Ar teisingai tikime? Iš tradicijos kilusių tikėjimo šaltinių apžvalga

[Silvija]

Kiekvienas žeme vaikščiojantis žmogus yra nuostabiai Dievo sukurtas ir savo gilumoje tai žino, todėl dažnai atsitinka, kad neretas ima manyti, jog ir apie jį supantį pasaulį nusimano geriausiai, jo tiesa - pati tikriausia, sprendimai - patys išmintingiausi, išmanymas - tikras ir jam nereikalingi mokytojai.

Tačiau mūsų  tikėjime neveltui dažnai esame vadinami avelėmis, o Jėzus - Geruoju Ganytoju (šį palyginimą tradicija iš Viešpaties lūpų ir išsaugojo). Dažnai mums kalbėjęs palyginimais, Jėzus pastebėjo, kad tas nuostabusis Dievo kūrinys žmogus yra linkęs nuklysti, kaip lankose žolę rupšnojanti avis. Išeidamas pas Tėvą, Jėzus paliko atsakingus apaštalus, vieną jų - Petrą - paskyręs Bažnyčios galva, įpareigojo visus tikėjimo turtus išsaugoti mums.

Šitaip ir turime iš tradicijos gimusius tikėjimo šaltinius - Šventąjį Raštą, Katalikų Bažnyčios Katekizmą, Vatikano II Susirinkimo dokumentus ir kt. Tad nepasivartyti jų laiks nuo laiko būtų didis praradimas.

Bernardinai.lt pasirūpino, kad mums tai būtų patogu ir lengva: pradedama straipsnių serija - pirmasis pasiūlymas, galima sakyti gidas, palydėsiantis mus KBK (Katalikų Bažnyčios Katekizmo) puslapiais.

Bet ar mes tikrai trokštame Dievo? Katekizmas sako, kad šitą troškimą žmogus gali ,,pamiršti, jo neįvertinti ar net aiškiai jį atmesti". Vadinasi, galime neklausyti širdies balso. Viena tokios laikysenos priežasčių gali būti ,,maištas dėl blogio pasaulyje". Su mumis gali atsitikti kaip su tais grūdais, kurie pateko tarp erškėčių: pasaulio rūpesčiai arba turtai atitraukia mūsų dėmesį nuo svarbiausių dalykų. Kitos Katekizmo nurodomos Dievo troškimą slopinančios priežastys – tai tikinčiųjų rodomas blogas pavyzdys, tikėjimui priešiškos mąstymo srovės, o visų pirma žmogui nusidėjėliui būdingas polinkis slėptis nuo Dievo.

Tad imkime į rankas Katekizmą ir perskaitykime 27 straipsnį. Žmogus trokšta Dievo. Šis troškimas priklauso jo prigimčiai.

http://katekizmas.lt/kbk1996p2003/N10374.html

[Diak. Tomas M.]

Šitaip ir turime iš tradicijos gimusius tikėjimo šaltinius - Šventąjį Raštą, Katalikų Bažnyčios Katekizmą, Vatikano II Susirinkimo dokumentus ir kt. Tad nepasivartyti jų laiks nuo laiko būtų didis praradimas.

Ne tik praradimas, bet ir pareiga. Žmonės mėgsta sakyti: "aš tai padariau, nes nežinojau, kad taip negalima elgtis...". Tačiau kaip visi mes puikiai žinome, "įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės". Todėl po laiko teisintis jau bus beprasmiška 

Ką jau kalbėti apie tokias "katalikiškas" statistikas, kaip kad 80% manančių, kad kontracepcija yra "OK" ir pan.

[Nieko nežinau]

"įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės". Todėl po laiko teisintis jau bus beprasmiška 

Ką jau kalbėti apie tokias "katalikiškas" statistikas, kaip kad 80% manančių, kad kontracepcija yra "OK" ir pan.

Biski iššoksiu iš konteksto, bet moraliai vertinant veiksmus šitai vis tik svarbu. Kai vertinamas nuodėmės sunkumas, grubiai kalbant skiriami trys kriterijai:
1. Svarbus dalykas
2. Supratimas
3. Laisva valia

KBK - 1857  Kad nuodėmė būtų sunki, reikia drauge trijų sąlygų: ,,Sunki yra kiekviena nuodėmė, kurios objektas yra svarbus dalykas, ir kuri padaroma visiškai sąmoningai ir laisvai."

Taigi, jei supratimo trūksta, žmogus apie tai negirdėjęs, moraline prasme pakaltinamumas vis tik mažėja. Bažnytinė teisė kiek skiriasi nuo civilinės. Pvz. girtumas civilinėj yra sunkinanti aplinkybė, bažnytinėj - lengvinanti (dėl sąmonės neaiškumo), nors gali būt pakaltinamas dėl ko padauginai ten, kur žinojai, kad negalima.  Ir nors padarytas blogis nepagerėja, žmogaus "pakaltinamumas" gali labai skirtis. Kaip ten sako - "Vergas, kuris suprato savo šeimininko valią, bet nepasiruošė ar jo valios nevykdė, bus smarkiai nuplaktas. O kuris nesuprato ir dėl to padarė ką nors baustino kirčiais, bus mažai plakamas. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir iš to, kuriam daug patikėta, bus daugiau ir pareikalauta." ;]

Jei girdėjęs, žino, aiškiai supranta - kita kalba...

[Diak. Tomas M.]

Sutinku, bet turime pripažinti, kad šiais laikais daug kas praktikuoja palaimingo nežinojimo "dorybę" 

Todėl dar manau bus žiūrima, ar dėjai pastangas, kad sužinoti savo šeimininko valią.

[Nieko nežinau]

Sutinku, bet turime pripažinti, kad šiais laikais daug kas praktikuoja palaimingo nežinojimo "dorybę" 

Na jei taip yra, šita "dorybė" senobiškai turbūt vadinas apsimetinėjimas, paprasčiau - melas. 

[Silvija]

Labai įdomu - straipsnų ciklas apie Vatikano II susirinkimą, jo dokumentus ir įsisąvinimą.

Kiekvienas tikras Bažnyčios atsinaujinimas reikalauja pusiausvyros tarp to, ką galima ir reikia keisti ir to, kas nekintama, tarp naujų dalykų ir tų, kuriuos reikia išsaugoti ir tęsti.

Congaras savajame tekste apie Bažnyčios atnaujinimą, peržiūrėtame ir pakartotinai iškleistame 1968 m., rašė: ,,reikia, kad Susirinkimu pradėtas atsinaujinimas [...] siektų visiško evangelinio radikalumo ir kad Bažnyčia sukurtų tokius gyvenimo ir skelbimo modelius, kurių dėka ji be jokių apribojimų galėtų atsidėti evangelinei tarnystei pasaulio labui".

Tad reformos esmė – ir taip ją suprato Susirinkimo tėvai – glūdi tikėjimo radikalume tarnaujant besikeičiančiam pasauliui.
Deja, kai kuriuose Bažnyčios sluoksniuose reforma buvo neteisingai suprasta, buvo apsiribota tik kai kurių dalykų supaprastinimu ir adaptavimu. Josephas Ratzinegris tai pavadino ,,tikėjimo atskiedimu". Tad jei grįžtame į Vatikano II Susirinkimo pradžią ir bandome suprasti ko siekta juo pradėta reforma, matome, jog tikslas nebuvo padaryti katalikybę patogesnę ir lengvesnę, bet pagilinti tikėjimą.

[Varlė keliauninkė]

o čia Vatikano II dokumentai lietuviškai http://www.intratext.com/IXT/LIT0017
apie valandų liturgiją http://www.intratext.com/IXT/LIT0017/_PS.HTM

kad jau taip rimtai imatės... (šypsnis)

[Silvija]

Ačiū, homo viator, pasižiūrėjau - nuostabūs dokumentai! Mūsų Seimo leidžiamiems - oi kaip toli iki šių.

[Silvija]

Bernardinai.lt pasirūpino, kad mums tai būtų patogu ir lengva: pradedama straipsnių serija, galima sakyti - gidas, palydėsiantis mus KBK (katalikų Bažnyčios katekizmo) puslapiais.

Antrasis siūlymas - "Dievo pažinimas". Taigi, atsiverčiame Katekizmo 31 straipsnį:

http://katekizmas.lt/kbk1996p2003/N10374.html

Kaip nuostabiai pasakė šv. Augustinas: ,,Paklausk gražiosios žemės, paklausk gražiosios jūros, paklausk gražaus – plevenančio ir raibuliuojančio oro, paklausk gražaus dangaus [...], paklausk jų visų, ir visi tau atsakys: žiūrėk, kokie mes esame gražūs. Jų grožis – tai jų liudijimas (confessio). Kas gi tą kintamą grožį sukūrė, jei ne pats Grožis (Pulcher), kuris nekinta?''

[Silvija]

Trečiasis siūlymas.

Krikščionių tikėjimas neatsirado vien iš žmogaus pastangų pažinti Dievą. Krikščionių tikėjimas – tai atsakymas Dievui, kuris pats panoro apsireikšti žmogui. Katekizmas taip pat moko, kad Apreiškimas nėra vien mums perduotų tikėjimo tiesų visuma, bet visų pirma asmeniškas susitikimas su Jėzumi Kristumi.

Skaitome KBK toliau.

[Silvija]

Ketvirtoji dalis, kurioje kalbama apie Dievo apsireiškimus istorijoje, kurie mums tarsi sakyte sako: Nojaus Dievas yra Tas Pats Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, kurio Sūnus, Jėzus Kristus, iš Šventosios Dvasios siųstas visiems žmonėms, yra ir mano Dievas!

Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 54-65 skyriai: http://katekizmas.lt/kbk1996p2003/N1049A.html

[Silvija]

O kaip vis dėlto yra su tais apreiškimais, pasibaigė jie su Kristumi ar ne?

Penktuoju siūlymu kviečiame skaityti KBK 66, 67 skyrius:

http://katekizmas.lt/kbk1996p2003/N1049A.html

[Silvija]

Daugumoje tikinčiųjų galvelių nusistovėjęs supratimas, kad tikėjimą perduoti mums turi kunigai ir kiti dvasios tarnai. Bet ar ne laikas būtų pradėti ir patiems dėti pastangas, juolab kai tam yra visos galimybės?

Šeštasis pasiūlymas atsiversti KBK mums suteikia progą pasigilinti, kas ta Tradicija katalikų tikėjime.

Nuo Šventosios Tradicijos, perduotos apaštalų ir skelbiančios tai, ką jie gavo iš Kristaus, skiriasi pamaldumo ar drausminės ,,tradicijos", laikui bėgant atsiradusios vietinėse Bažnyčiose. Šiomis ,,mažosiomis" tradicijomis įvairiose vietose ir įvairiomis vietinių kultūrų sąlygomis išreiškiama didžioji Tradicija.

Skaitome KBK toliau.

[Silvija]

Katalikų Bažnyčios katekizmas (7). Šventasis Raštas

Katekizmas primena garsiuosius šv. Jeronimo žodžius: ,,Nepažinti Šventojo Rašto – tai nepažinti Kristaus" (133).

Skaitome nuo 80 str.

[Silvija]

Tęsiant pažintį su KBK, toliau apžvelgiama tikėjimo paveldo aiškinimas (8)  bei tikinčiųjų vaidmuo perduodant ir skelbiant tikėjimą (9).

[Silvija]

Ką iš tiesų reiškia žodis ,,tikėti"? 10 ir 11 dalys.

Katekizmas cituoja šv. Augustino posakį: ,,tikiu, kad suprasčiau, ir suprantu, kad geriau tikėčiau" (158). Šitie žodžiai tepaskatina mus atidžiai skaityti Katekizmą.

[Silvija]

Labai gera MR laida iš serijos Katekizmo komentaras. Laidos vedėjas kun. Arnoldas Valkauskas kviečia dr. Valdą Mackelą atsakyti į klausimą, kas vyksta šiandien mūsų visuomenėje, kad atsirado šitiek daug neteisingo dvasingumo formų ir kad mūsų tikėjimo pažinimas tapo toks menkas?

Diskusijos pašnekovas prisiliečia prie laiko ženklų ir pasako vieną skandalingą dalyką: tai, kad mes nuolat tobulėjame, yra mitas. Tereikia paskaityti tekstus, parašytus prieš keletą šimtų ar tūkstantį metų, ir pamatysime, kad anuomet žmonės turėjo žymiai daugiau laiko mąstyti, troškimo ieškoti ir noro pažinti.

Visas pokalbis vyksta atsiremiant į KBK:

2104  ,,Visi žmonės privalo ieškoti tiesos, ypač apie Dievą ir Jo Bažnyčią, o pažinę ją priimti ir jos laikytis."Ta pareiga kyla ,,iš pačios žmonių prigimties"; ji suderinama ir ,,su tikra pagarba" įvairioms religijoms, kurios ,,neretai esti visus žmones apšviečiančios Tiesos atspindys", ir su meilės įsakymu, raginančiu krikščionis ,,su meile, išmintingai ir kantriai elgtis su tais žmonėmis, kurie klysta tikėjimo dalykuose arba jo nepažįsta"

Taip pat apžvelgiame KBK skyrius apie tikėjimą bendruomenėje (12).

[Silvija]

Katekizmas pabrėžia, kad ,,visas Tikėjimo simbolis kalba apie Dievą, o apie žmogų ir pasaulį – tik siejant tai su Dievu" (199). Visos tikėjimo tiesos priklauso nuo šios pirmosios ir ją aiškina.
[...]
,,nors ir apsireikšdamas, Dievas lieka nesuvokiamas slėpinys" (230). Teisingai sako šv. Augustinas: ,,Jei tu Jį suprastum, Jis nebūtų Dievas". Tad jei mąstydami apie visa tai kas yra susiduriame su slėpiniu, mes iš tiesų susiduriame su tuo, kurį vadiname ,,Dievu".

Skaitome KBK poskyrį Tikiu Dievą Tėvą (13).

[Silvija]

Seniai jau bedariau šią apžvalgą, todėl tiem, kas ieškos, įdedu nuorodą, kur rasti kitus skyrius:

http://www.bernardinai.lt/religija/religija_katecheze

Bet norėčiau dar stabtelti šiandien ties 20-ta Katekizmo apžvalga - Sukūrimas. Vyras ir moteris. Juk esam sukurti skirtingi, bet ne tam, kad skirtumėmės.

Katekizmas pabrėžia, kad vyras ir moteris yra lygūs, bet skirtingi. Vyras ir moteris turi tą patį žmogaus asmens kilnumą, nes abu sukurti ,,pagal Dievo paveikslą". Tuo pat metu jie skirtingi, tačiau skirtingumas jų nesupriešina, o vienija ir leidžia vienam kitą papildyti. ,,Vyras ir moteris yra sukurti «vienas kitam»" (372). Dievas juos sujungia santuokoje, kad tapdami vienu kūnu, sukurtų tinkamą aplinką vaikų gimimui ir auginimui. Du vyrai arba dvi moterys negali sudaryti santuokos, nes jie vienas kito nepapildo santuokos prasme.

[Diak. Tomas M.]

O čia - VDU Teologijos fakulteto paruoštas video, kur taip pat daug dėmesio skiriama vyro ir moters sukūrimui (prasideda 38:20):

Pasaulio atsiradimas, sukūrimas ir evoliucija ir tęsiasi čia:


http://www.youtube.com/watch?v=G-GiNH1-Iyc


http://www.youtube.com/watch?v=QUXC0FBS6TM