Septynių straipsnių ciklas apie penkis (?) pojūčius ir dvasingumą

[Silvija]

1. Įvadas

Atitikmuo tarp kūno organų ir sielos galių yra mokymo apie dvasinius jausmus pagrindas. Šio mokymo pradininkai yra Graikų Bažnyčios Tėvai: Origenas, šv. Grigalius Nisietis, šv. Diadochas Fotikietis ir ypač šv. Simeonas Naujasis Teologas. Nuo seniausių laikų iki viduramžių, nuo krikščioniškosios Aleksandrijos iki Flamandų mistikos kūno ir jausmų kalba išreiškia sielos troškimą susivienyti su Dievu tikrojoje kontempliacijoje. Bet apie kokius jausmus kalbama?

Kaip rašo Bizantijos vienuolis Niketa Stetatas (XI a.), šv. Simeono Naujojo Teologo mokinys, tikrasis asketas, arba tikrasis mistikas, yra ,,tas, kuris vidinių jausmų link kreipia išorinių jausmų energijas; tas, kuris orientuoja regėjimą į gyvenimo šviesos kontempliaciją; tas, kuris veda klausą į sielos suvokimą, skonį – į minčių skyrimą, uoslę – į dėmesingą mąstymą, lytėjimą – į saikingumą ir širdies budrumą".

Pojūčių atradimas šiandien būtų geriausias priešnuodis paviršutiniškam katalikiškumui ir neodvasingoms religinėms grupėms. Atrasti pojūčius – tai nusikratyti visokio moralizavimo, neognostitizmo ar sensualizmo.

,,Iš dvasių be kūno niekada neišeis dvasiniai žmonės", – II a. rašė šv. Irinėjus iš Lijono. Tik klaidingai suprasta arba tyčia iškreipta krikščioniška tradicija gali skatinti kūno ir pasaulio panieką. Visa Biblija knibžda veikėjų ir scenų jausmingumu kaip malonumų sodas, kuriame regėjimas, klausa, lytėjimas, skonis ir uoslė švenčia savo iškilmę. Erosas ir aistra nuvilnija nuo pirmo iki paskutinio biblinio puslapio: tai ne platoniška – iškūnyta – meilė, tai ne blankios jausmų karikatūros, bet greičiau erosas kaip gyvenimas priešpriešinamas mirties tvinksėjimui. Tas erosas, kuris kelia baimę daugeliui pamaldžių sielų, vis dėlto yra krikščionybės kalbos pagrindas, jos abėcėlė ir gramatika: erosas - kaip dovana, kaip santykio esmė; erosas - ne užvaldantis ar orginis, ne stabmeldiškas ir ne priešas, bet agapės ir meilės bendrystės sąjungininkas.

,,O, kad fizinis erosas būtų tau Dievo troškimo motyvas", – rašė šv. Jonas Klimakas. Ir tai neturėtų būti keista tam, kuris skelbiasi esąs krikščionis, nukryžiuotosios Meilės sekėjas, arba, pagal nuostabų XIV a. Bizantijos teologo Nicolo Cabasilo posakį, manikós Eros, pamišusios Meilės sekėjas.

2. Klausa

3. Rega

4. Lytėjimas

5. Skonis

6. Uoslė

7. Pabaiga

Penki? Ne, dvidešimt vienas. Nes jie nėra tik Vakarų tradicijos užkoduoti pojūčiai. Egzistuoja ir kiti sugebėjimai, kurie leidžia interpretuoti išorinio pasaulio stimulus – malonumą, skausmą, karštį, šaltį, alkį, troškulį, skonius – bei juos perduoti ypatingais jutimo organais – kūno ir proto antenomis. Taigi kai kurie neurologai, išplėsdami tradicinių pojūčių skaičių, išskiria ne penkis, bet dvylika pojūčių. Kiti, dar labiau pedantiški, priskaičiuoja dvidešimt vieną suvokimo pojūtį. Ir galbūt po kelių metų, dar smulkiau skaidydami atrankos ir paieškos kriterijus, jie pasieks naują jausmų spektrą, iš kurio medicina gaus šiek tiek naudos, o filosofija – papildomos sumaišties.

Tačiau krikščioniškoje tradicijoje yra ne vien tik penki įprastiniai pojūčiai, bet ir dar vienas, kuris juos visus reziumuoja. Šis šeštasis pojūtis yra širdis: neprilygstamas jautrumo organas, emocijų ir aistrų sostas, vieta, kurioje įsikūnija asmens vientisumas, kaip yra patyrę Rytų ir Vakarų mistikai ir dvasingumo mokytojai.

,,Širdis yra centrinis vidinių jausmų organas, jausmų jausmas, nes yra  šaknis", sakė šv. Izaokas iš Ninivės. Ir cituodamas šv. apaštalą Paulių (Rom 11, 16), didysis vienuolis ir mistikas pridėjo: ,,Jei yra šventa šaknis, tai taip pat bus ir šakos".

Tiek Rytų, tiek ir Vakarų krikščionybė sutinka, kad širdis, kaip ir penki pojūčiai, turi būti orientuoti į vidinį ir dvasinį augimą: ,,Tada pati Dvasia, kuri gyvena mumyse, mums patars ir suderins šiuos jausmus taip, kad ne tik skonis, bet ir regėjimas, klausa, uoslė ir lytėjimas bus įvesti į tokį stiprų dvasinį patyrimą, kad nieko kito nejausime, o tik dievišką ir dangišką tikrovę" – rašo Pascasijus Radbertas (IX a.).

Šventojoje Dvasioje viskas yra vedama į vienybę, tad ir jausmai yra viena, nes, kaip sako Angelas Silesijus Keliaujančiame cherubine, ,,kas kontempliuoja Dievą, tas gėrisi skanumu ir kvepėjimu, Jį jaučia ir Jo klauso". Viskas yra atvedama į vienybę, o širdis galės pasiekti tikrąjį pažinimą, iš anksto ragaudama būsimojo gyvenimo vaisių, kada visa tikrovė bus apšviesta ir perkeista Taboro šviesos.