Aštuonių straipsnių ciklas apie svarbiausias ydas

[Silvija]

Jų autorius – ekumeninio Bose vienuolyno įkūrėjas ir prioras Enzo Bianchi. Galbūt kiek kita tvarka jos čia bus išdėstytos nei esame išmokyti, bet rišant tarpusavy vieną su kita, labai įdomiai ir giliai atskleidžiama žmogaus nuodėmingos prigimties gelmė.

Nūdienos medicininis ir dvasinis žmogaus pažinimas turėtų mums suteikti galimybę sąmoningiau ir veiksmingiau reaguoti į tas ,,dvasios ligas", kurios nuo pirmųjų krikščionybės amžių vadinamos ,,svarbiausiomis ydomis". Vis dėlto, bandant išsiaiškinti, kokią žinią slepia klasikinis aštuonių aistrų sąrašas, pasirodo, kad jis tebėra nepaprastai aktualus ir pamokomas. Šios žmogų kamuojančios ,,mintys" rodo jo nesveiką santykį su svarbiausiais savo žmogiškojo ir dvasinio gyvenimo matmenimis: rajumas arba persivalgymas ir persigėrimas iškreipia santykį su maistu; gašlumas – santykį su kūnu ir seksualumu; gobšumas – santykį su daiktais; rūstumas – santykį su kitais žmonėmis; liūdnumas ir tingumas iškreipia santykį su laiku ir erdve; tuščiagarbiškumas – santykį su veikla; ir, galiausiai, puikybė paliečia santykį su Dievu. Būtent dėl nesveiko santykio su išoriniu pasauliu skirtingose egzistencijos srityse, rizikuojama ne kuo kitu, o visa žmogaus esybe.

1. Ciklo autoriai siūlo pradėti nuo rajumo ydos. 
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-02-06-enzo-bianchi-nemoku-myleti-tad-valgau/8726

Kodėl gi aistra, graikiškai vadinta gastrimarghia, t. y. ,,pilvo pamišimu", o Vakarų tradicijoje žinoma kaip rajumas, yra ydų sąrašo pradžioje? Biblijos pasakojimas apie Adomą ir Ievą tik patvirtina tai, ką ir taip žinome iš savo patirties: kiekviena žmogaus yda yra neatskiriama nuo svarbiausiojo pamatinio poreikio – maitinimosi. Reikia valgyti, kad gyventum. Tačiau apsirijimas nereiškia nei natūralaus maitinimosi poreikio patenkinimo, nei to malonumo, kurį patiriame valgydami ar ragaudami skanų maistą...

2. Iškreiptų santykių, kuriuos tradiciškai vadiname ,,svarbiausiomis" ydomis, sąraše gašlumas yra antrojoje vietoje. Jis seka po rajumo ir su šia yda yra glaudžiai susijęs: tiek maisto, tiek seksualinis besotiškumas yra įsišakniję toje pačioje dirvoje. Evagrijus jau IV amžiuje teigė, kad ,,rajumas – gašlumo tėvas".
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-02-08-enzo-bianchi-gaslumas-meile-be-meiles/4009

3. ,,Jūra niekuomet neprisipildo, nors į ją įteka daugel upių, taip ir šykštuolio nepasotina turtai", – šitaip Evagrijus apibūdina philarghyria, tą ,,meilę pinigui", kuri yra patologiško žmogaus santykio su daiktais išraiška. Ši aistra, kuri tradiciškai paprastai traktuojama kaip asmeninė yda, pastaraisiais amžiais (bent jau Vakaruose) įgavo kolektyvinio ekonominio-socialinio stiliaus veidą. Šiandien galime savęs paklausti, ar kartais gobšumas netapo vieša dorybe, šaltiniu gyvenimo, pažymėto gerove ir nesukančiu sau galvos dėl to, kad 20% žmonijos dabar suvartoja 80% turimų išteklių...
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-02-15-enzo-bianchi-nuosavybes-kirminas-esu-tai-ka-turiu/3994

4. Tarsi smarkus vėjas pakyla pyktis (orghé) – netikėtas karštis, ateinantis iš mūsų vidaus ir įsiliepsnojantis kaip ryjanti ugnis. Jis yra pati matomiausia yda, subjaurojanti savo auką: atima jai kvapą, sukelia dusulį, nudažo raudoniu veidą, pakeičia žvilgsnį...
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-02-22-enzo-bianchi-rustumo-dienomis-uzgesta-zmogus/3982

5. Šis ,,demonas", kuris krikščionių tradicijoje vadinamas ,,širdies kirminu", įsiskverbia žmogaus širdin ir pamažu suėda visą jo gyvenimą kaip kandis drabužį – jei su liūdesiu (pavydas) nekovojama, jis įsikuria mumyse kaip nuolatinis gyventojas, kurį kuo toliau, tuo sunkiau išvaryti.
Iš tiesų liūdesys yra didžiausias nemalonumas, jis, anot Evagrijaus, ,,atima bet kokį džiaugsmą ir užkietina širdį".
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-02-29-enzo-bianchi-liudnas-gyvenimas-to-kuris-pavydi/3967

6. Tai negalavimas, kuris išbando ne tik vienišuosius, bet gali giliai paliesti kiekvieną asmenį. Išties daugelis šiandienių mąstytojų (Z. Baumannas, U. Galimbertis...) klausia, ar tik nebus vangumas toks mūsų laikų ir Vakarų visuomenės blogis, kuris šiuolaikinį žmogų paliečia labiausiai. Jeigu atkreipsime dėmesį į kai kuriuos vangumo sinonimus, įsitikinsime tuo, kad mūsų ausiai tai ypač gerai pažįstami žodžiai: nusiminimas, pasidygėjimas, tingumas, prislėgtumas, ilgesys, nuobodulys, pasibjaurėjimas, nenoras gyventi, nepaslankumas, paviršutiniškumas, ištvermingumo, įsigilinimo ir atkaklumo stoka darbe ir pasiliekant kurioje nors vietoje. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-03-07-enzo-bianchi-be-vietos-ir-atminties/3954

7. Mūsų visuomenė, apnikta niūriojo vangumo blogio ir pykinama beprasmybės, paradoksaliu būdu serga ir savo priešingybe – tuščiagarbiškumu. Tai kirminas, kuris išėda mūsų santykį su darbu ir nužemina jį iki pasirodymo. Žinoma, vangumas išveja tuščiagarbiškumą, o tuščiagarbiškumas vangumą, tačiau oras, kuriuo šiandien kvėpuojame, yra prisotintas šių ydų.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-03-14-enzo-bianchi-tusciagarbiskumas-pasirodymo-kirminas/3943

8. Paskutinė ,,mintis" – hyperefanía (pažodžiui ,,per didelis pasirodymas", išdidumas), puikybė – tai patologija, kovą su kuria, anot Bažnyčios tėvų, reikia palikti pačiam galui. Todėl ši yda ir atsidurdavo ydų sąrašo gale, tačiau tuo pačiu metu puikybė buvo laikoma pirmąja kilmės bei laiko prasme ir traktuojama kaip nesveikas santykis su Dievu. Maža to – puikybė taip glaudžiai siejasi su tuščiagarbiškumu, kad dvasingumo tradicijoje buvo ilgai abejojama, ar šias dvi aistras nagrinėti atskirai; vienaip ar kitaip, visuomet buvo nurodomas tiesioginis šių ydų ryšys: Jonas Klimakas rašė: ,,Visiškai pasiekęs brandą tuščiagarbiškumas pagimdo puikybę – visų blogybių kūrėją ir ištobulintoją."
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-03-21-enzo-bianchi-puikybe-ir-as-tampa-stabu/3928

[Silvija]

6-to (o gal 5-to? ) punkto praplėtimas pagal Nilą Sinajietį:

http://www.arche.lt/2014/02/sv-nilas-sinajietis-apie-nusiminima-i.html

http://www.arche.lt/2014/03/sv-nilas-sinajietis-apie-nusiminima-ii.html

[Giedrė]

Oj kaip teisingai apie pyktį  Didžiausia mano yda kasdienybėje.