Apie pavydą...

[Giedrė]

Pagavau save, kad pavydžiu sėkmės profesinėje srityje kitam žmogui. Jam viskas taip lengvai einasi, kad lyg pieno upe plauktų. Na, o man panašaus pasiekti - reikia trigubų pastangų. Nieko nesakiau tam žmogui, bet viduje apėmė didelis pyktis, kad jam viskas "per gerai ir per lengvai", o man - daug brangiau viskas atseina. Tiesiog virte užvirė viskas viduje. Protu suvokiu, kad tai blogai ir nereikalinga, bet jausmams sunku apynasrį uždėti...

Kaip kovojate su tokiais dalykais? Labai lauksiu patarimo ir maldos. 

[Silvija]

O nuostabioji Giedre!

Yra labai gražu, kad tą savyje pastebi ir drįsti viešai išpažint. Taip tarsi įvardiji piktąjį ir jis turi trauktis. Žinoma, kad užtarsiu maldoj.

Aš tokios problemos neturiu, bet pas mane yra kitos  . Mes vienaip ar kitaip būsim gundomi iki pabaigos, bet svarbiausia nepasiduot . Va čia ir atsiskleidžia tikro sekėjo bruožai: kai gerbėjas  Jėzumi gėrisi, bet pats su savim nieko nedaro ir sau jokių užduočių nekelia, sekėjas tuo tarpu stengiasi tapti panašiu į Jėzų. Bet aišku, nereikia tuo girtis ir garsiai rėkti: seku seku 

[Silvija]

Va radau tokį patarimą maldai, tik nepamenu iš kur čia, manau jis tiktų ir pavydo atveju:

Labai svarbi maldos sąlyga: Jei pykstame ant kurio nors brolio/sesės,  reikia pradėti maldą prašant Dievo išlaisvint nuo šių pančių ir padėti viduje susitaikyti su tuo žmogumi (kartais išoriškai to padaryti neįmanoma, galima net dar labiau pabloginti santykius), todėl meldžiame: ,,Kai tave kankina pyktis ir tu negali išsilaisvinti, sakyk/kalbėk savo sieloje: brolis geresnis ir šventesnis už mane, o man – atleisk Viešpatie". Sako, kad šie trumpi žodžiai nuostabiai nuramina sielą, nelyginant koks balzamas.

[Giedrė]

Labai ačiū - nuostabūs žodžiai, Silvija... Bandysiu pasinaudoti patarimais.

[Diak. Tomas M.]

Tas Osipovas gerų minčių pasako

Čia nežinau ar labai padės, bet man kartais padeda, kai prisimenu skaitytas Šv. Teresės Avilietės vizijas, kur žmonių vidines kovas lydi angelų mūšiai su demonais. Tada pagalvoju - juk dabar dėl manęs vyksta mūšis, negaliu pasiduoti tai akivaizdžiai pagundai, kai už mane angelai kovoja.

+

[Silvija]

Ten buvo Osipovo, rimtai? Ir vėl! Išsiverčiau ir pasidėjau į užrašus, o paskui - užmiršau... jo, dažnai jis gerų įžvalgų turi.