Kaip suprasti posakį "turime vertai priimti šv. Komuniją" ?

[Giedrė]

Žinau, kad reikia priimti Susitaikinimo sakramentą ir tada jau skaitosi vertai, bet ... juk nevaikštome Išpažinties tiek dažnai, kaip Šv. Komunijos, o nusidedame tai dažnai. Mano draugė nenorėjo eiti šv. Komunijos po vakarykštės Išpažinties, nes padarė kelias nuodėmes, o aš paraginau ją eiti, nes man atrodo, kad Išpažintis galioja berods savaitę - iki sekančio sekmadienio. Dabar svarstau, kad gal blogai patariau. Gal ir pati pernelyg liberaliai viską traktuoju? Išpažinties einu ne dažniau kaip kartą į du ar tris mėnesius, o šv. Komunijos - per kiekvienas šv. Mišias. Klausiau vieno kunigo, bet jis sakė, kad su nuodėme gyventi negalima. Visgi, kaip neįpulti į bereikalingus skrupulus, susikurti normalų gyvenimo ritmą ir kartu priimti šv. Komuniją vertai? Kaip surasti tinkamą balansą?

[Nieko nežinau]

Na turim gi katalikai tą vadinamą nuodėmės skirstymą į taip vadinamas sunkias, lengvas. Taigi ta vadinama lengvoji iš esmės nėra kliūtis priimti komuniją dėka vadinamojo gailesčio akto (Prisipažįstu Visagaliam Dievui...) Mišių metu. Sunki gi atskiria nuo to (galimybės priimti komuniją vertai) nepriklausomai nuo laiko kada prieita išpažinties. Tad jeigu nuodėmė nėra prie taip vadinamų sunkiųjų ir per vakarykščią išpažintį tikrai sąmoningai nieko rimto nenuslėpta, galima manyt apie skrupulus...Arba labai skubiai suspėjo... arba tas senesnis supratimas, kai išpažinties ir Komunijos būdavo einama tik kartą per metus - Velykų proga.  Bet "iš šalies" tarkim skrupulų atveju nelabai padėsi, čia reikėtų, kad žmogus susirastų kunigą, kuriuo pasitikėtų ir kurio būtų nusiteikęs klausyti. Toks pagijimo iš skrupulų kelias.
Komunijos gali eiti žmogus esantis malonės būsenoje, pastaroji paprastai apibūdinama ne kaip jokių, o kaip sunkių nuodėmių neturėjimas. Ir iš esmės nėra išpažinties "galiojimo laiko" (aišku tuo nereikia piktnaudžiaut), nebent konkretus nuodėmklausys konkrečiam žmogui matydamas sielovadinę būtinybę (pvz. matydamas žmogaus polinkį "numuilint" su išpažintim) pataria apibrėžtai.

Apie nuodėmės "sunkumą"
http://katekizmas.lt/kbk1996p2003/N16D7D.html

Sorry, nelabai turiu laiko plėstis, ryt nusimato sunki diena, o šiandien dar iiiilgas vakaras... būsiu dėkinga, jei atsiminsit, nors tema ir ne tokiems "užsakymams".

[Silvija]

Atsiminsim ačiū už atsakymus!

[Giedrė]

Ačiū už atsakymus. Bet vis tiek nesuprantu - pavyzdžiui, susipykai su artimaisiais, kad ir sekmadienį po šv. Mišių - ar tai jau sunki rūstumo nuodėmė, ar dar lengva? Kaip elgtis, ar galima savaitės eigoje eiti šv. Komunijos? Man tie skirstymai gana painūs, todėl visada abejoju, ar vertai priimu šv. Komuniją...

[Silvija]

Svarbu neiti Komunijos susipykus, kai tavo arba tavo artimųjų širdis apsunkus. Susitaikius - tik pirmyn! Manau, tai - tikrai lengva nuodėmė, nes turbūt nėra padaryta svarbiame dalyke, dažniausia, kaip pažiūriu, pykstamės dėl smulkmenų.

Aš kartais pagalvoju, kad daug svarbesnių dalykų, ką turėtume išpažint, esam padarę (arba nepadarę, o turėję padaryti). Bet tai, aišku, laiko klausimas, ne viską ir patys atrenkam. Nes "kuo tolyn į mišką, duo daugiau malkų" , taigi tikėjimo kelionėje, pagal viską, išpažinties poreikis turėtų tik didėti. Galbūt todėl viena šventoji yra sakius, kad jos nuodėmių - kaip smilčių smėlyje galybė, ir iš tiesų imi suprast, koks vargšas esi, kad be Dievo - nieko negali... atsiranda teisingas nuolankumas Jo atžvilgiu. Bet tai, kaip ne keista, neatima noro gyventi, o atvirkščiai - pamatai ir kitus Dievo šviesoje, pagaliau gali mylėti lygiai tokius pat nusidėjėlius...

Na bet aš čia nukrypau

[Diak. Tomas M.]

Dažnai pasakymas "supykau" yra neapibrėžtos prasmės. Žmogus sureaguoja į kažką (jausmas) ir sako "supykau". Kiek suprantu, jausmas nėra nuodėmė - tu tiesiog taip pajautei. Juk daug kartų mes tiesiog nesutariame dėl kažkokio sprendimo ir traktuojame, kaip susipykimą, bet iš esmės tai būna susierzinimas, kad ne visi mąsto, kaip mes 

Taigi, jausmas nėra nuodėmė, bet blogas jausmas, ilgesnį laiką nevaldomas ir neišmetamas iš širdies, tampa pagrindu veiksmams, kaip grubus žodis, poelgis ar blogos mintys. Tada jau pradedame, grybaudami sukti link tamsaus miško, kur gyvena nuodėmės su dideliais dantimis 

Kaip ir Silvija sako, pajutus blogą jausmą, reikia iškart pradėti jį "nuraminti", o gal net geriau "numarinti" ir stengtis susitaikyti, kad nebūtų pereita prie veiksmų ir kenkiančių minčių.

[Nieko nežinau]

Dažnai pasakymas "supykau" yra neapibrėžtos prasmės. Žmogus sureaguoja į kažką (jausmas) ir sako "supykau". Kiek suprantu, jausmas nėra nuodėmė - tu tiesiog taip pajautei.

Teisingai.
Iš esmės moraliai nėra "kaltas" joks jausmas. Nors pvz. mes turime kaip vieną iš didžiųjų ydų įvardijamą rūstybę. Bet tai jau kažkoks "palavintas" apsisprendimas, nueitas kelias atitinkama linkme. Patys savaime jausmai nėra moraliai vertintini. Moraliai vertintina ką su jais darai, pvz. nusprendi įgelt, kerštaut ar kažkaip kitaip - pozityviau spręst... Tai klausimas ar tik supyko ar to pykčio vedamas žmogus kažką padarė. O pats savaime pyktis gali kilti dėl maža ko. Ir dėl sužeistumų, neatlieptų poreikių ir dėl visai "teisėtos" priežasties - kai pvz. natūraliai kyla pasipiktinimas matant daromą skriaudą/neteisybę.