Kuo pirmasis Dievo įstatymas susijęs su kava?

[Diak. Tomas M.]

Neseniai klausiau įdomų seminarą. Pasirodė įdomi pirmojo Dievo įstatymo interpretacija kasdieniniame gyvenime.

Dažnai pirmąjį dekalogo įstatymą mes priimame labai tiesmukiškai - negarbink kitų Dievų. Jei žengiame papildomą žingsnelį, nesikreipiame pas būrėjus, neskaitome horoskopų, netikime prietarais.

Žengę dar vieną žingsnelį, nustojame garbinti muzikos "žvaigždes", sportą.

Tačiau seminaro vedėjo išsakyta mintis šį įstatymą dar labiau priartina prie gyvenimo - "negarbink" daiktų, neprisirišk prie įpročių. Dažnai girdime kažką panašaus: "Aš be kavos negalėčiau gyventi" arba "Jei ryte neišgeriu puodelio kavos, vaikštau visą dieną kaip zombis"

O ką jeigu: "Aš be kavos maldos negalėčiau gyventi" arba "Jei ryte neišgeriu puodelio kavos nepasimeldžiu, vaikštau visą dieną kaip zombis".

Gal ir jūs turite kokių gerų pavyzdėlių iš savo gyvenimo?

[Silvija]

Man atrodo, kad mes įstoję į tikėjimo kelią tarsi prabundame ir imame atradinėti viską naujai, iš antro galo  Ir kuo toliau einame tuo keliu, tuo daugiau tokių mažų stabukų, kaip kava, atkrenta, kol pagaliau Dievą pastatome į pirmąją vietą ir Jis tikrai tampa vieninteliu Viešpačiu. 

Kartais net imu galvoti, kad šitaip Jis savotiškai atpainioja visą tą raizgalynę, kurią privėlė neklaužada žmogus. Atsiuntęs iš savojo Gailestingumo mums Jėzų, Jis perlipa per mūsų negalėjimą "išsivynioti" (akyse tiesiog atsistoja vaizdas su avinėliu, įstrigusiu krūmynuose  ). Šiuo atžvilgiu laimingesni yra gimę tikinčiose šeimose, kuriose nuo vaikystės suformuotas teisingas santykis su Dievu ir jiems daugelis kliūčių šioje painiavoje savaime atkrenta. Bet tiems, kas pradeda savo kelionę brandžiame amžiuje, tenka atradinėt viską iš naujo ir tai yra nelengva, kai už tavęs - daugybė blogio patirčių. Tiesa yra didelis to privalumas - nuostabus atradimų džiaugsmas

Įdomu tai, kad pirmasis Dievo įsakymas ST Išėjimo knygoje prasideda visai kitaip nei mūsų, katalikų - "Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane." (Iš 20,1-2). Viešpats yra, buvo ir bus visada šalia mūsų, nepriklausomai nuo mūsų atsitolinimo laipsnio.

Kartais man būna tokių prašviesėjimų, gilesnių Dievo pajutimo laikotarpių, kai ir guliu, ir keliuos, ir net naktį nubundu su kokia nors giesme, Jėzaus vardu lūpose ar Rašto žodžiais, bet gaila, tie laikotarpiai ne tokie jau ilgi pasitaiko kaip norėtųsi, po jų vėl atsirandi žmogus seklumoje... Yra tokia psalmė, kurioje giedama: "Laimingas, kas atmeta nedorėlių patarimą, kas neina nusidėjėlių keliu ir nebendrauja su pašaipūnais, bet VIEŠPATIES įstatymu džiaugiasi ir šnabžda jo mokymą dieną ir naktį" (Ps 1,1-2). Matyt reiktų dar akyliau budėt .

Stačiatikiai turi tokią maldos praktiką - nuolat melstis Jėzaus malda. Dažnam katalikui atrodo, kad tai neįmanoma, bet pasirodo, kad tai yra galima net gyvenant pasaulyje - tu tiesiog esi būsenoje, kai žvilgsnis nuolat pakeltas link Dievo. Pamenu kai auginau du pametinukus vaikus ir kai jie maži vienas po kito apsirgdavo, tekdavo budėt namuose ištisom savaitėmis neišeinant į lauką. Ir tik malda palengvindavo tą buvimą, todėl, kai vėliau perskaičiau knygelę apie nuolatinę Jėzaus maldą "Atviri keliauninko pasakojimai savo dvasios tėvui", buvau pritrenkta, kad mano pačios "susikurta" praktika taip panaši į aprašytąją ir jau labai seniai egzistuojančią.

Dabar tiesiog džiaugiuos, kad tai man priminei per šitą pasidalinimą ir galvoju, kad sunkumai tikrai žmogui išeina į naudą, o lengvas gyvenimas - atvirkščiai, atitolina. Tad duok Dieve neužsnūst sočiam buvime, nes visada pirmieji gali tapti paskutiniais, kelionė dar nesibaigusi...

[Diak. Tomas M.]

Stačiatikiai turi tokią maldos praktiką - nuolat melstis Jėzaus malda.

Aš neseniai pradėjau skaityti kitą knygą ta pačia tema, ji vadinasi "Tobulos maldos kelias". Ji labai trumpa, labiau panaši į ilgą straipsnį:

http://www.pnb.lt/pnb_lt/content.php?page=skaitykla/jezaus_malda/index

[Silvija]

Vis dėlto Jėzaus malda išlieka pati paprasčiausia, giliausia, universaliausia ir visaip kitaip -iausia, nors žmogus vis ieško naujų būdų priartėti prie Viešpaties, bet du žingsnius žengęs pirmyn, ir vėl vieną atgal deda...

Jėzaus malda pasiveja bet kokiu momentu, bet kurioj situacijoj, net ir visiškai pasimetus ar patyrus šoką, kai nieko kito nebegali, tik:

Jėzau Kristau, Gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlės.



Kuo tai susiję su kava ar pirmu Dievo įsakymu? Kavą geriu, kaip ir gėriau, bet jos užtenka trumpam ir ji yra tarp daugybės tokio pat svarbumo dalykų

O Dievo jau niekas nesugebės nurungt ar pakeist, ar kaip nors išplėšt iš dūšios, negaliu niekur nuo Jo pabėgt, nors kartais ir sunkoka visa tai. Va čia tai priklausomybė!

[Augucka]

Kaip tik paskutines dvi dienas iš galvos neišeina mintis, kad turėčiau mesti gerti kavą. Ateinu į forumą ir skaitau apie tai šioje temoje. Argi ne įdomus minčių sutapimas.

Klausimas - ką mes kiekvienas galime paaukoti Dievui? Ar galima iš meilės Dievui paaukoti kokį nors savo žalingą įprotį? Būti priklausomam nuo kažkokio žalingo įpročio, tai tarnauti nelabajam, kurio tikslas sužlugdyti mūsų kūną ir dvasią.

Ne veltui Švč. Mergelė Marija Fatimoje, Lurde ir kitose apreiškimo vietose prašo paaukoti save ir pasnikauti. Pasnikas - tai atsisakymas kūniškos ir dvasinės priklausomybės.