Ar moku pralaimėti?

[Silvija]

Turbūt kiekvienas esam patyręs tiek pergalės, tiek pralaimėjimo skonį. Kaip tikintys žinom ir tai, kad mūsų pergalės kartais paskatina žmogų puikuotis, o pralaimėjimai – grūdina.

Tad kas geriau?

Na, gal ir negalima taip kelti klausimo, bet vis dėlto, jei tai išeina mums į gera, tai gal pralaimėti = laimėti? O jei ne, tai kada būna tie atvejai, kai pralaimėti neturime teisės?

[Diak. Tomas M.]

Kaip ir kiekvienas planetos Žemė gyventojas, turiu sukaupęs savo dalį pralaimėjimų...

Kažkuriuo gyvenimo metu supratau, kad reikia gailėtis dėl to, kad pralaimėjai, bet nereikia gailėtis, kad tai įvyko.

Su viena sąlyga - jei pasimokei iš to pralaimėjimo.

[Silvija]

Super įžvalgos 

Bet aš dar norėčiau pažvelgt ir iš kito kampo: kaip elgiamės situacijose, kai aiškiai suprantam, kad pralaimėjom, nes buvom neteisūs?

Prisimenu iš savo vaikystės gerą pamoką, kuri galbūt vaikiška, bet - visam gyvenimui . Tai buvo dar sovietiniais laikais pionierių stovykloje. Tuo metu niekas nelepino mūsų gerais daiktais, o man taip nuskilo – buvau gavusi dovanų iš Vokietijos spalvotų flomasterių komplektą gražiame odiniame aplanke. Nebuvau "skūpa", dalinaus su kitais, bet kai tas aplankas dingo, pakėliau vajų (sanskritu/hindi: वायु, 'vėjas'  ), ieškojau vagies, ir pasirodė, kad jį buvo pasiskolinę kambario draugės, norėdamos nupiešti man gimtadienio sveikinimą  .

Pasimokiau iš tos situacijos ir vėliau niekada daugiau nepuldavau per anksti daryti išvadų... Manau tokios pamokos mums tiesiog dovana ir gailėtis, kad tuomet pralaimėjom, neverta.

[Silvija]

O čia - jau mano keliskart cituoto aikido meistro J. Düring'o OSB įžvalgos, kur jis mūsų gyvenimo kovas vis sulygina su šios rytų kovos principais (beje atitinkančiais biblinį Kalno pamokslą):

Kritimas stačiomis

Kasdieniame gyvenime dažnai pasitaiko žmonių, jaučiančių malonumą, paklupdžius kitą žmogų, - nesvarbu, kokiu lygmeniu. Juk smagu žiūrėti, kaip paklupdytasis iš paskutiniųjų mėgina atgauti pusiausvyrą. Galų gale mūsų kultūroje vyrauja nuomonė, kad priverstinis pargriovimas reiškia galą. Kas kovos metu nukrenta pirmasis, tas laikomas pralaimėjusiu. [...]

Labai dažnai tai (tas agresorius, kuris mėgaujasi mano kritimu, mano past.) yra mūsų vidinės jėgos ir balsai, trukdantys mums įveikti kasdienius išbandymus. Trokštame gerai pasirodyti prieš save ir kitus. Neleistina nė mažiausia klaida.

Pirmaisiais gyvenimo vienuolyne metais labai pykdavau ant savęs, jei skaitydamas skaitinius per pamaldas suklysdavau. [...] Pagaliau baimę apsijuokti nugalėjau po kelerių metų per vienas Mišias, kurios buvo paskelbtos kaip jaunimo Mišios. Jų tema turėjo būti: "Dievui neegzistuoja joks tabu". Reikėjo paliesti ir seksualumo sritį. Su, mano nuomone, jaunimui prieinamai suformuluotu tekstu kišenėje prieš pat Mišias įžengiau į bažnyčią. "O kas gi čia? – švystelėjo mintis. – Kurgi jaunimas?" Bažnyčia buvo pilna žmonių, bet, išskyrus muzikinę grupę ir kelis vaikus pirmuosiuose suoluose, joje nesimatė nė vieno jauno žmogaus. Pasijutau lyg ne čia patekęs. Nugara nubėgo šiurpas. "Ne, šito pamokslo sakyti čia negalima", - tariau sau, žengdamas į zakristiją.

Pamokslas, kurį po to sakiau, ne tik kad nebuvo parengtas, bet ir be aiškesnės minties bei plano.[...] Mieliausiai būčiau skradžiai žemę prasmegęs ir niekada daugiau šioje parapijoje nepasirodęs. Tačiau reikėjo dar užbaigti Mišias.

Staiga vidinėmis akimis išvydau aikido kūlverstį. "Prisipažink, kad apsijuokei!" – tą man sakė šis vaizdas. Vėl nuėjau prie sakyklos ir tariau: "Mielieji parapijiečiai, man atrodo, jog per pamokslą aš jums prikalbėjau visokių niekų! Dėl to man baisiausiai nepatogu, ir aš atsiprašau, kad turėjote viso to klausytis. Paprasčiausiai pamirškite tai. Tęskime pamaldas toliau."

Palengvėjimo juokas ir šypsena nubangavo per bažnyčią. Pamaldos vėl įgavo jėgos ir gyvumo. Joms pasibaigus prie manęs priėjo vyras su ašaromis akyse ir padėkojo: Jūsų elgesys suteikia drąsos!Ką tik apsijuokėte iki nebegalėjimo ir nesigėdijote to pripažinti. Man šiandien tai buvo svarbiau už patį geriausią pamokslą!"

[Varlė keliauninkė]

Tai, kas žmonių akims žiūrint atrodo kaip pralaimėjimas, Dievo akyse - dažnai būna laimėjimas.
Ypač krikščionybėje. Nelengva tai suprasti, bet įmanoma.