Jausmai ir jausmingumas tikinčiojo gyvenime. Kas yra "sausa" malda?

[Diak. Tomas M.]

Praėjusį sekmadienį buvau Šv. Kryžiaus benediktinų vienuolyno vyresniojo, tėvo Petro paskaitoje. Buvo kalbama apie jausmus, jausmingumą.

Pasirodo, pirma užduotis "žaliam", ką tik įstojusiam į vienuolyną vienuoliui, yra atsiribojimas nuo jausmų ir jausmingumo. Tik atsiribojus nuo jausmų, galima pradėti mąstyti tikėjimo šviesoje. Kitu atveju, jausmai visada "nuspalvins" dalykus savo spalvomis ir bus daroma įtaka priimamiems sprendimams, elgesiui ir visam, kas iš to išsirutulioja.

Pagalvojus ar tai yra blogai, kad jausmai pastumia į vieną ar kitą sprendimą? Juk yra ir gerų jausmų (tik prisiminkime, kad meilė, priešingai nei mums visi kala į galvas, meilė nėra jausmas )... Pasirodo, dėl gimtosios nuodėmės veikimo mumyse, jei žmogus leidžia jausmams jį "laisvai" vesti, tai tas kelias anksčiau ar vėliau nuves į blogį, ar gal švelniau sakant - ves tolyn nuo gėrio.

Žinau, sunku patikėti, bet Bažnyčios tėvai tą dalyką jau ne pirmą tūkstantmetį gvildena. Nepamenu šaltinio, bet esu skaitęs, kad šiuo metu nėra vieningos nuomonės šiuo klausimu, tačiau tas tolygus jausmų spiralės kritimas žemyn priskiriamas paslaptingam, mums kol kas nesuprantamam gimtosios nuodėmės veikimui mumyse, per mūsų prigimtį. Tai ne tik senųjų tėvų mąstymas, apie jausmų nereikalingumą kalba ir šiuolaikinis filosofas Peter Kreeft.

Tai gi, tėvas Petras priėjo ir prie maldos, nes yra didelis klausimas, ar meldžiantis reikia jausmų ar tik tikėjimo. Jį tai liečia net daugiau, nes kaip kunigui, iškyla klausimas ar pavyzdžiui tokiu ypatingu ir stipriu momentu, kaip Kristaus Kūno ir Kraujo konsekracija, viską priimti su pakiliais jausmais, ar tik tikėjimu?

Tėvas Petras paminėjo įdomų faktą, kad iki pat maždaug XIV-XV amžių niekada nebuvo labai stipriai iškilęs klausimas dėl maldos "sausumo". Dažnai jausmai yra būtent tas elementas, kuris maldą padaro ne tokią "sausą". Juk malonu, kai meldiesi ir staiga tave aplanko lengvumo, pakylėjimo, nušvitimo pojūtis, o kai sekantį kartą tai neįvyksta, žmonės nusimena ir vadina maldą sausa. Išties įdomu, nes pasirodo pusantro tūkstančio metų tikintieji melsdavosi ir nekentėdavo nuo "sausumo" jausmo, o štai vėliau staiga tai pasidarė problema. Kas atsitiko? Ar žmonės tapo jausmingesni? Ar neteisinga linkme pakito supratimas apie maldą? Gal anksčiau žmonės tą maldos "sausumą" tiesiog priimdavo, kaip normalų dalyką, kaip kovą su savimi ir su dvasios priešais, ir nedarė dėl to sausumo jausmo didelių problemų, tiesiog tai - kasdienybė, standartas, "business as usual"?

Paieškojau citatų apie maldos sausumą. Įdomiai išpuolė, nes Jėzaus malda yra tradicinė praktika, kilusi iš senųjų tėvų, kur jausmingumas ir vaizduotės naudojimas yra netgi draudžiami, o sakysime Šv. Teresėlė, yra ortodoksų laikoma per daug jausminga, tad keletas tekstų palyginimui:

Jėzaus malda – atsivėrimas Dievui. Jėzaus malda yra giliai įleista į Dievo žodį, į Tėvų tradiciją ir dvasinį vadovavimą. Praktikuojantis turi tartis su dvasios vadovu. Būtinos sąlygos praktikuoti maldą yra minčių tyrumas, mąstymo sukoncentravimas, širdies karštis, atgaila, susitaikymas su priešais, nusižeminimas ir uolumas. Ypač reikalingas nusižeminimas, nes tik jis padeda atlaikyti pinkles, kurios gresia maldos kelyje: pradžioje ši malda visada atrodo monotoniška ir sausa. Nuobodulys, apsunkimas, snaudulys, minčių spiečiai, tingulys atrodo susijungia su "dvasiniu godumu" greičiau patirti maldos malonumą. Šitai atsikreipia prieš pačią maldą, nes dvasinis godumas ir jausmingumas veda į narcisizmą, o ne į atsivėrimą Dievui. http://www.seimosnamuose.lt/node/389

O kaip tu kalbi Tėve mūsų? Ar tau ši malda sausa, nuobodi? O gal ji tau yra gyvenimo šaltinis, gal be jos tavo diena būtų blankesnė, niūresnė, vargingesnė ar tiesiog kitokia? Ar melsdamasis patiri Dievo artumą ir meilę? Ar melsdamasis šią maldą gauni iš Dievo išminties ir šviesos, ar ši malda padeda tau atpažinti Dievo valią kasdienybėje? http://www.zodistarpmusu.lt/?id=269

Vidinė malda su šv.Teresėle. Ką daryti kai blaškausi? Kai malda sausa?

Teresės malda buvo meilės malda. Ji nesielvartavo dėl sausros. Klausykite, kiek išminties yra šiuose žodžiuose: ,,Vietoj to, kad džiaugčiausi savo maldos sausra, turėčiau ją priskirti prie savo uolumo ir ištikimybės stokos, turėčiau išgyventi, kad užmiegu (jau 7 metai) per maldą tyloje ir dėkojimą po komunijos. Aš nesisieloju, priešingai... galvoju, kad maži vaikai patinka tėvams tiek pat, kai miega, ir kai nemiega. Manau, kad Viešpats mato mūsų trapumą, kad jis atsimena, jog esame tik dulkelės. Niekas nevyksta prie Jėzaus. Ten vien sausra. Miegas! Kadangi Jėzus nori miegoti, tai kodėl aš jam neleidžiu?. Aš per daug laiminga, kad jis su manimi nesikuklina ir, taip elgdamasis, jis man rodo, kad nesu svetima. Nes patikėkite, jis per daug nesistengia vesti pokalbį."

Kodėl tokie žodžiai? Todėl, kad malda nėra proto reikalas. Tai turi būti širdies bendravimas, iš širdies į širdį. Meilė pakeičia mūsų išsiblaškymus į nusižeminantį augimą, pasitikėjimą ir galų gale – meilę.

,,Nesirodydamas, neleisdamas man išgirsti jo balso, Jėzus mane moko slapčia". http://www.tiberiade.lt/index.php/lt/archyvas/doc/104/raw

Paskaitos gale tėvas Petras pateikė keletą patarimų, kaip vengti neigiamo jausmų poveikio. Vienas iš patarimų buvo vengti maldos praktikų, kurios remiasi ar skatina jausmingumą ir kaip pavyzdį paminėjo Šv. Ignaco Lojolos maldos pratybas. Po paskaitos priėjau, kad jis labiau paaiškintų jo tokią nuomonę. Jis patikslino, kad jo nuomone Šv. Ignacas savo maldoje bandė surasti kažkokį aukso vidurį, balansą tarp tikėjimo ir jausmingumo (praktikos dažnai remiasi įsivaizdavimu, fantazavimu). Būtent tuo laikmečiu ši praktika buvo gana saugi, nes bendras žmonių tikėjimas buvo labai stiprus ir Bažnyčios mokymas aiškus. Tačiau jo nuomone šiais laikais ši praktika yra pavojinga, nes žmonės tapo pernelyg jausmingi ir pasidavę į jusles.

Ir čia pavyzdėlis, apie ką tėvas Petras kalba, kur patariama pamiršti apie senųjų tėvų rekomenduojamą "protingą maldą" ir pasiduoti jausmų srovei. Tai nėra katalikų mokymas, bet tai yra mokymas, kokius žmonės skaito populiarių svetainių, žurnalų ir dienraščių straipsniuose, o vėliau perkelia ir į ne tokį jausmingą katalikišką pasaulį, bando suprotinti ir "apšviesti" savo draugus. Šiais laikais yra madinga būti jausmingu ir spontanišku:

Kaip melstis. Savais žodžiais. Yra prirašyta daug maldų, kurios gali būti taip pat veiksmingos, tačiau tikriausia ir giliausia malda yra ta, kuri eina tiesiai iš jūsų ir per jus. Gali būti jos patys nustebsite išgirdę kur malda jus nuvedė ir kokius žodžius sakote. Leidę maldai eiti per jus, pasidavę jai galite sužinoti apie save tai, apie ką nei neįtarėte. Palikite taisykles už durų, palikite mandagumą už durų jei reikia. Malda – tai akistata su savimi, su savo siela ir su šaltiniu iš kurio atėjote, nesvarbu kaip jį bevadintumėte.

Dar vienas dalykas kurį turite palikti už durų, tai jūsų protas. Malda iš proto vadovaujantis taisyklių taip duos rezultatų, tačiau gali tekti metų metus kartoti tokią ,,sausą" maldą kol pastebėsite kad kažkas pasikeitė. Iš sielos, jausmų, širdies einanti malda keliauja tiesiai ten kur reikia, kad būtų išgirsta ir į ją būtų atsižvelgiama. Be to, maldos iš proto dažnai būna egoistinės, savanaudiškos. Net padėka po savimi slepia troškimą gauti kažką daugiau. Malda iš sielos, net jei tai yra prašymas, turi visai kitą vibraciją, kitą energetinį užtaisą ir kitą intenciją. epsichologija.lt/sielai/maldos-praktika/

[Silvija]

Įdomu.

Bet kai pagalvoji kas tie jausmai, tai juk aišku: tai (šilta, šalta, skauda, liūdna ir t.t.) - tik paviršius, jie ateina ir praeina, o su Dievu juk viskas vyksta giliau. Žiūrėkit, net siekiant pažinimo, kartais taip užsidegi perskaitęs kokio šventojo mintį ar mokymą, bet laikui bėgant ir tai nublanksta (dėl to apaštalas ir pamini, kad net ir pažinimas kažkada baigsis). Lieka tik tai, kas mūsų išgyventa su Dievu asmeniškai, giliai "viduriuose"

[Silvija]

[...] Tai ne tik senųjų tėvų mąstymas, apie jausmų nereikalingumą kalba ir šiuolaikinis filosofas Peter Kreeft.

Vis dėlto, tas pats Peter Kreeft perspėja saugotis kito kraštutinumo, kad netaptume paniurėliais, atstumiančiais žmones:

žmonės yra perdėtai įsikibę troškimo – kuris pats savaime yra labai geras troškimas – surasti tobulą Dievo valią jų gyvenime. Šitaip mes duodame siaubingą liudijimą nekrikščionims; mes atrodome negalintys atsipalaiduoti, sustoti ir tiesiog pauostyti Dievo rožes, džiaugtis gyvenimu tokiu, kokį Dievas mums duoda. Mes dažnai atrodome išsigandę, siaubingai rimti, nesuprantantys juoko ir nervingi – trumpai tariant, žmonės sudarantys ne per geriausią įspūdį apie savo tikėjimą.     

Aš nesiūlau, jog mums reikia išsižadėti bent vienos jotos iš mūsų tikėjimo tam, kad patrauktume netikinčiuosius. Aš paprasčiausiai siūlau, kad būtume žmogiški. Eikite žiūrėti futbolo. Pasimėgaukite gėrimu – tik vienu, jeigu nesate alkoholizmo rizikos grupėje. Retkarčiais truputį pakvailiokite. Pakutenkite savo vaikus ir savo žmoną. Išmokite papasakoti gerą istoriją ar juoką. Perskaitykite Franko Schaefferio juokingą novelę Portofino. Važiuokite pagyventi į Italiją kurį laiką.

[Silvija]

Bijau, kad pakankamai neįsigilinus ,,užgesinau" labai gerą temą, atsiprašau, Tomai .

Vakar mintys nuvedė į apmąstymus, kurie, manau, siejasi. Sakai:

...pirma užduotis "žaliam", ką tik įstojusiam į vienuolyną vienuoliui, yra atsiribojimas nuo jausmų ir jausmingumo. Tik atsiribojus nuo jausmų, galima pradėti mąstyti tikėjimo šviesoje. Kitu atveju, jausmai visada "nuspalvins" dalykus savo spalvomis ir bus daroma įtaka priimamiems sprendimams, elgesiui ir visam, kas iš to išsirutulioja.

taigi, klausiau vakar rusiškai
Giesmių Giesmės komentaro, kur sakoma (ties 3:30), kad jaunimui iki 30 metų tos knygos išvis nerekomenduojama buvo skaityti, kad tai sunkiai įkandamas maistas neturint tam tikros dvasinės patirties Dievuje.

Taip pat ir vienoje MR laidoje girdėjau kun. Arūno Simonavičiaus Mišių prasmės paaiškinimą remiantis Gg, kur jis sakė, jog norint perprasti liturgijos dvasią, būtina perskaityt šią Giesmę, kuri pati yra Mišių išaiškinimas, arba dar kitaip - šv. Mišios yra šio Dievo žodžio išaiškinimas. Visi žinom, kad tai – labai jausmingas tekstas, bet ištisai simboliškas, todėl jo negalima aiškinti pažodžiui ir bet kaip.

Man taip pat prisiminė kadais praktikuoti santuokos papročiai, kai tėvai jaunikiui parinkdavo nuotaką remdamiesi patirtimi ir išmintimi. Šiais laikais gi – laisvė, renkamės patys, dažnai vadovaudamiesi jausmais, ne protu. Atrodytų abu atvejai turi ir pliusų, ir minusų, bet ar iš tikrųjų taip yra?

Vėlgi, tai labai primena skirtumus tarp asketiškosios Rytų Bažnyčios ir Vakarų Bažnyčios charizmatiško sąjūdžio, kai pirma leidžiama pasimėgauti Dievo įsimylėjimo fazės įkarščiu, o po to jau skaičiuojami nuostoliai (susidūrę su išmėginimų gausa dauguma jaunų žmonių atkrenta nuo tikėjimo, ilgam laikui pasilikę pačiam pavojingiausiam drungnumo stovyje).

Tai va, galvoju dabar, ar gali taip būti, kad tik vienas kuris nors variantas yra geras, o galbūt abu gali tapti pražūtingais, jei neturės savyje pilno išganymo priemonių rinkinio (bijau, kad netinkamai išsireiškiau, bet tikiuos suprasit mintį).

[Varlė keliauninkė]

Tai va, galvoju dabar, ar gali taip būti, kad tik vienas kuris nors variantas yra geras, o galbūt abu gali tapti pražūtingais, jei neturės savyje pilno išganymo priemonių rinkinio (bijau, kad netinkamai išsireiškiau, bet tikiuos suprasit mintį).

:-) pamaniau, kad galvoju panašiai, kaip Silvija. Kai tik pabandome 'sugaut' Jėzų asketikoje, atsiribodami nuo nuo jausmų, o t.y. nuo žmogiškumo (juk Jėzus buvo taip pat žmogus!), nuslysdami vien tik į proto maldą, į 'sausrą' ar dar kaip bepavadintum, galvoju, kad Jėzus tučtuojau 'pabėga' - persikrausto būtent į jausmų pasaulį. Ir atvirkščiai - kai maldoje trokštam ypatingo pakylėjimo, žiūrėk - Jėzus jau dykumoj.. Tikrai Jis yra 'prieštaravimo ženklas', kaip parašyta NT.
Ko gero tokie klausimai atkrenta, kai pradedi trokšti ne atsikratyti jausmų, ne išeiti iš sausros, o tik Dievo, vien Dievo dėl Jo paties. Bet iki to ilgas kelias .

[Diak. Tomas M.]

...nuslysdami vien tik į proto maldą, į 'sausrą' ar dar kaip bepavadintum...

Proto malda nėra sausra, sausra tai tada, kai žmogus negali pilnai priimti tokio maldos išgyvenimo, kokią siunčia Dievas, negali paaukoti savo egoizmo ir noro gauti tai, ko jis, žmogus, nori. Kaip ir anksčiau minėjau, kad pusantro tūkstančio metų žmonės tos sausros neturėjo, o gal tiksliau sakant, jie neturėjo problemų priimant tai, kas siųsta - priimdavo tai, kaip natūralią tikėjimo praktikos dalį.

Daug kalbų apie jausmus prasideda nuo neteisingo meilės supratimo, kai išsiaiškini, kad meilė nėra jausmas, tada galima geriau suprasti ir savo meilę, šeimyninę meilę ir Jėzaus meilę. Šiais laikais jausmai yra dirbtinai sureikšminti, nes tai yra paranku blogiui - jis naudoja jausmus valdyti masėms. Pažiūrėkite į visą šiuolaikinę mediją (muziką, kiną, meną...) viskas remiasi jausmais ir tai įstumia žmogų vis giliau į tą kūnišką pasaulį. Sekantis žingsnis yra užlipinti jausmų etikete Jėzui ir tuomet išvis ištrinama riba, kas yra dangiška, o kas pasaulio.

Ar visa, kas pasaulio yra blogai? Ne. Bet tai vis tiek tempia link pasaulio, bet ne link Dangaus... Man labai gražus pavyzdys, kaip ta "sausa" protinė malda veikia žmoguje ir kokią tikrą meilę jame uždega yra šio vienuolio senolio liudijimas:


https://www.youtube.com/watch?v=mRAJh5oLUnM

Tik nedaugelis tą meilę pasieks, nes mes nemėgstame dirbti dėl meilės, mes norime visko greitai, čia ir dabar, o tai labai lengvai pasiekiama pasinaudojant žemiškais jausmais. Tokio lengvo kelio ieškojimai net tokias šventas praktikas, kaip Jėzaus malda, paverčia keliu žemyn:


https://www.youtube.com/watch?v=FEhinxsSeKY

[Varlė keliauninkė]

...sausra tai tada, kai žmogus negali pilnai priimti tokio maldos išgyvenimo, kokią siunčia Dievas...

Nelabai suprantu savo vatine galva, gal galėtum paaiškint? Mat man maldoje, kaip kokiai nesusipratėlei, vis dar Viešpats kalba išoriškai ženklais - realiai :-D

Rašydama, turėjau galvoje ne pasaulį, o būtent tikinčiuosius. Galbūt nepaakcentavau, kad nėra gerai, kai tikintis prisiriša prie kažkokios vienos (vienintelės?) praktikos, prie savo suvokimo, prie savo siekio. Manau, kad tada jis tampa nebelaisvas ir ima vaikščioti ne su Jėzumi. O kad meilė nėra jausmas tai anokia čia naujiena, dauguma mano netikinčių draugų tai supranta, ir aš tą žinojau, kai dar vaikščiojau pasaulio keliais :-)

p. s. Nuorodas peržiūrėjau - dėkui, kad jos trumputės. Esu mačiusi šitą šventą serbų vienuolį - jis tikrai jau beveik abiem kojom danguje. Esu įsipareigojusi naktinei valandos adoracijai kartą savaitėje - ji yra šiuo metu geriausias dalykas mano gyvenime - ir veikia ne blogiau už Jėzaus maldą. Osipovo, ačiū - ne, nebegaliu nei žiūrėti nei klausyti - kažkas demoniško jame yra. Nu rimtai.. galite juoktis, bet mane jis blogai veikia.

[Diak. Tomas M.]

...nėra gerai, kai tikintis prisiriša prie kažkokios vienos (vienintelės?) praktikos, prie savo suvokimo, prie savo siekio

Manau, kad tavo paminėti dalykai nebūtinai turi būti tarpusavyje susiję, t.y. jei prisiriši prie vienos praktikos, sakykime Rožinio ar Valandų Liturgijos, ar Jėzaus maldos (kurią rodos ir tas senolis vadina visų mokslų mokslu), tai visiškai nereiškia, kad prisiriši "prie savo suvokimo, prie savo siekio". Man rodos yra atvirkščiai, tu priimi kažką ne savo, bet Dangaus, o po to pati praktika tave jau veda tikėjimo keliu ir padeda suvokti dalykus.

Tai yra dvasinis asketizmas ne ta prasme, kad kažką labai sunkiai darai, bet kad apsiriboji tik keliais dalykais, kurie aišku yra pagrindiniai, kad netaptum dvasiniu "gurmanu". Ar visi turi eiti tuo keliu? Tikrai ne, tai tiesiog pašaukimo reikalas, bet šiais laikais man šis kelias atrodo labai patrauklus, nes dėl savo paprastumo labai sumažina šansų suklysti.

Naktinė adoracija yra labai galingas dalykas, manau tai yra iš dvasios žygdarbių (Духовный подвиг) srities

http://www.pravmir.ru/vopros-otvet/chto-takoe-duxovnyj-podvig/

http://www.pravoslavie.by/page_book/vii-duhovnyj-podvig

[sparnai]

Labai gera tema. Man net nekiltu mintis sitaip skaidyti save ivairiais dauginamaisiais. Esu girdejusi ir new age kalbu pries prota, ir dabar skaitau atvirkstini poziuri.

Ignaco dvasingumas puikiai tinka ir siuolaikiniam zmogui. Gyvenu tame, taigi zinau is patirties. Pamirstame kad pirmasis veikiantysis yra Viespats, o ne Ignacas ar kitas sventasis. Jei jau Ignacas tapo sventuoju, argi tai nereiskia kad Ji vede Viespats ir Ignacas pilnutinai atsiliepe i Jo valia? Kaip ir Teresele?

Pasidalinsiu keliais mano asmeniniais isitikinimais:

1) Tikejimo dorybe yra ne proto nuostata, o "iprotis" uzauges patirtyje - asmenineje, autentiskoje Dievo patirtyje.
2) Kiekviena tikejimo tiesa asmeniui tampa tikra tik asmeniskai ja suvokus. Suvokti  tuo tarpu dalykus prote atskirtame nuo sirdies man dar niekuomet nera pavyke. Tampa tikra, kuomet tai nusileidzia is proto i sirdi. Kaip gi as protu galiu suvokti Jezaus meile, gailestinguma, istikimybe, mano pacios kalte? Joks protas to neapims. 
3) Jausmai ir jusles nera vienas ir tas pats. visa siuolaikinio pasaulio ekonomika ir media yra paremta jusliu dirginimu. Emocijomis.

Neisivaizduoju kaip galeciau ateiti i malda palikus jausmus uz borto, arba "nepasiemus" i malda proto. Juk visa tai esu as. Vien protu is tikro tiketi neimanoma. Neimanoma neturint asmenines Jezaus patirties likti tikejime ir ramybeje istikus nelaimei, mirstant artimiesiems, vaikams, paciam susirgus veziu, mirstant, ar .. na, kad ir prasidejus pasaulio pabaigai. 

Ir apskritai, kaip mes tuomet zvelgiam i malda? Kas ji man yra? Skaitant tokias mintis apie jausmu nereikalinguma, man niekad neateitu i galva kad malda yra susitikimas su Dievu. Toks techniskas poziuris i tikejimo ugdyma man atrodo irgi gresmingas, nes gali buti ir visagalybes israiska. "Tu Dieve man tik koordinates duok, as jau kaip nors pats pas tave ateisiu"..

O tas draudimas jausmus jungti i malda tik naujiems zaliems vienuoliams... Mane labai liudina. Aisku, nemaciau asmeniskai, todel nededu tasko nei vertinimo. Tiesiog man tai atrodo niuriai..

[Diak. Tomas M.]

Jei jau Ignacas tapo sventuoju, argi tai nereiskia kad Ji vede Viespats ir Ignacas pilnutinai atsiliepe i Jo valia? Kaip ir Teresele?

Apie kai kuriuos šventuosius yra pasakyta: "gėrėkitės jais, bet nesistenkite jų mėgdžioti (atkartoti), nes tai yra neįmanoma". Manau kiekvienas laikmetis gali žiūrėti tokiu požiūriu į vis kitus šventųjų gyvenimus, nes kiekvienas laikmetis turi skirtingus iššūkius ir kiekvienos epochos žmonės yra kankinami skirtingų silpnybių, dvasinių negalavimų. Apskritai XXI amžiaus "you're the best" tipo žmonės labai savimi pasitiki ir mano, kad gali daug, bet blogis kerta tokias sielas didelėmis kekėmis... ką mes žinome apie savo kontrolę, ar mes mokame apsimarinti? Ar mes galime lygintis su Ignaco laikų "vidutinio" kataliko dvasingumu? Manau benediktinų tėvas Petras ir turėjo tą omenyje.

Suvokti  tuo tarpu dalykus prote atskirtame nuo sirdies man dar niekuomet nera pavyke. Tampa tikra, kuomet tai nusileidzia is proto i sirdi. Kaip gi as protu galiu suvokti Jezaus meile, gailestinguma, istikimybe, mano pacios kalte? Joks protas to neapims.

Sutinku, bet čia turime prisiminti, kad širdis nėra lygu jausmams.

Jausmai ir jusles nera vienas ir tas pats. visa siuolaikinio pasaulio ekonomika ir media yra paremta jusliu dirginimu. Emocijomis.

Taip gautųsi, kad jausmai <> juslės, emocijos. Bet juk jausmai = emocijos. Todėl šią paralelę reikėtų kažkaip pertvarkyti. Bet problema vėl gana akivaizdi - nėra aiškiai išskiriama kuo širdis, meilė skiriasi nuo jausmų. Juk pradai visiškai skirtingi - dvasinis ir kūniškas, pasiaukojantis ir egoistiškas.

Neisivaizduoju kaip galeciau ateiti i malda palikus jausmus uz borto, arba "nepasiemus" i malda proto. Juk visa tai esu as. Vien protu is tikro tiketi neimanoma. Neimanoma neturint asmenines Jezaus patirties likti tikejime ir ramybeje istikus nelaimei, mirstant artimiesiems, vaikams, paciam susirgus veziu, mirstant, ar .. na, kad ir prasidejus pasaulio pabaigai.

Nežinau kodėl, bet atrodo, kad asmeninė Jėzaus patirtis = jausmai, bet juk taip tikrai nėra 

Štai čia ir yra esmė, kad "likti tikejime ir ramybeje istikus nelaimei, mirstant artimiesiems, vaikams, paciam susirgus veziu, mirstant, ar .. na, kad ir prasidejus pasaulio pabaigai" nesiremiant jausmais, bet tuo tikėjimu. Juk daugeliu atveju motyvacijos yra:

Mirė artimieji = man blogai, man skauda, kas dabar su manimi bus, mano praradimas...
Sunki liga = aš vargšas, mano gyvenimas baigtas, turėsiu kentėti...
Nelaimė = praradau turtą, kaip gyventi, gal teks elgetauti...

Ir t.t. ir pan. Jei mes eitume to pačio Ignaco pėdomis, tai mums nereikėtų nė mažiausios kruopelytės jausmų, kad praeiti tas situacijas - tik tvirto tikėjimo, atsidavimo Dievo valiai ir pasitikėjimo Jo vedimu, ir be abejo turėtume nustoti visur save matyti, būti egoistais. Lengva pasakyti, sunku padaryti, todėl ir sakau, kad mes negalime lyginti savęs su to laikmečio žmonėmis, nes mes esame "ištižėlių karta", čia švelniai tariant.

Mes galbūt niekada nesutarsime šiuo atžvilgiu, galbūt asmenybė ar gyvenimo patirtis kitokia... Pabandysiu pailiustruoti situaciją žmonių pamėgtu jausmų stereotipu - Argentinos tango. Jei jauna mergina norėtų išmokti šokti Argentinietišką tango, jai iškart pasakyčiau, kad šiuo jos gyvenimo momentu ji galėtų tik imituoti tango. Tokia realybė, kad ir kokia ji talentinga bebūtų. Kai ji bus nusivylusi jausmais a.k.a. "meile", sudeginus kelis savo "tiltus", "perlaužus" save, tada galime kalbėti apie tų "tango jausmų" išgyvenimą. Kol to nebus, tai šok kiek nori, bet tai nebus tikras tango...

Taip ir žmogus, praeini per pelenų dykumą ir pradedi matyti gyvenimą kitomis akimis... jis nėra toks gražiai spalvotas, bet tikras

[sparnai]

Paaiskink prasau dar ta pavyzdi su tango, nesupratau 

[Diak. Tomas M.]

Ten nėra jokios užslėptos minties, jį reikia suprasti tiesiogiai - kol nežinai, kas yra nusivylimas, skausmas ir kančia, negali pilnai suprasti  tango, ir iš tiesų šokti ne tik kojų žingsneliais, bet ir širdimi.

[sparnai]

As supratau tai, bet nesupratau ka nori pasakyti tuo kalbant apie malda? Gal as tiesiog kavos neisgerus dar siandien ?  

[Diak. Tomas M.]

Kai nusivilsi jausmais, kai jie tave apgaus, tik tada galėsi realiai juos įvertinti, suprasti kas yra meilė, širdis, "pajausti", kad jausmai nėra būtini pažinti Dievą

[Silvija]

O kaip tada, Tomai, su tais jaunais vienuoliais, kuriems patariama atsisakyti šios svarbios patirties?

Panašiai apie tai ir klausiau, kai užsiminiau apie du būdus eiti į santuoką.

[sparnai]

Man atrodo kad ziurim i ta pati dalyka skirtingais kampais .
Kaip as galiu nusivilti jausmais Dievo pazinime? Ir kaip jie man gali buti "nereikalingi" Dievo pazinime?
Apie sventuju megdziojima as ir nekalbu, mano mintis buvo ta, kad kalbant apie sventuju toki vertinima "per daug jausmingi" turetume atsiminti kad jo sventumas reiskia, kad jo jausmingumas matyt kad nemaise Dievo valiai.
Nezinau ar labai verta gilintis ir mesineti savokas jausmu ir emociju ir kas ir kaip dalyvauja maldoje. Bet prieikim gal is kito tasko?

Malda yra susitikimas su Dievu. Ok. viskas aisku. Manau lygiai taip pat visi sutiks, kad malda turi buti integrali - t.y. maldos gyvenimas neturi buti atskirtas nuo zmogaus kasdienybes. vadinasi malda turi lietis i gyvenima ir gyvenima visa turiu atsinesti i malda. Tokiu budu Tomai man gautusi tik tokia isvada, kad ir gyventi tureciau as be jausmu. Jei jie man nereikalingi maldoj, jie man nereikalingi ir gyvenime.

Apie sunkias situacijas - ar kitaip pati gyvenima - TVIRTO TIKEJIMO mes neatsinesam i malda, o joje ji pamazu IGYJAM. Maldoje, kasdieneje patirtyje. Juk taip viskas vyksta - as ateinu pas kokia esu Jezu, jis mane perkeicia, ir siuncia nugyventi naujos dienos, ir vel is naujo. Jeigu man butu pastatyta salyga pasitiketi, tiketi juo, buti tyrai ir skaisciai sirdyje, as NIEKADA NEATEICIAU PAS JEZU. 

Pilnai sutinku, kad su patirtimi ir keiciasi musu zvilgsnis. Taciau KAIP jis keiciasi, priklauso nuo to, kaip as isgyvenu sia patirti. Ji gali mane nugludinti, susvelninti, sujautrinti, o gali uzkietinti, sugrieztinti, apkartinti... Kristus kviecia dziaugtis, gyventi, pilnatviska gyvenima, kurio duoti mums Jis atejo. Ne, ne pasauliskai dziaugtis, bet dziaugtis Kristaus dziaugsmais, Gyventi atvira sirdim - atvira skausmui, atjautai, atvira suzeidimams, kuriuos mums palieka broliai ir seses, tokiu budu ir atvira meilei.. Argi atjauta nera jausmas? Argi skausmas nera jausmas? O gerejimasis? Nejausdamas zmogus nera zmogum. 

[Silvija]

Stengtis nugalėt kūno poreikius yra gerai, jei kūnas trukdo išlikti atsigrįžus į Dievą. Dėl to visos asketinės praktikos mums ir yra naudingos bei patartinos. Ir aš visai nenoriu užginčyti to, kad jaunieji vienuoliai buvo taip mokomi, greičiau priešingai, manau, kad jau nuo pat mažens yra būtina mokyti vaiką valdytis ir kontroliuot savo jausmus, nes kai kūnas subręsta, o dvasinis žmogus per tuos metus neužaugęs, tas skirtumas tampa pražūtingu.

Džiaugiuos šia diskusija, kuri daug ką paaiškina. Visų pirma, ji atkreipia dėmesį į mūsų kūniškumą (jausmai juk numirs kartu su kūnu, taigi jie – kūno savybė). Jėzus irgi turėjo jausmus ir, beje, juos reiškė verkdamas, pykdamas ir šitaip nenusidėdamas, o išlikdamas Dievu. Taigi, matyt, svarbiausia mums išmokti tuos jausmus teisingai naudot.

O tango pavyzdys labiausiai tai kalba apie santuoką ir apie tai, kad bet kas ir bet kaip "negali to šokio šokti". Nežadinkit meilės kol ji pati neprabus - giedama Giesmių giesmėj. Taigi tiek dvasininkų, kurie tuokiasi su Kristum, tiek pasauliečių atveju jausmus reiktų pažabot iki kol jie nesubręs. O subrendę jie jau nežeis kito, bet kitam tarnaus.

Paprieštaraut norėjosi tik dėl šito:

Kai nusivilsi jausmais, kai jie tave apgaus, tik tada galėsi realiai juos įvertinti, suprasti kas yra meilė, širdis, "pajausti", kad jausmai nėra būtini pažinti Dievą

Manau nebūtina "nudegti", galima paklusnumu ir meile to pasiekti, taip pat matant skaudžius kitų pavyzdžius. 

Ir teigti, kad jausmai išvis nereikalingi bei stengtis jų atsikratyti manau yra kiek pavojinga .

[sparnai]

Pilnai sutinku. Apie tai manau gincytis nera net ko. Valia turi buti auksciau uz jausmus, visada. Bet i jausmus maldos gyvenime ziuriu kaip i naturalu dalyka, lydinti tai, kas vyksta maldoj. Jie gali buti, ju gali nebuti. Bet vertinti juos kaip kazka savaime negero, jokiais budais nesutinku.

[Diak. Tomas M.]

Silvija ir sparnai labai gražių minčių prirašė  Manau dauguma atvejų skirtumai gali kilti iš lyties (vyro ar moters), iš esamo gyvenimo stovio. Ir tas pats jausmas vyro ir moters krūtinėje bus kitokios temperatūros, spalvos, skonio. Juk tam Dievas ir sukūrė du: vieną kad per daug į jausmus nenueitų, o kitą, kad per daug neužkietintų širdies

Sparnai klausė, kaip ji galėtų gyventi, bendrauti su Dievu be jausmų. Aš tokį patį klausimą anksčiau turėjau: kaip aš galėčiau gyventi be muzikos, kuri buvo mano asmens atspindys, nešė mane per gyvenimą gerais momentais ir neleido nukristi blogais. Bet įdomu pabandyti - paaukoji Dievui tą dalyką ir eini jau be jo... eina dienos, savaitės, mėnesiai... tyla... ir nieko netrūksta, nes yra Dievas ir tas dalykas juk buvo paaukotas Jam. Ir kas geriau gali bet kokią "tuštumą" užpildyti, jei ne tas, kuris yra Pilnatvė. Čia kiekvieno dvasiniai keliai, eksperimentai, patirtys, skaitiniai... mes visi savitai tai išgyvename.

Ta pati muzika - šv. Augustinas sako, kad tie, kurie gieda, meldžiasi dvigubai, o kaip tada vienuoliai, davę tylos įžadus? Na taip, kai kurie jų gieda, bet manau kiti visai nekalba... Matomai yra auka, yra ir prasmė. Bet aš dar jaunas vaikis šiame kieme, tai tik stebiu ir darau savo vaikiškas išvadas.

Apie sventuju megdziojima as ir nekalbu, mano mintis buvo ta, kad kalbant apie sventuju toki vertinima "per daug jausmingi" turetume atsiminti kad jo sventumas reiskia, kad jo jausmingumas matyt kad nemaise Dievo valiai.

Dėl šventųjų turime prisiminti, kas yra šventasis - žmogus savo gyvenime heroiškai išvystęs kai kurias dorybes, kurios savo didžiu spindesiu nustelbė bet kokias kitas silpnybes. Todėl negalime šventuosiuose visko priimti kaip "švento", nes jie visi turėjo netobulumų, bet savo nenuilstamu darbu jie sugebėjo tuos netobulumus sumažinti arba tiesiog viršyti savo dorybėmis. O ar mes norime prisiimti tuos netobulumus, ar mes sugebėsime juos nugalėti ar pajungti kažkokiai naudai?

Man pavyzdžiui nepatinka viena katalikų "džentelmenų" grupė FaceBook, kurie ima įvairius rūkiusius pypkes katalikus (net popiežius, šventuosius) ir stato juos pavyzdžiu, kad rūkyti pypkę yra "gerai". Ne, jokio skirtumo, kokia forma tabaką rukai - save žudai... Dievo šventovę, savo kūną tabako dūmais terši... Taip ir su kitais dalykais turime labai įdėmūs ir atsargūs būti, o kreipti dėmesį tik į šventųjų dorybes, o ne į pseudo "dorybes".

...gautusi tik tokia isvada, kad ir gyventi tureciau as be jausmu. Jei jie man nereikalingi maldoj, jie man nereikalingi ir gyvenime.

Taip, pagal katalikų mokymą jausmai nėra būtini, kad gyventum, mylėtum ir taptum šventu, o daug Bažnyčios tėvų net mano, kad jie yra žalingi sielai.

Manau nebūtina "nudegti", galima paklusnumu ir meile to pasiekti, taip pat matant skaudžius kitų pavyzdžius.

Mes visi esame nudegę ir tas nudegimas nebūtinai yra susijęs su nelaiminga "meile" ar pan. Pirmiausiai mes nudegame savo nuodėme, kuri dažnai būna išprovokuota jausmų. Todėl senoliai ir moko jaunus vienuolius, kaip gyventi, kad jausmai būtų pašalinti iš tavo asmenybės "lygties", todėl neturėtų įtakos tavo elgesiui ir sprendimams. Ir kaip tu sakai, jausmų reikia mokytis... senoliams prireikia kelių dešimtmečių "bejausmio" gyvenimo, kad išmoktų Dieviškų jausmų ir galėtų kiekvienam sutiktajam sakyti "džiaugsme tu mano"... O ar mes jau išmokome to "jausmų meno", kad galime taip pasitikėdami juo naudotis? 

[Silvija]

Aš tai dar ne 

Na va, teoriją pakartojom, imsimės praktikos
Beje, tai -

Manau dauguma atvejų skirtumai gali kilti iš lyties (vyro ar moters), iš esamo gyvenimo stovio. Ir tas pats jausmas vyro ir moters krūtinėje bus kitokios temperatūros, spalvos, skonio. Juk tam Dievas ir sukūrė du: vieną kad per daug į jausmus nenueitų, o kitą, kad per daug neužkietintų širdies.

- galbūt ir yra priežastis visų dabartinių nesklandumų Bažnyčioje. Ar nebus atėjęs laikas vyriškam sąjūdžiui...