Moters įtaka šeimos dvasingumui

[Diak. Tomas M.]

Graži citata šeimos metų proga:

Brigita, dvasiškai vedama vieno vienuolio, kuris ją supažindino su Šventojo Rašto studijomis, stipriai įtakojo savo šeimą, kuri tapo tikra ,,namų bažnyčia". Kartu su vyru priėmė pranciškonų tretininkų regulą; vykdė dosnius artimo meilės darbus; įsteigė ligoninę. Greta savo sutuoktinės Ulfas išmoko pakeisti savo būdą ir daryti pažangą krikščioniškame gyvenime. Po ilgos piligriminės kelionės, kartu su kitais šeimos nariais, į Santjago di Compostella 1341 metais sutuoktiniai buvo subrandinę mintį gyventi skaisčiai, tačiau netrukus Ulfas vienuolyno, į kurį buvo pasitraukęs, ramybėje užbaigė savo žemiškąją kelionę.

Šis pirmasis etapas, - sakė popiežius Benediktas XVI, - mums padeda įvertinti tai, ką galėtume pavadint autentišku ,,sutuoktinių dvasingumu": krikščionys sutuoktiniai kartu gali eiti šventumo keliu, stiprinami Santuokos Sakramento malonės. Neretai, kaip atsitiko šv. Brigitos ir Ulfo gyvenime, būtent moteris dėka savo religinio jautrumo, švelnumo ir delikatumo padeda savo sutuoktiniui atrasti tikėjimo kelią.

Su dėkingumu galvoju apie tas moteris, kurios kiekvieną dieną šviečia savo šeimose krikščioniško gyvenimo liudijimu. Tegu Viešpaties Dvasia ir šiandien žadina krikščionių sutuoktinių šventumą, kad pasaulis išvystų pagal evangelines vertybes išgyvenamos santuokos grožį: meilę, švelnumą, abipusę pagalbą, vaisingumą vaikų gimdyme ir ugdyme, atvirumą ir solidarumą su pasauliu, dalyvavimą Bažnyčios gyvenime.

[Silvija]

Šv. Augustinas apie savo motiną knygoje "Mano motina Monika":

Antras skyrius ŽMONA
Gera, kantri ir kilni su savo vyru

Išauklėta doroje ir susilaikyme, paklūstanti tėvams greičiau iš paklusnumo Tau, negu Tau iš paklusnumo tėvams, kai sulaukė tekėjimui tinkamo amžiaus buvo ati-duota vyrui, kuriam tarnavo tarsi Viešpačiui ir stengėsi įgyti jį Tau. Ji kalbėjo jam apie Tave savo įpročiais, kurių dėka padarei ją gražią, vyro pagarbiai mylimą ir keliančią susižavėjimą. Ji ramiai iškentė jo santuokos išdavystes ir niekada dėl to nepradėjo jokių ginčų su vyru. Ji laukė, kad Tu pasigailėsi jo ir kad Tavimi patikėjęs jis taps doras. Be to, jis buvo nepaprastai geranoriškas ir greitai supykstan-tis žmogus. Bet ji žinojo, kad nereikia prieštarauti supykusiam vyrui ne tik darbais, bet ir žodžiais. Pamačiusi, kad jis jau išsisėmė ir nurimo ji paaiškindavo jam savo elgesio motyvus, juolab kad kartais jis užsidegdavo visai be priežasties.

Daugelio moterų, kurių vyrai buvo daug mandagesni, veiduose matėsi mėlynės nuo mušimų; draugiškame pokalbyje jos kaltino savo vyrų gyvenimo įpročius, o ji kalti-no jų liežuvį. Tarsi juokais duodavo joms rimtą patarimą: nuo to laiko, kai išgirdote skaitant vedybų sutartį, privalote laikyti ją dokumentu, pavertusiu jus tarnaitėmis; atmin-damos sutarties sąlygas, neturite elgtis išdidžiai savo vyrų atžvilgiu. Moterys stebėdavosi, žinodamos, su kokiu žiauriu vyru jai tenka gyventi, bet niekada neišgirdo ir nesužinojo, kad Patricijus būtų primušęs savo žmoną arba kad jiedu būtų šeimyniniame ginče susipykę ir nors vienai dienai issiskyre.

Jos draugiškai klausinėdavo, kaip tai jiems pavyksta, o ji joms aiškindavo apie savo įpročius, apie kuriuos aš anksčiau minėjau. Kurios sugebėdavo pasielgti taip pat, dėkodavo jai, kurios nesugebedavo, kentė toliau pažeminimus (...) (Confess. 9,9,19)

Taikdarė

Ji pasirodydavo, kai tik galėdavo, visur, kur žmonės pykosi ir vaidijosi, kaip taikdarė. Ji išklausydavo iš abiejų pusių daug karčių priekaištų, kuriuos paprastai išsako supykę ir susivaidiję žmonės. Ir kai šalia esančiai draugei buvo išliejama nesutramdomo pykčio tulžis, skirta nesančiai draugei, [mano motina] kiekvienai pranešdavo tik tai, kas galėjo padėti jų susitaikymui. (...) (Confess. 9,9,21)

Ir štai pagaliau paskutiniais jo gyvenimo metais ji įgijo Tau savo vyrą; tapus jam krikščioniu, ji nebevverkė, kaip tada, kai jis buvo ne krikščionis.
Ji buvo tavo tarnų tarnaitė. Kas pažinojo ją, tas joje gyrė, gerbė ir mylėjo Tave, nes jautė Tavo buvimą jos širdyje: tai liudijo šventas jos gyvenimas.
(Confess. 9,9,22)

Monika užkerta kelią neigiamai vyro įtakai auklėjant Augustiną

Taigi aš jau tikėjau, ir tikėjo mano motina ir visi namiškiai, išskyrus tėvą, tačiau jis nepaveikė manyje pamaldžių mano motinos pamokymų ir nesugriovė tikėjimo Kristumi, kuriuo jis dar netikėjo. Motina pasistengė, kad Tu, mano Dieve, būtum mano tėvu, o ne jis, ir Tu jai padėjai įveikti vyrą, kuriam ji paklusdavo, nes ir čia ji klausė Tavęs, taip liepiančio daryti. (Confess. 1,11,17)

http://www.katalikuleidiniai.lt/index.php?lng=lt&content=pages&page_id=11&cat_id=30&book_id=390

[kukulis]

Oho.

Viena pažįstama pasakojo atsitikimą, kaip ji su vyru ir sūnumi buvo kieme ir sūnus pradėjo kasti ant tako duobutę. Vyras pasakė, kad ant tako duobutės nereikia kasti. Žmona pasakė, kad čia nieko tokio ir kodėl gi negalima ant tako kasti duobutės? Kilo konfliktas. Be to ji dar skundėsi, kad vaikas neklauso nei jos, nei jos vyro.
Sakau: geriau jau nusileisti tokiais atvejais, nes vaikas nustos tėvą gerbti..

O apie savo tėvus tai iš viso geriau patylėsiu ...

Apskritai tai paklusnumas yra labai sunki dorybė. Tavo (mano) puikybė visomis keturiomis, dantimis, ir nagais eina prieš klusnumą.