Santykiai šeimoje. Smurtas.

[Silvija]

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų - ar gali tokia problema kilti krikščioniškoje šeimoje? Deja deja, kai pasiklausai gyvų istorijų... bet nereikia ir svetimų, sąžiningai pažvelgus į savąją, galėčiau pripažint, kad nors ir menkučių to užuomazgų vis dėlto rastųsi. Todėl manau, kad nėra žmogaus, kuris negalėtų ta tema diskutuoti.

Radau svetainę, kur kalbama tik apie moteris, patiriančias smurtą (čia galima rasti naudingų nuorodų), bet esu įsitikinus, kad lygiai taip pat smurtautojų rankose kartais būna ,,įstrigę" ir vyrai. Tik va pats smurtas, pasirodo, būna labai skirtingas. Tai - ne tik fizinis, bet ir psichologinis, seksualinis ar net ekonominis, ir pasekmės šitų apraiškų, be abejo partnerių nesuartina.

Prasidėjus Gavėniai skaitėm nuostabų skaitinį iš Izaijaus knygos 58 skyriaus:

6 Pasninkas, kokio aš noriu,
tai – nuimti neteisėtai uždėtus pančius,
atrišti jungo valkčius,
pavergtiesiems duot laisvę,
sulaužyt bet kokį jungą.

Štai todėl kartais išgyvenant ydingai susiklosčiusių santykių ,,kalėjimus" žalinga pasilikti juose po vieną, o labai verta ir patartina atsargiai prisiliesti prie šios temos, gal net atverti skaudžią žaizdą, kad ten galėtų užeiti Gydytojas.

Įkeliu tik keletą nuorodų apie tai, o toliau besišnekant tikiuosi rasis ir daugiau įvairių šaltinių

http://www.bernardinai.lt/seima_ir_sveikata/psichologija

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-02-19-marie-france-hirigoyen-kaip-atpazinti-moralini-smurta-ir-kaip-jo-isvengti-iii/40625

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=400334&p_query=&p_tr2=2

http://www.mususeima.lt/lt/straipsniai/ieskome_pagalbos/ieskome_supratimo_ir_palaikymo/alanon_grupes_kas_jos/

[Silvija]

Tikėtina, jog Tu patiri smurtą šeimoje, jeigu:
[...]

-  Dažnai nuolaidžiauji, nes bijai įskaudinti partnerio jausmus, turi poreikį "gelbėti" jį, kai jis patenka į bėdą;
-  Jautiesi vienintele, galinti padėti savo vyrui, ir manai, kad pavyks jį pakeisti;
-  Stengiesi pateisinti netinkamą partnerio elgesį su tavimi, savo ir kitų žmonių akyse;
-  Nebeišsakai savo nuomonės, jei tik vyras nesutinka su ja;
-  Nepalieki smurtaujančio savo vyro, nes tiki, kad jis įvykdys savo grasinimus nusižudyti;

[...]

Kažkaip prisiminiau seniai girdėtą mintį: gelbėti skęstantį reikia ir būtina, bet tik tuomet, jei pats moki plaukti ir vietoj vienos gyvybės nebus prarastos dvi. Dievui visi lygiai svarbūs esame.

Paviršutiniškai žiūrint atrodo, kad toks patarimas gan racionalus, išskaičiuojantis kažkurio naudą, bet deja gyvenime pasitaiko, kad žmogus gelbėdamas kitą įkliūva į sunkiausias dilemas. Tikintysis dažnai yra linkęs aukotis ir tapti kankiniu. Bet ar visada to reikia?

[Silvija]

Naiviam lietuvaičiui ar sudėjusiam viltis į besitvarkančius "aukščiau", garsioji Konvencija "Dėl smurto prieš moteris ir šeimyninio smurto prevencijos ir kovos su juo", kurią LT valdininkai jau pasiryžo pasirašyt, gali pasirodyti kaip rūpestis, bet žvelkim giliau.

Seime praėjusį mėnesį surengtoje spaudos konferencijoje kartu su Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos (NŠTA) atstovais konservatorius, buvęs socialinės apsaugos ir darbo ministras Rimantas Jonas Dagys tvirtino, jog Europos Tarybos konvencijoje prieš smurtą moterų atžvilgiu yra aspektų, kurie kelia grėsmę šeimai.

Viena vertus, tai netgi įteisina smurtą, kuris, atėmus vaikus iš šeimų, svetimoje aplinkoje ims reikštis kitomis, dar baisesnėmis formomis. Antra, šitaip tyliai, mums bemiegant, apsukruoliai pasitvarkys, kad mes, lietuviai, greitai tapsime belyčiais.

Yra, tiesa, ir budinčių, tik kažin kaip ilgai bus girdimas ir kiek reikšmingas jų balsas?

Konvencija suteikia teisę vaikus iš šeimos atimti bet kokio smurto prieš moterį atveju. O jis gali būti labai įvairus – fizinis, psichologinis, seksualinis ir net finansinis. Na, norės mama gražesnės suknelės, pakels balsą tėvelio pinigų prašydama, tėtis irgi nenutylės, kaimynai pasiskųs, kad triukšmas, šeimoje smurtaujama ir – ,,sudiev, vaikeliai." Šitokios konvencinės patirties reikia mūsų katalikiškam kraštui, kad sugriautume paskutinį valstybės atsparumo bastioną – šeimą?
Pabūkime madingi, pertempkim Konvencijos lygintuvą per lytis ir turėsim labai lygias lytis. Frederikas pabus dienelę Frida, o ši – Frederiku darželyje pasiaus... Visa tai galima labai ,,sutradicinti": neva berniukui persirengti mergaite, o šiai – berniuku gražu. Kuo ne Užgavėnės kasdien? Bet tiems, kas tyčiojasi iš tautos tradicijų ir primetinėja svetimų kraštų patirtis, siūlyčiau savo naujadarystes išmėginti patiems.

Taigi, ko gero gyvename jau trečiojo pasaulinio karo sąlygomis ir be nuostolių matyt neišsisuksim...
Bet šiuo žvilgsniu norėjau patiriančius smurtą šeimoje paskatint būti drąsiais, pasižiūrėti Tiesai į akis ir patiems asmeniškai imti tvarkytis savo aplinkoje, nelaukiant "loskos" iš kitų.

[Giedrė]

Niekada nesupratau ir nesuprasiu, kaip moteris gali gyventi su smurtaujančiu ir girtaujančiu , besisvaiginančiu vyru. Vieną kartą pakėlė nors kiek ranką "erelis" arba psichologiškai terorizavo, moteris turi tuojau pat atsiskirti nuo tokio. Geriau jau išeiti į niekur, negu kentėti. Juk geresnė išeitis visada atsiranda. Nėra atleidimo smurtautojams, nes jie puikiai supranta ką daro. Dievas tikrai nelaimina moterų kentėjimo, nes smurtinga santuoka - jau nebe santuoka. Mano nuomone, bet koks smurtas panaikina santuokos sakramento galiojimą.  Vergių amžius jau seniai praėjo, bet mūsų kai kurios moterys vis dar auklėja dukras pagal logiką "kentėk ir tylėk", paskui ir kenčia tokios vištelės, kol koks pusprotis užmuša, o vaikai lieka be motinos. Policija jau net nebevyksta konfliktų gesinti, nes dažniausiai moteris ir smurtautojas "susitaiko", tad nubausti skriaudėją tampa neįmanoma. Kalbant ta tema mane apima tiesiog beviltiškas pyktis dėl tokio mūsų moterų vergiško nuolankumo. Galbūt reali grėsmė netekti vaikų dėl smurto protrūkių privers tokias modernias verges išsilaisvinti ir ką nors keisti savo gyvenime.

O, kad balsų negalima bus kilnoti šeimoje ar viešumoje, tai labai puiku, nes Lietuvoje darbovietėse, įstaigose, šeimose rėkimas neretai jau norma. Vakar grįžau į Kauną iš Klaipėdos ir laukiant autobuso stotyje kasininkė mane be jokio pagrindo aprėkė, nes norėjau pakeisti autobuso bilietą ankstesniam reisui. Bandžiau aiškinti ramiai, rasti sprendimą, bet darbuotojos riksmas skambėjo toliau. Galiausiai, mano tėtis neištvėrė ir taip pat pakėlė balsą. Bilieto pakeisti,aišku, nepavyko, nors turėjau tokią teisę, tėtis susinervino, teko pusantros valandos laukti Klaipėdos stotyje kito reiso, nuotaika buvo sugadinta. Jeigu būtų didelės bausmės už rėkimą ir neetišką elgesį, tai porą kartų sumokėjus baudas, noras rėkauti pareigūnams nekiltų. O šeimose - tuo labiau, tuojau pat kreipčiausi į teisėsaugos pareigūnus, jei išgirsčiau mušamą vaiką, moterį ar senuką verkiant, riksmus ir pan.

[Silvija]

Riksmai riksmais, bet tai - kraštutinumas. Dažnai smurtas pasireiškia rafinuočiau. Iš tiesų auga karta, sužeista nemeilės. Štai kad ir tokia "smulkmena": vakariečiai savo atžaloms, pradedant kūdikišku amžiumi, leidžia rėkti į valias, visai nesistengdami jų nuramint, nekreipdami dėmesio į jų poreikius, laikydami tai natūraliu reiškiniu, savarankiškumo ugdymu. Tačiau "antras lazdos galas" rodo į tai, kad šitaip auga negailestingas žmogus, linkęs žiūrėti tik savęs.

Kita vertus, smurto sąvoka imama taikyti ir ne ten, kur reikia. O kartais net ir sunku tampa atskirti, kai šiuo terminu dangstomi kiti dalykai. Štai paauglys, kuriam tėvai neleidžia vieno ar kito, jau gali gimdytojus apskųsti ir reikalauti jų atsakomybės. Bet ar visada jis teisus? 

Kas stebi laiko ženklus, mato, į ką krypsta reikalai. Smurtu šiandien vadinama bet kokia prievarta tėvų vaikams ir neužilgo gali ateiti diena, kai nebegalėsim vaiko auklėti krikščioniškai, nes valandą laiko jį "kankinti" Mišiose bus taip pat laikoma smurtu.

Paklausykite gal kiek ir sarkastiško, bet taikliai šį melą atpažįstančio prof. Osipovo: http://www.youtube.com/watch?v=bQpI6q2wtjI&feature=youtu.be

[Silvija]

http://www.pagalbavaikams.lt/