Bažnyčios tėvų raštai - aba Dorofėjus - Apie tai, kad negalima meluoti.

[kukulis]

Nesu profesionalus vertėjes, todėl būkit man atlaidūs
Verčiau iš rusų kalbos.

aba Dorofėjus 
(gyvenęs apie 600 metus po Kristaus.)

Apie tai, kad negalima meluoti.

Noriu jums, broliai, užsiminti apie melą, nes aš matau, kad jūs nelabai stengiatės laikyti savo liežuvį, dėl ko mes lengvai įstraukiame į daug blogio.
Pastebėkite, mano broliai, kad bet kokiam reikale, kaip aš visad jums kalbu, galima įgyti įpročius ir geram ir blogam: taigi, reikalingas didelis dėmesingumas, kad mūsų neapiplėštų melas, nes melagis neturi bendrystės su Dievu. Melas svetimas Dievui. Šventajame Rašte pasakyta, kad melas iš piktojo, ir kad jis yra melagis ir melo tėvas. Štai, melo tėvu pavadintas velnias, o tiesa yra Dievas, nes Jis Pats kalba: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Ar pagal tai matote, nuo Ko mes save atskiriam ir su kuo susijungiame melo pagalba: akivaizdžiai su piktuoju. Taigi jeigu mes iš tiesų norim išsigelbėti, tai mes privalome visomis jėgomis ir su visu užsidegimu mylėti tiesą ir saugoti save nuo bet kokio melo, kad jis neatskirtų mūsų nuo tiesos ir nuo gyvenimo.

Yra trys skirtingos melo rūšys: vienas meluoja mintimi, kitas meluoja žodžiu, o dar kitas meluoja pačiu savo gyvenimu. Mintimi meluoja tas, kuris priima už tiesą savo numanymus, t.y. tuščius savo artimojo įtarinėjimus; toksai, kai mato, kad kas nors kalba su savo broliu, daro savo spėjimą ir kalba: "jis apie mane kalba". Jeigu pabaigia pokalbį, jis vėl numano, kad dėl jo pabaigė pokalbį. Jeigu kas pasako žodį, jis vėl įtaria, kad jis pasakytas dėl jo įžeidimo. Iš viso, bet kokioje veikloje jis nuolat tai patebi artimąjame, kalbėdamas: jis dėl manęs tai padarė, jis dėl manęs tai pasakė, jis tai padarė dėl to. Toks meluoja mintimi, nes jis nieko teisingo nekalba, bet viską pagal įtarimus, o dėl šito išsivysto smalsumas, apkalbos, pasiklausymai, priešiškumas, kaltinimai.
Būna kad tūlas kažką įtaria, ir tai atsitiktinai pasirodo tiesa; o jis po šito, norėdamas, kaip jis sako, save pataisyti, jau nuolat visus stebi, galvodamas: jeigu kas nors apie mane kalba, tai man būtina žinoti, koks mano nusižengimas, už kurį mane kaltina, ir aš tada pasitaisysiu. Visų pirma, jau ir pradžia šito nuo piktojo, nes jis pradėjo melu: nežinodamas pilnumoje, sugalvojo tai , ko nežinojo; o kaip gali blogio medis vesti gerus vaisius? Jeigu gi jis iš tikrųjų nori pasitaisyti, tai , kai brolis jam pasakys: nedaryk to, arba kam tai padarei, jis neturi susierzinti, bet nusilenkti ir padėkoti jam, ir tada jis pasitaisys. Nes jeigu Dievas pamatys, kad toks jo siekimas, tai Jis niekad nepaliks jo paklydime, bet atsiųs ką nors, galintį jį pataisyti. O sakyti: aš tikiu savo spėjimams dėl savo pasitaisymo, ir su šiuo tikslu klausytis ir smalsauti,- tai yra savęs pateisinimas, įkvepiamas velnio, kuris nori statyti mums spąstus.

Kažkada, esant man bendrabutyje, buvo man tokia velniška pagunda, kad aš būdavo pagal judesius ir pagal žmogaus eiseną, nuspręsdavau apie jo dvasinę būklę, ir su manimi atsitiko sekantis atsitikimas. Kartą, man stovint, netoli manęs praėjo moteris su kibiru vandens; pats nežinau, kaip aš įsitraukiau ir pažiūrėjau jai į akis, ir tuoj pat buvo įkvėpta man mintis, kad ji paleistuvė; bet vos tik man atėjo ši mintis, aš pradėjau labai graužtis ir papasakojau apie tai vyresniajam, abai Joanui: "viršininke, ką aš turiu daryti, kai nevalingai pastebiu kieno nors judesius ar eiseną ir ateina man mintis apie to žmogaus dvasinę būseną?" Ir vyresnysis man atsakė taip: "Ką gi? Argi nebūna kad kitas turi natūralų trūkumą, vis dėl to su didelėmis pastangomis ir vargais jį ištaiso? Dėl to negalima iš to spręsti apie kieno nors dvasinę būklę. Taigi, niekad netikėk savo spėjimais, nes kreiva taisyklė ir tiesų daro kreivu. Žmogiška nuomonė yra klaidinga ir kenkia tam kuris jai atsiduoda." Taigi ir nuo to meto, kai man atidavo mintis apie saulę, kad tai saulė arba apie tamsą, kad tai tamsa, aš netikėjau ja, nes nėra nieko sunkesnio kaip tikėti savo nuomonėmis. Jeigu tai į mus įsišaknija, tai priveda prie tokios žalos, kad mes pradedam iš tiesų matyti daiktus, kurių nėra ir negali būti. Ir papasakosiu jums apie tokį stebinantį įvykį, kuris atsitiko man esant, kol aš dar gyvenau bendrabutyje.
Ten buvo pas mus vienas brolis, kurį labai kankino ši aistra, ir jis taip tikėjo savo spėjimais, kad buvo įsitikinęs kiekviena savo nuojauta; jam atrodė kad viskas vyksta būtent taip, kaip jam kalbėjo jo nuojauta, ir negali būti kitaip. Laikui bėgant blogis stiprėjo, ir demonai privedė jį iki tokio paklydimo, kad kartą, kai jis, įėjęs į sodą žvalgėsi,- nes jis visad viską stebėdavo ir klausydavosi,- jam pasirodė, kad jis mato, tarsi vienas iš brolių vagia ir valgo figas; o buvo penktadienis, ir dar nebuvo net antros valandos. Taigi, patikinęs save, kad jis tikrai tą matė, jis pasislėpė ir išėjo tylėdamas. Vėliau, liturgijos metu, jis vėl pradėjo stebėti, ką darys tas brolis komunijos priėmimo metu, ką tik pavogęs ir valgęs figas. Ir kai jis pamatė, kad jis plauna rankas, tam kad priimtų komuniją, jis nubėgo ir pasakė igumenui: "Pažiūrėk, toks brolis eina priimti Švenčiausiojo Sakramento kartu su broliais, bet neleisk jam duoti Šventų Dovanų, nes aš šį rytą mačiau, kaip jis vogė figas iš sodo ir jas valgė".
Tuo tarpu, anas brolis jau ėjo priimti Švenčiausią Sakramentą su dideliu nuolankumu ir nusiteikimu, nes jis buvo vienas iš nuolankiųjų. Kai Igumenas pamatė jį, tai pakvietė pas save, prieš jam prieinant prie šventiko, dalinančio Šventąsias Dovanas, ir, pavedęs jį į šalį, paklausė: "Pasakyk man, broli, ką tu šiandien padarei?" Tas nustebo ir jam pasakė: "Kur, viršininke?" igumentas tesė: "Kai tu rytą nuėjai į sodą, ką tu ten veikei?" Brolis, tai išgirdęs nustebo, ir vėl jam atsakė: "viršininke, aš šiandien net nemačiau sodo, ir netgi nebuvau šį rytą čia, giminystėje, bet ką tik grįžau iš kelio, nes tą valandą po pasibaigusio visos nakties budėjimo, ekonomas nusiuntė mane tam tikrai užduočiai". O tos užduoties vieta, apie kurią jis kalbėjo, buvo labai toli, ir brolis su vargu suspėjo į Liturgiją. Igumenas pasišaukė ekonomą ir paklausė jo: "Kur tu siuntei šį brolį?" Ekonomas atsakė tą patį ką ir brolis, t.y. kad jis jį nusiuntė į tam tikrą kaimą. Igumenas paklausė: "Kodėl gi neatsiuntei jo pas mane kad priimtų palaiminimą?" Tas, nusilenkęs, atsakė: "atleisk man viršininke, tu ilsėjaisi po budėjimo ir todėl aš neatvedžiau jo priimt iš tavęs palaiminimo". Kai igumenas tokiu būdu išsiaiškino, jis leido šiam broliui priimti komuniją, ir pasišaukęs tą, kuris tikėjo savo įtarimais, uždėjo jam epitimiją, ir uždraudė jam priimti Švenčiausiąjį Sakramentą. Maža to, jis, sušaukęs visus brolius, po liturgijos, su ašaromis jiems papasakojo apie atsitikimą, ir išbarė brolį prie visų, norėdamas šiuo pasiekti trejopą naudą: visų pirma, sugėdinti velnią ir išbarti sėjantį tokius įtarimus; antra, kad per tokį sugėdinimą būtų atleista brolio nuodėmė ir kad jis gautų iš Dievo pagalbą ateičiai; ir trečia, kad sutvirtinti brolius, kad jie niekad netikėtų savo nuojautomis. Ir daug ko pamokęs apie tai ir mus ir brolį, jis pasakė, kad nieko nėra kenksmingesnio už įtarinėjimą, ir pagrindė tai įvykusiu pavyzdžiu.
Ir daug ko panašaus pasakojo tėvai, saugodami mus nuo žalos, tikint savo įtarinėjimais. Taigi, pasistenkime broliai, niekada netikėti savo išmislais. Nes iš tiesų niekas taip neatitolina žmogaus nuo Dievo ir nuo dėmesio savo nuodėmėms ir nesužadina jo visą laiką smalsauti apie tai kas jam nereikalinga, kaip ši aistra: nuo šito nebūna nieko gero, o tik daug susierzinimo; nuo kurio žmogus niekad negauna progos įgyti Dievo baimės. Jeigu dėl mūsų sutvirtinimo mums pasėjamos kreivos mintys, tai tuoj pat reikia jas pakeisti į geras, ir jos niekad mums nepakenks; nes jeigu tikėtume savo nuojatomis, tai joms niekad nebus galo, ir jos niekad neleis sielai būti ramybėje. Štai šitai yra melavimas mintimis.

O žodžiu meluoja tas, kuris, pavyzdžiui, dėl nusiminimo patingėjęs keltis budėjimui, nesako: "Atleisk man, kad aš patingėjau keltis"; bet kalba: "Man buvo karštis, ir aš visiškai pavargau dirbdamas, neturėjau jėgų keltis, buvau nesveikas", ir pasako dešimt melagingų žodžių tam, kad vieną sykį nenusilenktų ir neprisipažintų. Jeigu jis panašiais atvejais nepapriekaištaus sau, tai be sustojimo keis savo žodžius ir ginčysis, tam kad nepriimtų priekaišto.
Taip pat kai pasitaiko jam susiginčyti dėl ko nors su broliu, tai jis nenustoja teisintis ir kalbėti: "Bet tu pasakei, tu padarei, o aš nesakiau, bet kažkas pasakė", ir viena ir kita tik kad nenusileisti. Vėl, jeigu jis panorės ko nors, tai nepasakys: "Aš to noriu", bet vis iškreips savo žodžius sakydamas: "Man tokia liga, ir man tai reikalinga; man taip įsakyta", ir meluoja tol, kol nepatenkis savo noro. Ir kaip kiekviena nuodėmė kyla arba iš malonumo troškimo, arba iš godumo arba iš garbėtroškos, taip ir melas kyla iš šių trijų priežasčių.  Žmogus meluoja arba tam, kad nepapriekaištautų sau ir nenusileistų, arba tam kad išpildytų savo norą, arba kad ką nors įsigytų, ir nenustoja išsisukinėti ir gudrauti savo žodžiuose tol, kol neišpildomas jo pageidavimas. Tokiu žmogumi niekad netikima, ir nors jis ir teisybę pasakytų, nieks negali juo patikėti ir pati jo teisybė atrodo neįtikima.
Kraštutiniais atvejais atsitinka taip, kad reikia nuslėpti kažką maža, ir jeigu to nenuslėpsi, tai sukelis didelį susierzinimą ir nuoskaudą. Kai atsitinka toks kraštutinis atvejis, ir kas nors mato tokį poreikį, tai gali dėl to pakeisti savo žodį tam, kad neatsitiktų, kaip aš sakiau, didelių susierzinimų ir nuoskaudų, arba įžeidimų. Bet kai atsitinka tokia didelė būtinybė išsilenkti nuo tiesos žodžio, tai ir tada žmogus negali likti nenuliūdęs, ir gailėtis ir verkti prieš Dievą ir laikyti tokį atvejį gundymo laikotarpiu. Ir tokiam išsisukimui pasiryžti ne dažnai, o tik gal būt vieną kartą iš daugelio atvejų. Nes kaip būna su raminamaisiais ar kitokiais stipriais vaistais: jeigu kas juos dažnai naudoja, tai jie kenkia; o jeigu kas nors vartoja kartą per metus dėl didelio poreikio, tai jie atneša jam naudą; taip reikia elgtis ir šitam reikale: kas nori dėl būtinybės pakeisti žodį, tai jis turi tai daryti ne dažnai, o tik gal būt išskirtiniais atvejais, kartą per daugelį metų, kai mato, kaip aš sakiau, didelę būtinybę ir tai leidžiama labai retai, ir tai tegu daro su baime ir jauduliu, parodydamas Dievui ir savo atsiprašymą ir būtinybę ir tada jam bus atleista, bet žalą vis dėl to gaus. Štai mes pasakėm, ką reiškia meluoti mintimi ir ką - žodžiu. Dabar norim pasakyti, ką reiškia meluoti ir pačiu savo gyvenimu.

Savo gyvenimu meluoja tas, kuris, budamas paleistuvis, apsimeta susilaikančiu; arba būdamas šykštuolis, kalba apie gailestingumą ir giria labdarą, arba, būdamas išdidus, apsimeta nuolankiu. Ir ne dėl to aukština dorybes, kad nori jas pagirti, nes jeigu jis kalbėtų su šia mintimi, tai pirmiausia su nuolankumu prisipažintų ir apie savo neįgalumą, kalbėdamas: "Vargas man, pasmerktajam, aš tapau svetimas bet kokiam gerumui", ir tada jau, po savo neįgalumo išpažinimo, pradėtų girti dorybes ir jomis stebėtis. Ir vėl, jis ne tuo tikslu giria dorybes, kad nesuviliotų kito, nes jis privalėtų ir šiuo atveju galvoti taip: "Iš tiesų aš pasmerktas ir aistringas, tai kam man vilioti kitus? Kam kelti žalą kito žmogaus sielai ir ant savęs krautis kito sunkumus?" Ir tada, nors jis ir nusidėtų, tačiau vis dėl to prisiliestų ir gėrio; nes sau priekaištauti yra nuolankumo darbas, o gailėti artimojo yra gailestingumo darbas. Tačiau melagis nei vienu iš paminėtų atvejų negiria dorybės; bet arba tam vagia dorybės vardą, kad padengtų savo gėdą, ir kalba apie ją, lyg tai pats jis būtų toks, arba dažnai dėl to, kad pakenktų kam nors ir apžavėtų jį. Nes jokia pagieža, nei viena erezija nei pats velnias negali nieko apžavėti kitaip, kaip tik po dorybės išvaizda. Apaštalas kalba, kad pats velnias apsimeta šviesos angelu, todėl nesistebime, kad ir tarnai jo apsimeta teisybės tarnais.
Taip ir meluojantis žmogus, nesigėdydamas,- kad nenusileistų, arba, kaip mes sakėm, norėdamas ką nors apžavėti ir jam pakenkti, kalba apie dorybes ir jas giria ir jas aukština, lyg tai pats elgtųsi taip ir žinotų jas iš patirties: toks meluoja pačiu savo gyvenimu. Tai ne paprastas žmogus, bet dvilypis, nes vienoks jis viduje, o kitoks iš išorės, ir gyvenimas jo dvilypis ir veidmainiškas. Štai mes pasakėm apie melą, kad jis iš piktojo, pasakėme apie tiesą, kad Dievas yra tiesa.

Taigi broliai, venkime melo, kad bent iš dalies atsikratytume piktojo, ir pasistenkime įsisavinti sau tiesą, kad būtume vienybėje su Dievu, pasakiusiam "Aš esu tiesa..". Viešpats Dievas tegul padaro mus panašius į savo Tiesą; nes jam vienam priklauso valdžia ir galybė ir garbė per amžių amžius. Amen.

P.S.
Šaltinis: http://azbyka.ru/otechnik/?Dorofej/dushepoleznye-pouchenija-i-poslanija=1_12

[Silvija]

Ar tik seniau nemelavai, kukuli, kad tingi skaityt paklodes? Juokauju

Yra trys skirtingos melo rūšys: vienas meluoja mintimi, kitas meluoja žodžiu, o dar kitas meluoja pačiu savo gyvenimu.

Ačiū tau labai už šį darbelį!

[arabele]

perskaičiau ir nusiminiau ir taip žinojau, kad esu melagė, bet čia pasirodo dar ir triguba

[kukulis]

Heh,

man tai pirma dalis žiauriai tinka. Kai pirmą sykį perskaičiau, pradėjau suprasti kad dažnai apie kitus visko prisigalvoju .. 

[Augucka]

Na padirbėjai čia  Turbūt per savaitgalį kaip dėjai iš peties? 
Toks šaltinis lietuvių kalba tikrai nepakenks nei vienam 

[kukulis]

Na, čia maždaug 4 valandų darbas

[Augustas]

Heh,

man tai pirma dalis žiauriai tinka. Kai pirmą sykį perskaičiau, pradėjau suprasti kad dažnai apie kitus visko prisigalvoju .. 

Aš irgi linkęs visko prisigalvoti apie kitus... Tad ačiū, Kukuli, kad išvertei. 

[kukulis]

Seniau verstas Ignatijaus Brenčianino tekstas, padarė didelį pokytį mano sieloje:

Nors jis nėra įvardijamas kaip Bažnyčios tėvas, tuo labiau priklauso kitai konfesijai - ortodoksų, vis dėl to, norisi čia pateikti jo labai stiprų teksta:

---

Kas gali būti gražiau is saldžiau už meilę artimui.

Mylėti - palaima, nekęsti - kančia.

Visas įstatymas ir pranašai susikaupia ties meile Dievui ir artimui.

Meilė artimam yra kelias, vedantis į meilę Dievui: todėl kad Kristus malonėjo paslaptingai įsikurti kiekviename mūsų artimajame, o Kristuje - Dievas.[]

Nepagalvok, mylimiausias broli, kad meilės artimui įstatymas buvo toks artimas mūsų širdžiai: įstatymas - dvasinis, o mūsų širdis užvaldė kūnas ir kraujas; įstatymas - naujas, o mūsų širdis - sena.

Natūrali mūsų meilė pažeista nuopuoliu; ją reikia numarinti - įsako tai Kristus - ir semti iš šventosios Evangelijos meilę artimui, meilę Kristuje.

Naujojo žmogaus savybės turi būti visos naujos; jokia sena savybė jam netinka.

Evangelijai nėra jokios vertės  iš meilės, sukeltos kraujo kunkuliavimo ir kūno jausmų.

Ir kokią ji gali turėti vertę, kai užvirus kraujui duodama priesaika guldyti sielą už Viešpatį, o po keletos valandų, atvėsus kraujui, duoda priesaiką, kad jo nepažįsta.[]

Evangelija atmeta meilę, priklausomą nuo kraujo judėjimo, nuo kūniškos širdies jausmų. Ji kalba: Nemanykit kad atėjau atnešti taiką į pasaulį, ne taiką atnešu bet kardą. Atėjau, kad supriešinti žmogų su savo tėvu, dukrą su savo motina ir marčią su anyta. Taps žmogui jo namiškiai jo priešais.[]
Nuopolis padarė širdį priklausomą kraujui ir, per kraują, priklausomą pasaulio kunigaikščiui. Evangelija išlaisvina širdį iš šio įkalinimo, iš šios prievartos, paveda Šventosios Dvasios vadovavimui.

Šventoji Dvasia moko mylėti savo artimą. Meilė, uždegta, maitinama Šventosios Dvasios - ugnis. Šia ugnimi gesinama ugnis natūralios meilės, kūniškos, pažeistos nuopoliu.

"Kalbantis, kad galima turėti ir vieną ir kitą meilę, apgaudinėja pats save", pasakė šventasis Joanas Kopėtininkas.

Kokiame nuopolyje mūsų esybė? Tas, kuris pagal esybę įgalus karštai mylėti artimą, privalo atlikti neįprastą prisivertimą, mylėti jį taip, kaip įsako mylėti Evangelija.

Ugninga natūrali meilė lengvai pasikeičia į pasibjaurėjimą, į nesutaikomą neapykantą. Natūrali meilė buvo išreiškiama ir durklu.

Kokia žaizdota mūsų natūrali meilė! Kokia sunki joje žaizda - aistringumas! Valdoma aistringumo širdis įgali visokiems nesąžiningumams, visokiam įstatymų pažeidimui, vien tik kad įtiktų savo skausmingai meilei.

Klaidingi svarsčiai - pasibjaurėjimas Viešpačiui, svarstyklės teisingos Jam malonios.

Natūrali meilė suteikia mylimajam vien tai kas žemiška, o apie dangišką ji nemąsto.

Ji priešinasi Dangui ir Šventajai Dvasiai: todėl kad yra valdoma dvasios klaidingosios, dvasios nešvarios ir pražuvusios.

Prieikim prie Evangelijos, mylimasis broli, pažiūrėkim į šį veidrodį! Žiūrint į jį, nusimeskime senus rūbus, į kuriuos mus įvilko nupuolimas, apsivilkime naujus rūbus, kurie paruošti mums Dievo.

Naujieji rūbai - Kristus. Kristumi pasikrikštykite, Kristumi apsivilkite.

Rūbai naujieji - Dvasia Šventoji. Apsivilksite jėga iš aukštybių, kalbėjo apie šiuos drabužius Viešpats.

Apsivelka krikščionys Kristaus savybėmis, veiksmu gerosios Dvasios.

Įmanomas krikščioniui šis apsirengimas. Apsivilkite Viešpačiu mūsų Jėzumi Kristumi, ir nedarykite kūno darbų, kalbėjo Apaštalas.

Pirmiausia, vadovaujantis Evangelija, atmesti priešiškumą, pagiežą, rūstybę, teisimą ir viską, kas tiesiogiai prieštarauja melei.

Evangelija įsako melstis už priešus, laiminti keikiančius, daryti gera neapkentėjams, atleisti artimam viską, ką jis tau bepadarytų.

Pasistenk, norintis sekti Kristų, įvykdyti visus šiuos įsakymus pačiu darbu.

Visiškai nepakanka: vien tik su malonumu perskaityti Evangelijos reikalavimus, ir nusistebėti aukšta dorove, kurią jie savyje turi. Gaila, tačiau daugelis tik tuo ir pasitenkina.

Kai pradėsi vykdyti Evangelijos įsakus: tada su užsispyrimu pasipriešins šiam vykdymui tavo širdies valdovai. Šie valdovai: tavo paties kūniška būsena, kurioje tu esi pavaldus kūnui ir kraujui, ir puolę dvasios, kurioms pavaldi šalis - kūniška žmogaus būklė.

Kūniški gudravimai, jo išmintis ir išmintis puolusių dvasių pareikalaus iš tavęs, kad tu neprarastum savo garbės ir kitų kūniškų privalumų, apgintum juos. Bet tu su didvyriškumu išlaikyk namatomą mūšį, vedinas Evangelijos, vedinas paties Viešpaties.

Paaukok viską, kad išpildytum Evangelijos įsakymus. Bet tokio paaukojimo tu nesugebėsi būti jų vykdytoju. Viešpats pasakė savo mokiniams: kas nori eiti paskui mane, tegul paaukoja save.

Kai su tavimi Viešpats, - tikėkis pergalės: Viešpats negali būti ne laimėtoju.

Išprašyk sau pergalę iš Viešpaties; išprašyk jos nuolatine malda ir verksmu. Ir ateis netikėtai malonės veikimas į tavo širdį: tu pajusi netikėtai saldžiausią dvasinės meilės dainą  priešams.

Dar tavęs laukia mūšis! Dar reikia tau būti didvyriškam! Pažvelk į savo meilės objektus: ar jie tau labai patinka? Prie jų pririšta tavo širdis? - Atsižadėk jų.

Šio atsižadėjimo reikalauja iš tavęs Viešpats, meilės įstatymo davėjas, ne tam, kad atimtų iš tavęs meilę ir mylimuosius, bet tam kad tu, atmetęs kūnišką meilę, suterštą nuodėmės priemaišomis, taptum įgalus priimti dvasinę meilę, švarią, šventą, kuri - aukščiausia palaima.

Pajutęs dvasinę meilę, su pasibjaurėjimu žvelgsi į kūnišką meilę, kaip į bjaurų meilės iškraipymą.

Kaip atsižadėti meilės objektų, kurie lyg įaugę į pačią širdį? - Tark apie juos Dievui: "Jie, Viešpatie, Tavo; o aš - kas? Neįgalus sutvėrimas, neturintis jokios reikšmės".

"Šiandien aš dar keliauju žemėje, galiu būti kuo nors naudingas mylimiesiems; rytoj, galbūt, pranyksiu nuo jos veido, ir aš jiems - niekas!"

"Noriu, ar nenoriu, - ateina mirtis, ateina panašios aplinkybės, prievarta atitveria mane nuo tų, kuriuos aš laikiau savais, ir jie jau - nebe mano. Jie ir nebuvo iš tiesų mano; buvo kažkoks santykis tarp manęs ir jų; apsigaudamas šiais santykiais, aš vadinau ir pripažinau juos savais. Jeigu jie tikrai būtų mano, - amžinai man priklausytų".

"Tvariniai priklauso vienam Kūrėjui: Jis - jų Dievas ir Valdovas. Tavo, Viešpatie mano, atiduodu Tau: sau pasisavinau aš juos neteisingai ir beprasmiškai.

Jiems teisingiau būti Dievo. Dievas amžinas, visur esantis, visagalis, be galo geras. Tam, kas jo, Jis - pats ištikimiausias, pats patikimiausias Pagalbininkas ir Globėjas.

Dievas duoda žmogui savą turtą: ir tampa žmogui žmonės savais, laikinai pagal kūną, ir amžiams pagal dvasią, kai Dievas maloningai teikia šią dovaną žmogui.

Tikra meilė artimui pagrįsta tikėjimu į Dievą: ji - Dieve. Visi bus viena, skelbė pasaulio Gelbėtojas Tėvui Savajam: kaip tu manyje, taip ir aš tavyje, ir visi bus viena mumyse.[]

Nuolankumas ir ištikimybė Dievui, užmuša kūnišką meilę. Reiškia: ji gyvuoja savimone ir netikėjimu.

Daryk ką gali naudingo ir ką leidžia įstatymas, savo mylimiesiems; bet visad pavesk juos Dievui, ir akla, kūniška, akla tavoji meilė, pavirs po truputį į dvasinę, protingą, šventą.

Jei gi tavo meilė - neteisėtas aistringumas, tai atmesk ją kaip bjaurastį.

Kai tavo širdis ne laisva - tai ženklas aistringumo.

Kai tavo širdis įkalinta, - tai ženklas beprotiškos, nuodėmingos aistros.

Šventa meilė - švari, laisva, visa Dieve.

Ji - Šventosios Dvasios veikimas, veikiančios širdyje, priklausomai nuo to kiek ji yra ištyrinta.

Atmetęs priešiškumą, atmetęs aistringumą, atsižadėk kūniškos meilės, įgyk dvasinę meilę; išvenk blogio ir daryk gėrį.[]

---

Teik artimajam pagarbą kaip Dievo paveikslui,- pagarba tavo sieloje, nematoma kitiems, aiški tik tavo sąžinei. Tavo veikla tebūna slaptai sutapatinta su tavo sielos nusistatymu.

Teik pagarbą artimam, neskirdamas amžiaus, lyties, iškalbos, - ir po truputį pradės tavo širdyje atsirasti šventoji meilė.

Šios šventos meilės priežastis - ne kūnas ir kraujas, ne jausmų įtaka, bet Dievas.

Neturintys krikščioniškos garbės, nėra praradę kitos garbės, gautos sukuriant: jie - Dievo paveikslas.

Jeigu Dievo paveikslas bus įmestas į baisias pragaro liepsnas, ir ten aš privalau jį gerbti.

Kas man tos liepsnos, tas pragaras! Ten įmestas Dievo paveikslas pagal Dievo teismą: mano pareiga išsaugoti pagarbą Dievo paveikslui ir tuo išsaugoti save nuo pragaro.

Ir aklam, ir raišam, ir protiškai neįgaliam, ir penimam kūdikiui, ir kriminaliniam nusikaltėliui, ir pagoniui parodysiu pagarbą, kaip Dievo paveikslui. kas tau jų negalios ir trūkumai! Žiūrėk savęs ir, kad tau nebūtų trūkumo meilėje.

--

Krikščionyje atiduok pagarbą Kristui, Kuris pasakė kaip nuostatą mums ir dar pasakys sprendžiant mūsų amžinąjį likimą: Jei ką padrysite mažiausiam iš mano brolių, man padarysit.

Besikreipdamas į savo artimąjį išlaikyk atmintyje šį Evangelijos pasakymą, ir tapsi mylimu draugu artimajam.

Mylimas draugas artimajam, meile įeina į meilę Dievui.

Tačiau jeigu tu galvoji, kad myli Dievą, o tavojoj širdyje gyvuoja priešiškumas nors vienam žmogui: tai tu - graudžioje saviapgaulėje.

Jei kas taria, - sako šventasis Jonas Pamokslininkas, - kad myliu Dievą, o brolio savo nekenčia, tai melas .. Šį įsakymą turime iš Jo, kas myli Dievą, tas myli ir savo brolį[].

Dvasinės meilės partimui pasirodymas - ženklas kad siela atnaujinta Šventosios Dvasios:  [1 Jn 3, 14] Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius. Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje.

Krikščionybės tobulumas - tobuloje meilėje artimajam.

Tobula meilė artimajam - meilėje Dievui, kuriai nėra tobulumo ribų, kuriai nėra ribų augime.

Dievo meilės gelmė - begalinė: todel kad meilė yra begalinis Dievas[]. Meilė artimam - meilės pastato pagrindas.

Mylimasis broli! Ieškok kaip atrverti savyje dvasinę meilę artimajam: įėjęs į ją, įeisi į meilę Dievui, į prisikėlimo vartus, į dangaus karalystės vartus. Amen.

[kukulis]

Šventojo Dorofėjaus patarimai, kaip ištverti nuoskaudas.

Akcentuojama į tai, kad Dievas neleidžia patirti tiek kad negalėtume ištverti, o jeigu taip, vadinasi ir nuoskaudos mums naudingos ir visame kame reikia ieškoti galimybės kovoti prieš savo ydas ir silpnybes.

---

Ištirsime broliai, dėl ko taip atsitinka, kad kartais kas nors, išgirdęs įžeidžiantį žodį, nekreipia į jį dėmesio ir tai praeina jam be susierzinimo, lyg iš viso jo nebūtų girdėjęs; o kartais, kai tik išgirsta, tuoj pat susierzina. Kokia šio skirtumo priežastis? Ir ar viena priežastis šiam skirtumui ar daugelis? Aš randu, kad tam yra kelios priežastys, tačiau yra viena, kaip sakant, iš kurios kyla visos likusios priežastys.Ir pasakysiu jums kaip tai būna. Visų pirma, atsitinka, kad vienas po maldos ar kokio kito gero pratimo, yra, taip sakant, geroje dvasinėje būklėje ir dėl to yra kilnus brolio atžvilgiu ir nesusierzina dėl jo žodžių. Atsitinka taip pat kad kitas jaučia prielankumą kam nors ir dėl to be sielvarto ištveria viską, ką nuo jo gauna. Taip pat būna, kad kitas niekina norintį jį įskaudinti ir todėl nekreipia dėmesio į jo įskaudinimus, nelaikydamas jo žmogumi ir todėl laikydamas nieku viską ką jis kalba ar daro. Ir papasakosiu jums kai ką, dėl ko jūs nustebsite.
Bendrabutyje, prieš man iš ten pasitraukiant, buvo vienas brolis, kurio aš niekad nemačiau suirzusio arba įsiskaudinusio, arba ant ko nors supykusio, tuo tarpu pastebėdavau, kad daugelis iš brolių dažnai jį vargindavo ir skaudindavo. O šis jaunuolis taip ištverdavo kiekvieno iš jų įžeidimus, lyg tai niekas jo neerzino. Aš gi visada stebėdavausi neišpasakytu jo romumu ir geidžiau sužinoti, kaip jis įgijo šią dorybę. Kartą aš jį pasivedžiau į šoną ir jam nusilenkęs, prašiau jo man pasakyti, kokias mintis jis turi savo širdyje, kad būdamas įžeidinėjamas arba ištinkamas kieno nors nuoskaudos jis demonstruoja tokią ištvermę. Jis atsakė man paniekinamai, be jokio suirzimo: "Ar man kreipti dėmesį į jų trūkumus ir priimti jų įžeidimus kaip iš žmonių? Tai - lojantys šunys."
Išgirdęs tai, aš palenkiau galvą ir pasakiau sau: na ir rado kelią šis brolis ir, persižegnojęs atsitraukiau nuo jo, melsdamas Dievą, kad Jis nuo jo mane pridengtų.
Taigi, atsitinka, kaip minėjau, kad kas nors neįsižeidžia dėl to kad niekina artimą, ir tai akivaizdi pražūtis. Jeigu kas nors susierzina dėl savo brolio įžeidimo, tai atsitinka arba dėl to, kad jis tuo metu yra neteisingoje dvasinėje būklėje, arba dėl to kad turi jam neprielankumą. Tam yra ir daugelis kitų priežasčių, apie kurias buvo kalbėta. Tačiau svarbiausia bet kokio susierzinimo priežastis, jeigu iš esmės ištirtume, yra tai, kad mes niekad savęs nekaltinam. Dėl to kyla visi panašūs sutrikimai, dėl to mes niekad nerandam ramybės. Ir nėra ko stebėtis, kai girdime iš visų šventųjų, kad nėra kito kelio, išskyrus šį. Mes matome, kad niekas, vengiantis šio kelio, neįgijo ramybės, o mes tikimės gauti ramybę, arba tariam, kad einam teisingu keliu, niekad nenorėdami kaltinti savęs paties. Iš tiesų, jeigu žmogus padarys daugybę geradarysčių, bet nesilaikys šio kelio, tai niekad nenustos įsižeidinėti ir įžeidinėti kitų, per tai prarasdamas visus savo darbus. Priešingai - kokį džiaugsmą, kokią ramybe turi tas, kuris laiko kaltu save!
Kur benueitų priekaištaujantis sau, kaip pasakė aba Pimenas, kokia benutiktų jam žala arba nešlovė arba kita kokia nors nuoskauda, jis jau iš anksto laiko save vertu bet kokios nuoskaudos ir niekad nesusierzina. Ar yra kas nors labiau raminančio nei tokia būsena?
Tačiau jeigu kas nors pasakys: jeigu brolis įžeidinėja mane, o aš, save ištyręs, pamatau, kad aš nedaviau tam jokio pagrindo, tai kaip aš galiu  sau priekaištauti? Iš tiesų, jeigu kas nors save ištiria su dievobaimingumu, tai atranda, kad jis visaip pats davė tam pagrindą arba veiksmu arba žodžiu arba išraiška. Jeigu jis mato, kaip kalba, kad jis dabartiniu metu nedavė jam iš viso jokio pagrindo, tai greičiausiai kažkada kitu laiku jį įžeidė arba šiame arba kitame reikale, arba tikėtina, įskaudino kokį nors kitą brolį, ir turėjo dėl to iškentėti šį, arba dažnai dėl kokios nors nuodėmės. Dėl to, jeigu kas nors, kaip sakiau, su Dievo baime pažvelgs į save ir griežtai ištirs savo sąžinę, tai jis tikrai ras save kaltą.
Atsitinka taip pat, kad kitas, kaip jam atrodo, yra ramybėje ir tyloje: tačiau kai brolis pasako jam įžeidžiantį žodį, tai jis susierzina, ir todėl laiko teisėta jausti nuoskaudą, sakydamas: jeigu jis nebūtų atėjęs ir nesuerzinęs manęs savo žodžiais tai aš ir nebūčiau nusidėjęs. Na ir juokingas mąstymas! Štai velniška apgaulė! Argi tas, kuris pasakė žodį, įdėjo jam aistrą? Jis tik parodė jam tą, kuri jau buvo jame, tam kad jis, jeigu norės, galės dėl jos atgailauti. Toks yra panašus į supuvusią duoną, kuri iš išorės atrodo gera, tačiau viduje išgedusi; kai kas nors ją perlaužia, tai pasimato jo supuvimas. Taip ir šis - buvo, kaip jam atrodė, taikoje, tačiau aistra buvo jo viduje, o jis apie ją nežinojo; brolis pasakė jam vieną žodį ir pasimatė supuvimas, paslėptas jo viduje. Taigi, jeigu jis nori gauti malonę, tai tegu atgailauja, išsivalo, patobulėja; ir tegul mato, kad jis turi dėkoti brolį, kuris suteikė jam tokią naudą. Nes gundymai jo jau nebenugalės, taip kaip anksčiau; bet tiek kiek jis patobulės, tiek jie jam pasidarys lengvesni: nes tiek kiek siela patobulėja, tiek ji tampa tvirtesne ir įgyja jėgų ištverti jai skiriamas pagundas. Kaip stiprus gyvulys, jeigu jį apkrauna sunkia našta, ramiai ją neša, ir jeigu atsitinka kad jis suklumpa, tai staigiai atsitotja ir nei kiek nejunta, kad suklupo; priešingai, jeigu gyvulys bejėgis, tai ir lengva našta jį apsunkina, o kai jau nukrenta, tai būna reikalinga didelė pagalba, kad jį pakeltų.
Tas pats atsitinka ir su siela: tiek kiek ji daro nuodėmes, tiek ji nuo jų nusilpsta, nes nuodėmė nusilpnina ir išsunkia tą, kuris jai atsiduoda; ir dėl to viskas kas su tokiu atsitinka, jį apsunkina. Tuo tarpu jeigu žmogus pažangus gerume, tai tiek kiek pažengia, darosi jam lengvesniu tai kas kažkada atrodė sunku. Dėl to, jeigu mes visame, kas su mumis atsitinka, laikome už tai kaltus pačius save, o ne kitus, tai atneša mums daug gėrio ir suteikia didelę ramybę ir pažangą, ir tuo labiau mes tai turime daryti, nes neatsitinka su mumis nieko be Dievo užmanymo.
Jeigu kas nors sako: "Kaip gali nebūti skaudu, jeigu man reikalingas daiktas ir aš jo negaunu, tuo tarpu kai jis man reikalingas?", tai netgi ir tokiu atveju jis neturi teisės smerkti ką nors arba ant ko nors jausti nuoskaudą. Nes jeigu jam iš tiesų reikalingas daiktas, kaip sako, ir negauna jo, tai jis turi sakyti: "Kristus žino geriau nei aš, ar aš turiu gauti tai ko geidžiu, ir tegul *Jis* bus man vietoje šio daikto arba vietoje šio maisto". Izraelio sūnūs valgė maną dykumoje keturiasdešimt metų; ir nors manos išvaizda nuolat buvo tokia pati, tačiau kiekvienam ji buvo tuo, kas buvo jam reikalinga: kam reikėjo sūraus, tam ji buvo sūri; kam reikalinga saldi, tam ji buvo saldi, ir vienu žodiu, kiekvienam ji buvo tuo, kas atitiko jo poreikius. Taip, jeigu kam nors reikalingas kiaušinis ir jis jo negauna, bet gauna tik daržoves, tai tegu pasako savo mintyse: "Jeigu man būtų reikalinga gauti kiaušinį, tai Dievas tuoj pat man jį atsiųstų; vis dėl to Jis gali padaryti, kad šios daržovės pakeis man kiaušinį". Ir tikint Dievą, kad tai jam bus priskirta kaip kankinystės nuopelnas. Nes jeigu kas nors iš tiesų vertas ramybės, tai ir barbaro sielai Dievas suteiks malonę, priklausomai nuo jo poreikių. Jeigu kas nors nevertas nuraminimo arba tai jam nenaudinga, tai nors jis ir naują dangų ir naują žemę susitvertų, neras ramybės. Vis dėl to kartais žmogus randa ramybę ir virš savo poreikio, o kartais ir pagal poreikį. Nes Dievas, būdamas maloningas, kiekvienam suteikia tai kas jam reikalinga. Tačiau būna, kad Jis siunčia žmogui daugiau, nei jam reikalinga: tuo parodo Savo meilės perteklių žmogui ir moko jį dėkingumo; o kai jis *nesiunčia jam tai kas reikalinga, tai savo Žodžiu pakeičia tą reikalingą daiktą ir moko jį kantrybės.

Taigi bet kokiu atveju mes privalome žiūrėti į kalną. Ar kas nors mums gera padarytų arba bloga nuo ko nors patirtume, mes privalome žiūrėti į kalną, dėkoti Dievui už viską, kas su mumis atsitinka, visada priekaištaudami patys sau ir sakydami, kaip kalbėjo tėvai, kad jeigu kas nors su mumis atsitinka gero - tai šis buvo iš Dievo užmanymo, o jei kas bloga - tai už mūsų nuodėmes. Nes iš tiesų viskas ką mes kenčiam, kenčiam dėl mūsų nuodėmių. Šventieji, jeigu ir kenčia, tai kenčia dėl Dievo vardo arba dėl to, kad juose pasimatytų dorybės daugelio naudai, arba dėl to, kad padaugintų nuopelnus ir apdovanojimus iš Dievo. Bet ar galime mes, pasmerktieji, taip sakyti apie save, mes, kurie tiek nusidedame kiekvieną dieną, ir, tenkindami savas aistras, palikome teisingą kelią, nurodytą tėvų - priekaištavimo sau kelią, o einame kreivu keliu - artimo kaltinimo? Ir kiekvienas iš mūsų, stengiasi visokioje veikloje sukrauti kaltę ant savo brolio ir ant jo sudėti visą sunkumą: nei vienas nesistengia vykdyti nei vieno įsakymo, o iš artimo reikalauja vykdyti įsakymus.
[...]
Tada kai mes galime gauti didelę naudą iš panašių atvejų, mes darome priešingai, ir kenkiame patys sau, nesuprasdami, kad Dievo užmanymu viskas daroma dėl kiekvieno žmogaus naudos.
Tegul Dievas apšviečia mus šventųjų maldomis, nes Jam visa garbė ir šlovė ir pagarbinimas per amžius. Amen.

[kukulis]

Vienoje Marijos radijo laidoje net neatsimenu kokioje,  diskusija pakrypo į tai, kodėl kiti nenori tapti irgi tikinčiais, į mus tikinčius pasižiūrėję ?
Tai ten dalyvavęs kunigas sako: jeigu mes esam tikintys, tai mes turime tiesiog šviesti tuo tikėjimu, kad į mus pasižiūrėjęs kitas žmogus, tuoj pat irgi norėtų tapti krikščionimi .

Dabar kai pagalvoju apie save, tai atrodo, na kam tos kančios, kodėl negalėčiau toks koks esu patekti į dangų. Bet jei labiau pasigilinu, tai suprantu, kad manyje kažkas ne taip. Kai reikia dirbti, tai baisiai neįdomu, atrodo būtų atostogos, būtų geriau. Kai atostogos, tai pradžioj gerai, bet po to aptingstu ir viskas pradeda atrodyti nyku ir beprasmiška.

Vadinasi yra kažkokia problema manyje, tik aš jos nemoku nei įvardinti nei suprasti pats.
Atrodytų - juk viskas gerai su manimi, bet tuo pačiu ir kažkas ne taip.

Tada pradedu suprasti, kad teisūs yra Bažnyčios tėvai, kurie sakė, kad mes esame nupuolę ir mums reikalingas atpirkimas. Nes jeigu nebūtų mumyse problemų, tai mes šviestume, kaip pasakė tas kunigas.

Pagal Bažnyčios tėvų aiškinimą - savo nuodėmingumo pamatymas jau yra malonė. Vis dėl to ši malonė neduodama visiems iš karto, nes ne visi gali ją ištverti.
Kai jau pamatai, tada pradedi suprasti, kad tau reikalingas atpirkimas.

Nors tokią askezės praktiką labai kritikuoja šiuolaikiniai charizmatikai, sakydami, kad "savęs kaltinimas yra viduramžių liekana, nes dabar jau atėjo Šventoji Dvasia ir viskas dabar jau kitaip ir daug lengviau". Bet tada pagalvoji: o tai anksčiau nebuvo Šventosios Dvasios?
Sako: "nebuvo mokymo apie Šventąją Dvasią ir niekas nesuprato kad Dievas yra meilė".
Bet tada juk Jėzus pats pasakė " Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos" .

Ši Lietuvių  kantička talpina savyje visą Bažnyčios tėvų mokymą:
https://www.youtube.com/watch?v=9ZpL3QrtrkI

[kukulis]

Čia kažkaip vienas rašinėju ... 

Žodžiu vakar kažkaip logiškai atėjo supratimas to, ką anksčiau intuityviai tik supratau - apie tai, kuo skiriasi savęs kaltinimas pagal Bažnyčios tėvų mokymą nuo negatyvaus savęs "užsigraužimo".

Kai save "graužiame" sakome: "Ech koks aš, reikėjo taip ir taip padaryti, tai dabar būtų geriau buvę".

Kai save kaltiname pagal Bažnyčios tėvų pasakojimą sakome: "Taip kaip yra dabar yra gerai, nes man Dievas taip sutvarkė už ankstesnius mano poelgius. Ši situacija man naudinga ne dėl to, kad tai yra bausmė, bet kad aš šitoje situacijoje turiu progą iškęsti ir tai yra man kaip vaistas, kuris išvalo mano sielą nuo mano blogybių."


Pirmuoju atveju viskas remiasi į puikybę, nenorą priimti dabartinės situacijos, o antruoju - į situacijos priėmimą, nuolankumą ir pasitikėjimą Viešpačiu.

Taip pat, pagal Bažnyčios tėvų mokymą yra ir kitoks savo poelgių ir situacijos vertinimas, lyginant su pasaulietiniu savęs kaltinimu.

Kai pasaulietis save kaltina, jis graužiasi, kad būdamas viduje teisus, nesugebėjo priimti teisingo sprendimo. Kai save kaltini pagal Bažnyčios tėvų mokymą, tu supranti, kad problema yra daug giliau - tavo dvasioje, o įvykusi situacija nebuvo vienetinis blogas tavo poelgis; jis tik parodė problemą, esančią tavo viduje. Jeigu įvykęs įvykis nebuvo tas kuris kyla iš tavo vidinių problemų, tuomet tu labai ramiai priimsi situaciją, o jeigu priimi situaciją su nuoskauda, tai rodo, kad tavo viduje yra problema.

Tobuliemsiems įvykstančios nuoskaudos, kurios įvyksta ne dėl jų kaltėss, teikia jiems nuopelnus.

[Silvija]

Nesvarbu, kad vienas, užtai kokių gerų minčių dovanoji!

O kaip atsakytum į tokį populiarų tarp pasauliečių klausimą: jei reikėtų gyventi iš naujo, ar viską tarytum taip pat?

[kukulis]

O kaip atsakytum į tokį populiarų tarp pasauliečių klausimą: jei reikėtų gyventi iš naujo, ar viską tarytum taip pat?

Labai sunkus klausimas

Remiantis tuo, kad visi gyvenimo įvykiai įvyko tam kad mus pačius pakeistų, ir jeigu nebūtų visko įvykę, tai dabartiniame momente mes būtume kitokie... tai kita įvykių eiga turėtų vesti į kitokius mus ...

Štai jeigu turėtume omeny, kad tokie kokie esame dabar, būtume perkelti į praeitį ir į jaunesnį savo kūną, tuomet be abejo, viskas būtų kitaip.

Vis dėl to,  jeigu reiktų rinktis ar tą pačią ar kitą žmoną, tai kitos rinkimasis tarsi būtų jau išdavystė

Žodžiu: klausimas grynai hipotetinis.

Aišku yra kitas variantas - kad į praeitį būtume nukelti ne tokie kokie esame dabar, o tokie kokie ir buvome praeityje. Bet tuomet mes nežinotume kad viskas kartojasi, o galvotume, kad viska yra nauja. Tada kyla klausimas: o ką jeigu dabar mes ir gyvename antrą kartą? T.y. tas gyvenimas, kurį gyvename ir yra ta pakartota proga mums būti geresniems!

[kukulis]

Kalbėjo dar aba Zosima: "Kartą, kai buvau pas palaimintąjį Sergijų, jis pasakė man: "Paskaityk mums ką nors iš Rašto". Aš pradėjau skaityti Patarles ir, kai priėjau iki vietos kur sakoma: [Pat 26,20] "Nepridedant malkų, užgęsta ugnis, o nesant liežuvautojo, nutyla ginčas.", paklausiau jo: "Ką reiškia šis pasakymas?" Jis atsakė man: "Kaip malkos yra ugnies liepsnų priežastis, ir jeigu jų nebus pakankamai, ugnis greit užges, taip yra ir su aistrų priežastimis; ir jeigu kas atkirs šias priežastis, aistros taps neveiklios. Būtent: gašlumo priežastys, kaip sakė ava Mozė, tokios: valgyti ir gerti nesusivaldant, miegoti iki valiai, sėdėti be darbo, pramogauti, tuščiažodžiauti ir mėgti puoštis. Jeigu kas atkirs visa tai, gašlumo aistra taps bejėgė. Vėl pykčio priežastys, kaip gi pasakė, tokios: imti ir duoti (turėti nerimo dėl sandorių), vykdyti savo valią, mėgti mokyti, laikyti save protingu. Kas tai atkirs, tam pykčio aistra neturės galios. Tas pats galioja ir kitų aistrų atžvilgi." Ir štai tą reiškia abos Sisojaus žodžiai, kuriuos jis pasakė, kai brolis jį paklausė: "Kodėl aistros neatstoja nuo manęs?" Jis atsakė jam taip: "Todėl kad jų indas t.y. priežastys, yra tavo viduje, atiduok joms kas joms priklauso - ir jos atsitrauks" ."

[vida]

Kukuli, aš nustėrau, kad tiek kantrybės turėjai išversti tokius tekstus.Man pačiai  pasitvirtino aprašyti įtarinėjimai išankstinės nuostatos, ,, nuojautos'' kito žmogaus atžvilgiu. Pikto nieko negalvojau, bet ir netikėjau, kad gali taip padirbėti. Šaunuolis.

[kukulis]

Ačiū, o netingėjau dėl to, kad pamačiau kaip man tinka, todėl labai įdomu buvo ir skaityti ir versti

[kukulis]

Tuo tarpu įdedu dar vieną vertimą pasakojimo, kuris man pasirodė nuostabus:

29

Kartą, sėdėdamas su mumis ir bekalbėdamas apie sielą gelbstinčius dalykus, palaimintasis ėmė minėti šventųjų senolių pasakymus ir, priėjęs iki pasakymo, pasakyto abos Pimeno, kad priekaištaujantis sau randa visur ramybę, ir iki to, kurį pasakė aba iš Nitrijos kalno į klausimą: "Kas yra didžiausia iš to ką tu įgijai savo kelyje?" - "Priekaštauti ir kaltinti save visada", - atsakė jis, prie ko, klausinėjamas, dar pridėjo "Ir nėra kito kelio tik šitas"; šiuos pasakymus atsiminęs, pasakė palaimintasis: "Kokią galią turi šventųjų žodžiai! Ir iš tiesų, tai ką jie sakė, sakė iš patirties ir teisybę, kaip liudija dieviškasis Antanas. Dėl to jų žodžiai ir stiprūs, kad pasakyti darančiųjų, kaip ir visiems paveda daryti išmintingieji: tavo žodžius tepatvirtina tavo gyvenimas." Prie to, aba papasakojo mums sekantį nutikimą: "Kai aš dar nedaug laiko išbuvau abos Gerasimo lavroje, sėdėjome mes kartą su mylimu mano broliu ir kalbėjome apie sielą gelbstinčius dalykus. Aš prisiminiau ankščiau pasakytus abos Pimeno žodžius ir to kito Nitrijos senolio žodžius, ir brolis man prie to pridūrė: "Aš patirtimi sužinojau šių žodžių teisingumą ir ragavau ramybę, gautą dėl jų vykdymo. Gyvenau aš nuoširdžioje draugystėje su vienu lavros diakonu. Nežinau dėl ko jis ėmė mane įtarinėti viename reikale, dėl ko įsižeidė ir ėmė žiūrėti į mane niūriai. Pastebėjęs šį niūrumą, aš prašiau paaiškinto man jo priežastį, ir jis man pasakė: "Tu padarei tokį ir tokį dalyką". Nesuvokdamas/neatrasdamas savo praeityje tokio veiksmo aš pradėjau jam įtikinėti apie savo nekaltumą; bet jis į tai atsakė: "Atleisk, bet neįtikinai". Pasitraukdamas į savo celę aš ėmiau tirti savo širdį, ar atliktas manimi kada nors toks veiksmas, - ir neradau. Kai po to atsitiko toks dalykas, kad jis paėmęs taurę dalijo, aš prisiekiau jam kad neatsimenu kad būčiau padaręs tą veiksmą; bet  ir čia jis nebuvo tuo įtikintas. Tada vėl, įėjęs į save, prisiminiau aš apie tuos senolių žodžius ir, pilname tikėjime apie jų teisingumą, nukreipiau savo mintį į save ir pasakiau: "Diakonas nuoširdžiai mane myli ir šios meilės skatinamas atskleidė, kad savo širdyje turi kažką prieš mane, kad aš blaiviai save stebėčiau kad tik to nepadaryčiau; mano vargše siela, kaip tu kalbi kad tu nepadarei to veiksmo? Tūkstančiai nedorų darbų tu esi padariusi, ir tu užmiršai apie juos. Kur yra tai, ką tu padarei vakar arba prieš dešimt dienų? At atsimeni apie tai? Taigi, ar nepadarei tu ir to kaip ir ano; ir taip kaip pamiršai šitą, pamiršai ir aną veiksmą?" Tokiu būdu, aš įsidėjau į širdį įsitikinimą, kad tikrai padariau tą veiksmą; bet kadangi užmiršau kitus darbus, taip užmiršau ir šį. Ir ėmiau aš dėkoti Viešpatį ir diakoną, kad per jį pagelbėjo man Viešpats pažinti savo nuodėmę ir dėl jos gailėtis. Tuomet atsistojau ir su tokiomis mintimis nuėjau pas brolį prisipažinti diakonui ir jam padėkoti. Be vos tik pabeldžiau aš į duris, kaip jis, vos jas atvėręs pirmas man nusilenkė, kalbėdamas: "Atleisk man, aš suklaidingas kipšų, įtariau tave tame veiksme; nes iš tiesų įtikino mane Dievas, kad tu nekaltas"; ir neleido man daugiau jo įtikinėti, kalbėdamas: "Jau tam nebėra poreikio"."
Perpasakojęs visa tai, palaimintasis Zosima pridėjo: "Štai kaip nuoširdus širdies nuolankumas sutvarkė brolio širdį, pamulusiam jį, kad jis ne tik paniuro ir nesuirzo dėl diakono elgesio, bet dar ir priėmė sau nepadarytą nuodėmę, ir ne tik tai, bet dar ir padėkojo diakonui. Matote, ką kalba ši dorybė? Iki kokių pažangos laipsnių priveda ją mylinčius. Nes jeigu brolis panorėtų - tūkstantį priežasčių rastų tam, kad per diakoną taptų demonu. Bet kaip jis veržėsi į dorybę, tai ne tik neužpyko ant jo, bet dar ir padėkojo jam, nes ši dorybė buvo apėmusi jo širdį.
Taip jeigu mes iš anksto pasėtume savyje romumo ir nuolankumo sėklas, ir palenktume tam savo širdis, tai priešas neturėtų vietos joje sėti savo piktąsias sėklas. Bet kai tik jis randa mus tuščius, be gerų sumanymų, ar dar blogiau, pačius save uždegančius nedorybėms, tai pasinaudoja šia proga užpildyti mus savo blogiu.
Tuo tarpu, kai myli dorybę, būna visiškai priešingas atvejis; nes tada Viešpats, matydamas, kad siela trokšta išsigelbėti ir kaip ji nuoširdžiai savyje daigina gerus daigus, dėl šio gero valios polinkio, pripildo ją Savomis dovanomis."

[kukulis]

Ruošiu medžiagą Šiluvos Mergelės Marijos draugijos susirinkimui ( bus spalio mėnesio pradžioje ).

Kadangi tema apie rūpestingumą, netingėjimą, tai beieškodamas medžiagos radau įrašą šia tema:
https://www.youtube.com/watch?v=RIm3DWDNwkE


Iš esmės mano pasiruošimas - tai šio įrašo referevimas tekstu, kurį parašiau perklausęs

---

Tingumas

Tingumas neišskiriamas kaip atskira yda, o laikomas kitų ydų dalimi.
Tingumas yra fizinis ir dvasinis vangumas, nenoras ką nors daryti. Kai būna kitos dvasinės problemos, tai žmogus meldžiasi, o kai yra tingumas, tai žmogus nenori norėti. Nenori melstis kad tas noras atsirastų.
Nenoras norėti yra tingumo grūdas. Kaip sužadinti norą? Labai priklauso nuo žmogaus. Gal būt reikia sudominti? Dažniausiai to nepakanka.

Nerūpestingumas - nejautrumas, šaltumas, abejingumas dvasinei veiklai.
Žmogus nori ramintis šio pasaulio daiktais, nieko nedaryti, gauti malonumą. Mažai daryti, o daug gauti.

Pažvelgus į Šventąjį Raštą, apie tingumą daug yra parašyta patarlių knygoje. Čia taip pat dažnai tingumas siejamas su kvailumu.


[Pat 6,6]
6 Nueik pas skruzdėlę tu, dykaduoni,
patyrinėk jos kelius ir pasimokyk išminties.

[Pat 15,19-20]
19 Tinginio kelias apaugęs erškėčiais,
o darbštuolio takas – lygus vieškelis.
20 Išmintingas vaikas padaro tėvą laimingą,
o kvailas žemina savąją motiną.

[Pat 24, 30]
30 Praėjau pro tinginio lauką,
pro vynuogyną žmogaus, kuris buvo kvailas.

Pat 26, 13-16
13 ,,Ant kelio liūtukas! – sako dykaduonis, –
lauke gatvėse liūtas!"
14 Durys vartosi ant savo vyrių,
o tinginys savo lovoje.
15 Tinginys kiša ranką į dubenį,
bet yra per daug pavargęs, kad pakeltų ją sau iki burnos.
16 Tinginys tariasi esąs išmintingesnis
už septynis žmones, duodančius gerą patarimą.

--

Evangelijoje taip pat kalbama ir apie rūpestingumą.

Mt 24, 37-51
Raginimas budėti
37 ,,Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant. 38 Kaip dienomis prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kurią Nojus įlipo į laivą, 39 kai užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus. 40 Tuomet du bus kartu lauke, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. 41 Dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta. 42 Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats. 43 Supraskite ir tai: jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus. 44 Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite".

Palyginimas apie tarnus
45 ,,Kas yra tas ištikimas bei protingas tarnas, kurį šeimininkas paskyrė deramu laiku maitinti šeimynos? 46 Laimingas toksai tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras gerai besidarbuojantį. 47 Iš tiesų sakau jums: jį paskirs valdyti visų savo turtų. 48 O jei anas tarnas bus blogas ir tars pats sau: 'Mano šeimininkas neskuba grįžti', 49 ir pradės mušti savo tarnybos draugus, valgyti, ūžti su girtuokliais, – 50 to tarno šeimininkas sugrįš vieną gražią dieną, kai jis nelaukia, ir tokią valandą, kurią jis nė manyti nemano. 51 Jis žiauriai nubaus jį ir paskirs jam dalį su veidmainiais. Ten bus verksmas ir dantų griežimas".

Mt 25, 1-13
1 ,,Tada su dangaus karalyste bus panašiai kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio.

2 Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos. 3 Taigi paikosios pasiėmė žibintus, o nepasiėmė alyvos. 4 Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir alyvos. 5 Jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo. 6 Vidurnaktį pasigirdo balsai: ,,Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!" 7 Tuomet visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus. 8 Paikosios sakė protingosioms: 'Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta'. 9 Protingosios atsakė: 'Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite'. 10 Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos. 11 Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: 'Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!' 12 O jis atsakė: 'Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!' 13 Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos".

---

Nerūpestingumas - ne šiaip nuodėmė, o tikrai pražūtis. Žmogus tampa bevalis - jis pražūva. Jeigu nesirūpini vaikų auklėjimu - jie užauga neišauklėti. Jeigu nesirūpini mokslu - nieko neišmoksti, gauni blogą pažymį. Jeigu nesirūpini darbu - gaunasi blogas rezultatas.


Tingumo ir nerūpestingumo priežastys:

1) Apsivalgymas. Fiziologiškai žmogaus kraujas "suteka" į pilvą, dėl to organizme kitur trūksta kraujo ir jis tampa vangus. Dvasiškai, kai žmogus apsivalgo, jis patenkina aistrą - atlieka "ištvirtkimo" veiksmą, todėl jo siela apsnūsta. Vienuoliai pataria - keltis nuo stalo vis dar esant alkanam. Pasauliečiui reiktų bent jau neapsivalgyti.
2) Užsiėmimas daugelio darbų, nuovargis, nusiminimas. Nusiminimas sukelia tingumą. Užsiėmimas antraeiliais dalykais.
Yra pateisinamas  nusiminimas, praradus artimą žmogų. Nepateisinamas, kai nusiminimas atsiranda dėl nerūpestingumo.
3) Tuščiagarbystė - žmogus nori vis atkreipti į save dėmesį - daug ir garsiai kalba, pertraukia kitus neleidžia kitam įsitarpti.  Dažnai tai atsitinka nevalingai. Daugiakalbystė apiplėšia širdį, ji lieka tuščia, todėl žmogus praranda energiją, koncentraciją, atsiranda tingumas. Dingsta dievobaimingumas.

Tingumas sukelia mieguistumą, tingėjimą keltis, gulinėjimą. Beprasmis laiko stūmimas. Nenoras imtis darbo, bet "ėjimas ratu" aplink darbą. Nukėlimas rytojui. Užsiėmimas antraeiliais darbais. Veržimasis į supaprastinimą.
Maldų ir dvasinio gyvenimo supaprastinimas. Atsisakymas dvasinių žygdarbių. Labai būdingas protestantams, nes jie viską supaprastina. Jie nori pasiekti viską lengvai. Evangelijoje parašyta, kad yra siauras kelias į išgelbėjimą ir yra platus kelias į pražūtį. Dvasinis kelias - sunkus ir siauras, o jeigu jis lengvas, tai jau nebe dvasinis gyvenimas.

Mirties baimė. Nepasiruošimas. Žmogus mano, kad dar ilgai gyvens ir dar spės vėliau užsiimti dvasine veikla.
Pastovumas padeda nugalėti tingumą. Jeigu žmogus blaškosi, tai nerūpestingumo ir tingumo požymis.
Žmogaus prigimtis savaime eina į pražūtį. Net be gundymų žmogaus siela savaime regresuoja. Reiškia, reikia vis daryti pastangas. Tingiame žmoguje neišlieka dorybės.

Nerūpestingumas ir tingumas vienas kitą gimdo.
Nerūpestingumas ir tingumas gimdo sunkumų baimę, žmogus pasiduoda ir kitiems gundymams. Žmogus bijo pradėti darbą nes mano kad negalės pabaigti. Tuo tarpu gyvenimo sunkumai ir nuoskaudos sužadina reiklumą.
Kas nerūpestingas - tas puola / nusideda. Dingsta valia. Dingsta norai. Tuomet įsigali tie norai, kurie kyla iš nuodėmingos žmogaus prigimties - ydos.
Iš tingumo kyla ligos - žmogus dažnai serga. Atsiranda puikybė. Žmogus savo tingumą dengia puikybe. Žmogus nedaro, nes "jis taip nusprendė", "o jei 'norėtų' tai vienu pirštu padarytų", atsiranda irzlumas. Toks žmogus padaro kokią smulkmeną - jis jau sau atrodo šventas. Jis "kalba" su Šventąja Dvasia, ir jam jau niekas negali nieko liepti - jis pats sau šeimininkas.

Kova:

gerų darbų darymas, išmaldos davimas. Namie padėti žmonai - pvz. išplauti indus. Patarnauti artimiesiems. Kristus plovė mokiniams kojas.

Maldoje koncentruoti dėmesį. Taip pat siekti nepertraukiamos / nuolatinės maldos. Save vis stengtis nugalėti.  Nuolat daryti tuos pačius darbus - būti pastoviam. Būti uoliam, vykdant Dievo įsakymus. Mąstyti apie dvasinius dalykus; apie mirties valandą; sužadinti gėdą. Nuolat būti kuo nors užsiėmus. Neatidėlioti darbų. Skaityti Evangeliją, patarles, šventųjų raštus.

Išvados:
Tingumas - sunki nuodėmė. Nuolat reikia kovoti ir niekad nepasiduoti.

Dvasia niekad nepavargsta, pavargsta tik kūnas, o Dvasia gali būti paralyžuojama.


P.S.
Pagalvojau dabar, gal reikėjo kitą temą kurti?

[Silvija]

Gali likti ir čia, nes šios tavo mintys remiasi Bažnyčios tėvų ir stačiatikių teologija. Kuriant naują, būtinai reiktų paliesti ir katalikiškąjį aspektą. O tai mano manymu yra štai kas: bandymas iš savo nuodėmingumo išsikapstyti vien savo jėgomis, žinant teoriją, yra pasmerktas žlugti. Kartais tinginiui gali aiškinti iki begalybės Šventus Raštus ir kalbėti apie ydas, niekas nepadės be Dievo malonės ir Jo įsikišimo.

Akcentuoti visada, kas yra mūsų kasdienybės Karalius, uždegti kitus meile Jam, sau ir artimui - štai tokia užduotis tam, kuris eina evangelizuot ir mokyti kitus. Be abejo, jis pats turi mylėti.

Sėkmės, kukuli

[kukulis]

Ačiū už įžvalgą dėl pasitikėjimo Viešpačiu!

O dėl to, kad remiuosi iš ortodoksų paimta medžiaga .. tai mielai remčiausi katalikų, tik kad nėra taip lengva jos rasti
Antra vertus, jeigu šventieji iš pirmojo tūkstantmečio, kai Bažnyčia dar nebuvo skilusi į ortodoksus ir katalikus, tai gal visiškai legalu remtis tais šventaisiais, nes jie tuo pačiu metu buvo ir katalikai ir ortodoksai?