Apie tai, ko nepastebim

[Silvija]

Anądien stebėjau mažą vaikiuką mūsų sielovados centre prie agapės stalo, jis pribėgo prie gražiai surikiuotų puodukų, kurių kiekviename ritmiškai styrojo šaukšteliai ir jau norėjo čiupti, bet staiga stabtelėjęs apžvelgė viską - vaizdas kurį pamatė matyt iš arčiau pasirodė įspūdingas, tarsi būtų išrikiuotas paradui būrys kareivėlių su šautuviukais (aš taip pamaniau ) - ir vaikas ėmė garsiai džiūgaudamas ploti rankytėmis. Tuoj pat mama prisivijo ir puolė gelbėti puodelių, iš nugaros net nepastebėdama visos tos scenos grožio, o man ši akimirka paliko gilų įspūdį - mačiau vaiką, dar nepraradusį dovanos matyti ir stebėtis.

Kaip gera, pagalvojau sau, būtų vėl išmokti taip matyti . Nes mes, suaugusieji, dažnai esam linkę praeiti pro šalį nepastebėdami reikšmingų smulkmenų. O juk maži dalykai kartais išjudina ir didelius. Ypač nepastabūs tampame kai blogis ima klestėti ir mėgina pasiglemžti šviesius dalykus. Kad nepamirštume, jog visada turime už ką Dievui dėkoti, kviečiu pasidalinti savo pastebėjimais. Porą tokių jau įrašau į šį sąrašą:

-   Pastebiu, kad mūsų visuomenė ėmė labiau vertinti natūralius, rankų darbo dalykėlius. Seniau, pamenu, atrodė pirktas daiktas dailesnis, stipresnis, ilgaamžiškesnis ar net madingesnis. Šiandien mano vaikai labiau džiaugiasi mamos megztom pirštinėm, rankų darbo dovanom, o gautas paštu, ranka rašytas bičiulio laiškas išvis turi neįkainuojamai didelį džiaugsmo užtaisą.

-   Prisiminusi savo studijų laikus, kai visame kurse tebuvome gal tik trys - keturi studentai, kuriuos žinojau einant į bažnyčią, o atvykusi į Kaišiadoris kaip jauna specialistė, tuo atžvilgiu artimų sielų išvis neradau (labai jau raudonas buvo mūsų rajonas), šiandien galiu konstatuoti didžiulį poslinkį į gerąją pusę - žmonės laisvėja ir telkiasi. Dėkoju Dievui už bendrakeleivius.

[arabele]

Mano pastebėjimai šiuo metu susiję su vaikais, tik man taip gera juos stebėti (auginti juos sunku,  bettuo pačiu labai gera). Mano Smiltelė visada sako ką galvoja, kartais ne vietoj ir ne laiku, bet kai prisimenu kokie mes buvom suvaržyti, taip gera kad mano mergina tos įtampos nejaučia, manau paskui išmoks dėlioti mintis ten kur reikia ir kaip reikia. Bet tas jų laisvumas mane žavi.

[Silvija]

Norėtųsi išgirst visokių konkrečių istorijų iš vaikų gyvenimo



http://archyvas.7md.lt//lt/laisvoji_tribuna/ar_viska_zinote_apie_savo_galias.html

[Pilgrim]

Pastebėjimas iš Silvijos nurodytos istorijos ... Ši jaudinanti istorija kalba ne tik apie laiko stygių ir gyvenimo prioritetus ... ir čia skaitomos mintys pažadino klausimą kas yra laikas ? ... gal atsakymas padės atsakyti kodėl nepastebim, to kas vyksta aplinkui, nepastebim džiaugsmingų smulkmenų. Taigi kas yra laikas ... 

[arabele]

Laikas...
Aš pastebėjau tai iš savo Smiltės jei reikia kažko laukti 15 min yra labai ilgai, o jei kažkas vyksta gero ir smagaus ir valanda jai trumpas laiko tarpas. (kol kas mano mergina dar laikrodžio nepažysta gal todėl tas laiko matavimas toks vaikiškas ir naivus). Nors manau nieko čia vaikiško 5 minutės dantisto kėdėj man trunka amžinybę (žiauriai bijau), o draugų pasisėdėjimas kuris trunka 5 valandas pralekia nerealiai greit.
Vakar nustebino mano vaikučiai mane kol bandžiau sutvarkyt jų padarytą bardaką ,nes laukėm svečių, jie kitam kambarį tyliai žaidė, kai atėjau pamačiau naują chaosą ir jau norėjosi imt burbėt, bet kai pamačiau jų švytinčius veidus, nes jie sukurpė tikrą meno kūrinį (suraišiojo visas namie esančias skareles ir kambarį pavertė tikru voratinkliu) tai užplūdo toks keistas jausmas, mes suaugę visada norim viską sutvarkyt viskas turi būt savo vietoje bet kai pamatai kad ta netvarka gali būt tokia graži pagalvoji ar nebereikalo švaistom mes savo laiką.

[Giedrė]

Dėl laiškų ir rankdarbių visiškai pritariu. Tik kaip rasti tam laiko kasdienybės beprotybėje? Štai, kur klausimas 

[Silvija]

Knygoje, apie kurią rašiau ir kurios ištrauką įkėliau, kaip tik ir kalbama apie laiko fenomeną – kuo labiau ir beprotiškai skubi, tuo atrodo mažiau to laiko turi. Pabandžius sustoti, nurimti, nutilti, skirti laiko maldai, laikas tarsi išsitempia ir sulėtėja. Ten kalbama ir apie naujos rūšies plėšikus, laiko vagis, ,,kuriems, deja, netaikomas kovos su nusikalstamumu įstatymas", bet kurie įsibrovę į mūsų gyvenimus pavagia ramybę, sveikatą, gerus santykius ir pan.

Vakar nustebino mano vaikučiai mane...

Tikrai, dabar tavo, arabele, laikas yra jiems - kuo daugiau atiduosi savojo, stebėdama ir stebėdamasi bei mylėdama, tuo daugiau padarysi jų naudai. Nuostabu, kad nepaskubėjai tą akimirką . (Aš patarčiau - užsirašinėk tokius epizodus, po kurio laiko jie taps aukso vertės ne tik tau, bet ir jau užaugusiems tavo vaikams... o gal ir jų tėčiui . Pati turiu tokius užrašus, jie kaip niekas suartina.)

Svarbių dalykų neapėjimas tarsi užkonservuoja mumyse gyvenimą...

[Pilgrim]

Silvijos nuoroda
http://archyvas.7md.lt//lt/laisvoji_tribuna/ar_viska_zinote_apie_savo_galias.html

o čia vaizdukas prie jos

http://www.youtube.com/watch?v=X_POdI6BiIM
arba

http://www.youtube.com/watch?v=51Rd4tp6wpg
ir plačiau

http://www.youtube.com/watch?v=fE1_eN1_C7U

[arabele]

Labai gera mintis reiks pradėt vesti šaimos gyvenimo užrašus, gal kada kam ir pravers tik manau reiks rašyt juos kompu nes jei jie liks mano heroglifų niekas nesuskaitys.

[Silvija]

Stovėjau kartą autobusų stotelėje ir stebėjau pro šalį praeinančių žmonių veidus. Visi jie buvo nugrimzdę savo mintyse ir kaip paprastai jau miestuose būna, praeidavo pro mane, kaip kad praeitų pro akmenį ar medį. Tik dvi gyvos būtybės iškart pagavo mano žvilgsnį - tai maža mergytė, kuri net perbraukė draugiškai rankute man per paltą ir... šuniukas ; jis net stabtelėjo pasitikrinti, ar aš žiūriu į jį palankiai ar ne , po to vizgindamas uodegą pakluso už pavadėlio jį tempiančiai šeimininkei.

[kukulis]

Geras 

Man yra buvęs įkvėpimas sveikintis su žmonėmis einant į darbą. Tuomet gal su trimis pasisveikinau - kuriuos pažinojau iš matymo jau.

Nuo to laiko vis dar sveikinamės praeidami, bet vardų nežinau. Tiesa, vieną vaikinuką susitikau kabelinės televizijos firmoje, kai ėjau sutartį prasitęsti. Vėl pasisveikinom, bet jis nuėjo ten kompą tvarkyti vienam darbuotojui, tai daugiau ir nepasikalbėjom.

Pirmas kartas kai pasisveikinau dar ir su kitais žmonėmis, buvo nepaprastas, jaučiau labai didelį džiaugsmą. Kitų žmonių kol kas neįsidėmiu ...
Tiesa buvo vienas profesorius ( sprendžiu iš to, kad su diplomatu vaikščioja ), bet jis pirmus du kartus sveikinosi tarsi nustebęs, o po to tarsi vengdavo manęs.

[Diak. Tomas M.]

Nežinau ar Lietuvoje ausinukai tapo tokie pat beviltiškai populiarūs, kaip JAV, bet nekartą teko nusivilti, kai eini gatve ir nori užkalbinti žmogų, kad ir paklausti kelio ar pan., o jis nueina toliau, paskendęs savo asmeniniame garsų pasaulyje, taip ir nesupratęs, kad kažkas į jį kreipėsi...

Pas mus žmonės masiškai visur su ausinukais, ir traukiny, ir gatvėje, ir sportuodami... pamaniau, negirdi nei vėjo, nei paukščių, nei aplinkos... net miške sportuojantys...

[vida]

Dėl rankdarbių- ne tik kad pritariu , bet ir aktyviai propaguoju. Nežinau kiek metų neriu dovanėles, atitinkamai pagal progą kolegėms, artimiesiems. Kaimynė jau visą kolekciją mano angelų bei kitokių darbelių turi. Gražiai įvardino, kad tai įrodymas mūsų ilgos bendrystės.
  Draugei jubiliejaus proga nunėriau staltiesę. Čia ne dėl pasipuikavimo rašau, o dėl to laiko, kurio visiems maža. Man kažkodėl jo užtenka.
Pusseserė iš Kauno kiekvienais metais švenčių proga atsiunčia atvirutę į pašto dėžutę. Taip gera širdy pasidaro ir kai skambinu padėkoti -sakau - tu gyvas priekaištas man. Aišku , juokauju.