Pasirausus archyvuose: pamokslai ir homilijos

[Silvija]

KTU Panevėžio instituto kapeliono tarnybos puslapyje (www.kapelionas.lt), temoje "Klausyti" randu daug vertingų audio įrašų.

Viename jų ("Gerasis Ganytojas") kun. Kęstutis Brilius kunigams (ir ne tik) taip sako:

Jūs žinote, ypač vairuotojai, kad vedant žmonių eiseną keliu, turi vienas eiti priekyje su vėliavėle ar žibintu, kitas - paskui, kad nei vienas atsiliekantis nedingtų. Į priekį su skubančiais ir kartu su pačiais nepaslankiausiais, kad šie neužmigtų beeidami... ir turi užbėgti, kelią rodyti, ir vartus atidaryti, ir taką praminti... Gerojo Ganytojo užduotis, atitenkanti Bažnyčiai - į priekį ir paskui visus, kad nepamestų...

Ką iš Bažnyčios nori šiandien padaryti tie, kurie taip uoliai bedievina Europą? Nori Bažnyčią paversti tiktai organizacija.

Mums, šiandienos kunigams, vyskupams yra didelis spaudimas paskandinti Bažnyčią kaip instituciją valstybinėse institucijose. Ir atrodo labai gražiai, bet mes turime prieš akis provoslavybę, kur popiežius yra caras, kuri yra valstybės dalis; mes turime prieš akis kelių šimtų metų protestantizmo istoriją, kur nėra sakralumo, tiktai institucija, bandanti imituoti krikščioniško gyvenimo manieras, krikščioniškąją ideologiją struktūrose. Mes turime anglikonizmo istoriją ir mes matome šiandien rezultatus, kuo pavirto susiliejusi su institucija Bažnyčia. Tad ir šiandienei Bažnyčiai yra didžiulės pagundos iš liberalizmo pusės...

Šiandien mes, visa dvasininkija, jeigu padalinti pagal amžių į vyresniąją ir jaunesniąją, esame prieš šį pavojų, stebimi – ar atsilaikysime, ar susiprasime, kad tie dideli pinigai, kurie šiandien siūlomi Bažnyčiai iš Europos Sąjungos, iš kitokių sąjungėlių, įstaigėlių - tai yra tam tikras pirkimas tapti institucija: tai čia bus turizmas, tai - ekskursijos, tai - kultūrizmas ir t.t. Šitaip tampame praskolinti ir atėjus laikui mes neturėsime jėgos atsispirti tai trigubai iššūkio jėgai... Anksčiau riba buvo tokia: tikėti, nors ir pasodins, liudyti, nors ir ištrems, neišduoti, nors ir nukentėsi ... neimti neuždirbto...

Ir nenustebkite, kad per artimus 10 – 15 metų jūs matysite vis daugiau už finansinius nusikaltimus, bylas, kombinacijas ir nesusipratimus baudžiamų kunigų, klebonų, kurie nesusigaudo finansiniuose, mamonos "šventyklos" labirintuose... turbūt, kad nei vienas teismas neteis ateity kunigo už per didelę asketiką ar per ilgas maldas, tačiau už tai, kad susipainiojo... o jūs, brangieji, susigaudykite, grįžkite atgal prie karšinamo ligonio lovos, likite tenai, kur nesilanko ministrai... Va šitoj ištikimybėje jūs jauskite, raskite, atpažinkite Gerąjį Ganytoją.

[Diak. Tomas M.]

Tikrai įdomi įžvalga, nes pagunda kunigams dar ir dėl to, kad anksčiau reikėjo stengtis dirbti su parapijos bendruomene, kad tikintieji remtų bažnyčią, o dabar atsiranda labai paprasti keliai - gauni paskolas, pradedi įvairias veiklas, kurios atneša pajamas ir padeda išlaikyti bažnyčia ir... nereikia eiti ir įtikinėti tų avelių, kad jos taptų tikra bendruomene...

Taip ir gaunasi, kad avelės vaikšto sau, o laimingi klebonai su išpuoštom, bet tuščiom bažnyčiom taip pat sau. Lietuvoje to dar taip nematyti, bet Vokietija - labai geras pavyzdys 

Kaip sako, protingi mokosi iš kitų klaidų, to ir palinkėkime mūsų ganytojams 

[Silvija]

SEKMINĖS – NAUJOJO ĮSTATYMO ŠVENTĖ

Meilė saugo Įstatymą, Įstatymas saugo Meilę. [...]

Iš tikrųjų Įstatymas ir meilė vienas kitam neprieštarauja, bet vienas kitą sergsti. Anot Augustino, Įstatymas duotas, kad galėtume siekti malonės, o malonė, kad galėtume laikytis Įstatymo. Įsakymų laikymasis, tai yra, klusnumas, – tai meilės išmėginimas. Tai ženklas, ar mes gyvename pagal Dvasią ar pagal kūną. ,,Nes tai ir yra Dievo meilė – jo įsakymus vykdyti. O jo įsakymai nėra sunkūs" (1 Jn 5, 3). Pats Jėzus mums tapo Įstatymo laikymosi ir meilės pavyzdžiu. Jis savo meilę išreiškė klusnumu Įstatymui. Jėzus sako: ,,Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje" (Jn 15, 10).

Taigi tarp Meilės ir Įstatymo vyksta abipusiai mainai. Meilė yra Įstatymo stiprybė, o Įstatymas – jos apsauga. Iš Šventojo Rašto žinome, kad Įstatymas duotas mums, nusidėjėliams (plg. 1 Tim 1, 9), bet ne tik kaip drausminimo priemonė. Jis yra duotas ir mūsų laisvei. Pareiga mylėti, tai yra Įstatymas, meilę apsaugo nuo nusivylimo, ji palaiko mūsų amžinybės viltį. Iš tikrųjų mylėti reiškia ir save pririšti, susaistyti, įpareigoti.

[Silvija]

Asmeninis kun. Algirdo Toliato puslapis, vertingas ne vien sekmadienio video ir audio homilijomis, bet ir tuo, kad po jomis galime rašyti komentarus, užduoti klausimus jų autoriui ir tikėtis sulaukti atsakymų

http://www.toliatas.lt/

[Silvija]

Buvau nugesus... ir žinot, kas mane šiandien pakėlė? Va šis mūsų tautos kankinio, kun. Juozo Zdebskio pamokslas (senas įrašas):

http://www.marijosradijas.lt/component/mplayer/mp3_player.html?Itemid=33730

Labai paslaptinga Jėzaus Alyvų kalno valanda, tegul mums Dievas padeda susimąstyti...

...buvo trys svarbiausios valandos ant kryžiaus. Ir prieš šitą įvykį Viešpats Jėzus ypatingai elgėsi, neeiliniai, ne taip kaip visada... Jis pasakė savo išrinktiesiems pačius svarbiausius dalykus, tarsi testamentą... Jis pasakė savo didįjį Meilės reikalavimą... Jis savo žmogiškaja dalimi suklupo dangiškojo Tėvo akivaizdoj... Jo dieviškoji prigimtis veržėsi prie kryžiaus... Pranašo Izaijo viskas buvo pasakyta ir Jis viską žinojo...

Vargas mums, jei mes, sunkių apsisprendimų momente elgtumės kitaip, nei Jėzaus žmogiškoji prigimtis... Jėzus nebėgo, neieškojo pramogų, bet tą valandą norėjo būti vienas... ne vienas, bet  dangiškojo Tėvo vienybėje... ir štai Jo pirmas veiksmas – Jis suklupo...

Nežiūrint kokie būtų mūsų apsisprendimai – kalėjimas, mirtis, pajuoka, pažeminimas, praradimas turtų, praradimas malonumų, - nežiūrint kas tai būtų, žmogus turi nusižeminti. Išorinį nusižeminimą turi lydėti vidinis... ,,Jūs be manęs nieko negalite padaryti..." Jūs, tėvai, savo vaikelių klaidų akivaizdoj ar neišgyvenate tą atsakomybės pajutimą ir Dievo pasitikėjimą? Juk nuo tėvų priklausys tų vaikelių ateitis... ir lieka vienintelis teisingas kelias – nusižeminti prieš Dievą...

Mes visi esam už kažką atsakingi... kiekvienas yra narys tautos, narys visos žmonijos..., jo nuodėmė ar pergalė yra kartu ir laimėjimas visų kurie gyvena žemėje, o tuo pačiu ir sielų, tuo pačiu visų šventųjų laimėjimas arba pralaimėjimas... Matydami vieni kitų klaidas, galvodami, kodėl iš naujo neįvyksta tvanas, kodėl iš naujo neįvyksta Sodomos – Gomoros likimai... visa tai matydami mes turim pajusti atsakomybę, mūsų asmeninės kovos yra viso pasaulio laimėjimas arba pralaimėjimas...

Jo prakaitas pasidarė kaip kraujo lašai... nėra kito kelio kaip tik tas, kurį parodė Viešpats. Palaimintas žmogus, kuris pradėdamas dienos kovą suklumpa... jei nespėja, tai tik apgauna save... teprisimena, kiek jis tuščiai praplepėjo, pragėrė, pradrybsojo ar prasėdėjo prie TV... ar jis bus pateisintas, jei neturėjo laiko suklupti? Jėzus turėjo laiko... Jis ištisas naktis maldoj praleido...

Tikroji pergalė yra ne išorinė veikla, bet kančia sielų... tų gerųjų sielų apsisprendimas: duok man, Viešpatie viską pakelt kaip Tu ant kryžiaus... kaip pelnytą bausmę už mūsų nuodėmes, už Tavo meilės paniekinimą... Palaimintas žmogus, kuris atsakomybę jausdamas, baimę jausdamas, didelius žygius pradėdamas, kuris pagaliau kiekvienos dienos žygį pradėdamas suklumpa. Amen.

[Silvija]

Tai - ne archyvinis, o labai šviežias, Gavėniai skirtas pamokslas - Popiežiaus pamokslininko R. Cantalamessa OFM aktualios mintys, kurias turime progos pasiskaityti ir mes:

Augustino teologijoje diskusijos apie Bažnyčią užima centrinę vietą. Beveik visą savo gyvenimą jis turėjo kovoti prieš donatistų ereziją. 311 metais Numidijos vyskupas Donatas atsisakė priimti į bažnytinę bendrystę tuos, kurie imperatoriaus Dioklecijano persekiojimo metu valdžiai atidavė šventąsias knygas ir atsižadėjo tikėjimo, kad išsaugotų gyvybę. Tais pačiais metais Kartaginos vyskupu buvo išrinktas Cecilianas, kuris buvo apkaltintas, pasak kai kurių neteisingai, tikėjimo išdavimu persekiojimo laikais. Septyniasdešimt šiaurės Afrikos vyskupų pasipriešino šiam išrinkimui, atstatydino ir vietoj jo išrinko savo lyderį Donatą. 313 metais pastarasis buvo ekskomunikuotas popiežiaus Miltiado, tačiau atsisakė trauktis ir pradėjo kurti alternatyvią Bažnyčią, kuri išsilaikė maždaug amžių, iki vandalų invazijos. Diskutuodamas su donatistais šventasis Augustinas išplėtojo savo ekleziologiją, Bažnyčios sampratą. Šiame poleminiame kontekste išvystytą doktriną reikia papildyti Augustino pamokslais, pasakytais tikintiesiems.

Donatistai rėmėsi prielaida: negali perduoti malonės tas dvasininkas, kuris pats jos neturi. Jo teikiami sakramentai yra beverčiai. Todėl jie, pavyzdžiui, perkrikštydavo tuos, kurie pereidavo į jų gretas iš katalikybės. Augustinas atsakydamas iškėlė principą, kuris skiria galią nuo tos galios tarno, malonės priežastį nuo to, per kurį ta malonė perduodama. Malonę teikia tik Dievas, Kristus, o dvasininkas yra tik įrankis. Todėl sakramentų veiksmingumas nepriklauso nuo dvasininko dorumo: apie tai verta atsiminti ir šiandien.

Augustinas taip pat išplėtojo kitą skyrimą, tarp žemiškosios ir dangiškosios Bažnyčios. Tik pastaroji yra šventųjų Bažnyčia, o žemiškojoje gera sėja yra sumišusi su piktžolėmis. Augustinas taip pat skyrė sakramentų bendrystę ir šventųjų bendriją. Pirmoji yra bendras dalyvavimas išoriniuose ženkluose. Antrąją vienija ženkluose slypinti tikrovė, Šventoji Dvasia. Ji yra Trejybės vienybės principas ir Bažnyčios vienybės principas. Pilnai priklausomybei Bažnyčiai reikia abiejų dalykų: regimos bendrystės per ženklus, sakramentus, ir neregimos bendrystės per malonę. Svarbu pažymėti, kad čia egzistuoja laipsniškumas, nėra ,,arba...arba". Galima dalinai būti Bažnyčios viduje ir dalinai jos išorėje. ,,Katalikų Bažnyčioje gali būti tas, kuris nėra katalikas, o tas, kuris yra katalikas, gali būti Bažnyčios išorėje", rašė Augustinas. Yra aišku, kad institucinė ir regima Bažnyčios dimensija negali būti atskirtas nuo dvasinės, tačiau ar jos visada sutampa? Galima rimtai klausti, sakė t. Cantalemessa, ar jaučiame didesnę bendrystę su tais, kurie pakrikštyti mano Bažnyčioje, tačiau kuriems visai nerūpi Kristus ir Bažnyčia, ar su tais, kurie priklauso kitai krikščioniškai konfesijai, tačiau myli Jėzų taip, kad pasiryžę atiduoti gyvybę už Jį, už Jo Evangeliją ir gyvena evangeliškai? Šį klausimą vienas kitų atžvilgiu turėtų iškelti visi krikščionys.

Atskleidus vienybę Dvasioje, vertikalią bendrystę, palengva atskleisime ir horizontalią vienybę tarp vyskupų ir su popiežiumi. Doktrinos ir disciplinos vienybė bus dvasinės ir mistinės vienybės vaisius, tačiau ne jos priežastis. Dvasinės ir vidinės vienybės principo praktinė pasekmė yra ta, kad tai, ką daro ir kuo yra vienas Bažnyčios narys, yra naudinga visai Bažnyčiai. Panašiai, akis ar ranka turi savo paskirtį, tačiau tai, ką jie daro, yra reikalinga visam kūnui. Kai šią tiesą pajėgsime pritaikyti krikščionių santykiuose ir Bažnyčių santykiuose, krikščionių vienybė bus praktiškai pasiekta.

[Silvija]

Artumos žurnalo birželio mėn. numeryje,  prie Švč. Jėzaus Širdies paveikslo buvo išspausdintas V a. šventojo vyskupo Petro Auksažodžio (vakar minėjome liturginiame kalendoriuje) pamokslo ištrauka. Norisi ją dar kartą perskaityti, nes šventųjų žodžiai niekad nepraranda aktualumo.



AUKOTI SAVO KŪNUS KAIP GYVĄ AUKĄ

Dėl Dievo gailestingumo prašau jus. Prašo Paulius, arba, veikiau, per Paulių prašo Dievas, nes Jis labiau nori, kad Jį mylėtų, negu, kad Jo bijotų. Dievas prašo, nes nori būti ne tiek Viešpats, kiek Tėvas. Dievas prašo iš gailestingumo, kad mūsų nenubaustų iš pykčio.

Paklausyki, ko Viešpats prašo: Pažvelkite, atpažinkite manyje savo kūną, savo narius, savo širdį, savo kaulus, savo kraują. Ir jeigu jums kelia baimę tai, kas yra Dievo, kodėl jūs nemylite bent to, kas yra jūsų? Jei jūs bėgate nuo Viešpaties, kodėl neparbėgate pas Tėvą?

Bet galbūt jus trikdo didybė mano kančios, kurios priežastis esate? Nebijokite. Šis kryžius yra geluonis ne man, bet mirčiai. Tos vinys man atneša ne skausmą, bet dar giliau manyje įsmeigia meilę jums. Tos žaizdos ne man kelia dejones, bet veikiau jus atveda į mano širdį. Mano [ant kryžiaus] ištiestas kūnas jums atveria glėbį, bet nepadidina mano kančių. Mano kraujas nėra prarastas, bet išliejamas už jūsų atpirkimą.

Taigi ateikite, sugrįžkite ir atpažinkite Tėvą, matydami, kad Jis geru atsilygina už bloga, meile už įžeidimus, neapsakomu gerumu už šitokias žaizdas.

Tačiau pasiklausykime, ko prašo apaštalas: Prašau jus aukoti savo kūnus. Prašydamas šitokių dalykų, apaštalas visus žmones pakelia į kunigystės aukštumas: Aukoti savo kūnus kaip gyvą auką.

Kokios nepaprastos yra krikščioniškos kunigystės apeigos, kai žmogus pats sau yra auka ir kunigas; kai jis už save aukos Dievui; kai auka yra ta pati ir kunigas tas pats; kai pjaunama auka išlieka gyva, o aukojantis kunigas nieko neužmuša.

Stebėtina auka, kuria aukojamas bekūnis kūnas, bekraujis kraujas. Apaštalas ragino: Prašau jus aukoti savo kūnus kaip gyvą auką.

Broliai, šios aukos pavyzdį parodė Kristus, kai savo kūną paaukojo už pasaulio gyvybę kaip gyvąją atnašą; ir iš tiesų savo kūną Jis padarė gyva auka, nes Jis gyvas, nors buvo nužudytas. Taigi šitokia auka išperkama mirtis, auka pasilieka, ji gyva, o mirtis nubaudžiama. Taip kankiniai mirdami gimsta, baigdami gyvenimą jį pradeda, žudomi gyvena, ir tie, kurie žemėje laikomi mirusiais, šviečia danguje.

Dėl Dievo gailestingumo prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą auką. Būtent taip giedojo pranašas: Tu netrokšti kruvinos aukos ir grūdų atnašų, bet tu man paruošei kūną.

Būki, žmogau, Dievo auka ir kunigas; neprarask to, ką tau davė ir suteikė Dievo galybė; apsivilk šventumo drabužį, susijuosk tyrumo juosta; tegu galvos uždangalas tau bus Kristus; tegu tave saugo kryžiaus ženklas ant kaktos; savo krūtinę pridenk Dievo pažinimo slėpiniu; uždek savo maldą smilkalų kvapu; išsitrauk Dvasios kalaviją; paversk savo širdį altoriumi. Ir taip pasitikėdamas aukok Dievui savo kūną.

Dievas ieško tikėjimo, ne mirties, trokšta ne kraujo, bet maldos; yra nuraminamas gera valia, ne mirtimi.

[Silvija]

Įrašas iš iškilmingų Šv. Mišių Kaišiadorių katedroje (Dievo žodis ir homilija), kur nuolatiniam garbinimui išstatyta pal. Mykolo Sopočkos relikvija. Šia proga Šv. Mišias kartu su Kaišiadorių vysk. Jonu Ivanausku celebravo ir homiliją sakė svečias iš Balstogės arkivyskupijos Jo Ekscelencija arkivysk. Edward Ozorowski. Evangelija pagal Luką, 18,1-8. Homiliją sako arkivyskupas  Edward Ozorowski.

http://www.marijosradijas.lt/transliacijos/68787-2016-10-16-10-00-sv-misios.html

[Sigitas]

... nuolatiniam garbinimui išstatyta pal. Mykolo Sopočkos relikvija. ...

Va tokių neapgalvotų pasisakymų dėka broliai Kristuje Jėzuje protestantai galvoja, jog katalikai yra stabmeldžiai ir tuščiagarbiai, atiduodantys garbę žmogui - kūriniui o ne Kūrėjui! Tikrai gėda ir graudu, sese Kristuje Jėzuje, Silvija.   

[Silvija]

Taip, tikrai... copy-paste padariau iš MR svetainės

Gerai, kad tie protestantai mina ant kojos, nes dar dabar iš inercijos daug kas daroma. Pavyzdžiui, daug kur bažnyčiose giedama giesmė, kur ne tik Dievą, bet ir Šv. Juozapą garbina...

[Sigitas]

... mina ant kojos ...

Ant kurios kojos? De6inės ar kairės? O gal čia ne apie miną o apie ka-kutį kalba?