rugpjūčio 22, 2019, 12:16:51

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Komunija gyvenantiems nesusituokus

Pradėjo geliupieva, spalio 12, 2014, 16:33:59

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Žemyn

geliupieva

Sveiki,

Esu pakrikštytas, bet nepriėmęs Pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentų. Gyvenu jau 13 metų civilinėje santuokoje. Sutuoktinė turėjo bažnytinę santuoką, bet vėliau išsiskyrė, bet bažnyčios teismu santuokos nepanaikino. Ar yra kokie būdai man visgi priimti sakramentus, nes kiek domėjausi, tai reikia pirma panaikinti sutuoktinės pirmą santuoką, kas yra beveik neįmanoma su mūsų teismu, ir tik tada dar kartą registruoti santuoka bažnyčioje.

Dar vienas kunigas patarė laukti Sinodo sprendimų.

Patarkit ką daryt šioje situacijoje.

Geliupieva


kukulis

Zakse susituokėt?

Kodėl nori bažnytinės santuokos?
Kas atsitiko?
Kaip tai įtakos sinodo sprendimai?

Jeigu atsivertei, tai pirmoji komunija ir sutvirtinimo sakramentai - tavo džiaugsmo šaltiniai, o ne kliuviniai.

geliupieva

Taip susituokiau zakse. O noras yra, nes formaliai negaliu nei eiti ispazinties, nei priimti komunija po misiu.
Sutinku, kad tai nera didziausia blogybe, bet visgi jauciuosiu nevisai pilnavertis praktikuojantis katalikas.

Tomas M.

Kaip ten bebūtų, Sinodas juk negali pakeisti moralinio Bažnyčios mokymo.

Kažkur skaičiau, kad viena senovės dykumų amma Šv. Marija Egiptietė per visą savo gyvenimą priėmė Komuniją tik vieną kartą, kas nesutrukdė jai pasiekti tokio šventumo.

Tavo atveju, juk nesi paliktas vienatvėje - kiekvieną dieną gali priimti Dvasinę Komuniją (maldos), kurios pagalba Dievas skaistins tave, padės net ir tavo būsenoje išlikti ryšyje su Juo.

Įdomu tai, kad pagal Bažnyčios mokytoją Šv. Tomą Akvinietį, Dvasinė Komunija yra siekiamybė (gal net galima būtų teigti, kad be pamaldumo priimta Šv. Komunija suteiktų mažiau dvasinės naudos, nei Dvasinė Komunija, priimta iš visos širdies):

CitataTarp dvasinio gyvenimo mokytojų dokumentas remiasi šv. Tomu Akviniečiu: ,,Sakramentinis valgymas, kuris leidžia pasiekti dvasinį valgymą, nėra atskirtas ir priešpastatytas dvasiniam valgymui, bet į jį įimtas. Tačiau šis sakramentinis valgymas yra atskirtas nuo dvasinio valgymo, kai sakramentinis valgymas nepasiekia savo tikslo". (Teol. Suma. III a. q. 80, a. 1, ad. 2). Šv. Tomo mintis aiški: sakramentinė komunija yra nukreipta į dvasinę komuniją, kaip netobulas daiktas į tobulą.

Paraginimas Sacramentum caritatis aiškiai kalba apie tuos, kurie trokšta priimti eucharistinį sakramentą, bet negali. Dokumentas ragina juos vis tiek dalyvauti Eucharistijos liturgijoje, nes tai yra būdas puoselėti troškimą ir vieną dieną pilnatviškai susivienyti su Kristumi, t. y. priimti sakramentinę komuniją ir per ją dvasinę. Troškimas pilnos komunijos gali būti puoselėjamas per dvasinę komuniją. Tačiau šiame kontekste dvasinė komunija nėra ta pati tikrovė, kaip ta, kuri yra sakramentinės komunijos vaisius, apie kurį kalba šv. Tomas Akvinietis. ,,Dvasinė komunija" paraginime yra troškimas sakramentinės komunijos. Tai troškimas, kuris (jei auga) gali privesti prie būtinybės nutraukti priežastis, trukdančias priimti sakramentinę komuniją. Plačiau >>


O dėl nuodėmių, visada turime tikėjimo ir meilės darbus, visada galime nukęsti dalykus ir paaukoti Dievui kaip permaldavimą už savo nuodėmes, melstis atgailos maldas. Bažnyčia tikrai nepalieka žmonių už borto ;)

P.S. kol kas mūsų bendruomenėje nėra dvasininko, bet tikimės, kad bent kažkiek tau padėjome ;)

Silvija

Citata iš: geliupieva  spalio 12, 2014, 16:33:59
Sveiki, <...>

Ar yra kokie būdai man visgi priimti sakramentus, nes kiek domėjausi, tai reikia pirma panaikinti sutuoktinės pirmą santuoką, kas yra beveik neįmanoma su mūsų teismu, ir tik tada dar kartą registruoti santuoka bažnyčioje.

Dar vienas kunigas patarė laukti Sinodo sprendimų. <...>


Sveiki :)

Manyčiau taip: jei tik "mūsų teismai" čia problema, tai reiktų nebijoti ir pasiryžti eiti tuo keliu, kad ir kiek trukdžių būtų. Blogesnis variantas, jei pirmoji jūsų gyvenimo draugės santuoka vis dėlto pasirodytų beesanti galiojanti. Nes santuokos panaikinti niekas negali, net bažnytinis teismas, jei ji yra įvykusi Dievo akivaizdoje (šitą dalyką ir sprendžia teismai).

O patarimas laukti Sinodo rezultatų, manau, buvo duotas dėl to, kad yra tikimasi pritraukti ir pasauliečius į šį (bažnytinių teismų) darbą, kad jis sparčiau vyktų.

Tai tiek iš mano gan menko supratimo. Visokios Dievo palaimos jums ir jūsų artimiesiems [-O<

p.s. Apaštalas sako: Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems. (Rom 8, 28). Jei jaučiate Dievo kvietimą išrišti savo gyvenimo mazgus, nebijokite, nėra tokios situacijos, kurios JIS nesugebėtų įveikti! :)

Sigitas

Citata iš: geliupieva  spalio 12, 2014, 16:33:59
Sveiki,
Esu pakrikštytas, bet nepriėmęs Pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentų. Gyvenu jau 13 metų civilinėje santuokoje. Sutuoktinė turėjo bažnytinę santuoką, bet vėliau išsiskyrė, bet bažnyčios teismu santuokos nepanaikino. Ar yra kokie būdai man visgi priimti sakramentus, nes kiek domėjausi, tai reikia pirma panaikinti sutuoktinės pirmą santuoką, kas yra beveik neįmanoma su mūsų teismu, ir tik tada dar kartą registruoti santuoka bažnyčioje.
Dar vienas kunigas patarė laukti Sinodo sprendimų.
Patarkit ką daryt šioje situacijoje.
Geliupieva
Palei tai, ką parašei, išeina, jog gyveni ištvirkavimo nuodėmėje.   :-\
Kodėl nepalieki svetimos moters ir neieškai tau Dievo skirtosios? Abu nuodėmiaujat neištikimybės, svetimavimo nuodėme.    :'(
Bet yra ir gera žinia - jeigu pradedi reikalus judinti, jie pradeda judėti! Kreipkis pagal gyvenamą vietą į parapijos kleboną kartu su moterimi, kad šis  išklausytų ir parašytų vyskupo sekretoriui laišką, kad šis pradėtų santuokos sakramento bylos svarstymą. Prieš eidami pas kleboną gerokai pasvarstykite apie priežastis, dėl kurių moteris negyvena su savo sutuoktiniu. Rimtos priežastys yra nesilaikymas santuokos pažadų, girtuokliavimas, svetimavimas, nevaisingumas, nedoras gyvenimo būdas ir sutuoktinio pareigų nevykdymas. Ne tokios rimtos priežastys yra sakramentų nesuvokimas, kurio nors iš sutuoktinių netikėjimas. Bet kuriuo atveju patariu KUO SKUBIAU kreiptis į parapijos kleboną, tos parapijos, kuriai pagal gyvenamą vietą priklauso moteris, nes teismas vykdomas palei moters gyvenamą vietą. Ir būtina apie tai informuoti antrąjį sutuoktinį, kai pradės vyskupo sekretorius bylą.

Patarčiau kad nenuodėmiauti, gyventi atskirai, skirtingose patalpose, pagal galimybę. Bendrauti tik kaip brolis ir sesė. Žinau, jog tai yra sunkus kryžius, nes  pats jau daugiau kaip 18 metų gyvenu išsiskyręs su žmona civiliškai, kitos neturiu ir neieškau, stengiuosi gyventi palei Šventajį Raštą: ,,Esi susietas su žmona? Neieškok skyrybų. Likai be žmonos? Neieškok žmonos." (1Kor.7,27).

Sinodas dirba savo darbą, o tu, žmogau, dirbk savo darbą ir nesitikėk, jog sinodas pakeis tai, kas nekinta - Dievo prisakymų! Tiesiog jau šiandien kreipkitės į parapijos kleboną, ieškokite, belskite, melskitės! Nepaliaujamai!
,,Tad išpažinkite vieni kitiems nuodėmes ir melskitės vieni už kitus, kad atgautumėte sveikatą. Daug gali karšta teisiojo malda." (Jok.5,16)!  :thumbup:

Pilgrim


geliupieva

Aciu viems uz patarimus ir uztarimus. Dekui!

kukulis

O kokia yra ta tiesa, kurią turi pasakyti tas mažas balselis?

Silvija

Taip, kokia yra tiesa? :-\

Atrodo yra labai svarbu įsigilinti į konkrečių žmonių konkrečias situacijas iki pat sielos gelmių. Bet TIK neatsiejamai nuo to, ką pasakė Jėzus tiems, kurie jį anuomet bandė savo klausimais (Mk 10):

CitataSkyrybų klausimas

1 Jėzus, iškeliavęs iš ten, atvyksta į Judėją ir Užjordanę. Ir vėl žmonių būriai skuba pas jį, o jis vėl moko, kaip buvo pratęs. 2 Tada atėjo fariziejų, kurie, spęsdami jam pinkles, klausė jį, ar galima atleisti žmoną. 3 Jis atsakė jiems: ,,O ką jums yra įsakęs Mozė?" 4 Jie tarė: ,,Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti". 5 Tuomet Jėzus prabilo: ,,Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą. 6 O nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. 7 Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, 8 ir du taps vienu kūnu. Taigi jie - jau nebe du, o vienas kūnas. 9 Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!" 10 Namie mokiniai vėl klausė Jėzų apie tą dalyką. 11 Jis atsakė: ,,Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. 12 Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja".

Varlė keliauninkė

Vistikt tiesa yra radikali, be priemaišų. Niekas negali tarnauti dviems šeimininkams.
Paimkite kilogramą sviesto ir kilogramą mėšlo ir sumaišykite. Gausite 2 kilogramus mėšlo..

kukulis

Čia gal tiktų ištrauka iš Evangelijos, kur Jėzus sako, kad dėl jūsų širdies kietumo Mozė leido atleisti žmoną, nors teisinga būtų elgtis taip, tarsi vyras ir žmona - vienas neperskiriamas kūnas.

Konkrečiu atveju vienam iš sutuoktinių tai yra pirma santuoka, o kitai tai jau antra. Ta kuriai antra - atsiplėšė nuo buvusio sutuoktinio ir pradėjo gyventi valstybinėje santuokoje su kitu vyru. Tarsi antrasis vyras lieka nekaltas ... Vis dėl to, jeigu antrasis vyras būtų 100% laikęsis Katalikų Bažnyčios kanono, tai nebūtų pradėjęs gyventi su moterimi iki bažnytinės santuokos sudarymo, o čia jau ir būtų paaiškėję, kad tai jau antra santuoka ir kad reikia dabar spręsti klausimą, o ne po 13 metų.

Vadinasi padaryta klaida prieš  13 metų. Kodėl dabar žmogus pradėjo galvoti, kad jam reikia tos bažnytinės santuokos?  Atsakymas buvo: nes nori būti pilnavertis katalikas. Kodėl tas klausimas nekilo sudarant santuoką? Nes dabar tai tapo per gilu ir per skausminga. Tuo labiau, jeigu santuokoje jau yra vaikai, tokios santuokos ardymas darytų jiems psichologinę ir dvasinę žalą.

Aišku žmogus keičiasi ir keičiasi jo požiūris į gyvenimą. Vis dėl to, gal būt geliupieva išdrįstų pasidalinti, kodėl apsisprendė būtent dabar. Be abejo, tai asmeninis reikalas, tačiau iš atsakymo išplauktų aiškumas, kiek žmogus nori keistis, ir ką pasiryžęs keisti savo gyvenime. Nes tarsi 13 metų viskas buvo gerai, o štai dabar pasidarė blogai. Tai kas gi pasikeitė???

---

Aš žinau kitų atvejų, kai pirma santuoka išardoma nesant vaikų, pagyvenus visai trumpai, išsiskiriant dėl kokių nors didelių konfliktų. Aišku, tokiu atveju galiotų dabartinė tvarka su ankstesnės santuokos paskelbimu negaliojančia. Vis dėl to, kiek žinau, kad norint tą padaryti, būtina rasti ankstesnį sutuoktinį ir jį išklausinėti ir t.t. . O jeigu antrasis buvęs sutuoktinis nenori atvykti, tai kaip tada daryti? Kaip tada tą santuoką paskelbti negaliojančia? Va tokie ir panašūs nesklandumai gal būt galėtų būtų sprendžiami ir persvarstomi tame sinode. Taip manau asmeniškai :)

Pilgrim

Dievas žmogų be perstojo kviečia į išganymą, nuolat, bet kur ir bet kada. Kada žmogus išgirs šį kvietimą tai to žmogaus ir Dievo asmeninis dalykas. Kodėl dabar ne kažkada ... tai neįmanoma pasakyti, malonė kaip vėjas nežinai nei iš kur ateina, nei kada ateina. Neįmanoma atsakyti, kada žmogus išgirsta ir atsiliepia į Dievo kvietimą.

kukulis

Bendru atveju gal ir neįmanoma atsakyti kada kokiam žmogui atsiras ryšys su Dievu. Tačiau konkrečiu atveju juk kiekvienas iš mūsų turime savo gyvenimo liudijimus.

Taip ir čia tarsi prašiau žmogaus parašyti savo liudijimą, tačiau, aišku, prievartos čia taikyti negalima :)

Silvija

O čia - įdomumo dėlei Popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkasis paraginimas (1981). Mūsų temą daugmaž atitiktų šis punktas:

Citatae) Išsiskyrusieji, kurie sudarė naują santuoką

84. Deja, kasdieninė patirtis liudija, kad tas, kuris kelia skyrybų klausimą, planuoja iš naujo susituokti, aišku, be katalikiškų bažnytinių sakramentų. Kadangi skyrybos yra nelaimė, kuri, kaip ir visos nelaimės, vis dažniau pasitaiko ir katalikiškoje aplinkoje, būtinas neatidėliotinas šios problemos sprendimas. Šį klausimą tiesiogiai sprendė Susirinkimo Tėvai. Juk Bažnyčia įkurta tam, kad visus žmones, ypač pakrikštytuosius, vestų į išganymą, ir ji negali palikti pačių likimui tų, kurie, jau susieti sakramentiniu ryšiu, bandė sudaryti naują santuoką. Bažnyčia taip pat nenuilsdama stengsis atiduoti jų dispozicijai savo turimas išganymo priemones.

Tegul ganytojai žino, kad dėl tiesos meilės turi gerai orientuotis ir suprasti padėtį. Juk yra skirtumas tarp tų, kurie stengėsi išsaugoti pirmąją santuoką ir visai neteisingai buvo palikti, ir tų, kurie suardė teisėtą santuoką dėl sunkios savo kaltės. Pagaliau yra ir tokių, kurie iš naujo susituokė, kad galėtų išauklėti vaikus, o jų sąžinė subjektyviai įsitikinusi, jog galutinai iširusi ankstesnė santuoka niekada nebuvo teisėta.

Kartu su Susirinkimu karštai kviečiu ganytojus ir visą tikinčiųjų bendruomenę teikti paramą išsiskyrusiems, nuoširdžiai rūpinantis, kad jie nesijaustų atskirti nuo Bažnyčios; jei gali, be abejonės, turi dalyvauti jos gyvenime. Tebūnie skatinami klausytis Dievo Žodžio, dalyvauti šv. Mišiose, ištvermingai melstis, aktyviau įsijungti į bendruomeninę meilės ir teisingumo veiklą, krikščioniškai auklėti vaikus, ugdyti atgailos dvasią ir rūpintis atgailos darbais, tuo būdu nuolat prašant Dievo malonės. Tegu Bažnyčia meldžiasi už juos, tegu juos drąsina, tegu būna gailestinga motina, kuri palaiko jų tikėjimą ir viltį.

Tačiau Bažnyčia iš naujo patvirtina savo nuostatą, kuri remiasi Šventuoju Raštu, neleisdama priimti eucharistinės Komunijos išsiskyrusiems, kurie sudarė naują santuoką. Jiems negali būti leista priimti Komuniją nuo to momento, kai jų gyvenimo būdas objektyviai prieštarauja meilei tarp Kristaus ir Bažnyčios, meilei, kurią išreiškia ir įgyvendina Eucharistija. Be to, yra ir kitas motyvas: leidimas priimti jiems Eucharistiją galėtų suklaidinti tikinčiuosius ar versti juos abejoti Bažnyčios mokymu apie santuokos neišardomumą.

Susitaikyti - priimdami Atgailos sakramentą, kuris atvertų kelią eucharistinei Komunijai, - gali tik tie, kurie, gailėdamiesi, kad buvo neištikimi Kristui, yra pasirengę taip sutvarkyti savo gyvenimą, kad jis neprieštarautų santuokos neišardomumui. Tai bus tada, kai vyras ir moteris dėl svarbių priežasčių - pavyzdžiui, vaikų auklėjimo, - negali išsiskirti ir ,,nusprendžia gyventi visiškai santūriai arba susilaikydami nuo aktų, kurie leistini tik sutuoktiniams" [180].

Panašiai pagarba, skirta Santuokos sakramentui, patiems sutuoktiniams, jų giminaičiams ir tikinčiųjų bendruomenei, draudžia ganytojui dėl kokių nors motyvų ar priežasčių iš naujo besituokiantiems išsiskyrusiems teikti kokias nors bažnytines apeigas. Juk tai sudarytų naujos sakramentinės santuokos įspūdį ir galėtų suklaidinti, tarsi teisėtai sudaryta santuoka gali būti išardyta.

Taip elgdamasi Bažnyčia yra ištikima Kristui ir Jo tiesai; taip pat vadovaujasi motiniškumo jausmu savo vaikams, ypač tiems, kurie buvo nekalti, kad juos paliko teisėtas sutuoktinis.

Bažnyčia tvirtai tiki, jog net tie, kurie neįvykdė Viešpaties įsakymo ir iki šio laiko taip gyvena, gali gauti iš Viešpaties atsivertimo ir išganymo malonę, jeigu ištvermingai melsis, atgailaus ir mylės.

Augucka

Beskaitant temą, susidarė keistas įspūdis, kad kai kurie forumo nariai iškart puola į smerkimą, postringavimus, kad kaip čia taip dabar nesusituokus... kodėl dabar... ir t.t.
Visų pirma, reikia džiaugtis, kad žmogus išgirdo Dievo kvietimą. Deja, ne kiekvienas tą kvietimą šiais laikais išgirsta, todėl labai nuoširdžiai sveikinu temos savininką  :thumbup:

Kai kurie užsimiršta, kad jie patys tokie pat nuodėmingieji, kaip ir visi kiti, todėl davatkiškai bando neva paauklėti, lyg jiems kas kokią teisę būtų davę tą daryti.

Mano situacija lygiai tokia pati, kaip ir temos savininko. Aš gyvenu antroje santuokoje. Abi santuokos pas mane civilinės. Pirmąją santuoką man bažnyčia anuliavo, kaipo išvis neegzistavusią. Bažnyčioje užpildėme su kunigu dokumentus, kurie buvo išsiųsti į vyskupiją. Tiesa, dar laukiu atsakymo, bet kunigas mane patikino, kad pirmoji santuoka tikrai bus anuliuota ir pripažinta negaliojanti ir niekada negaliojusi. O antrąją, dabartinę kunigas kviečia palaiminimui, tačiau mano antroji pusė stojasi piestu. Nežinau jau kaip jį įtikinti. Bandžiau kalbėti visokiais būdais, tačiau jis yra prieš, sako jam nereikia ir tiek. Tiesiog matau, kad piktasis apdemdė jam protą. Todėl esu liūdna ir šiuo klausimu labai nelaiminga  :(

Giedrė

Augucka, tikrai užjaučiu, kad tokia sudėtinga Tavo situacija. Į ją reikia labai įsigilinti, padedant dvasininkui. Kiti turbūt nelabai kompetentingi esame ką nors patarti, o tuo labiau auklėti. Nenusimink, Dievas parodys išeitį...

Silvija

Susimąsčiau... ir žinote apie ką? :)

Pastarasis "kipišas" mūsų mažytėje forumo bendruomenėlėje labai gerai atskleidžia didžiosios Bažnyčios modelį ir tai, kas vyksta/vyks užu Sinodo durų. Kad ir kaip stengtumės vengti šiurkščios kalbos, atsiras ką įžeis vien diskusija apie tai. Bet kaip ir šeimoj, kalbėtis manau reikia. Kas iš to, kad tėvai ,,nuleistų iš viršaus" vaikams nesuprastas bendrabūvio taisykles. Manyčiau gerai, kad duodama tiems vaikams pasisakyti, o paskui jau sprendžiama. Tuo tarpu mes turėtume paklusniai ir su malda laukti rezultatų, o ne piktintis vieni kitais ir savo tėvais, dar gerai nežinodami, kokie iš tiesų bus jų (tiksliau jo) motyvai priimant paskutinį, saliamonišką sprendimą. Turim pasitikėti Dvasia, kad mūsų kalbos nevirstų politikavimu.

Sakyk Augucka, o tu pati norėtumei, kad Komunija būtų pradėta dalinti nesusituokusiems? Nemanai, kad tai mūsų Bažnyčiai atneštų daugiau bėdos?

Juk Komunijos dalinimas yra teologinė tiesa ir Jėzus Ją (Save) atidavė į mokinių rankas: ,,Tai darykite mano atminimui". Ar ,,Tai daryti" (duoti Komuniją ir Ją imti) gali tik tie, kas be nuodėmės? Ar tokių išvis yra? Paskutinės vakarienės metu Judas buvo simbolis to žmogaus, kuris tikrai neturėjo teisės valgyti su visais, nes buvo sukūręs išankstinį planą Jėzų įduoti. Tai - sunkios nuodėmės būklė. Atitinkamai, negalintys eiti Komunijos turėtų būti tie, kurie yra sunkios nuodėmės stovyje ir turi kokių nors savanaudiškų ketinimų, o ne vienydamiesi su visa Bažnyčia ir visiems atleidę valgo Kristaus Kūną ir geria Jo Kraują. Komunija priimama turi būti tik siekiant bendro labo.

Todėl vyresnieji ir turėtų išanalizuoti kiekvieno žmogaus atvejį ir kiekvienam, atskirai paėmus, leisti arba neleisti. Kažin ar bendra taisyklė čia gali būti taikoma  :-\

Judo nuodėmė buvo ta, kad Jėzui pasakius ,,vienas iš jūsų mane išduos" jis neprisipažino, o tyliai toliau ,,audė" savo planus ir jo valgymas su visais tapo šventvagiškas.

Tokie mano pasvarstymai. Atleiskit jei kas ne taip.

Tomas M.

Neblogas reportažas apie Sinodą, kur pasisako ir organizacijų atstovai (anglų k.):

http://youtu.be/PHZXduBEqrU

Apie Komunijos priėmimą ir Apaštalas Paulius rašo:

Citata27 Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą. Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir nemaža užmigusių. Jei mes patys save tyrinėtume, nebūtume teisiami. O kai Viešpats mus teisia, tai ir pabaudžia, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu.

Paaiškinimai:

1 Kor 11,29: Kai kurie rankraščiai ir vertimai papildo: Kas valgo ir geria nevertai, tas valgo ir geria sau pasmerkimą, nes neišskiria (neįvertina) Viešpaties Kūno.
1 Kor 11,30: Už nepagarbą Išganytojo Kūnui ir Kraujui Dievas yra baudęs kai kuriuos korintiečius ligomis ir net mirtimi.


Augucka, esu buvęs kažkuria prasme panašioje situacijoje ir galiu paliudyti, kad tikrai kartais atrodo, kad taip save įsipainiojai, kad beviltiška kažką daryti, bet Dievas viską gali, o dar ir Mergelė Mazgų atrišėja :)

Taip pat ir Šv. Rita turėtų užtarti, nes jos šeimyninė situacija irgi buvo ne iš paprastųjų, tad tikrai verta kreiptis į ją pagalbos.

kukulis

Aš gal būt per grubiai išsireiškiu. Tikrai nenorėjau ko nors įžeisti.

Vis dėl to per tą neilgą laikotarpį, kurio metu dalyvavau Bažnyčios bendruomeninėje veikloje pastebėjau vieną fenomeną, kad iš krikščioniškos aplinkos ateinantys išsireiškimai visad erzina ir supykdo labiau negu iš pasaulietinės aplinkos. Gal būt taip yra dėl to, kad mes tikimės kažko labiau pozityvesnio iš bažnytinės aplinkos nei iš pasaulietinės ir dėl to reaguojame daug jautriau; o gal būt ir dėl kitokių priežasčių...
Tai esu pastebėjęs ir savyje, kai man kas nors ką nors pasakydavo, o taip pat lygiai tą patį pastebėjau ir kai pats ką nors pasakydavau kitiems arba kiti žmonės vieni kitiems taip pasakydavo.

Panašus dalykas atsitiko prieš kelias dienas. Aš iš anksčiau (prieš dvi savaites) turėjau vieną pokalbį, kurio metu įvyko ne visai maloni situacija, į kurią beveik nesureagavau. Ją vėliau prisimindavau ir man ji nekėlė didelių emocijų. Štai prieš tas kelias dienas tą patį įvykį papasakojau aplinkoje kurioje dalyvavo kunigas ir vienuolė. Bepasakojant apėmė stiprus pyktis ant to žmogaus su kuriuo teko bendrauti prieš dvi savaites ir nuoskauda jo atžvilgiu. Pamatęs pašnekovų veidus nutilau, nes supratau kad peržengiau tam tikrą santūrumo ribą.

Mano pastarųjų 4 metų patirtyje, atmintyje iškildavo tokie ir panašūs dalykai, kurie įvykdavo bendruomenių susirinkimuose, po kurių kildavo rimti konfliktai dėl smulkmenų ir žmonės išsiskirstydavo.

Vis dėl to, šitai pradėjau suprasti visai nesenai, ir pasikeitė mano požiūris į tuos visus konfliktus. Gal būt galima sakyti kad šiek tiek subrendau. :D Tačiau kai prisimenu save anksčiau, vis galvodavau, kodėl mane, tokį šviežiai atsivertusį taip nešiltai priima senbuviai :D .

Taip ir šitoje temoje atsiprašau, jei išsireiškiau per grubiai, tačiau mano grubumo prašau nepriimti kaip kažkokio asmeninio priešiško nusiteikimo tų žmonių atžvilgiu, kuriems pasakiau kokias pastabas ar netiesiogiai apkaltinau, uždavęs skausmingą klausimą.




Aukštyn