dar dėl akcijų. Dažnai jų organizavime pritrūkstama būtent tikėjimo, taip tokie  renginiai virsta politiniais ir ideologiniais žmogaus valios pasireiškimais. Atstatyti maldą kaip ginklą (tik kažin ar meldžiamasi?) - vienas iš pavyzdžių. Maldos akcijos mano nuomone turėtų vykti tik slaptoje. Bet aktyviai priešintis, pavyzdžiui, įvairių nežmoniškų įstatymų kūrimui - sutinku, būtina. Ir geriausia tai daryti pasaulietiškais teisiniais būdais, o ne atstačius kryžių kaip ginklą ir pan. Bet išliekant tikinčiais ir neslepiant to. Religija istorijos bėgyje pernelyg dažnai yra klydusi šiuo atžvilgiu. Gal dėlto dabar Bažnyčiai tenka taisyti tas praeities klaidas?

[Diak. Tomas M.]

Silvija, kiek pamenu kas liečia ekumenizmą, jis kalbėjo apie sociologinius tyrimus ar pan. tad čia yra kažkuria prasme objektyvus požiūris į socialinį reiškinį, vykstantį tikėjimo bendruomenėje. Neseniai klausiau vieno kunigo paskaitos, kur jis liūdėjo, kad vardan ekumenizmo yra sąmoningai pamirštama Dievo Motina, kad neva neužgauti kitų konfesijų, tipo tai trukdo suartėjimui, o kunigas ir klausia: kaip galima suartėti su Bažnyčia, pamirštant, paliekant nuošalyje Bažnyčios Motiną? 

Dėl Popiežiaus kritikos aišku yra atskira tema, bet tai yra normalus procesas Bažnyčioje, visiškai neprieštaraujantis tikėjimui, tą rodė ir įvairių šventųjų pavyzdžiai. Aišku ta kritika turi būti su pagarba užimamoms Popiežiaus pareigoms.

[Silvija]

Tomai, aš ilgai dvejojau ar pasisakyti šios paskaitos tema, nes visiškai nenoriu ginčytis ir sukelti priešiškumo vieni kitiems. Esu motina ir gerai žinau, kaip veria širdį jei vaikai nesutaria. Todėl man būtų visai visvien, jei jie užsimirštų (ar sąmoningai neužsimintų) apie mane, kad tik eitų į bendrystę. Gal išmintinga tai iškęsti ir Bažnyčioje?

[Pilgrim]

... kai tik pasirodė forume nuoroda forume, pasidarė įdomu ir smalsu pažiūrėti paskaitą, nors vis atidėdavau, dabar įsisiūbuojant diskusijai, skyriau laiką ir ...
paskaitininkas vartoja daug terminų ir jų vartojime yra netikslumų, kurie iškreipia vaizdą.
Tačiau apskritai pats požiūris kelia labai daug klausimų ir neduoda atsakymų.

[Pilgrim]

platesniam požiūriui į ekumenizmą siūlau neseniai bernardinai.lt buvusius straipsnius:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-11-30-martynas-liuteris-siandieneje-ekumenineje-perspektyvoje/151435

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-11-24-auksciausia-vienybe-yra-ne-monadinis-vienisumas-bet-vienybe-per-meile/151757

[Saulius]

Dažnai jų organizavime pritrūkstama būtent tikėjimo, taip tokie  renginiai virsta politiniais ir ideologiniais žmogaus valios pasireiškimais. Atstatyti maldą kaip ginklą (tik kažin ar meldžiamasi?) - vienas iš pavyzdžių. Maldos akcijos mano nuomone turėtų vykti tik slaptoje. Bet aktyviai priešintis, pavyzdžiui, įvairių nežmoniškų įstatymų kūrimui - sutinku, būtina. Ir geriausia tai daryti pasaulietiškais teisiniais būdais, o ne atstačius kryžių kaip ginklą ir pan. Bet išliekant tikinčiais ir neslepiant to. Religija istorijos bėgyje pernelyg dažnai yra klydusi šiuo atžvilgiu. Gal dėlto dabar Bažnyčiai tenka taisyti tas praeities klaidas?

Silvija,
Maldos akcijos slaptoje - sutinku, bet po to turi sekti žingsniai viešojoje erdvėje, taip ir politinėje (juk ir pati pripažįsti: "geriausia tai daryti pasaulietiniais teisiniais būdais") Išlikti tikinčiu galima ir slepiant ir neslepiant savo įsitikinimų, svarbiau: ar gyveni taip kaip tiki, ar tiki taip kaip gyveni. Jei teigi, kad "Bažnyčiai tenka taisyti tas praeities klaidas" - patvirtini, kad Bažnyčia gali klysti. Todėl, vienijimasis dėl tikėjimo išsaugojimo neapsaugo nuo dar didesnių klystkelių. Nes vienytis dažniausia reiškia - priimti kompromisus, kas ir  vyksta ekumeniniame sąjūdyje.

[Silvija]

Nes vienytis dažniausia reiškia - priimti kompromisus, kas ir  vyksta ekumeniniame sąjūdyje.

Ne, šitai yra primetama žiūrint į visokius paveiksliukus, bet nesigilinant į esmę. Tai, kad skirtingų konfesijų krikščionys susitinka, nereiškia, kad jie nutaria suvienodėti, bet kad priima vienas kitą tokiais, kokie yra. Šis principas labai svarbus ne tik ekumenizme, bet apskritai žmonijos bendrabūvyje, pradedant šeima ir baigiant įvairiomis tautomis, rasėmis ir t.t. Dar Pradžios knygoje Abelio ir Kaino istorija perspėja apie kitoniškumo slenkstį...

[Pilgrim]

man kilo  toks klausimas ...
skamba frazės - ekumenizmas, ekumeninis judėjimas, ekumeninis sąjūdis ir pan.
apie ką kalbame ? apie ekumenizmą taip kaip jį supranta Katalikų Bažnyčia ? ar ekumenizmą taip kaip jį supranta kažkas kitas ?