Katalikiškos architektūros teologija

[Pilgrim]

Gerbiamieji,
                  geras žodis nuskambėjo  sakralu stipru ... Ačiū Jums už tą žodį.  Man atrodo tai ir yra visos diskusijos ašis.
Sakralu - šventa, pašventinta. Šiuo atveju esminis klausimas - kas pašventina erdvę, dar kitaip kas šventovę padaro šventa ir šalutinis klausimas, kas apskritai yra Šventovė.

[Gubijaus vilkas]

Kaip jums, ar sakralu?

Čia yra panašiai kaip su anoje diskusijoje iškilusiu klausimu, o kas gi yra pats sakralumas (atitinkamai – dvasingumas)? Kalėdas sakraliai švęsti galima netgi kosmose arba tvarte . Santuokos sakramentą? Na, bent jau katalikai tokioje koplyčioje, manau, negalėtų.

Bet kūrinėlis labai gražus, man jis priminė suglaustus delnus arba mažą valtelę. Išstumta iš gyvenamojo kvartalo, man ši koplyčia stipriai susišaukė su viena Morkaus evangelijos vieta:

Jėzus vėl ėmė mokyti paežerėje. Prie jo susirinko didžiausia minia, kad jis net įlipo į valtį ežere ir sėdėjo ant vandens, o visa minia liko sausumoje palei ežerą.

Deja, autorius kalba apie žiedlapio formos langus, tai tikriausiai ne apie valties simboliką buvo mąstyta, o apie kokią nors vandens leliją .

Pasižiūrėjus į planą atrodo, kad nėra išlaikyta ir Rytų-Vakarų orientacija, o altorius, kurio nuotraukose, gaila, nematom (galbūt jo ir nėra?) tuomet būtų nukreiptas į pietų pusę. Nematyti ir kryžiaus, nebent jį galima būtų nujausti iš susikertančių vertikalių ir horizontalių... tuomkart tiek.

O gal ir savo nuomonę pasakysi, vilke?

Gražių tikrai asociacijų radot: ir tiara, ir maldai sudėti delnai, ir valties, kuria Petras varinėjo, burė galėtų būt, ir vandens lelija, ir deja lotosas... Labai smagus jos nuolankus atsitraukimas į ežerą, nuo miesto šurmulio. Nepriveši čia savo pamaldaus, atsiprašau, užpakalio tiesiai į šventorių, reik savo kojytėm.
Man irgi vidus jos smagesnis pasirodė nei įšorė, nors reikia turėt omeny, kad jis stovės ant vandens, bus matoma tik iš toli, todėl smulkios detalės čia negroja, o vandens raibulių žaismas atsispindintis ant lygios skardos - turėtų.
Asmeniškai man jinai tikrai nebloga, būtinai nueičiau į ją poterio sumurmėti.
Tik va, dėmesio, bijau kad jinai visai nekatalikiška... Ergo - nei sakrali, nei dvasinga. Juk taip ,gerbiami teologai? Ekumeninė jinai, geriausiu atveju.
Va į ką dar norėčiau dėmesį atkreipt: tai yra konkursas priemiesčio visuomeniniam centrui formuoti ir jame atsiranda koplyčia (šventykla)! Kaip senais gerais laikais. Ne dar viena "maxima", ne varinis balvonas kokiam tautiniam, kariniam ar meniniam veikėjui, o koplyčia.
Ką statome mes savo centruose katalikikos Lietuvos centruose?

[Silvija]

Aha,  tuo, kad Nyderlanduose dar statomos koplyčios aš irgi pasistebėjau, bet neskubu džiaugtis, nes pristatymas "Erdvė kalėdoms, jungtuvėms švęsti" truputį atsiduoda vartotojo poreikių tenkinimu (žinia, kad jau ir Lietuvoj bažnyčios daugeliui reikalingos tik dėl gražios erdvės šventės nuotaikai sukurti ).

[Diak. Tomas M.]

Kas rimtai domėsis šia sritimi, yra gera knyga:

Catholic Church Architecture and the Spirit of the Liturgy. Denis R. McNamara

[Augucka]

Silvija, pamatytum i ka cia Anglijoje anglikonu baznycios pavirtusios 
Tie grazus, viduramziais statyti gotikiniai pastatai, kuriuos anglikonu protestantai ateme is kataliku, paverte juos grynu cirku. Net mano rajone netoliese stovi nuostabi, kadaise buvusi baznycia, tarnauja kaip "Music Hall" kur vyksta visokie klasikiniai koncertai, pasisedejimai su kavute ir t.t., itariu, kad tam tikru laiku ten vyksta anglikoniskosios pamaldos. Sakiau kada reiks apsilankyti, nes man klasikine muzika patinka, bet is kitos puses kazkaip atrodo sventvagiska... Turbut nederetu man prisideti prie ju to daromo cirko is Dievo namu...
Rajone salimais baznycia, nuostabi architektura, senovine, kurios vienam gale veikia kavine. Vasara netoliese buvau, tai ten viduj kazkas matyt svente gimtadieni, o muzikos trankumas is ten sklido  ir kad ta muzika butu kaip muzika, o ten kazkoks repas-hiphopas. Kazkaip tuo metu pasidare labai liudna, kad Viespats turbut verkia is skausmo, matydamas tokias sventvagystes. Nes juk Jezus isvarte prekybvietes is savo Tevo namu ir baisiai pasipiktino, net isiuto!
Pas anglikonus tai normalu. Jie kazkaip tas eilutes is NT praleido...
Aciu Dievui, kataliku baznyciose cia nevyksta tokie cirkai ir slove Viespaciui, kad Dievas dave proto islikti katalikei

[kukulis]

Turi jautrią širdį, o kitiems gal kaip tik mišiose nuobodu, ir jiems labiau patinka muzikos vakarai ir kavutės pagėrimai  
Kiekvienas renkasi pagal save ..

[Silvija]

Katalikų radijo Mažosios Studijos laidoje "Septintoji diena" pradėtas skaityti anglų teologo jėzuito Philip Sheldrake tekstas apie didžiųjų Europos gotikinių katedrų likimą, apie tai, ar jų sakralumas nėra sumažėjęs, o galbūt ir visai dingęs dėl turizmo ir kt. pasaulietinių dalykų. Pirmą dalį nepatingėjau sukonspektuot :

Krikščionybė pačiose savo ištakose nebuvo kulto pastatų religija. Graikiškas žodis eklèzija [gr. ekklēsia] reiškė tikinčiųjų susirinkimą dar gerokai iki tada, kai taip imta vadinti pastatą. Lemiamos reikšmės laikotarpiu tapo IV amžius, kada krikščionybė buvo oficialiai pripažinta kaip religija. Bažnyčiai įgijus viešąjį veidą, radosi ir viešosios architektūros poreikis. Kartu su krikščionybės įteisinimu, imperatoriaus Konstantino valdymo metais, ėmė kilti bazilikos, plėtėsi viešoji liturgija, augo meninė puošyba. Didžiųjų bažnyčių vietos dažnai būdavo siejamos su šventų žmonių kapais. Bažnyčios visų pirma buvo statomos apeigoms, tokioms kaip Krikštas ir Eucharistija. Kulto pastatų sakralumo negalima atskirti nuo jų vaidmens, padedančio įvykti sąjungai tarp krikščionio ir Jėzaus Kristaus.

Pagrindinis krikščioniškų pastatų, kaip dvasinių tekstų bruožas yra tas, kad jie yra fizinės Kristaus Kūno Bažnyčios indai. Bažnyčios pastatas iš esmės nėra skirtas būti nei teatru, nei mokyklos klase. Tradiciškai Bažnyčios visada buvo orientuotos į Rytus, į tekančią saulę, simbolizuojančią dieviškąjį Dievo Sūnų, pašlovintąjį Kristų. Didysis Altorius rytiniame bažnyčios gale traukė bendruomenės žvilgsnį į Kristų, sėdintį Dievo dešinėje. Toks vietos parinkimas skatino tikinčiuosius leistis į kelionę ir sekti Kristų tampant Jo mokiniais.

Viduramžių miesto katedroje simboliškai sužadinamas Dangaus pojūtis: įžengti į tokią šventovę reiškia dar žemėje būti perkeltam į Dangų. Tokį įspūdį žadino milžiniška erdvė, laipsniškas sienų išnykimas stiklo ir šviesos srautų pagalba ir nuolat vis įmantresnės liturgijos. Bažnytiniai pastatai privalėjo daryti didesnį įspūdį negu kiti miesto statiniai. Brangenybės turėjo sužadinti Dangaus grožio įspūdį, o dvasininkai, mėgdžiodami palaimintuosius danguje, vadovaudavo liturgijai vilkėdami šilku ir auksu.

Jei norima, kad vieta būtų sakrali, ji privalo teikti žmonių sakralumą ir žmogišką imlumą transcendencijai. Ankstesnysis katedrų amžius, nepaisant visų savo trūkumų, atliko tą funkciją vakarų miestuose. Dievo Atvaizdas ir miestiečių idealų simbolis tuo pat metu įsikūrė pačioje miesto širdyje. Katedros, skatinusios daugiau negu dvimatį statišką miesto žemėlapį, kuriame atsiranda bendrystė su Tuo, kas glūdi giliau, nei tvarkingo viešo gyvenimo poreikis. Katedra sykiu ir išreiškia ir giliosios žmogiškosios patirties istoriją, ir peržengia lengvojo supratimo ribas. Net ir šiandien įžengti į tokį pastatą reiškia užmegzti kontaktą su ištisomis kartomis žmogiško skausmo, pasiekimų ir idealų. Šie atminties rūmai yra nuolatinis priminimas, kad pats savaime atminimas yra gyvybiškai svarbus norint išsaugoti sveiką tapatybės jausmą. Vienoje knygoje apie katedrų vaidmenį šiuolaikinėje Anglijos visuomenėje su atjauta minimi atsitiktiniai, keisti ar nuskriausti žmonės, kurie reguliariai užklysta į katedras iš miesto gatvių ieškodami fizinės šilumos arba dvasinės paguodos.

Nors dauguma žmonių, užeinančių į katedras mūsų laikais iš tiesų mažai tenutuokia apie pirminę šių pastatų reikšmę, tai nebūtinai reiškia visišką nebažnytinės daugumos atsisakymą laikyti katedras tam tikrais dvasiniais tekstais. Esama daugybės įrodymų, jog katedros sulaukia daugiau dėmesio, negu muziejai ar lankytojų centrai. Sakralumo pojūčio likutis ne tik traukia lankytojus į tokius pastatus, bet ir sukelia nesmagumo jausmą, kai norėdamas patekti į šventovės vidų turi mokėti pinigus.

Vadinamoji ,,ikimoderniųjų laikų visuomenė" daug geriau priėmė dialektinį gyvenimo vaizdą. Anuomet šventumas ir nuodėmingumas, šviesa ir tamsa, laisvai sutilpo vienoje erdvėje: bažnyčios navoje būta turgaus, o gatvėje – šventovės. Vėliau įvykusi sakraliosios ir pasaulietinės srities poliarizacija vedė į sakralumo pasitraukimą iš viešosios erdvės ir vis labiau sekuliarizuoto gyvenimo į išgrynintas religinių pastatų talpas bei privatumą. Ankstesniais laikais aiškiai būta didesnio sakralios erdvės ir išorės tarpusavio pralaidumo. Vadinamasis profaniškumas išsiliedavo šventojoje erdvėje elgetų, gyvulių, turgaus ar kitokių susibūrimų pavidalais.

Nepaisant viso šiuolaikinio susižavėjimo šventomis vietomis ir piligrimyste, pasigirsta ir alternatyvių balsų, įtaigiai kalbančių apie sakralumo persikėlimą anapus religinių pastatų sienų, apie sakralumo išsklaidymą, o ne apsaugą. Toks požiūris turėtų išlaikyti kūrybišką įtampą šalia įsitikinimo, jog katedra yra sakrali erdvė. Kulto pastatai galiausiai turi prasmę tik juose susibūrusios žmonių bendruomenės atžvilgiu. Bažnytinė erdvė tam tikra prasme ir paneigia save. Viltis, kurią Kristus davė Bažnyčiai, negali būti sutalpinta jokiame ribotame geografiniame taške. Geroji Naujiena veda mus už visų ribų, Kristaus Asmens šventumas yra pasidalinimas, išreiškiamas konkrečia forma ir perduodamas. Krikščionybė yra religija, neturinti ribų erdvėje. Sakramentinei teologijai reikalingi tokie materialūs simboliai kaip katedra. Tačiau jie neapsaugos sakralumo, nuo profaniško ,,ten". Katedros atitinka savo tikrąją paskirtį tada, kai palengvina pavojų kupiną išėjimo už ribų ir judėjimą pirmyn iš naujo ieškoti sakralumo net ir gatvių dviprasmybėse.

(išvertė Rūta Tumėnaitė http://www.mstudija.lt/klausykites.html).

[kukulis]

Ačiū, kad nepatingėjai

Dar pagalvojau: kuo vertingas auksas? Nes šiaip tai jis minkštas metalas, nelabai tinka įrankių ar ginklų gamybai, o vis dėl to buvo visada vertingas. Taip, dabar žinome, kad jis labai geras elektros laidininkas, be to nesioksiduoja, todėl labai tinka mikrosluoksniu dengti mikroschemų kontaktus ir t.t. Bet šitų jo privalumų senovėje niekas nežinojo. Tai koks gi jo privalumas senovėje galėjo būti?

Taip pamąsčius, ateina viena išvada: vienintelis aukso privalumas - estetinis jo grožis.

Todėl ir bažnyčiose brangūs paveikslai ir kiti išpuošimai brangūs yra dėl to, kad jie gražūs. Nors kai kurios protestantų šakos atsisako išpuošimų dėl to kad tai yra prabanga, bet čia, manyčiau pametama mintis: kodėl tai yra prabanga; nes prabanga tai yra dėl to, kad tai yra grožis, o ne dėl to kad daug kainuoja.

Iš tiesų, visuomenėje yra dažnai supainiojamos grožio ir vertės sąvokos. Dažnai žmonės kolekcionuoja paveikslus ne dėl to, kad jie gražūs, o tik dėl to, kad jie vertingi, arba yra vertingų paveikslų reprodukcijos. T.y. dėl aistringo žmogaus prisirišimo prie vertės ir prie pinigų, jam sąmonėje automatiškai tampa gražu tai, kad yra vertinga. Nors pradinė ir teisinga vertinimo seka būtų tokia: pirma grožis, o po to vertė.

Manau, kad būtent dėl tų supainiotų kriterijų dažnai siūloma atsisakyti puošybos bažnyčiose. Nors pvz. būtų įdomu pasižiūrėti tų, žmonių, pasisakančių už supaprastinimus, komfortą jų pačių namuose

[Silvija]

Nors pradinė ir teisinga vertinimo seka būtų tokia: pirma grožis, o po to vertė.

Na čia irgi didelis klausimas, nuo ko priklauso vertė ir kas pirmas Seniau pati stebėjausi, kodėl mūsų bažnyčiose tiek daug liaudies meno (dažnai kičinio), taip pat įvairių "štampovkių" - skulptūrų, pasikartojančių daugelyje bažnyčių, o neseniai pati nusipirkau dvi senienas. Tiesa, sulaukiau dėl to didelės kritikos. Bet už viso to, manau, turėtume įžiūrėti gausių maldų, kuriomis šie dalykai apgaubti, antstatą, taip pat svarbi ir praeities kartų, besimeldusių prie šių skulptūrų/paveikslų atmintis.

[Pilgrim]

Šalia visų diskusijų apie bažnyčios architektūrą, tokia mintis "perskrodė smegenų vingius"  teisingiau, prisiminiau Tikėjimo metus ir Benedikto XVI kvietimą grįžti prie ištakų. Kalbame, kad bažnyčios ... pirma šį žodį norisi pakeisti kitu - šventykla. Taigi. sakome, kad šventykla mūsų visuomenėje ir dabartiniame laike praranda sakralumą, jos erdvė tampa cirku, sale ir pan. Tačiau sekant paskui kilusią mintį, grįžkime prie ištakų ... kaip atrodė Krikščionių šventykla ankstyvaisiais amžiais, savo ištakose. O paskui kokie skirtumai sakykim tarp ankstyvųjų amžių krikščionių šventyklos ir viduramžių krikščionių šventyklos arba tarp ankstyvųjų laikų ir mūsų laikų.

P.S. kukuli, aukso privalumas visai kitur. Auksas pirmiausia žmonijai yra simbolis ir jis kalba ne kaip gražus ar naudingas daiktas, bet kaip simbolis.

[kukulis]

Koks dar simbolis?

[Silvija]

Mažoji studija kasdien skaito Philip Sheldrake SJ teksto apie viduramžių katedras gabaliukus. Tai toks pastebėjimas buvo:

Brangenybės turėjo sužadinti Dangaus grožio įspūdį, o dvasininkai, mėgdžiodami palaimintuosius danguje, vadovavo liturgijai vilkėdami šilku ir auksu. Viduramžių katedrų architektūra  buvo siekiama pavaizduoti, prminti ir sužadinti taikią vienybę tarp Kūrėjo ir kūrinijos. Tai buvo utopinė erdvė, kurioje idealizuota dangiškoji harmonija, pirma laiko įvykdavusi čia ir dabar. Kaip teigia vienas viduramžių žinovas, būtų klaida manyti, kad XIII amžius turėjo spinduliuojantį karūnuotos Mergelės ar besišypsančių angelų veidus. Laikai buvo sunkūs, labai įtempti ir nuožmūs. Ir yra svarbu, kad pripažintume su visais jų audringais ir žeidžiančiais bruožais. Socialinė katedrų simbolika taip pat būdavusi dviprasmiška. Nors jos vaizdavo dieviškumo-žmogiškumo vienybę, bet kartu išreiškė ir šio pasaulio socialinių hierarchijų bei vertybių tikrovę(...)

Kartais teigiama, jog viduramžių katedra buvusi tam tikras miesto ekologijos vadovas, kaip kontrastas moderniojo miesto monotonijai. Todėl ji padėdavusi perkeisti miestą ir iš vietos, kur asmens žmogiškumas yra nuolatiniame pavojuje, paversti jį vieta, kur žmoniškumo nuolat siekiama ir jis gali būti plėtojamas. (...) Deja, šiuolaikiniams miestams pernelyg dažnai trūksta tokio ypatingo centro, nes juose mes nepastatėme nieko, kas mums būtų brangu. Nieko keista laikyti modernųjį miestą grynai funkcine terpe. Vis dėlto net ir funkcija apima daugiau negu vien praktinį organizavimą. Erdvės klausimas yra daugiau negu beasmenė inžinerijos problema. Miesto erdvės klausimas labai susijęs su savivokos raida. Aukštuminis bjurų pastatas nėra toks pat pakylėjantis moralinis bei dvasinis dalykas kaip katedra. Katedra - tai tam tikra paradigma. Ji nurodo, kad idealiu atveju mūsų vietos pojūtis yra sakralumo pojūtis, kreipiantis į tai, kas yra šventa sau pačiam, miesto bendruomenei, šventa aukštesnės dalykų tvarkos atžvilgiu, kad ir kaip tai būtų suprantama.

[Silvija]

Taigi. sakome, kad šventykla mūsų visuomenėje ir dabartiniame laike praranda sakralumą, jos erdvė tampa cirku, sale ir pan. Tačiau sekant paskui kilusią mintį, grįžkime prie ištakų ... kaip atrodė Krikščionių šventykla ankstyvaisiais amžiais, savo ištakose. O paskui kokie skirtumai sakykim tarp ankstyvųjų amžių krikščionių šventyklos ir viduramžių krikščionių šventyklos arba tarp ankstyvųjų laikų ir mūsų laikų.

Toks įspūdis, kad žmonija pametė tą tikrumą, kurį turėjo pirmojo amžiaus krikščionys ir vis dar nuolat jo ieško. Tai atsispindi ir viduramžių katedrose, kur būta daug iliuzinių dalykų. Vėliau, po kilusio protestantizmo bangos mūsų šventyklos ištuštėjo galbūt siekiant, kaip sakiau, tikrumo (maždaug, nepadės jokia puošyba, jei nepažinsime Gyvojo Dievo), bet su tuo gavome per galvą antru lazdos galu - profaniškumas ir nepažinimas išleido savo nagus, Dievo namai daugeliui žmonių patapo vos ne tuo pačiu kas prekybos ir pramogų centrai, kur ateinama praleisti laiko (kaip į teatrą).

Matyt, kaip Jėzus supyko anuomet, taip Dievas leidžia ir šiandien, kad mūsų šventykla, kurioje nebesimeldžiama, o nežinia kas daroma, sugriūtų

[Pilgrim]

Aukso simbolika
Auksas – simbolizuoja amžinumą, tobulumą, pastovumą ir viską, kas turi didžiausią vertę ar ką sunkiausia pasiekti. Taip pat įžvalgumo ir proto simbolis.
Krikščionybėje
AUKSAS – daugiau negu spalva, reiškia dieviškumą, nes nesikeičia – nerūdija, yra ilgaamžis. Šviečia savo paties spalva (neatspindi). Jei auksas dedamas ikonų fone, jis pavaizduotus asmenis iškelia iš laiko ir vietos erdvės, patalpina į dievišką erdvę.

[Sigitas]

... grįžkime prie ištakų ... kaip atrodė Krikščionių šventykla ankstyvaisiais amžiais, savo ištakose...

tai kad krikščionys neturėjo iš viso jokios atskiros šventovės! ,,Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi" (Apd.2,46). Čia rašoma apie Jeruzalės šventyklą, ne krikščionių. Prasidėjus persekiojimams dėl tikėjimo krikščionys slėpdavosi urvuose, vadinamuosiose katakombose, kur laidodavo savo užmuštuosius brolius Kristuje Jėzuje ir aukojo Mišias ant kurio nors kankinio karsto.
Tik žymiai vėliau, Imperatoriui Konstantinui legalizavus krikščionių tikėjimą, buvo "pastatyta" pirmoji krikščionių bažnyčia, kurios pašventinimo šventę palei liturginį kalendorių neseniai paminėjo Romos Katalikų Bažnyčia.

[Pilgrim]

Krikščionių šventyklos atsiranda jau ir pirmaisiais krikščionybės amžiais. Apie tai pasako archeologijos mokslas. Taigi nėra taip, kad nebuvo  Sigitai, tavo nuoroda į Laterano baziliką yra kalba apie kitą dalyką, apie katedrą. Šventykla ir katedra abi yra šventovės, tačiau turinčios šiek tiek skirtingas simbolikas. Apie rašo Benediktas XVI knygoje "Liturgijos dvasia".

[Diak. Tomas M.]

Net ir katakombose bažnyčia turėjo labai pažįstamus elementus: http://imgarcade.com/1/catacomb-of-commodilla/

[Silvija]

Praeitą šeštadienį Mažoji studija mažais gabaliukais baigė skaityti puikų Philip Sheldrake SJ straipsnį ,,Apie Viduramžių katedras ir jų nešamą žinią". Dabar jau galima atsisiųsti šias laidas iš archyvo (nuo pirmadienio, 2014-11-10 iki šeštadienio 2014-11-15). Bet kas įdomu, kad paskutinėje laidelėje išgirdau ir visai neseniai mūsų diskutuoto ,,tuščio kapo" motyvą :

Sakrali erdvė yra erdvė, priklausanti Dievo klajokliams. Keliavimas yra svarbi savybė tų, kurie ieško Dievo, kurie yra Dievo tautos nariai. Neignoruodamas bažnytinių pastatų sakramentinio simboliškumo ir neneigdamas jų neretai pasitaikančios galios formuoti kontempliatyvias bendruomenes, vyskupas pažymi, kad pradedant nuo tuščio kapo, Kristaus vieta nuo šiol yra Jo Kūnas – tai, kur artimo meilė įgyja matomą pavidalą. Dėl šios priežasties kulto pastatai galiausiai turi prasmę tik dėl juose susibūrusios žmonių bendruomenės.

O katakombos juk ir yra tie "tušti kapai".

[Diak. Tomas M.]

Bet tuo metu,  ten buvo "susibūrusios žmonių bendruomenės."

[Silvija]

O man tai kita asociacija kilo: mūsų bažnyčios - tai "tuščio Kristaus kapo" simboliai  Ir ten mes, Kristaus Kūnas, susirenkame minėti didžiausio pasaulyje Įvykio!