Ar galima naudoti tradicines, senojo Rito Krikšto, Santuokos sakramentų apeigas?

[Diak. Tomas M.]

Trumpas atsakymas: galima. Apačioje įdedu papildomą informaciją, nes dažnai šis klausimas net dvasininkų yra nesuprastas, todėl reikia turėti aiškias nuorodas į informacijos šaltinius.

Oficialus Pop. Benedikto XVI leidimas kunigams švęsti Tradicines Šv. Mišias ir Sakramentus buvo suteiktas 2007 metais dokumente Motu Proprio 'Summorum Pontificum'.

Motu proprio palengvino 1962 m. Mišiolo vartoseną

Liepos 7 d. paskelbtas popiežiaus Benedikto XVI apaštališkasis laiškas motu proprio forma ,,Summorum pontificum". Šiuo dokumentu aptariama Romos liturgijos iki 1970 m. reformos taikymas. Drauge su šiuo dokumentu paskelbtas aiškinamasis popiežiaus laiškas pasaulio vyskupams. Pasak motu proprio, Romos liturgija turės dvi formas: įprastinę (ordinarinę) ir ypatingąją (ekstraordinarinę). Įprastinė liturgijos forma yra popiežiaus Pauliaus VI įvykdytos liturginės reformos padarinys. Liturgija ypatingąja (ekstraordinarine) forma švenčiama pagal popiežiaus Jono XXIII 1962 m. patvirtintą Mišiolą. 1962 m.apeigyno liturgija švenčiama lotynų kalba, bet Mišių skaitiniai gali būti skaitomi tautinėmis kalbomis. Motu proprio leidžia taikyti ankstesnę liturgiją visiems to norintiems, tačiau neprimeta ypatingosios liturgijos formos tiems, kuriems tinka ordinarinė forma. Abi liturgijos formos turi kalendorinių skirtumų minint kai kuriuos šventuosius, taip pat naudojamasi skirtingais lekcionarais. Motu proprio numatoma galimybė pagal ankstesnį apeigyną švęsti Krikšto ir Santuokos sakramentus. Tokia pat galimybė galioja laidotuvėms ir gedulinėms Mišioms.

Vatikano spaudos centro ir Vatikano radijo direktoriaus kun. Federico Lombardi SJ komentuodamas Benedikto XVI motu proprio sakė, kad šis dokumentas ,,nereiškia jokios revoliucijos nei žingsnio atgal". Pasak jo, popiežius tiesiog rūpinasi tais tikinčiaisiais, kurie nori dalyvauti Mišiose pagal tridentiškąsias apeigas. Pasak kun. F. Lombardi, tiems, kurie neketina keisti savo liturginės praktikos, popiežiaus laiškas reiškia paraginimą švęsti liturgiją ,,kruopščiai ir pagarbiai". Jis taip pat sakė: ,,Kaip senosios liturginės knygos nebuvo uždraustos ar laikomos kenksmingomis, – panašiai niekam nevalia negatyviai vertinti atnaujintos liturgijos."

Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas Karlas Lehmannas, komentuodamas popiežiaus laišką, pavadino jį ,,pozityviu žingsniu". Jis pareiškė nuomonę, kad popiežiaus dokumentas nesukels didelių pokyčių katalikų parapijose.

Austrijos vyskupų konferencija įvertino popiežiaus dokumentą specialiu pareiškimu ,,Dėl bendrystės tiesoje ir meilėje". Pasak Austrijos vyskupų, Benedikto XVI motu proprio padės įveikti susiskaldymą Bažnyčioje.

Prieš paskelbdamas motu proprio Benediktas XVI jį pristatė tų šalių vyskupams, kur kildavo daugiausia problemų dėl senosios apeigų formos (tai daugiausia prancūzų ir anglų kalbų šalys). Tose šalyse vyskupai nenoriai teikdavo leidimą švęsti Mišias pagal 1962 m. ritą.

,,Bažnyčios žinios" katalikai.lt http://www.katalikai.lt/index.php?id=8&nid=1491

Šeštadienį paskelbtas Motu proprio, 2007-07-07: http://www.fsspx.lt/authors/c/index.php?option=com_content&task=view&id=895&Itemid=66

Instrukcija Universae Ecclesiae dėl motu proprio Summorum Pontificum taikymo ( http://www.arche.lt/2013/02/instrukcija-universae-ecclesiae-del.html ):

Popiežiškosios komisijos Ecclesia Dei instrukcija ,,Universae Ecclesiae" dėl motu proprio ,,Summorum Pontificum" įgyvendinimo.

I. Įžanga

1. Apaštališkasis laiškas Summorum Pontificum, motu proprio išleistas Suverenaus Pontifiko Benedikto XVI 2007 m. liepos 7 d., įsigaliojęs 2007 m. rugsėjo 14 d., padarė Romos liturgijos turtus prieinamesnius Visuotinei Bažnyčiai.

2. Su šiuo motu proprio Šventasis Tėvas popiežius Benediktas XVI paskelbė bendrą įstatymą Bažnyčiai, skirtą nustatyti naujas taisykles 1962 m. galiojusios Romos liturgijos naudojimui.

3. Šventasis Tėvas, priminęs popiežių rūpestį dėl šventosios liturgijos ir liturginių knygų peržiūrėjimo, pakartoja tradicinį principą, kuris buvo pripažįstamas nuo neatmenamų laikų, kurį būtina išsaugoti ateičiai ir ,,pagal kurį kiekviena dalinė Bažnyčia turi būti santarvėje su visuotine Bažnyčia ne tik tikėjimo mokymu bei sakramentiniais ženklais, bet ir iš apaštališkos ir nepertraukiamos tradicijos perimtais papročiais, kurių būtina laikytis ne vien klaidoms išvengti, bet ir sveikam tikėjimui perteikti, nes Bažnyčios maldos įstatymas (lex orandi) atitinka jos tikėjimo įstatymą (lex credendi)".[1]

4. Suverenusis Pontifikas taip pat primena tuos Romos popiežius, kurie ypatingai atsidavė šiai užduočiai, būtent šventasis Grigalius Didysis ir šventasis Pijus V. Popiežius taip pat pabrėžia, kad tarp šventųjų liturginių knygų ypatingą vaidmenį istorijoje atliko Missale Romanum ir kad bėgant laikui jis buvo atnaujinamas iki pat palaimintojo Jono XXIII. Vėliau, po liturginės reformos, kuri sekė po II Vatikano susirinkimo, popiežius Paulius VI 1970 metais patvirtino lotynų apeigų Bažnyčiai naują Mišiolą, kuris paskui buvo išverstas į įvairias kalbas. Pal. popiežius Jonas Paulius II 2000 m. promulgavo jo trečiąjį leidimą.

5. Daugybė tikinčiųjų, išauklėtų iki II Vatikano susirinkimo buvusių liturginių formų dvasioje, išreiškė gyvą troškimą išsaugoti senąją tradiciją. Todėl pal. popiežius Jonas Paulius II Šventosios Dievo kulto kongregacijos parengtu specialiu indultu Quattuor abhinc annos paskelbtu 1984 m. leido tam tikromis sąlygomis vėl naudotis 1962 m. pal. pop. Jono XXIII išleistu Romos mišiolu. Be to, 1988 m. motu proprio Ecclesia Dei popiežius Jonas Paulius II ragino vyskupus dosniai teikti tokią galimybę to prašantiems tikintiesiems. Tos pačios linijos laikosi ir popiežius Benediktas XVI su motu proprio Summorum Pontificum, kuriame nurodoma keletas esminių kriterijų senesniajai Romos rito vartosenai (usus antiquior), kuriuos dera čia priminti.

6. Popiežiaus Pauliaus VI Romos mišiolo tekstai ir paskutinis popiežiaus Jono XXIII mišiolo leidimas yra dvi Romos liturgijos formos, pagarbiai vadinamos ordinarine ir ekstraordinarine: tai yra vienintelio Romos rito dvi gretutinės vartosenos. Viena ir kita formos išreiškia tą patį Bažnyčios lex orandi. Dėl savo seno ir gerbtino naudojimo ekstraordinarinė forma turi būti išsaugota su jai privaloma pagarba.

7. Apaštališkąjį laišką motu proprio Summorum Pontificum lydėjo Šventojo Tėvo laiškas vyskupams, paskelbtas tą pačią dieną (2007 m. liepos 7 d.) ir pateikiantis išsamesnius paaiškinimus apie paties motu proprio savalaikiškumą ir reikalingumą: reikėjo veiksmingai užpildyti spragą, nurodant naujas normas 1962 m. galiojusios Romos liturgijos naudojimui. Šios normos buvo reikalingos labiausiai dėl to, kad naujojo mišiolo įvedimo momentu (1970 m.) neatrodė būtina paskelbti nuostatas reguliuojančias 1962 m. galiojusios liturgijos naudojimą. Kadangi išaugo skaičius tų, kurie prašė galimybės naudoti ekstraordinarinę formą, tapo būtina nustatyti šiam dalykui kai kurias taisykles. Popiežius Benediktas XVI kaip tik ir rašo: ,,Abu Romos mišiolo leidimai vienas kitam neprieštarauja. Liturgijos istorijoje esama augimo bei pažangos, bet ne pertrūkio. Kas buvo šventa ankstesnėms kartoms, tas lieka šventa bei didinga ir mums ir negali būti staiga visiškai uždrausta ar net stačiai laikoma žalinga."[2]

8. Motu proprio Summorum Pontificum yra svari Romos popiežiaus mokymo ir jo pareigos (munus) reguliuoti ir tvarkyti šventąją Bažnyčios liturgiją[3] išraiška. Šis motu proprio parodo jo, kaip Kristaus Vietininko bei visuotinės Bažnyčios Ganytojo, rūpestį[4] ir išsikelia tokius tikslus:

a) pasiūlyti visiems tikintiesiems Romos liturgiją senesne vartosena (usus antiquior) kaip lobį, kurį reikia rūpestingai išsaugoti;

b) realiai garantuoti ir užtikrinti ekstraordinarinės formos naudojimą visiems tiems, kurie to prašo, kadangi 1962 m. galiojusios lotyniškosios liturgijos naudojimas yra galia, suteikiama dėl tikinčiųjų gėrio, ir todėl ją reikia interpretuoti prasme, palankia tikintiesiems, kurie yra jos pagrindiniai adresatai;

c) sudaryti palankias sąlygas susitaikymui Bažnyčios viduje.

II. Popiežiškosios komisijos Ecclesia Dei uždaviniai

9. Suverenusis Pontifikas suteikė Popiežiškajai komisijai Ecclesia Dei ordinarinę vikarinę galią jos kompetencijos srityje, ypatingai rūpintis Apaštališkojo laiško Summorum Pontificum nuostatų laikymusi ir pritaikymu (plg. Summorum Pontificum 12 straipsnį).

10. § 1. Popiežiškoji komisija vykdo šią galią ne tik įgaliojimų, anksčiau suteiktų popiežiaus Jono Pauliaus II ir patvirtintų popiežiaus Benedikto XVI, dėka (plg. Summorum Pontificum str. 11-12), bet taip pat ir turėdama galią kaip hierarchinis Vyresnysis išreikšti nutarimą dėl rekursų, kurie jai yra teisėtai pateikiami prieš administracinį ordinaro aktą, kuris atrodys prieštaraująs Apaštališkajam laiškui Summorum Pontificum. § 2. Dekretai, kuriais Popiežiškoji komisija išreiškia savo nutarimą dėl rekursų, galės būti pagal teisės normas apskųsti Apaštališkosios Signatūros aukščiausiajam tribunolui.

11. Popiežiškajai komisijai Ecclesia Dei priklauso rūpintis liturginių tekstų, susijusių su Romos rito ekstraordinarine forma, būsimu leidimu, pirmiau gavus Dievo kulto ir sakramentų disciplinos kongregacijos pritarimą.

III. Specialiosios normos

12. Po atliktos viso pasaulio vyskupų apklausos ir siekiant užtikrinti teisingą Apaštališkojo laiško Summorum Pontificum interpretavimą bei pritaikymą, ši Popiežiškoji komisija, naudodamasi jai suteikta valdžia ir turimomis galiomis, skelbia šią Instrukciją, vadovaudamasi Kanonų teisės kodekso 34 kanonu.

Diecezinių vyskupų kompetencija

13. Pagal Kanonų teisės kodeksą[5], dieceziniai vyskupai privalo rūpintis, kad būtų užtikrintas bendrasis gėris liturginiuose reikaluose ir veikti taip, kad jų vyskupijoje viskas klostytųsi garbingai, taikiai ir ramiai, visuomet santarvėje su Romos pontifiko mintimi (mens), aiškiai išreikšta Apaštališkajame laiške Summorum Pontificum[6]. Ginčo ar abejonės dėl celebracijos ekstraordinarine forma atveju spręs Popiežiškoji komisija Ecclesia Dei.

14. Dieceziniam vyskupui priklauso imtis būtinų priemonių, kad būtų užtikrinta pagarba Romos rito ekstraordinarinei formai, vadovaujantis Apaštališkuoju laišku Summorum Pontificum.

Tikinčiųjų grupė (coetus fidelium) (plg. motu proprio Summorum Pontificum, str. 5 § 1)

15. Tikinčiųjų grupė gali vadintis pastovia (stabiliter exsistens), pagal Summorum Pontificum 5 str. 1 § sampratą, jei yra sudaryta iš asmenų, kilusių iš tos parapijos, kurie nors ir po Apaštališkojo laiško Summorum Pontificum paskelbimo susibūrė dėl savo pagarbos pagal usus antiquior švenčiamai liturgijai ir kurie prašo jos šventimo parapinėje bažnyčioje, oratoriume ar koplyčioje; ši grupė taip pat gali būti sudaryta ir iš asmenų, kilusių iš skirtingų parapijų ar vyskupijų, kurie šiam tikslui susitinka toje parapinėje bažnyčioje, oratoriume ar koplyčioje.

16. Jeigu atsitiktinai į parapinę bažnyčią ar oratoriumą atvyks kunigas su kažkiek asmenų, norėdamas švęsti ekstraordinarine forma, kaip numato Apaštališkojo laiško Summorum Pontificum 2 ir 4 straipsniai, klebonas, rektorius arba už bažnyčią atsakingas kunigas leis šį šventimą, tačiau atsižvelgdamas į tos bažnyčios liturginių šventimų tvarkaraštį.

17. § 1. Kiekvienu atveju klebonas, rektorius arba už bažnyčią atsakingas kunigas priims sprendimą išmintingai, skatinamas savo pastoracinio uolumo, artimo meilės ir svetingumo.

§ 2. Tuo atveju, kai grupės bus nedidelės narių skaičiumi, reikės kreiptis į vietos ordinarą, kad jis rastų bažnyčią, kurioje šie tikintieji galėtų burtis kartu dalyvauti šiuose šventimuose ekstraordinarine forma, kad būtų sudarytos sąlygos tinkamesniam šv. Mišių šventimui ir palengvintas aktyvus dalyvavimas jose.

18. Šventose vietose ir piligriminių kelionių vietose taip pat bus pasiūlyta galimybė švęsti pagal ekstraordinarinę formą piligrimų grupėms, kurios to prašys (plg. motu proprio Summorum Pontificum, str. 5 § 3), jei bus tinkamas kunigas (sacerdos idoneus). 

19. Tikintieji, kurie prašo ekstraordinarinės formos šventimo, turi neteikti jokios paramos ir nepriklausyti grupėms, kurios neigia šv. Mišių ar sakramentų, švenčiamų pagal ordinarinę formą, galiojimą arba leistinumą, ar kurios priešinasi Romos popiežiui kaip aukščiausiajam visuotinės Bažnyčios Ganytojui.

Tinkamas kunigas (sacerdos idoneus) (plg. motu proprio Summorum Pontificum, 5 str. § 4)

20. Kad kunigas būtų laikomas tinkamu celebruoti ekstraordinarine forma, jis turi atitikti šias sąlygas:

a) kiekvienas kunigas, kuris nėra sukliudytas kanonų teisės[7], turi būti laikomas tinkamu celebruoti šv. Mišias ekstraordinarine forma;

b) jis privalo mokėti lotynų kalbą bent pagrindiniu lygiu, kad sugebėtų teisingai tarti žodžius ir suvokti jų prasmę;

c) manytina, kad kunigai, kurie spontaniškai prisistato celebruoti ekstraordinarine forma ir jau yra ja šventę, moka atlikti apeigas.

21. Ordinarai yra labai prašomi (enixe rogantur) suteikti dvasininkijai galimybę įgyti adekvatų pasiruošimą šventimui ekstraordinarine forma. Tai galioja ypač seminarijoms, kuriose būsimiesiems kunigams turi būti suteikta derama formacija lotynų kalbos studijomis[8] ir jei yra pastoracinis poreikis, pasiūlyta galimybė išmokti ekstraordinarinę rito formą.

22. Tose vyskupijose, kur nėra tinkamo kunigo (sacerdos idoneus), dieceziniai vyskupai gali paprašyti bendradarbiauti kunigus iš Popiežiškosios komisijos Ecclesia Dei įkurtų Institutų: tiek celebruoti, tiek ir mokyti tai daryti.

23. Galia celebruoti mišias Romos rito ekstraordinarine forma nedalyvaujant tikintiesiems (sine populo) arba dalyvaujant vienam ministrantui yra suteikta Apaštališkuoju laišku Summorum Pontificum bet kuriam nevienuoliui ar vienuoliui kunigui (plg. motu proprio Summorum Pontificum 2 str.). Šioms celebracijoms kunigams nereikia, remiantis motu proprio Summorum Pontificum, jokio specialaus leidimo iš savo ordinaro ar vyresniojo.

Liturginė ir bažnytinė disciplina

24. Ekstraordinarinės formos liturginės knygos bus naudojamos tokios, kokios yra. Visi tie, kurie trokšta celebruoti pagal Romos rito ekstraordinarinę formą, privalo pažinti numatytas rubrikas ir jų tiksliai laikytis celebracijose.

25. Nauji šventieji ir kai kurios iš naujųjų prefacijų galės ir turės būti įterpti į 1962 m. Mišiolą[9], laikantis normų, kurios bus nurodytos vėliau.

26. Kaip numato Apaštališkojo laiško Summorum Pontificum 6 straipsnis, 1962 m. Mišiolo šv. Mišių skaitiniai gali būti skaitomi arba vien lotyniškai, arba lotyniškai ir paskui krašto kalba, arba netgi, jei tai skaitytinės Mišios, vien krašto kalba.

27. O dėl su celebracija susijusių disciplininių normų, tai reikia laikytis bažnytinės disciplinos, apibrėžtos 1983 m. Kanonų teisės kodekse.

28. Be to, dėl savo kaip specialaus įstatymo pobūdžio Apaštališkasis laiškas Summorum Pontificum savo srityje pakeičia (derogant) visus liturginius nuostatus dėl šventųjų apeigų, priimtus po 1962 m. ir nesuderinamus su 1962 m. galiojusių liturginių knygų rubrikomis.

Sutvirtinimo ir Kunigystės sakramentai

29. Leidimas naudoti senąją formulę sutvirtinimo apeigoms buvo dar kartą patvirtintas Apaštališkuoju laišku Summorum Pontificum (plg. 9 str. § 2). Tad ekstraordinarinėje formoje nėra būtina naudoti atnaujintą formulę iš Sutvirtinimo apeigyno, promulguoto popiežiaus Pauliaus VI.

30. Dėl tonzūros, žemesniųjų šventimų ir subdiakonato Apaštališkasis laiškas Summorum Pontificum neįvedė jokio pakeitimo į 1983 m. Kanonų teisės kodeksą; todėl pašvęstojo gyvenimo institutuose ir apaštalinio gyvenimo draugijose, pavaldžiuose Popiežiškajai komisijai Ecclesia Dei, amžinuosius įžadus padaręs narys arba tas, kuris buvo galutinai įjungtas į apaštalinio gyvenimo dvasininkų draugiją, yra diakonato šventimais inkardinuojamas kaip dvasininkas tame institute arba draugijoje, vadovaujantis Kanonų teisės kodekso 266 kanono § 2.

31. Vien tik Popiežiškajai komisijai Ecclesia Dei pavaldūs pašvęstojo gyvenimo institutai ir apaštalinio gyvenimo draugijos, o taip pat ir tie, kuriuose išlaikytas ekstraordinarinės formos liturginių knygų naudojimas, gali naudoti 1962 m. galiojusį Romos pontifikalą žemesniųjų ir aukštesniųjų šventimų suteikimui.

Romos Brevijorius

32. Dvasininkai turi galią naudoti 1962 m. galiojusį Romos Brevijorių, apie kurį kalbama Apaštališkojo laiško Summorum Pontificum 9 str. § 3. Brevijorius turi būti kalbamas nieko nepraleidžiant ir lotyniškai.

Šventasis Tridienis

33. Jei yra tinkamas kunigas (sacerdos idoneus), prie ankstesnės liturginės tradicijos prisirišusi tikinčiųjų grupė (coetus fidelium) gali ekstraordinarine forma celebruoti ir šventąjį Tridienį. Tuo atveju, jei nėra išimtinai šioms celebracijoms numatytos bažnyčios arba oratoriumo, klebonas arba ordinaras imsis sielų gėriui palankiausių priemonių, kartu su kunigu priimdamas tinkamą sprendimą, neišskiriant ir galimybės pakartoti šventojo Tridienio šventimą toje pačioje bažnyčioje.

Vienuolinių ordinų ritai 

34. Vienuoliniams ordinams leidžiama naudoti savas liturgines knygas, galiojusias 1962 m.

Romos pontifikalas ir Romos apeigynas 

35. Remiantis šios Instrukcijos 28 nr. ir išlaikant tai, kas nurodyta 31 nr., 1962 m. galiojusių Romos pontifikalo, Romos apeigyno bei Vyskupų ceremonialo naudojimas yra leidžiamas.

2011 m. balandžio 8 d. audiencijoje, suteiktoje kardinolui Popiežiškosios komisijos Ecclesia Dei pirmininkui, Suverenusis Pontifikas Benediktas XVI patvirtino šią Instrukciją ir įsakė ją publikuoti.

Duota Romoje, Popiežiškosios komisijos Ecclesia Dei būstinėje, 2011 metų balandžio 30 dieną, minint šv. Pijų V.

Kardinolas Williamas Levada, pirmininkas

Monsinjoras Guido Pozzo, sekretorius

[1] Benediktas XVI, Litterae Apostolicae Summorum Pontificum Motu Proprio datae, I, AAS 99 (2007) 777; Apaštališkasis laiškas motu proprio datae Summorum Pontificum; plg. Institutio Generalis Missalis Romani, tertia editio 2002, n. 397.

[2] Benediktas XVI, Epistola ad Episcopos ad producendas Litteras Apostolicas Motu Proprio datas, de Usu Liturgiae Romanae Instaurationi anni 1970 praecedentis, AAS 99 (2007) 798; Laiškas vyskupams apaštališkojo laiško "motu proprio datae" Summorum Pontificum paskelbimo proga.

[3] Plg. CIC, kan. 838 § 1 ir § 2.

[4] Plg. CIC, kan. 331.

[5] Plg. CIC, kan. 223, § 2; 838 § 1 ir § 4.

[6] Plg. Benediktas XVI, Epistola ad Episcopos ad producendas Litteras Apostolicas Motu Proprio datas, de Usu Liturgiae Romanae Instaurationi anni 1970 praecedentis, AAS 99 (2007) 799; Laiškas vyskupams apaštališkojo laiško "motu proprio datae" Summorum Pontificum paskelbimo proga.

[7] Plg. CIC, kan. 900, § 2.

[8] Plg. CIC, kan. 249; plg. Conc. Vat. II, Const. Sacrosanctum Concilium, n. 36; Decl. Optatam totius n. 13; II Vatikano susirinkimo konstitucija Sacrosanctum Concilium, nr. 36; Dekretas Optatam totius, nr. 13.

[9] Plg. Benediktas XVI, Epistola ad Episcopos ad producendas Litteras Apostolicas Motu Proprio datas, de Usu Liturgiae Romanae Instaurationi anni 1970 praecedentis, AAS 99 (2007) 797; Laiškas vyskupams apaštališkojo laiško "motu proprio datae" Summorum Pontificum paskelbimo proga.

Už Instrukcijos vertimą į lietuvių kalbą dėkojame Ingridai Krikštaponytei, http://dievogarba.wordpress.com/



Ištraukos iš dažniausiai užduodamų klausimų ( http://www.ewtn.com/expert/answers/motuproprio.htm ):

What about public Masses, such as in parishes?

If there is a stable group of people in a parish who want the extraordinary form, the Holy Father says that "the pastor should willingly accept their requests to celebrate the Mass according to the rite of the Roman Missal published in 1962... avoiding discord and favoring the unity of the whole Church."

What if a pastor won't allow it?

This would be a matter for the bishop, who is "strongly requested" to resolve it by the Holy Father. He can seek the help of the Pontifical Commission Ecclesia Dei, and if he cannot resolve it, he should forward the matter to the Commission, which exercises the authority of the Holy See with regard to the norms.

May the older rites be used in the celebration of the other Sacraments?

Yes, pastors may permit the public celebration of these rites at the request of the faithful.

Must priests be schooled in the celebration of this form or just take the missal and offer it?

No, a priest must either know how to celebrate it, as many older priests still do, or become qualified in some way. Neither form of the Roman Mass should be celebrated in a slipshod or haphazard way.

Also, a priest must not be juridical impeded, as would a priest who has been suspended by his bishop for acting independently of the Church in this matter, laicized, or is otherwise canonically irregular.

May parts of the rites according to the Missal of 1962 and the current missal be intermingled?

The rites themselves may not be intermingled, each has its own proper form. However, the Holy Father suggests in his letter to the bishops that the Pontifical Commission Ecclesia Dei "in contact with various bodies devoted to the usus antiquior" could study whether recent Mass texts (e.g. the propers of saints like Padre Pio who have been canonized since 1962) may be adapted for use with the Missal of 1962. This is interesting since it suggests the possibility of the continuing and organic development of that missal in line with its nature, as would have occurred if the liturgical reforms of Vatican II had not intervened. In this way this extraordinary form of the Roman Rite would remain both living and true to itself.

Senasis apeigynas internete (apeigos lotynų-lietuvių kalbomis):

http://www.fsspx.lt/index.php?option=com_content&task=section&id=15&Itemid=101

Video su Tradicinėmis Krikšto apeigomis:


http://www.youtube.com/watch?v=LCXy_8H8Ld4


http://www.youtube.com/watch?v=Kp0A2_yWAF8


http://www.youtube.com/watch?v=rToIoWc41j0



http://www.youtube.com/watch?v=7cWQKX05q3A


http://www.youtube.com/watch?v=BVdgm4zdsKY



http://www.youtube.com/watch?v=TvS1G8FTrlU


http://www.youtube.com/watch?v=5y0DLPL04z8



http://www.youtube.com/watch?v=YieK3iTGCDI

Kiti susiję dokumentai ir resursai:

Summorum Pontificum aprašymas Vikipedijoje: http://en.wikipedia.org/wiki/Summorum_Pontificum

Apskrito stalo diskusija Motu Proprio tema: EWTN Theology Roundtable: The Motu Proprio on the Traditional Latin Mass  (55:00)  Roundtable discussion on the Motu Proprio hosted by Colin Donovan. 12 September 2007 (23 MB MP3):

http://ewtn.edgeboss.net/download/ewtn/multicast/audio/mp3/muto830.mp3

Apostolic Letter "Summorum Pontificum" issued Motu Proprio - Benedict XVI: http://www.ewtn.com/library/papaldoc/b16SummorumPontificum.htm

Letter of Pope Benedict XVI to the Bishops of the World to Present the "Motu Proprio" on the Use of the Roman Liturgy prior to the Reforms of 1970: http://www.ewtn.com/library/papaldoc/b16SummorumPontificum2.htm

Observations on the Use of the Roman Liturgy Prior to the 1970 Reform: http://www.ewtn.com/library/curia/vpo-observations.htm

EWTN Motu Proprio archyvas: http://www.ewtn.com/liturgy/traditional/Archive.htm

[Diak. Tomas M.]

Kaip matome iš viršuje pateiktų tekstų, esant tikinčiųjų pageidavimui, dvasininkai netgi yra Popiežiaus įpareigojami suteikti tikintiesiems galimybę tradiciniu būdu švęsti ne tik Šv. Mišias, bet ir Krikšto, bei Santuokos sakramentus.

Kitas klausimas - ar dvasininkai vykdo popiežiaus nurodymus..

Iš mano asmeninės patirties vaizdas yra gana liūdnokas. Vienam kunigui teko išsamiai "pasiaiškinti", kodėl norėčiau naudoti būtent tradicines apeigas. Ir nors jis sakė, kad dėl tikinčiųjų galėtų užkopti į aukštą kalną, tačiau atsisakė žengti žingsnį ir pakrikštyti vaikutį pagal tradicines apeigas...

Kitas kunigas sakė, kad jo to nemokė seminarijoje ir kad jis tiesiog geriau jaučiasi, atlikdamas viską pagal naująjį apeigyną (nors apeigos tikrai nėra kažkokios sudėtingos, tik aišku reikėtų perskaityti prieš tai...). Jis taip pat paminėjo, kad pažįsta kunigų, kurie labai vertina Tradiciją ir tokiu atveju tai būtų prieinamiausias variantas tikinčiajam.

Išvados tokios, kad viskas priklauso nuo kunigo pažiūrų - ar jis įžvelgia Tradicijos prasmę ar laiko tai tik praėjusios istorijos dalimi. Toks jausmas, kad išsireikalauti tradiciniu būdu atliekamų apeigų būtų labai sunku... įstatymiškai įmanoma, bet praktiškai sudėtinga. Iš anksto susirasti Tradiciją vertinantį dvasininką yra geriausia išeitis.

Dvasininkai, praktikuojantys tradicinę (dar vadinamą Tridento) liturgiją:

Vilmantė Pakštienė pasidalijo savo žiniomis: Kaune kunigai Artūras Kazlauskas (Kauno Karmelitų bažnyčioje) ir Arūnas Simonavičius (Panemunės bažnyčioje), taip pat Micaičių klebonas Alionidas Budrius ;-)

Vilma Barauskienė: Garliavos bažnyčioje, pageidaujant, Krikšto ir Santuokos sakramentai teikiami pagal senąjį ritą.