Pamąstymai Joninių naktį

[Silvija]

Šiandien - Švento Jono. To paties, kuris ėjo pirma Viešpaties ,, Jam kelio nutiesti". Vėliau dar vadinusio save ,,tyruose šaukiančiojo balsu". Tai tarsi tas pats sąžinės balsas, įrašytas kiekviename iš mūsų. Kai kas iš tikinčiųjų net laiko jį paties Dievo balsu, bet aš manau, kad tai klaidingas požiūris.

Neseniai liturginiam kalendoriuje buvo Tomo Moro vardas. Man patiko taisyklė, kurios šis žmogus savo gyvenime laikėsi: ,,Tirkime savo sąžinę, laikydamiesi savo įsitikinimų ir sekdami gerais patarimais; būkime tikri, kad mūsų išgelbėjimas neprieštaraus mūsų sąžinei".

Kas iš tiesų yra sąžinė? Žiūrėkit, kartais net du už skirtingas tiesas kovojantys žmonės, atskirai paėmus, atrodo tokie sąžiningi

Sąžinės tyrimas... Ar moku tai daryti? O jei tai – vos ne svarbiausia mūsų kaip tikinčių augimo procese, tai ar ne per mažai dėmesio Bažnyčia skiria to mokymui? Ar ne per mažai aš pati skiriu būtent tam?

Mąstytojas ir vienuolis Tomas Mertonas taip svarstė: ,,Negaliu gerai pasirinkti, neišsiugdęs brandžios sąžinės, kuri tiksliai ir teisingai įvertintų mano motyvus, intencijas bei moralinius aktus. Čia ypač reikėtų pabrėžti žodį ,,brandžią". Sąžinės dar neturinčio kūdikio ,,sprendimus" veikia kurio nors kito asmens požiūris. Nebrandi sąžinė yra ta, kuri priimdama sprendimus iš dalies ar net visiškai vadovaujasi tuo, ar kiti žmonės yra prielankūs jo sprendimams. Gera yra tai, kuo žavisi ar ką priima žmonės, su kuriais jis gyvena. Bloga yra tai, kas juos erzina arba liūdina. Nebrandi sąžinė nėra pati savęs šeimininkė. Ji tik atstovauja kito asmens, grupės, partijos, visuomenės sluoksnio, tautos ar rasės sąžinei. Taigi ji pati nepriima sprendimų, ji tiesiog mėgdžioja kitų sprendimus."

Taigi mąstant kartu su šiuo broliu tikrai negalima būtų sakyti, kad sąžinė – tai Dievo balsas mumyse. Pasirodo ir ji gali mus suklaidinti. Tai ką daryt?

Vėl grįžtu prie Jono. Jo vardo šaknyje, kaip rašo G. Ravasi, yra ,,malonė" (hnn): tai ,,malonus" Dievo nusilenkimas, pripildantis palaimos savo vergą, paverčiantis jį ,,maloniu" dvasine prasme, palydintis į pašaukimą ir misiją, kuriai jis nori priskirti. Šis vardas šlovina Dievo malonę, Viešpaties pirmumą pasaulyje, Jo siekį per vieną žmogų išgelbėti tuos, kurie vis dar klaidžioja tamsoje. Tačiau siųstasis privalo suvokti esąs tarnas. Tai Jonas Krikštytojas perteikė per sandalų įvaizdį: ,,Štai po manęs ateina tasai, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio" (Lk 3,16).

Nusižeminimo malonė. Malonė vis labiau pažinti Dievą savo Gelbėtoją, kai Jam manyje skirta augti, o man - mažėti.

Šventas Jonai Krikštytojau, melski už mus