Citata iš: Tomas M. rugsėjo 17, 2012, 00:40:18
Citata iš: Giedrė rugsėjo 16, 2012, 09:58:55
Aš niekada nesupratau, kodėl šv. Bernadeta prieš mirtį turėjo taip kentėti dėl pragulų, kai galima buvo jų išvengti deramai masažuojant žmogų, vartant, įtrinant tepalu. Mano nuomone, tai liudija kitų vienuolyno seserų nejautrumą ir nusikalstamą apsileidimą. Lengva postringauti apie meilę teoriškai, nieko nedarant praktiškai...
Manyčiau tai buvo jos asmeninis pasirinkimas - ji jautė, kad gali pakelti tą kančią ir nusprendė priimti tai. Galima būtų spėti, kad visi mes gauname "pagrindinį" savo gyvenimo kryžių ir kitus "pasirinktinius", kuriuos savo valia galime priimti vardan didesnio šventumo. Panašiai žmonės gali pasirinkti pasninką, ašutinę, savęs plakimą ir pan. Ir nors šiais laikais tokios priemonės daugelio priimamos kaip archaizmas, jos vis dar naudojamos, ir vis padeda žmonėms bent dalele prisidėti prie Didžiosios Kančios.
Citata iš: Mėta rugsėjo 16, 2012, 07:37:06
Esame Dievo sukurti kaip turintys ir kūną ir dvasią, todėl kažkurį laikyti mažiau vertu dėmesio nemanau kad reikia. ;]
Šv. Pranciškus kūną vadino savo ištikimu asiliuku ("mūsų brolis asilas"). Taip jau sukurta, kad asiliukui lemta nešti sielą į šventumo kalną ir kartais tenka nešti, net jei ir nenori ar tingi :D
Tomai, dėl pasninko, na dar ašutinės gal ir galiu pritarti, bet plakimasis - nieko gero. :o Laikau tai atgyvena. Nepyk. ;) Pragulos - joks ne asmeninis apsisprendimas, jos atsiranda dėl pastovios kūno pozicijos sergant, jeigu kūno vietos negauna kraujo, pastoviai atremtos. Žmonės turėjo būti normalūs, o dabar vargšei šv. Bernadetai buvo tik bereikalingi kentėjimai dėl slaugytojų aplaidumo. :no-no: Mane piktina tokie dalykai. Gaunasi kaip anti-tikėjimo liudijimas vienuolyne.
Kantriai priimti kančią įprasminant ją yra visiškai kas kita, nei kentėti skundžiantis, dejuojant ir kaltinant kitus. Išmokti šito - Kristaus mokinystės klausimas. Popiežius Jonas Paulius II būtent dėl to atsisakė gydymo medikamentais, teko skaityti, kad jo spintoje buvo rastas ir saviplakos įrankis. Mums tai - archaika, bet tik dėl to, kad dar esame jauni tikėjime ir gyvename pasaulyje, kurio nuomone reikia visaip stengtis išvengti skausmo ir kančios (nereikia vaiko vestis į tokias vietas kaip ligoninė, bažnyčia ar šermenys, propaguojamas jaunystės kultas ar eutanazija). Bet tai yra primesti mums dalykai ir jie nieko gero neatneš. Lygiai kaip nelabai ką gero atneša ir primesti dalykai tikėjime. Čia, kaip Tomas ir minėjo, labai svarbus laisvanoriško apsisprendimo aspektas.
Katalikų Bažnyčios Katekizmas sako:
CitataMūsų dalyvavimas Kristaus aukoje
618 [...]
Be Kryžiaus nėra kitų laiptų, kuriais galėtume įkopti į dangų.
Pasninkui pritariu, suprantu tai kaip atgailos priemonę ir pagalbą dorybių ugdyme. O ašutinės dėvėjimui, plakimuisi bei kitiems sąmoningiems kūno žalojimo būdams - ne. Galvoju, kad tokie dalykai žmogaus nepadaro šventesniu. Be to, juk kūną esu gavusi kaip dovaną ir mano pareiga deramai juo rūpintis, nenukrypstant į kraštutinumus.
Nežinau, kodėl Bažnyčia šiame laikmety nekalba apie kitas asketines praktikas, gal ir mums čia viešai nederėjo per daug leistis į apmąstymus, juo labiau, kad nei vienas turbūt nepraktikuojame to, apie ką kalbame. Bet, kadangi jau prabilome...
Maceina savo veikale "Saulės giesmė" kalba ir apie tai:
CitataKiek kūnas yra mūsų brolis ir mūsų dvasios išraiška, tiek jis turi būti globojamas ir ugdomas. Bet kiek jis yra mūsų priešas ir gundymas, tiek jis turi būti tramdomas ir varžomas. Pirmuoju atveju kūnas yra šventovė mumyse esančios Šv. Dvasios. Todėl šv. Paulius mums ir liepia: ,,Garbinkite ir nešiokite Dievą savo kūne" (7 Kor 6, 20). Kiekvienas kūno išniekinimas, ypač paleistuvystė, yra kūne gyvenančio Dievo išniekinimas. ,,Kūnas yra ne paleistuvystei, o Viešpačiui" (6, 13). Tačiau mūsasis gyvenimas žemėje yra savotiškos lenktynės, kurių laimikis yra amžinybė. Tuo tarpu kiekvienas, kurs bėga lenktynių, ,,nuo visko susilaiko" (9, 25), kad nepakenktų šiam vienam pagrindiniam uždaviniui. Kūnas šių didžiųjų lenktynių metu kaip tik ir yra savotiška kliūtis, nes jis yra nukreiptas ne į mūsojo bėgimo tikslą, bet visados į mūsų kelio pašalį. Todėl tas pats šv. Paulius, kuris kūną vadina Šv. Dvasios šventove ir liepia jame garbinti bei nešioti Dievą, sako: ,,Aš baudžiu savo kūną ir stengiuos pavergti, kad kartais, kitiems skelbdamas, pats nepasidaryčiau peiktinas " (9, 27). Kitaip sakant, kūnas sudaro mums nuolatinį pavojų, todėl yra reikalingas drausmės ir tvarkos. Tai yra nuostabi priešginybė, kurios mes nei pergalėti, nei: nuo jos pabėgti negalime. Mes galime ją tik iškęsti, laukdami ,,mūsų kūno atpirkimo" (Rom 8, 23).
Ir vis dėlto nors ši priešingybė reiškiasi kiekviename žmoguje, asketinės priemonės turi būti pasirenkamos kiekvieno individualiai:
CitataJi (askezė) turinti būti džiaugsmo, ne nusiminimo šaltinis. Jeigu drausminimas pasiekia tokį laipsnį, kad jis neleidžia dvasiai apsireikšti, jis paneigia kūno prasmę ir virsta nekrikščionišku. Kokia priemonė kūnui drausminti yra tinkama, apsprendžia ne bendra taisyklė, bet individuali kiekvieno prigimtis.
Citata iš: Giedrė rugsėjo 17, 2012, 04:26:11
Tomai, dėl pasninko, na dar ašutinės gal ir galiu pritarti, bet plakimasis - nieko gero. :o Laikau tai atgyvena. Nepyk. ;)
Na, bent jau Jonas Paulius II-is ir Motina Teresė tarp kitų apsimarinimų ir asketinių praktikų vartojo ir savęs plakimą, siekdami labiau susitapatinti su Kristumi. Čia kelios nuorodos, kur kalbama apie tai:
http://articles.cnn.com/2010-01-27/world/pope.flagellate_1_vatican-radio-pope-john-paul-ii-vatican-insider?_s=PM:WORLD
http://www.cbsnews.com/2100-202_162-6143579.html
O kodėl šiais laikais žmonės to nedaro, o gal teisingiau sakyti - jei daro, tai niekam nesigiria? Lietuvoje to gal taip ir nesijaučia, bet JAV žmonės nenori jausti jokio skausmo - absoliučiai. Kai aš kažkada pasakiau, kad mokykloje sėdėdavau pas dantistę ir man dantį gręždavo su virvėmis varomu grąžtu be jokio nuskausminimo, jie žiūrėdavo apstulbę ir nežinia ar tikėdavo... Dar būnant šešerių, mano mama pamenu, sakydavo "pakentėk, būk vyras". Šiais laikais ją, kartu su dantistu tikriausiai į teismą paduotų už "vaiko kankinimą", štai taip pasaulis ir keičiasi...
Dar teko girdėti pasakymą "kam taip reikia akcentuoti tą Kryžiaus kraują ir kančią?". Sakau: "o kaip tu įsivaizduoji atrodant, ant kryžiaus kabantį kruviną negyvą ir visiškai sudaužytą kūną? Ar tu gali tą vaizdą švelniais žodžiais nupasakoti?" :-\
Grįžtant prie temos, visada reikia elgtis, kad neperlenkti lazdos ir manau ta Maceinos citata duoda labai gerus rėmus. Yra tokia legenda, kad Šv. Pranciškus Asyžietis po mirties turėjo skaistykloje praleisti dvi dienas, nes pernelyg savo kūną vertė kentėti... tačiau nemanau, kad bent vienas iš mūsų sugebės Šv. Pranciškų kūno apmarinime viršyti ;)
CitataYra tokia legenda, kad Šv. Pranciškus Asyžietis po mirties turėjo skaistykloje praleisti dvi dienas, nes pernelyg savo kūną vertė kentėti... tačiau nemanau, kad bent vienas iš mūsų sugebės Šv. Pranciškų kūno apmarinime viršyti
Nežinia, kaip Pranciškus gyveno iki atsivertimo, o atsiversti niekada ne vėlu kiekvienam ;)
(Oi prisišnekėsim čia mes O:-) )
Kad neperlenkt lazdos su kūno apsimarinimais tai taip, bet dar klausimas - ar tikrai Dievas nori iš manęs tokių dalykų? Galvoju, kad vis tik svarbiausias dalykas yra meilė Dievui, artimui ir sau. O stengiantis mylėti yra pakankamai progų savojo "aš" apsimarinimams.
Teisingas pastebėjimas, Janina, meilė - virš visko ir ji yra geriausias vidinis kompasas.
Bet ar tikrai mes žinome, kas ta meilė yr? :-\
Citata iš: Silvija rugsėjo 17, 2012, 13:58:35
Bet ar tikrai mes žinome, kas ta meilė yr? :-\
Tvirtinti, kad tikrai žinau, negaliu. Tik stengiuosi su kitais elgtis taip, kaip norėčiau, kad su manimi būtų elgiamasi.
Citata iš: Janina rugsėjo 17, 2012, 06:03:24
Pasninkui pritariu, suprantu tai kaip atgailos priemonę ir pagalbą dorybių ugdyme. O ašutinės dėvėjimui, plakimuisi bei kitiems sąmoningiems kūno žalojimo būdams - ne. Galvoju, kad tokie dalykai žmogaus nepadaro šventesniu.
Norėjau pasakyt - pritariu tokiam pasninkui, kuris nealina sveikatos.
Gražus tekstas apie pasninką ( http://www.vitaconsecrata.lt/tikro-pasninko-budas ):
Tikras pasninkas gali būti ir šventės metas, kai tu gali:
Susilaikyti nuo kitų teisimo – švęsti Kristaus buvimą juose.
Nesureikšminti skirtumų – švęsti viso gyvenimo vienybę.
Nepasiduoti tariamai tamsai – švęsti šviesos tikrovę.
Susilaikyti nuo liguistų minčių – džiaugtis Dievo gydančia jėga.
Nekalbėti niekinančių žodžių – džiaugtis tyrinančiais žodžiais.
Susilaikyti nuo nepasitenkinimo – švęsti dėkingumą.
Susilaikyti nuo pykčio – švęsti kantrumą.
Susilaikyti nuo pesimizmo – švęsti optimizmą.
Susilaikyti nuo nerimo – gėrėtis Dievo Apvaizda.
Susilaikyti nuo priekaištų – švęsti kito pripažinimą.
Susilaikyti nuo negatyvumo – džiaugtis pritarimu.
Susilaikyti nuo nuolatinės įtampos – švęsti nuolatinę maldą.
Susilaikyti nuo priešiškumo – švęsti nesipriešinimą.
Susilaikyti nuo kartėlio – švęsti atleidimą.
Susilaikyti nuo rūpinimosi savimi – švęsti jautrumą kitiems.
Susilaikyti nuo asmeninio teisumo – švęsti visuotinę tiesą.
Susilaikyti nuo baimės – švęsti viltį.
Susilaikyti nuo apsnūdimo – švęsti entuziazmą.
Susilaikyti nuo įtarumo – laikytis tiesos.
Susilaikyti nuo minčių, kurios atima drąsą – džiaugtis įkvepiančiais pažadais.
Susilaikyti nuo liūdesio šešėlių – švęsti saulėtą giedrą.
Susilaikyti nuo tuščių plepalų – švęsti prasmingą tylą.
Nepasiduoti slegiančioms problemoms – švęsti stiprinančią maldą.
Žinomas rusų aktorius ir režisierius P. Mamonovas (filmas "Sala") pasakodamas apie mažai kam žinomą reiškinį, kilusį iš krikščionybės Bizantijoje ir prigijusį tik Rusijoje – asketiškuosius jurodivyjie (nežinau, kaip išverst, prasmė būtų – kaip Dievo kvaileliai) pasakė tokią išmintį: "nereiktų smalsauti apie nepasiekiamus dalykus". Tai vat, mūsų kalbos apie kraštutines asketines praktikas irgi yra smalsavimas apie tai, ko patys nesam patyrę ir turbūt nei nesiruošiam praktikuoti. Bet tai, kad mažai apie tai žinom, turbūt nėra priežastis daryti išvadom ir nuspręsti - gerai tai ar blogai.
Kas supranta rusiškai siūlau pažiūrėt dokumentinį filmą, kuriame ir pasakojama apie tą mūsų protu nesuvokiamą reiškinį Rusijoje, kraštutinę atsidavimo Tiesai formą, subrandinusią ne vieną šventąjį, bet kuri šiandien jau laikoma išnykusia.
http://www.youtube.com/watch?v=MDEaJ2xSzRQ&list=LL2ayw0kXZ5A3_4ZUez436Aw&feature=mh_lolz (http://www.youtube.com/watch?v=MDEaJ2xSzRQ&list=LL2ayw0kXZ5A3_4ZUez436Aw&feature=mh_lolz)
Filmas labai įdomus – pažiūrėjau. Gal tokios ekstremalios praktikos ir subrandina šventuosius, bet aš laikausi nuomonės, kad jos pernelyg drastiškos, kažkokios nežmoniškos. Rusijoje vis dar gajos neįgaliųjų persekiojimo, niekinimo ir net fizinio jų sunaikinimo ligoninėse tradicijos. (Lietuvos visuomenė daug to blogio perėmė per sovietinį laikotarpį. Net ir dabar į negalią turintį dažnai žiūrima kaip į nepilnavertį. Vien ko vertas diskriminacinis posakis « dirbame su neįgaliaisiais » - tarsi jie būtų kokios besielės plytos statyboje.) Tad visai logiška, kad jiems likdavo vienintelė priebėga – Dievas, kuris kenčiančiuosius ir apdovanodavo didelėmis malonėmis. Tokia tradicija kilo tikrai ne iš Dievo, kur jau ten. Ji pagrįsta Rusijoje egzistuojančiu beatodairišku žiaurumu ligoniams, moraliniu jų nužmoginimu ir nuvertinimu iki gyvulio lygmens, bet Jėzus net aukščiausio lygio nežmoniškumą, matyt, sugebėjo perkeisti ir paversti gėriu.
CitataGal tokios ekstremalios praktikos ir subrandina šventuosius, bet aš laikausi nuomonės, kad jos pernelyg drastiškos, kažkokios nežmoniškos.
Giedre, nepyk, bet man atrodo, kad tu nepagavai minties ;) Ne praktikos subrandino jurodivus, o kaip sakiau – kraštutinis atsidavimas Tiesai, ėjimas iki ribos, kai Tiesa yra aukščiau visko – sotumo, rūbo, pastogės ar gero vardo visuomenėj. Jie patys pasirinko tokiais būti, o praktikos, galima sakyti, jau gimė po to (galbūt tų praktikų laikėsi jų pasekėjai).
Mane tai labiau domina tai, kad šie žmonės savo dvasios jėga galėjo įveikti tokius veikėjus kaip Ivanas Rūstusis su visa jo kariauna, kad būdami tokioje jautrioje dvasinėje būsenoje jie galėjo regėti tai, ko nematė visi kiti (pavyzdys su Dievo Motinos ikona). Kažkodėl man tai primena Jėzaus pasakymą "kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius" (Jn 14, 12). Ir nebuvo taip, kad jiems buvo belikus vienintelė priebėga - Dievas, kaip tu sakai (jei Dievo ieškom tik neviltyje, anoks čia tikėjimas!)
Tokių neįtikėtinai laisvų savo dvasia žmonių, nebijančių išbandymų nei kūnui nei sielai, labai laukčiau tarp kandidatų į seimą, jiems tikrai vertėtų pasižiūrėti šį filmą arba perskaityt knygą - Cezary Wodzinski ,,Šv. idiotas (http://www.aidai.lt/?pid=95&cid=9&id=274)". Kam įdomu, knygos recenziją galima pasiskaityti čia (http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2008~ISSN_1392-7450.N_26_54.PG_183-185/DS.002.0.01.ARTIC).
Žiūriu, kad su savo nuorodom "nuvairavau" į šoną :), atsiprašau. Peršokau ir Janinos pasiūlytą tokį gražų tekstą apie ŠIUOLAIKINĘ askezę. Iš tiesų šis laikmetis - jau kitas, o Viešpats liepia stebėt laiko ženklus.
Gal ne visi yra skaitę dokumentą, kurį 2006-ais surašė Lietuvos vyskupai: http://lvk.lcn.lt/naujienos/,91 (http://lvk.lcn.lt/naujienos/,91)
Labas visiems. Pastebėsiu, kad šitoj temoj apie asketines praktikas yra pamirštas vienas dalykas - atgaila. Be jos, kad ir kokie gražūs tekstai būtų išrašyti pergamentuose, kaip ir praktikos, pasilieka bevaisiai.
Sveikas, keliaujantis ir ieškantis žmogau, tikiuosi tavo kelionės ir ieškojimai bus vaisingi!
Tiesa, kad asketinės praktikos gali būti naudojamos atgailai, bet kaip ir malda, bei kitos dvasinės pratybos, gali būti naudojamos įvairiems tikslams: prašymams, aukoms už intencijas ir pan.
P.S. Kad geriau susipažintume, siūlau parašyti ir į šias skiltis ;)
http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,25.0.html
ir
http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,23.0.html
Taip, apie atgailą reiktų plačiau pakalbėti, paspaudę prieš tai mano įdėtą nuorodą, skaitome:
CitataDieviškąja teise visi tikintieji, kiekvienas sau tinkamu būdu, įpareigojami daryti atgailą, bet, siekiant, kad visi tarpusavyje būtų sujungti bendru atgailos laikymusi, yra nustatytos atgailos dienos, kai tikintieji ypatingu būdu dalyvauja malda, atlieka gailestingumo ir meilės darbus, aukoja save, ištikimiau atlikdami savo pareigas ir ypač laikydamiesi pasninko ir abstinencijos (plg. CIC kan. 1249)
Mūsų visų bendra atgaila, kaip ir bendra malda, duoda daugiau gražių rezultatų, nei pavienė, todėl galima susitart ne vien melstis, bet ir papasnikaut kartu, nelaukiant gavėnios :angel-2:
Išvis, jei kas mano, kad rūpindamasis tik savo išganymu pasieks dangų, tai labai klysta. Pamenu vienose atsinaujinimo dienose Kaune pranciškonas t. Severinas kalbėjo apie atgailos sakramentą - yra labai svarbu suvokt, kad tai atliekame ne sau, o visos Bažnyčios labui.
Taip, Tomai, aš būtinai tai padarysiu - prisistatysiu, jeigu pasiliksiu čia ilgėliau. Net nežinau, kodėl esu čia. tikriausiai, silpnumo akimirka, ir noras pasišnekėti kai labai vieniša kartais.. Bet šiandien galva tuščia, net barška ir čia pas jus kaip tai tuščia irgi: tiek narių, o kalbat tik trise-keturiese. Chebryte, drąsiau. Atsiprašau, galbūt aš čia visai ne į temą.
Dėl pasnikavimo kartu su kažkuo - idėja 'genialiaque!'. Man taip sunku paskutiniu metu išgyventi penktadienius nevalgius. Silvija, gal palaikytum mane šį penktadienį?
Dar viena susijusi tema, apie mažus dalykus sielai, kuriuos galime atlikti kasdieniniame gyvenime:
http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,150.0.html
Kaip jau esame kažkada šnekėję temoje "Liga, išbandymas – prakeikimas ar palaiminimas?" (http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,107.0.html), kai kurių situacijų gyvenime nepasirenkam patys, jas tiesiog mums duota išgyvent. Bet kaip priimsime jas – dejuodami, pykdami, o gal aukodami skausmą – didelis skirtumas.
Pradėjau skaityti J. Düring OSB ,,Su smurtu susidūrus" ir radau įdomų pasakojimą apie tai, kad yra tam tikra skausmo riba, kurią treniruojantis galima praplėsti, nukelti. Nes mes labai dažnai net nepriėję jos, jau gūžiamės bijodami patirti skausmą. Tuo tarpu nusprendę stoti su šiuo išbandymu ,,veidas į veidą", galime tai panaudoti kilniems tikslams :angel-2:. Pasirodo tas pats, ką mes vadiname ,,paaukoti už ką nors", gali būti apibūdinama ir šitaip: ,,Sąmoningai iškęstas, prisiimtas, ne atmestas, bet ir neieškomas skausmas gali suteikti didžiulės jėgos, pranokstančios asmens galimybes".
Citata1988 metais aš pats patyriau tai savo kailiu. Buvau išvykęs ilgesniam laikui į Tanzaniją. Dirbau atokiose, nuošaliose misijų vietose. Nepamenu, kada pradėjau jausti savyje beveik neišsenkančios energijos antplūdį. Tiesiog nebesugebėjau pavargti. Dienomis be poilsio keliavau nuotykių ir pavojų pilnais keliais. Naktimis iki vėlumos, kartais iki ryto prie žvakių šviesos rašiau laiškus giminėms ir draugams į namus. Šiai būsenai užsitęsus, viename iš laiškų rašiau: ,,Nežinau, kas man atsitiko. Esu pilnas jėgų ir energijos. Atrodo lyg koks angelas mane stumtų ar neštų". Po kelių savaičių vienoje misijų stovykloje mane pasiekė ilgiau keliavęs laiškas iš tėvynės. Jame buvo parašyta, kad mano močiutė guli mirties patale. Žaibo greitumu suvokiau, jog mano energijos antplūdis turi būti kaip nors susijęs su močiutės padėtimi. ,,Žinojau" ir tai, kad ji jau mirė.
Sugrįžęs į Vokietiją, sužinojau, kaip viskas įvyko. Mano močiutė staiga susirgo labai skausminga gerklų vėžio forma. Nebebuvo jokios vilties. Mano tėvai suvokė, kad ji neturi likti ligoninėje, bet grįžti į namus ir čia numirti. Namuose jie pasirūpino močiutės slaugymu. Tik nuo nežmoniškų skausmų negelbėjo niekas. Gydytojas norėjo mano močiutei duoti nuskausminamųjų vaistų, bet ji su šypsena atsisakė paaiškindama: ,,Aš mielai juos iškęsiu už Johanesą". (Johanesas – tai mano krikšto vardas) Ir aš, visiškai nieko apie tai nenutuokdamas, tiesiogiai jutau šios aukos poveikį, būdamas už 7000 km Afrikos savanoje, tarsi ,,angelas būtų mane stūmęs!"
Nuo to laiko esu nepajudinamai įsitikinęs iškentėto skausmo poveikiu bei jėga ir praktikuoju tai pats, kiek tik pajėgiu. Juk mūsų kasdienybė teikia pakankamai progų, ir ne tik lankantis pas dantistą. Jei naktį negaliu miegoti, ar atsitinka koks nemalonumas, įsivaizduoju žmogų, kuriam, mano manymu reikėtų tokio užnugario vėjo, ištariu mintyse jo vardą ir tyliai sakau: ,,Dėl tavęs aš tai mielai iškęsiu." Dažniausiai nemaloni situacija tokiais atvejais praranda savo baisumą.Mano nuotaika nuskaidrėja arba aš užmiegu. Beje, man nesvarbu patikrinti, ar ir adresatas patyrė juntamą poveikį. Poveikio, kurį jutau ,,angelo stumiamas", man visiškai pakanka.
Bernardinuose radau gražią ištrauką, kuri siejasi tiek su askeze gyvenime, tiek maldoje (mintys apie maldą labai tinka Jėzaus Maldos praktikai):
CitataMistiką šv. Kryžiaus Jonas apibrėžė kaip asmeninio santykio judėjimą link paslėptojo, tačiau nuolat esančio Dievo. Žmogus, gyvenantis su Dievu, sako ne tik: ,,Aš tikiu Dievu", bet taip pat ir: ,,Aš tikiu į Tave, Dieve" bei ,,Aš tikiu Tavimi, Dieve". Šiame tikėjime glūdi atsigręžimas į aplinkui esančius žmones ir visą kūriniją. Kelias, vedantis į tikslą, yra meilė, pagal kurią būsime teisiami savo gyvenimo vakarą. Žinoma, pasitikėjimas Dievu visų pirma reiškia ne tik savęs, daiktų ar žmonių, bet taip pat ir iškreipto Dievo paveikslo, kurį dažnai susikuriame, atsižadėjimą.
Kaip kita tos pačios monetos pusė mistikoje ir draugystėje reikalinga Dievo ir artimo meilės askezė, kurią šventasis supranta ne tiek kaip kūniškus apsimarinimus, kiek nuolatinę maldą ir tarnystę artimui. Malda – pačioje sielos gelmėje gyvenančio Dievo klausymasis. Kad įsisąmonintume esantį Dievą, turime nutilti. Dievas ir žmogus susitinka kaip mylimieji, kurie tampa artimesni tyloje nei žodžių gausybėje.
Kad pasiektų vidinę vienybę su Dievu, žmogus turi būti laisvas nuo visų saitų; tapti ,,tuščias" nuo įspūdžių bei visų kūrinių, kad savo viduje būtų pralaidus persmelkiančiam ,,dieviškos meilės spinduliui". Jonas moko, jog turime palikti savo ,,triūsą" ir įžengti į nieko neveikimą, viską palikti. Dievas – Slėpinys, į kurį turėtume leistis gramzdinami. Ilsėtis, leistis į gelmę, leistis nešamam – pagrindinės šv. Kryžiaus Jono naudojamos sąvokos.
Maldoje nereikia daug žodžių; dar daugiau – turėtume išsivaduoti nuo minčių keliamo triukšmo. Žmogus, kaip priimantysis, gali leistis būti perkeičiamas Dievo. Šis perkeitimas yra sielos skaistinimas, skausmingas sielai ir Kryžiaus Jono vadinamas tamsiąja naktimi. Tačiau jis būtinas, norint pasiekti Šviesą, aiškią ir gryną Dievo kontempliaciją.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-12-14-sv-kryziaus-jonas/92051
Citata iš: Tomas M. gruodžio 18, 2012, 12:56:57
Citata
Kaip kita tos pačios monetos pusė mistikoje ir draugystėje reikalinga Dievo ir artimo meilės askezė, kurią šventasis supranta ne tiek kaip kūniškus apsimarinimus, kiek nuolatinę maldą ir tarnystę artimui.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-12-14-sv-kryziaus-jonas/92051
Iš tiesų, apie tai jau yra užsiminus Janina čia:
Citata iš: Janina rugsėjo 17, 2012, 13:42:27
Kad neperlenkt lazdos su kūno apsimarinimais tai taip, bet dar klausimas - ar tikrai Dievas nori iš manęs tokių dalykų? Galvoju, kad vis tik svarbiausias dalykas yra meilė Dievui, artimui ir sau. O stengiantis mylėti yra pakankamai progų savojo "aš" apsimarinimams.
Kita vertus, pas šv. Kryžiaus Joną tie dalykai (kūno askezė, malda, artimo ir Dievo meilė) ėjo greta. Kaip žinoma, norėdamas kartu su šv. Terese Aviliete atnaujinti Karmelitų ordiną, jis buvo patekęs į nereformuotųjų karmelitų nemalonę, kurie paskelbė jį maištininku ir įkalino. Tada šv. Kryžiaus Jonas ir išgyveno savo tamsiąją sielos naktį, kuri kelionėje į Dievo artumą jį tik dar labiau subrandino.
Čia yra trys straipsniai (http://www.zodistarpmusu.lt/2009/09-10/), kuriuose galima daugiau apie jį pasiskaityti. Man asmeniškai svarbi vieta yra ši:
CitataIki perkeitimo dažnai patiriame tam tikrą nedarną tarp to, kaip mes gyvename, ir kaip norėtume gyventi. Mumyse giliai slypintis vienybės su Dievu troškimas mus tam tikra prasme verčia nekantrauti ir netgi nusivilti. Kartais kaip paklaikę trokštame pabėgti nuo šio gyvenimo sąlygų (plg. Gyvoji meilės liepsna, 1, 36). Taigi, kaip minėjome, mus kankina nedarna tarp tikrovės ir troškimų. Bet pradėjus veikti Dievo galybei ir malonei viskas pasikeičia. Imame gyventi darnoje su Dievu. Nedarna išsisklaido ir mes pajuntame gyvenantys tokį gyvenimą, kokį Dievas mus prašo gyventi. Mūsų valia ir Dievo valia tampa viena.
Tai galbūt galima būtų daryti išvadą, kad gyvenimas pats mums tuos iššūkius duoda ir patiems jų ieškoti net nereikia, turim kiekvienas "savus kalėjimus" :). Ir stengtis gyventi kaip gyveno kiti, bandant prisitaikyti jų patirtis ( ir askezę taip pat), nereikia. Svarbiau atpažinti, kame esame kiekvienas, nes kiekvienam iš mūsų Dievas yra numatęs savo.
Dėl Jėzaus maldos. Ji kaip žinome kilusi iš rytų, stačiatikių ortodoksų, kurie turi galingą šios maldos mokyklos istoriją su šimtamete patirtimi. Man iškilo vienas klausimas besidomint ja: ar lietuviškas maldos vertimas, konkrečiau žodis ,pasigailėk', pilnai atitinka senoviškojo slavų ,pomyluj' prasmę, (žiūrint į žodžio etimologiją: 'mylyj' = mielas, malonus; tai 'pomyluj' = 'pasigalilėk maloningai' arba 'būk mielas, pasigailėk')? :-\ Bet čia kiek nukrypau.
Norėjau pasakyti ką kita: teko girdėti ne vieną stačiatikį kritikuojant katalikų šventųjų (tame tarpe Teresės Avilietės) maldos patirtis, kai šie pasakodami apie palaimingą jausmą panirus į Dievo meilę, iššaukdavo stačiatikių kritiką dėl malonumų ieškojimų maldoje. Minėtuose straipsniuose (http://www.zodistarpmusu.lt/2009/09-10/str3/) randu tą patį (apie patiriamą džiaugsmą) ir pas šv. Kryžiaus Joną, ir manau, kad vakarų krikščionys savo maldos praktikas apibūdindavę kitais žodžiais, bet tai nebuvo malonumų ieškojimas, o greičiau jau maldos askezės vaisius.
CitataDievas su mumis būna labai asmeniškai. Bet ką tai reiškia? Ar Jis mus patylomis slapčia stebi? Ar dėmisi mūsų klaidas, kad galėtų mus pataisyti ar netgi nubausti? Jonas sako, kad ne. Dievas yra su mumis kaip švelnus mylintysis, kaip Tas, kurio meilė turi galią mus visiškai perkeisti. ,,Juk meilė niekada nebūna dyka, ji nuolat veikia, – rašo Kryžiaus Jonas, – visada visur skleisdama kaitrios ugnies liepsnas... jos žaizdos kaip švelniausi jautrios meilės pliūpsniai." Kitoje vietoje Jonas rašo: ,,Džiaugsmingai ir smagiai ji užsiima meilės menu ir meilės žaidimais, it vedybų rūmuose Ahasueras su Estera (Est 2, 16–18). Dievas čia parodo savo malones... kad šioje sieloje išsipildytų tai, ką Jis pasakė Patarlių knygoje: ,,Kasdien buvau jo džiaugsmas, visad prieš jį džiūgaudama, džiūgaudama jo gyvenamame pasaulyje, rasdama džiaugsmo žmonijoje" (Pat 8, 30–31)" (Gyvoji meilės liepsna, 1,8).
Apie Teresę nelabai daug žinau, bet toks jausmas, kad Šv. Kryžiaus Jonas žinojo, kad dvasinis smaližiavimas prie gero neprives:
CitataBūdamas Beaso karmeličių dvasios tėvu, jis gilino savo įžvalgas apie sekimą nukryžiuotuoju Kristumi ir visuomet buvo geras ir išmintingas sielų vadovas. Kad būtų lengviau suprasti jo mintis apie ,,Kopimą į Karmelio Kalną", Jonas nupiešė Karmelio kalno schemą – taip atsakydamas į klausimą, kuris kelias veda į tikslą, pavaizduodamas Nada (Nieko) kelią. Jis aaiškino seserims, jog reikia siekti būtent šito NADA, ne kūno ar dvasios džiaugsmų, kurie būtų apgaulė ir nenuvestų į vienybės su Dievu viršūnę.
Ortodoksai irgi teisūs, kad griežtai įspėja. Manau čia svarbu yra tai, kad nėra blogai patirti dvasinio džiaugsmo išgyvenimus, bet yra blogai jų siekti. T.y. melstis reikia dėl Dievo, bet ne siekiant patirtį tam tikrą dvasinį išgyvenimą :-\
Citata iš: Tomas M. gruodžio 19, 2012, 12:02:04
Manau čia svarbu yra tai, kad nėra blogai patirti dvasinio džiaugsmo išgyvenimus, bet yra blogai jų siekti. T.y. melstis reikia dėl Dievo, bet ne siekiant patirtį tam tikrą dvasinį išgyvenimą :-\
Aš tą patį ir norėjau pasakyti. Bei atkreipti dėmesį iš kur kyla nesusipratimai tarp vakarų ir rytų krikščionių. Štai kad ir jau ne kartą mūsų cituotas Maskvos dvasinės akademijos profesorius Osipovas (http://www.youtube.com/watch?v=uOy4OCrOBBQ) - klausykit nuo 17:50 - pamini ne vien šv. Teresę, bet ir šv. Pranciškų kaip klaidatikį. Liūdna.
Jis ir saviškius palinksniuoja kartais :)
Žmogus ieško tiesos, ką padarysi, kad toks gana negatyvus tam tikrais klausimais. Kaltinimas, kad Šv. Pranciškus buvo puikybėje tai juokingas, žinant, kad šventasis vos neatidavė galų iš kuklumo ir nusižeminimo, kai buvo priverstas tapti pranciškonų ordino vadovu.
Tikriausiai jei taip nutiktų, kad kažkas iš ortodoksų šventųjų gautų Kristaus Žaizdas, tai vargšą iškart atskirtų nuo bažnyčios... nors ir katalikams nesaldu buvo... taip jau yra, kad tikros Žaizdos yra kančios simbolis.
O šiaip niekam nėra paslaptis, kad šventieji buvo žmonės, o ne angelai, todėl be abejo gali būti tam tikrų netobulumų. Panagrinėjus ortodoksų šventuosius, tai irgi galima visokių "kabliukų" prirankioti, pradedant nuo Šv. Kirilo ir jo pasekėjų užmuštos graikų filosofės. Bet tikriausiai neapsimoka žaisti žaidimo "mano šventasis kietesnis už tavo šventąjį" :D
Ir dar jei grįžtant pie asketo Šv. Kryžiaus Jono, radau čia tokius jo žodžius, kurie pailiustruoja, kaip siekiant šventumo viskas atrodo dviprasmiškai (matyt iš to ir kilo daugelis nesusipratimų):
CitataKad pasiektum pasitenkinimą viskuo, netrokšk pasitenkinimo iš nieko, kad įgytum viską, netrokšk nieko turėti, kad taptum viskuo, netrokšk būti niekas, kad pažintum viską, netrokšk nieko žinoti, kad pasiektum tikriausią pasitenkinimą, turi eiti nesimėgavimo keliu, kad pažintum tai, ko nepažįsti, turi eiti nežinojimo keliu, kad įgytum tai, ko neturi, turi eiti neturėjimo keliu.
Šie žodžiai išteisina visus mūsų šventuosius (ypač Teresėlę), taip nesuprastus ir kritikuotus kai kurių stačiatikių. Atkreipdamas dėmesį į netvarkingus troškimus, kas yra paprasčiausi prisirišimai, Šv. Kryžiaus Jonas ragina neprisirišti prie nieko, šitaip išlaisvinant širdį ir leidžiant jai augti dvasioje. Tą padarė ir Šv. Pranciškus, ir Šv. Teresė iš Lizje, ir kiti šventieji.
Apie tikrąją pasninko prasmę mons. Gianfranco Ravasi:
CitataPasninkas – tai pagrindinė Jėzaus ir fariziejų bei krikštytojo mokinių priešpriešos tema. Iš pirmo žvilgsnio Kristus tarsi panaikina daugeliui religijų būdingą paprotį (prisiminkime žydų pasninką per 'Kippur' šventę ar islamui būdingą ramadano mėnesį): ,,Argi gali vestuvių svečiai pasninkauti, kol su jais yra jaunikis? Kol jie turi su savimi jaunikį, jie negali pasninkauti." (Mk 2,19). Tačiau iškart po to seka kitas sakinys, apibrėžiantis Bažnyčios laiką, ateisiantį, kai Jėzus tarp mūsų nebegyvens istoriškai: ,,Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tą dieną, jie pasninkaus" (Mk 2,20).
Todėl pasninkas gyvas krikščionių dvasingume kaip atgailos, atsiribojant nuo daiktų, ženklas ir kaip artimo meilės tiems, kurie pasninkauja iš skurdo ir būtinybės, išraiška. Pats Jėzus Kalno pamoksle atskleidė tikrus pasninko bruožus, kurie jį paverčia tikru vidiniu poelgiu, o ne vien išorinėmis apeigomis: ,,Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. [...] O tu pasninkaudamas pasitepk [aliejumi]galvą ir nusiprausk veidą, 18 kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje[...]" (Mt 6,16-18).
Taip Jėzus laikėsi pranašų, kurie, nors pripažindami, pasninko apeigas, ieškojo jo tikrosios prasmės, susijusios su teisingu gyvenimu, mokymo. Šiuo požiūriu pavyzdys yra Izaijo tekstas (plg. Iz 58,1-12), iš kurio pacituosiu tik kelis svarbius sakinius: ,,Pasninkas, kokio aš noriu, tai – nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, pavergtiesiems duot laisvę, sulaužyt bet kokį jungą. Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius nuogą, neatsukti nugaros saviesiems" (Iz 58, 6-7).
Man atrodo prie temos ištrauka iš
Летопись Серафимо-Дивеевского монастыря
Глава VI
Письменные наставления отца Серафима Atsiprašau, kad neišverčiau.
Citata12. О подвигах
Не должно предпринимать подвигов сверх меры, а стараться, чтобы друг — плоть наша — был верен и способен к творению добродетелей.
Надобно идти средним путем, не уклоняясь ни на десно, ни на шуе (Притч. 4, 27):духу давать духовное, а телу телесное, потребное для содержания временной жизни. Не должно также и общественной жизни отказывать в том, чего она законно требует от нас, по словам Писания: воздадите кесарево кесареви и Божия Богови (Мф. 22,21).
Должно снисходить и душе своей в ее немощах и несовершенствах и терпеть свои недостатки, как терпим недостатки ближних, но не облениться и непрестанно побуждать себя к лучшему.
Употребил ли ты много пищи или сделал другое что, сродное слабости человеческой, не возмущайся, не прибавляй вреда ко вреду; но мужественно подвигнув себя к исправлению, старайся сохранить мир душевный, по слову Апостола: блажен не осуждаяй себе, о нем же искушается (Рим. 14, 22). Тот же смысл заключают в себе и слова Спасителя: аще не обратитеся и будете яко дети, не внидете в Царство Небесное (Мф. 18, 3).
Тело, изможденное трудом или болезнями, должно подкреплять умеренным сном, пищею и питием, не наблюдая даже и времени. Иисус Христос, тотчас по воскресении дщери Иаировой от смерти, повелел дати ей ясти (Лк. 8,55).
Всякий успех в чем-либо мы должны относить ко Господу и говорить с пророком: не нам, Господи, не нам, но имени Твоему даждь славу (Пс. 113,9).
Лет до тридцати пяти, то есть до преполовения земной жизни, велик подвиг бывает человеку в сохранении себя, и многие в сии лета не устаивают в добродетели, но совращаются с правого пути к собственным пожеланиям, как о сем св. Василий Великий свидетельствует (Беседа на начал. Притч., с. 305): многие много собрали в юности, но посреде ясития бывши, воставшим на них искушениям от духов лукавствия, не стерпели волнения и всего того лишились.
Чтобы не испытать такого превращения, надобно поставить себя как на мериле испытания и внимательно наблюдать всю жизнь за собою, по учению св. Исаака Сирина: якоже на мериле приличествует извесити коемуждо жительство свое (Сл. 40).
Kai kuriems asketizmas pirmoje eilėje asocijuojasi su kančia, griežtais apsimarinimais ir pan. Kartais mes net pagalvojame - kaip tie žmonės save gali taip kankinti... Noriu pasidalinti dar keliomis geromis benediktinų vyresniojo tėvo Petro įžvalgomis.
Žodis asketika kilęs iš žodžio, kurio tiesioginė reikšmė yra pratybos, treniruotė, todėl asketizmą galima palyginti su sportu.
Sportininko gyvenimas yra dažnos treniruotės ir reti pasirodymai, kurių metu reikia atiduoti visas savo jėgas. Nors iš pradžių treniruotės yra sunkios, bet kas sportavę, turėjote pastebėti, kad kuo toliau, tuo tas sunkumas mažėja, o vėliau net pasiilgsti to malonaus nuovargio po treniruotės, jautiesi, kad gerai "padirbėjai". Panašiai yra ir su asketinėmis pratybomis - pradžia sunki, bet kuo toliau, tuo labiau kūnas ir protas pripranta, praktikos tampa ne tokios sunkios. Jei mes pamatytume visą tą vargą, per kurį pereina profesionalūs sportininkai, gal taip pat pasakytume, kad jiems "stogas pavažiavo", kad taip save mūčija? ;D
Profesionalių sportininkų tarpe yra posakis: "Jei šiandien nesitreniruoju ir nesistengiu pagerinti savo rezultatų, vadinasi tuo pat metu, kiti sportininkai mane vejasi ir lenkia". Šis posakis labai tinka ir dvasinėje plotmėje, nes Dangų reikia užkariauti ir niekas be mūsų to nepadarys.
Sportininkų fizinė forma turi būti nepriekaištinga, bet kiekvienas žmogus turi palaikyti pakankamą fizinę formą. Kas atsitiktų, jei ilgą laiką nesportavę, mes šoktume į sporto batelius ir greitai nubėgtume 5 km, o gal net 10 km? Tikriausiai sekančią dieną nuo raumenų skausmo gulėtume pasliki lovoje ;D
Taigi, reikia treniruotis pastoviai ir po truputį tie 10 km taps ne tokie jau baisūs! O kas žino, kiek iki Dangaus tų kilometrų... :-\
Įdomus straipsnis apie kasdieninį kūno varginimą, apmarinimą: Daily Bodily Penances: Examples and Tips (http://taylormarshall.com/2014/01/daily-bodily-penances-examples-and-tips.html).
Džiugu, kad mano netyčia atrastas akmenukas bate (http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,212.0.html) taip pat pateko į sąrašą, bet pasirodo dėl jo buvimo bate reikia dar ir su dvasios tėvu pasitarti ;D
(http://taylormarshall.com/wp-content/uploads/2014/01/Saint-Jerome.jpg)
Vienas idėją man pateikė Šv. Faustina.
Kuomet ji sunkiai sirgo ir jau jai buvo gygytojo uždrausta keltis iš lovos ir eiti bent į Mišias ar pasninkauti ar kitaip save aukoti, tuomet norėdama nors mažytį apsimarinimą padaryti, ji miegodavo be pagalvės.
Daugeliui miegas be pagalvės yra gana nepatogus būdas, o kitiems galbūt visai gerai ir be pagalvės, tuomet tai nesiskaitytų kaip savęs apmarinimas ar atsisakymas patogumo.
Iš Tomo nuorodos "Daily Bodily Penances: Examples and Tips" viena iš praktikų - miegas ant grindų (sleeping on the floor).
Vaikystėje dėl stuburo problemų keletą metų miegojau ant specialios lentos įdėtos į lovą. Ilgainiui pripratau, gal todėl visokiuose žygiuose ir piligriminiuose manęs nevargina miegojimas kietai. Tai tikriausia ir neužsiskaitytų man tokia praktika? :-)
Toje svetainėje viena iš minimų praktikų yra miego apribojimas. Iš tiesų jokia naujiena, juk skaitant psalmes pastoviai girdime apie naktį besimeldžiančius Dievo tarnus [-o<
Tačiau ar galima tai pritaikyti kasdieniniame gyvenime? Jei keltumės vidurnaktį ar prieš gaidžiams užgiedant, melstis Aušrinės, tikriausiai dauguma palaikytų mus fanatikais ar ne? ;D
Benediktinas tėvas Petras pasakojo, kad vienas pirmųjų amžių krikščionybės tėvų Tertulionas (http://www.kks.lcn.lt/index.php/tinklarastis/zingsniai-ir-stabtelejimai/tertulionas/), savo raštuose apie tuometinių (III a.) krikščionių tikėjimo praktikas, minėjo, kad pasauliečių tarpe buvęs normalus dalykas - visai šeimai keltis vidury nakties melstis Aušrinės :)
Geras straipsnis apie krikščionišką askezę.
Cit. 1. "Mes pamiršome kūnišką askezės pobūdį; šiandien Bažnyčia iš krikščionio laukia tik asmeninės moralinės darnos, paklusnumo visuomenės interesų įsakymams, kuris būtinas, ir priimamas kaip savaime suprantamas. Krikščioniškas gyvenimas apsiriboja tam tikru elgesio būdu, gerų manierų kodu; jau kelis dešimtmečius neperduodama esminė krikščioniško gyvenimo šerdis, todėl ir askezės sąvoka yra gana nesuprantama. Esmė ta, kad išnyksta Dievo patirties perdavimas: o jei tai yra autentiškas Dievo pažinimas, jis neįvyksta vien intelektualinių kategorijų dėka ar remiantis tikinčių žmonių morale, tačiau jam reikia kūniško dalyvavimo, kai įsitraukia visa žmogaus esybė. Eucharistinis dalyvavimas įmanomas tik taip sekant Kristumi, kai įtraukiamas ir kūnas: kitaip ką sutinka Viešpaties kūnas? Protą, ar visą žmogų, su siela ir kūnu?"
Cit. 2. "Askezė visų pirma yra žmogiškas poreikis: kas pasirenka tikslą, numato priemones jam pasiekti, atmesdamas viską, kas trukdo siekimui ir tobulindamas tai, kas padeda."
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-03-31-enzo-bianchi-ar-reikia-askezes/115794
Šiaip musulmonai naktį ir keliasi melstis :) . Ar jie fanatikai ar ne čia jau kitas klausimas, nes žodžio "fanatikas" apibrėžimas yra ganėtinai konkretus, ir, atrodo ne visi musulmonai ( net ir tie kurie meldžiasi naktimis ) nepakliūva į fanatikų kategoriją.
Pati tema ir varlės k. įdėtas straipsnis atrodo įdomus ir svarbus, būtinai reiks perskaityti :thumbup:
P.S.
Perskaičiau - pradžia gera. Pabaiga šiaip sau, nes vietoj to, kad parašyti esmę, arba prisipažinti kad tos esmės nežino, autorius privaro kažkokių filosofinių pliurpalų.
Taip rašau dėl to, kad galiu palyginti (tiek kiek skaičiau) ką rašo Bažnyčios tėvai ir juos komentuojantys autoriai ( dauguma iš pravoslavų tarpo ). Aišku jų kalbėjimo stilius kitoks. Jie pasako teiginius, o klausimus išsikeli pats, arba gali su kažkuo nesutikti, jei tau taip atrodo. Tuo tarpu šiame straipsnyje pateikiama daug abejonės ir nieko tikro.
Gal čia ir pasireiškia skirtingi kalbėjimo būdai: teigimas ir samprotavimas. Pirmuoju atveju pasireiškia paprastumo dvasia (kuri beje yra viena iš didžiųjų šv. Pranciškaus paminėtų dorybių :) ), kurioje esantis žmogus kalba nebijodamas suklysti, kadangi žino jog yra klystantis :).
Antruoju atveju, tarsi neprimetama išankstinė nuomonė, tačiau kalba kažkokia politkorektiškumo dvasia, kuri yra gan toli nuo paprastumo dvasios.
Pafilosofuot tai visad neblogai yra (perskaičiau antrąkart) :)
o abejonių tai nepastebėjau tame straipsnyje, nebent paskutinis sakinys toks keistokas - įspūdis toks, lyg autorius apsidraustų nuo kitos nuomonės. bet.. tai atleistina.
žmonės yra skirtingi - vienam reikia askezės, kitam gal ir ne, kiti dalykai veda dievop. ir tai yra gera. ir gražu. Viešpats matricos nenaudoja :)