Apie žmogaus savybes

[Diak. Tomas M.]

Žiūrėjau vieną tokį video (
http://www.youtube.com/watch?v=vcocEXnnn3c) 0:37:30 ir labai įdomią mintį išgirdau:

Pas žmogų nėra blogų savybių, yra tik neteisingai panaudotos savybės. Pvz. kam reikalinga neapykanta? Tam, kad neapkęsti blogio ir pan.

Tokiu atveju, tiek galvojant apie save, tiek apie kitus žmones, pvz. kurie mus "nervuoja", galima būtų kažkaip pamąstyti, kaip galima tas savybes panaudoti teisingai

[Silvija]

Gera paskaita. Daug apmąstymų sukėlė. Ir tavo tema . Tik vieną netikslumą norėtųsi pataisyt – neapykanta yra greičiau jausmas, kuriam žmogus pasiduoda, nei žmogaus savybė. Aišku, pasiduodamas nuolat šiam jausmui, jis gali tapti nepakantus ir tai jau bus to žmogaus savybė.

Galima būtų diskutuot pradėt nuo antro galo: imti atskiras savybes, pvz: darbštumą – tingumą, linksmumą – liūdnumą, romumą – emocionalumą (ir t.t.) ir žiūrėt, ar ,,nepadauginau" kur, ar neprilipo viena kuri savybė taip stipriai, kad tapo pripratimu ir net yda.

Bet galima būtų ir nuo pradžios, kaip tas tėvelis videoįraše: svarstyt apie gyvenimo prasmę, Dievo valią man, o ją pažinus ir supratus savo gyvenimo tikslą, jau visa kita laikysiu tik priemonėmis tam tikslui pasiekti. Todėl intuityviai, tiksliau, su Dievo pagalba,  naudosiu priemones teisingai.

Dievas sukūrė žmogų emocionalų ir matė, kad yra gera. Net pyktis, kaip Tomas Akvinietis sakė, yra tauriausia emocija, jei ji kyla iš nepaklusimo netiesai. Žiūrėdami į žmogaus etaloną – Jėzų – galim matyti kiek ko Jame buvo. Jis ir verkė, ir džiaugėsi. Net ir supykęs buvo vienąkart (pagal evangelijas). Tai normalu.

Gaunasi, kad sekdami Kristų (o mes juk sekėjai, ne gerbėjai? ) tampame vis tobulesni ir šitaip tobuliname mums Dievo patikėtą pasaulį.

[Giedrė]

Pažiūrėjau tą filmą apie Kristaus gerbėjus ir sekėjus. Iš dalies įdomus, iš dalies - ne itin. Man atrodo, kad visi esame kartais gerbėjai, kartais sekėjai. Bent jau aš, tai žmogiškai suprantu filme rodomos žmonos pasipiktinimą dėl parduodamo būsto. Turbūt sureaguočiau dar audringiau nei ji. Moterims namai labai svarbu - šventa šeimos vieta. O čia, šast ir sugalvojo vyrelis parduoti.

Nesutinku ir su mintimi, kad jei jau lankaisi bažnyčioje sekmadieniais ir atlieki esmines pareigas tai tu tik gerbėjas. Nesupykit, bet man tokie šventuoliai, kurie kitiems lipdo gerbėjo etiketę, o sau - sekėjo, kelia stiprų įtarimą. Dažniausiai galų gale pasirodo, kad garsiųjų sekėjų tikėjimas - suvaidintas, o tų kartais apsileidusių gerbėjų - tikras.

Taip, kad... geriau jau patylėti - romiai ir kukliai.

[Silvija]

Iš tikrųjų juokiausi sakydama, kad mes "juk sekėjai, ne gerbėjai" ir visiškai pritariu tau, kai sakai, kad "visi esame kartais gerbėjai, kartais sekėjai" , esame dar labai netobuli ...