TavoRankose.org - katalikiškas diskusijų forumas

Nemanau, kad teisinga sulyginti krikščionybę ir psichologiją.
Tai net nelyginami dalykai.
Straipsnyje mano supratimu "palyginami" tikintis psichologas (darbo metodas) su psichologu kuris mano(geriausiu atveju) mokslu išspręsias VISAS problemas.
Prieš du tūkstančius metų psichologija, teologija, ekonomika, politika, socialinis mokslas, buvo viena ir nedaloma.

Kai skaičiau tavo komentarą apie "saldainį" prisiminiau Maslow "Poreikių hierarchiją" ir Žyd 6, 4 Kurie kartą jau buvo apšviesti, paragavo dangiškos dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais,

"O va EGO apibrėžimas kaip nesantaika su savimi,"
Na jei žmogus sako, kad "nesantaika su savimi" matomai taip ir yra. Ar tai kyla iš EGO tai jau kitas klausimas. Net jei ir taip sako vadinasi jis taip mano, kad jam taip yra. Evangelijoje, mano supratimu, tai skamba kaip "žmogus pasidalijęs".  Negali juk tarnauti dviems šeimininkams...
Šv. Paulius apie tai "kalba" rašydamas apie įstatymą.

---------------------
A. ALEKSEIČIK
Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-08-19-skaitytoju-prasymu-pakartotas-a-alekseiciko-knygos-leidimas/120872
Dar kartą noriu pabrėžti – kiekviena meilė yra kelias. ...
Geriausiai gydo tie vaistai, kurie lieka kišenėje...

Straipsnyje "nuplaukta" labai ir labai paviršiumi. Tarp krikščioniškos psichologijos ir sekuliarios psichologijos yra tiesiog bedugnė.
EGO apibrėžimas kaip nesantaika su savimi - labiau išvestinis dalykas, nors galima tam tikra prasme taip sakyti  ir reikėtų papildyti ... ir Dievu.

"Straipsnyje "nuplaukta" labai ir labai paviršiumi. "
Manau normalu, kad straipsnis taip kaip jį vadini paviršiuje. Ko dar galima tikėtis? (Pvz. man nepasirodė paviršutiniškas.)
Bet taip pat manau, kad yra norinčių parašyti straipsnį tokio gilumo kokio patys reikalauja. Na suprantu "kokių" dešimties metų studijų (ty visos knygos) ir tiek pat metų praktinio darbo patirties(situacijos-gyvenimo istorijos). Su visomis detalėmis bei faktais. Ką apie tai manai Piligrim?

Na į profesionalų sritį manau nesigilinsime  ;)
Tačiau pradžioje yra "kertiniai" dalykai į kuriuos paskui atsiremia visi praktiniai dalykai: būdai, metodai, priemonės. Atskirti šiuos esminius, "kertinius" dalykus turėtų sugebėti kiekvienas praktikuojantis krikščionis. Kalbant apie straipsnį pasinaudosiu medžio įvaizdžiu. Jame kalbama apie lapus ar šakas, bet ne apie šaknis ar kamieną. Praktikoje lapai ar šakos vienur ar kitur gali sutapti, tačiau šaknys ir kamienas visai skirtingi. Šis "šaknų" skirtingumas ir yra ta bedugnė, kuri išskiria krikščioniškąją psichologiją ir sekuliariają psichologiją.

CitataO va EGO apibrėžimas kaip nesantaika su savimi, kažkaip man nauja mintis, dar iki galo nesuprantama.
Augustai, gal tu galėtum man išaiškinti? :)

:-\ O ką paaiškinti? :) Kas iš ko kyla? Ar kodėl aš taip parašiau?

CitataŠis "šaknų" skirtingumas ir yra ta bedugnė, kuri išskiria krikščioniškąją psichologiją ir sekuliariają psichologiją.

Tiksliau būtų sakyti, kad išskiria krikščioniškąją antropologiją ir psichologiją, nes bet koks mokslas visada yra sekuliarus.


P.S.

CitataNemanau, kad teisinga sulyginti krikščionybę ir psichologiją.
Tai net nelyginami dalykai.

Iš esmės tą patį 'grieką' daro ir Tavo, Kaštone, labai pamėgta "Naujoji aušra". :)

Viena iš krikščioniškosios psichologijos šaknų kaip tik ir yra krikščioniškoji antropologija.
Mokslas yra sekuliarus  :) mokslas yra pasaulietiškas ? ar tikrai ? jei taip tada galima teigti, kad Dievas nėra mokslininkas, o kas tada  :-\ gal geriau Dieve tu dabar nesikišk, juk Tu ne mokslininkas  ;) aš čia truputį patyrinėsiu ką Tu čia "pridirbai" paskui "pataisysiu". Aš gi mokslininkas, geriau žinau - kas gerai, o kas blogai.
Va čia ir yra mūsų bėda. Atiduoti viską, atiduoti iki galo, nieko sau nepasiliekant, atiduoti savo mąstymą, savo tyrinėjimus, gautas žinias ... atiduoti Dievui ... nes ne aš ištyriau, bet man dovanojo patyrimą, žinias, suvokimą ... ir kaip mums nesiseka visa atiduoti :(, nes vis dar susirandam "užslėptų" vietų kurios man, tik man ir ne Dievui.

Manau klaida kyla iš to, kad mes žodį "mokslas" supersonalizuojame, o iš tiesų tai yra tiesiog pažinimo metodas. Šis pažinimo metodas šiais laikais išskiriamas iš kitų pažinimo metodų, išaukštintas - beveik sudievintas.

Kai išgirstam pasakymą "nemoksliškas" iš tiesų, dažniausiai turėtume suprasti,  kad tuo norima pasakyti, kad "nemoksliškas" teiginys neatitinka šiuolaikinio mokslo doktrinos. Tačiau kas gi ta doktrina? Juk jei istorija būtų pasisukus kitaip, tai būtų ir matematiniai simboliai kitaip rašomi, ir to paties mokslo sritys kitaip išskirstytos. 

Ar pažinimo metodas ką nors kuria? Ne. Tačiau mes dažnai girdime "mokslas sukūrė", ir mes prie šitos personalizacijos ir sudievinimo taip esame pripratę, kad nejaučiame jokio diskomforto tai girdėdami.

Ar Dievas mokslininkas? Manau kad ne. Nes mokslas yra pažinimo būdas, o ar Dievui reikia dar ką nors pažinti? Nereikia. Vadinasi Dievas nėra mokslininkas.

Čia vėl grįžtame prie sąvokų, ar kokią nors mokslinę teoriją sukuria mokslas, ar žmogus? Jeigu sukuria žmogus, tai jis yra kūrėjas, bet ne mokslas.

Taip ir Dievas yra kūrėjas. Ar tiksliau, žmogus yra kūrėjas, kaip kad Dievas yra kūrėjas :)

Dabar apsukam ratą ir grįžtam prie mokslinio pažinimo metodo, ir kodėl jis toks išaukštintas? O jis išaukštintas būtent dėl kūrybos. Sėkmingai sukurti kompiuteriai, automobiliai  ir t.t. parodo to pažinimo metodo patvirtinimą.

O kokie kitų pažinimo metodų vaisiai? Nesakau kad jų nėra, tiesiog gal jie nėra tokie apčiuopiami? O kurie vertingesni, paliekam spręsti žmogui, tik prisiminkim, kad ne daiktai daro žmogų laimingą.

P.S.
Ir dar apsukam ratą ir grįžtam prie psichologijos. Klausimas nr. 1 ar psichologija mokslas? Klausimas nr. 2 ar tai materialusis mokslas?


Klausimas nr. 3 kodėl psichologija siekia būti pavadinta mokslu? Į šitą pats ir pabandysiu atsakyti. Kadangi supersonalizuotasis žodis "mokslas" yra šiais laikais įgijęs tokį autoritetą, kad pavadinus ką nors "nemokslišku" tai automatiškai patenka į marginalią sritį, tai visi pažinimo metodai ir siekia tapti "moksliškais", ar tiksliau žmonės, kurie tuos pažinimo metodus plėtoja :)

Šios problemos sprendimo būdai:
1) Leisti egzistuoti nemoksliniams pažinimo būdams, jų nemarginalizuojant.
2) Išplėsti žodį "mokslas" apibrėžimą, išeinant iš materialių objektų tyrimo srities; leisti egzistuoti alternatyvioms mokslo sistemoms, neatitinkančioms šiuolaikinės "mokslo" doktrinos. Čia vėl kyla problema, kaip po to atskirti mokslą nuo pseudo mokslų. ...

Žodžiu .. labai plati tema.

"Iš esmės tą patį 'grieką' daro ir Tavo, Kaštone, labai pamėgta "Naujoji aušra". :)"
Hm  :-\
Jei teisingai prisimenu, lyg ir knygos autorius nebraižė pasienio linijų tarp teologijos ir psichologijos. Apie mano pomėgius ir Nauja aušrą turime kitas temas.

Kukuli, prašau nepykti  :(, bus tik kelios ištraukos iš tavo rašymo paskutinio -
Manau klaida kyla ... Manau kad ... Nesakau kad ... paliekam spręsti žmogui ...
pats ir pabandysiu atsakyti ...
Žodžiu ... vis dar susirandam "užslėptų" vietų kurios man, tik man ir ne Dievui.

Tipo mąstau niekuo nesiremdamas. Jeigu reiktų Dievu remtis .. tai kaip čia pasakius, aš nežinau ką Jis galvoja mokslo atžvilgiu. :D Turiu tam tikrą įsitikinimą, kad didžiuosius atradimus žmonės padaro įkvėpti Dievo.

Aišku aš ankstesniu parašymu tarsi supriešinau mokslą su Dievu, bet juk nesupriešinau, nes tai kad kritikuoju perdėtą pagarbą mokslui, ar tai įrašau mokslą kaip blogį. Ne. Mokslas gėris, bet juk kaip atsitinka su daugeliu gerų dalykų, kai jie patenka į pirmą vietą vietoj Dievo, taip ir su mokslu. Ar ne? :)

Kukuli, atsakyk plačiau į šį savo teiginį - ar Dievui reikia dar ką nors pažinti? Nereikia (kodėl?)
o plačiojoje temoje tavo paminėta daug puikių minčių. Reiktų prie jų sugrįžti.

Diskusijos eiga tokia:
Ginčai/kivirčai -> psichologija -> mokslas -> Dievas moksle.

Grįžtant atgal, patiko šita Kaštono mintis:

Citata
Straipsnyje mano supratimu "palyginami" tikintis psichologas (darbo metodas) su psichologu kuris mano(geriausiu atveju) mokslu išspręsias VISAS problemas.
Prieš du tūkstančius metų psichologija, teologija, ekonomika, politika, socialinis mokslas, buvo viena ir nedaloma.

Čia turbūt kalba eina apie tai, kad žinios neturi būti fragmentuotos, tačiau sritys turi būti natūraliai susiję viena su kita, nors tuo pačiu likti atskiros savo esmėje.

Piligrimo klausimas:

Citata
Kukuli, atsakyk plačiau į šį savo teiginį - ar Dievui reikia dar ką nors pažinti? Nereikia (kodėl?)

... sakyčiau kad nelabai korektiškas, nes aš abejoju ar Dievui galioja tokios sąvokos kaip "reikia" ar "nereikia".

Beje, jeigu sakome kad pasaulis sutvertas Dievo, o ne kilęs iš chaoso, tai visos pažinimo sritys ir turi būti tarpusavyje susiję.

Ar pažįsta Dievas pasaulį ? Tikrai taip. Ar Jo pažinimas tobulas ? Tikrai taip.
Ką daro mokslininkas ? Stengiasi pažinti jį supantį pasaulį.
Vadinasi Dievas tobulas mokslininkas.  :)
Tačiau gali būti ir kitokios nuomonės.

Mokslininkas - žmogus siekiantis atpažinti Dievo veikimą pasaulyje.

Žiūrint kaip traktuosime žodį "mokslininkas".

Jeigu pagal profesiją, kurios atstovas kažką tiria, tuomet Dievui tas netinka, o jeigu pagal turimas žinias ir erudiciją, tada  gal ... :)

Kukuli pabandyk surasti argumentus patvirtinančius teiginį - Dievas tobulas mokslininkas

Citata iš: Pilgrim  gegužės 13, 2015, 04:57:41
Kukuli pabandyk surasti argumentus patvirtinančius teiginį - Dievas tobulas mokslininkas

Aš pamėginau, bet tokių argumentų neradau. Aš mąstau taip: Kadangi Dievas yra visažinis, tai Jis viską žino, taip pat viską žino ir apie save Patį. Dar daugiau. Galėtumėm netgi pasakyti, kad Jis yra pats absoliutus, begalinis, tobulas Žinojimas, pati Žinia (šiuolaikine kalba kalbant, "informacija"), kurią mes (dar tik) turėtumėm sužinoti (pvz., iš mokslo laboratorijos, iš matematikos, iš filosofinių samprotavimų ir pan.), tyrinėdami mus supančią tikrovę.

Citata iš: Pilgrim  gegužės 13, 2015, 04:57:41
Kukuli pabandyk surasti argumentus patvirtinančius teiginį - Dievas tobulas mokslininkas

Keistas paliepimas, ypač turint omeny, kad mano nuomonė neatitinka šio teiginio :D

Ar jėzuitų gimnazijoje visus vaikus taip laužo :o . T.y. liepia ieškoti įrodymo priešingam teiginiui, nei žmogus yra įsitikinęs?
Gal ir geros pratybos ...  bet ne mokyklai. Čia tik užsiangažavusių suaugusių lavinimui tas tiktų. Pvz. kunigų seminarijoje, bet ir tai ne visiems.

Ir aš pamėginsiu.
Man šitaip gavosi: TIKIU Į DIEVĄ TĖVĄ visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją; ir į Jėzų Kristų, vienatinį jo Sūnų, mūsų Viešpatį,
kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios,

Na taip, žodžio "mokslininkas" čia nesimato ...

:D

Tai tavęs ir Piligrimo "čia nesimato". :D

Kur "čia" nesimato? :o

Ar tu mano nuotraukos nematai? :D

Kaštonai tavo žodžiuose yra siūlo galas.
Augustai, iš kur kyla žinojimas ? Tu žinai, ne žinia, ne žinios turėjimas, bet žinojimas, taigi tu žinai tada kai pažįsti. Dievo pažinimas yra begalinis ir Jo žinojimas yra begalinis.
... ieškoti įrodymo priešingam teiginiui ... teisingai, laužo, bet ne žmogų o jo puikybę.
Argi žmogus žino pats iš savęs ? Ar žmogaus suvokimas, pažinimas ateina iš jo paties ?

 :celebrate:

Ten tik nuotrauka Kukuli.

Na taip laužo puikybę. Bet kita vertus, kokia viso to prasmė?

Jeigu šitos diskusijos esmė - dvasinė treniruotė, tada ok.
Bet jeigu šioje diskusijoje bandom kažką išsiaiškinti, tada kaip tik pametam siūlo galą. Nes tarsi pradėjom diskutuoti, ar teisinga Dievą vadinti mokslininku. O kokia prasmė vadinti Dievą mokslininku?

Dabar kita pastaba, ar patys išsiaiškinam ar geriau kažkuo remtis? Čia šitas klausimas kyla iš to, kad buvo pradėta kalbėti apie psichologiją? T.y. psichologija - žmogaus sukurtasis mokslas, tuo tarpu kalbėdami apie dorybes ir ydas remiamės šventaisiais, kurie yra įkvėpti Dievo.
Piligrim, čia būtent tai turėjai omeny, ar tiesiog norėjai duoti pastabą asmeniškai man, dėl kokių nors mano išsireiškimų?

CitataAugustai, iš kur kyla žinojimas ? Tu žinai, ne žinia, ne žinios turėjimas, bet žinojimas, taigi tu žinai tada kai pažįsti. Dievo pažinimas yra begalinis ir Jo žinojimas yra begalinis.

Veikiau aš esu to begalinio žinojimo, tos žinios turimas, o ne aš ją turiu.  :D Čia ta prasme, kad man jinai nepriklauso, t.y. aš nepajėgus to žinojimo, tos žinios valdyti ir kontroliuoti. Pvz., aš negaliu pasakyti, kad atstumas tarp kokių nors dviejų objektų yra toks, ir iš tikrųjų atstumas bus toks, kaip pasakiau.

Kukuli,
temos pavadinimas kivirčai ir susitaikinimas. Kivirčai, barniai, nesutarimai, nesusitaikinimas, neatleidimas kyla iš pagrindinės šaknies kuri vadinasi puikybė. Ir mes labai skersuodami tačiau vėl prakalbame apie puikybę. Iš kito kampo. Mokslo bėda yra puikybė. (mokslas tarsi suteikia galią "būsite kaip dievai"). Psichologijos taip pat. Čia ir glūdi vienas iš esminių krikščioniškosios ir sekuliarios psichologijos skirtumų. Krikščioniškoji psichologija pasako žmogau tam, kad pradėtum spęsti savo bėdas turi atgailauti. Sekuliari psichologija niekada nepasako apie atgailą kaip priemonę.
Mes tiesiog sukome ratais.

Sutinku  :thumbup:

o aš nesutinku su šiuo teiginiu. (Kabinuosi prie žodžio atgailauti. Ir galiu kabinėtis prie parašyto žodžio "bėdas" vietoje "bėda".  Viena bėda temos kontekste tai puikybė. Daugiskaitoje bėdos, aplamai bėdos. Tai ar dėl visų bėdų turiu atgailauti, kad jos išsispręstu?!  :)  )
"Krikščioniškoji psichologija pasako žmogau tam, kad pradėtum spęsti savo bėdas turi atgailauti."

Visu pirma tai ne psichologijos ir juo labiau ne psichologo kompetencijoje, net ir krikščioniškoje (kaip čia ją pavadinom).... !!!

(Provokuoju)
Atgailauti. Na sukalbėsiu su visa Bažnyčia "nusidėjau Gerajam Dievui ... ". o toliau kas? truk už vadžių ir vėl nuo pradžių?

Citata"Krikščioniškoji psichologija pasako žmogau tam, kad pradėtum spęsti savo bėdas turi atgailauti."

Visu pirma tai ne psichologijos ir juo labiau ne psichologo kompetencijoje, net ir krikščioniškoje (kaip čia ją pavadinom).... !!!

Apsidžiaugiau, tai perskaitęs.  :thumbup:

CitataKrikščioniškoji psichologija pasako žmogau tam, kad pradėtum spęsti savo bėdas turi atgailauti. Sekuliari psichologija niekada nepasako apie atgailą kaip priemonę.

Manau, kad Pilgrim'as painioja du dalykus, du klausimus - 1)kas yra (tai psichologijos, šiuo atveju, kryptis nesvarbi, klausimas) ir 2) ką daryti (tai konsultavimo, gydymo(si), ugdymo(si) klausimas) - suplaka į vieną krūvą. Tai pirma. O antra, Pilgrim'as, matyt, nėra girdėjęs, kad psichologai (kryptis nesvarbu) konsultavimo metu sako viską, kas gali veiksmingai padėti jų pacientui ar klientui. O tai reiškia ir siuntimą pas kunigą, jei pacientas yra tikintis, ir pasiūlymą atlikti kokį nors simbolinį sekuliaristinį ritualą, kurio metu įsivaizduojama kaltę sukėlusio įvykio atitaisymas ar ištrynimas, jei pacientas yra netikintis.

Man neatrodo, kad Piligrimas painiojasi.

Ir man net labai atrodo, kad psichologijos kryptis labai svarbi. Taip pat atrodo, kad gerai daro, kad suplaka teologiją ir psichologiją šios diskusijos kontekste

Kaštonai, na jei kalbėtume apie krikščionišką (teisingiau katalikiškąją arba ortodoksiškąją) psichologiją tai žinome labai ir labai nedaug. Rimtų šaltinių lietuvių kalba beveik nėra.

Jei apie atgailą, tai suprantama taip pat kaip supranta ją katalikas besirengdamas išpažinčiai (5 punktai, kad išpažintis būtų gera ... pagal katekizmą). Jos tikslas susitaikinimo sakramentas. Taigi užduotis palydėti iki klausyklos, o ar apie tai kalba sekuliari psichologija.

Aha kol rašiau papildėte ... papildau ir aš (esmė ta, kad šiek tiek skiriasi informacijos kiekis  ;))

Esminiai asmenybės bruožai ir jos struktūra:
1. Žmogaus būtis sudaryta iš trijų vienybėje esančių dalių: kūno, dvasios ir sielos.
2. Žmogus yra kūrinys, sukurtas Dievo.
3. Žmogus patiria nuopuolio pasekmes. Pirmoji nuodėmė suardė žmogaus struktūros vieningumą.
4. Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą bei pašauktas bendrystei su Dievu.

Psichologo asmenybės ypatybių ir bruožų sąrašą papildo dviem labai svarbiais elementais:
1. Asmeninė dvasinė - asketinė psichologo patirtis. Jau nuo pirmųjų amžių Bažnyčios Tėvai dvasinį gyvenimą traktavo kaip nuolatinės pažangos procesą ir todėl teigiama, kad dvasinė – asketinė patirtis suformuoja teisingą psichologo santykį su savimi ir profesine veikla.
2. Psichologas turi gyventi pilnavertį krikščionišką gyvenimą. Pilnavertis krikščioniškas gyvenimas suprantamas, kaip dažnas ir sąmoningas sakramentų (ypač Atgailos ir Eucharistijos) praktikavimas bei aktyvus dalyvavimas bažnytinės bendruomenės socialinėje ir religinėje veikloje.

Pagrindiniai principai:
1. Galutinis žmogaus tikslas yra Dievas.
2. Žmogaus mirtis yra suvokiama kaip perėjimas iš vienos buvimo būklės į kitokią buvimo būklę.
3. Pripažįstamas dvasinių (angeliškų) būtybių egzistavimas ir jų veikimas žmogui.
4. Žmogus: kūnas, dvasia, siela – sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą.

psichologinio konsultavimo/psichoterapijos principai:
1. Kristocentriškumas
2. Bažnytiškumas
3. Antropocentriškumas

Tikslas ... nepatikėsi  ;) bet savo esmėje tas pats, atvesti į teisingą santykį su savimi, su žmonėmis ir su Dievu.

(Po papildymo nesiplėsiu, Piligrim aš palieku savo komentarą toki koks buvo)

O aš pirma karta girdžiu apie ortodoksiškas ir katalikiškas psichologijas  :ashamed:

"Jei apie atgailą, tai suprantama taip pat kaip supranta ją katalikas besirengdamas išpažinčiai (5 punktai, kad išpažintis būtų gera ... pagal katekizmą). Jos tikslas susitaikinimo sakramentas."

Suklydai Piligrim.
Koks Bažnyčios tikslas? ir koks psichologijos tikslas?

Hei Piligrim. Negudrauk!!!
@Tikslas ... nepatikėsi  ;) bet savo esmėje tas pats, atvesti į teisingą santykį su savimi, su žmonėmis ir su Dievu.@

Koks Bažnyčios tikslas? ir koks psichologijos tikslas?

Bažnyčios ... Ji turi daug tikslų, vienas iš jų atvesti (palydėti) žmogų į išganymą.

Augustai,  :) apie psichologus ir psichologiją žinau daugiau negu įsivaizduoji. Kad psichologai išgirdę apie tai kas parašyta aukščiau stojasi "piestu" irgi faktas.

Kad nerėžtų ausies galima šiuo atveju kalbėti, kad psichologinis konsultavimas=dvasiniam palydėjimui
tada ir 'vaizdialis" šiek tiek aiškesnis.

"Bažnyčios ... Ji turi daug tikslų, vienas iš jų atvesti (palydėti) žmogų į išganymą."
Bingo Piligrim (apie tai buvome pradėję kalbėti kitoje temoje "skaistykla ... ": ).
o kaip su psichologija?

" kad psichologinis konsultavimas=dvasiniam palydėjimui
tada ir 'vaizdialis" šiek tiek aiškesnis."
Net nepradėk. Psichologinis konsultavimas neturi nieko panašaus į dvasinį palydėjimą.
Palydėtojas gali aplamai neturėti nei psichologinio nei teologinio išsilavinimo diplomo :D

Palydėtojas turi labai didelę MALDOS patirtį kokios gali būti psichologas ar net kunigas, nesapnavo.

Gal sugrįžtam prie puikybės?
:D

pasikartosiu ... savo esmėje papildo vienas kitą - atvesti į teisingą santykį su savimi, su žmonėmis ir su Dievu.

dėl psichologo/palydėtojo praleidai šį momentą:
1. Asmeninė dvasinė - asketinė patirtis
2. turi gyventi pilnavertį krikščionišką gyvenimą

sekuliarus psichologinis palydėjimas sutinku neturi nieko bendro. Bet mes ne apie jį kalbame, teisingiau apie kitokį

Nepapildo Piligrim.
Viešpats be psichologijos susitvarkys. O štai be Viešpaties psichologija niekai. Pinigai į balą. Gyvenimas į tuštybę...
Psichologijos tikslas "ligos" gydymas.

Nepraleidau Piligrim  žiūrėk kada gal tave palydėsiu  :P

CitataIr man net labai atrodo, kad psichologijos kryptis labai svarbi.

Klysti, Kaštone. Psichologijos kryptis kaip tik yra nesvarbi tam kontekste, apie kurį rašiau.

CitataTaip pat atrodo, kad gerai daro, kad suplaka teologiją ir psichologiją šios diskusijos kontekste

Painioti dalykus visada yra blogai, nes tada pasidaro nebeaišku, iš kokių pozicijų - teologinių ar psichologinių - komentaro autorius vertina vieną ar kitą dalyką.

Citata iš: Pilgrim  gegužės 13, 2015, 09:18:10
Augustai,  :) apie psichologus ir psichologiją žinau daugiau negu įsivaizduoji.

Aš daugiau, aš daugiau.  :celebrate:  :P

CitataKad psichologai išgirdę apie tai kas parašyta aukščiau stojasi "piestu" irgi faktas.

Kokie čia psichologiniai analfabetai taip daro? O gal Tamsta, Pilgrim'e, klysti, ir tie piestu dėl to, kas parašyta aukščiau, stojantys psichologai taip daro ne dėl to, kas parašyta aukščiau, o dėl kitų priežasčių?

CitataKad nerėžtų ausies galima šiuo atveju kalbėti, kad psichologinis konsultavimas=dvasiniam palydėjimui
tada ir 'vaizdialis" šiek tiek aiškesnis.

Sekuliaristams tai tikrai tas pats. Nors paskutiniu metu vietoj dvasinio palydėjimo pas sekuliaristus atsiranda Life koučingas. Tad pozicijos tam tikra prasme ir čia pasidaro panašios (pabrėžiu, jos yra tik panašios, o ne lygios ar tos pačios).

P.S.

CitataPsichologijos tikslas "ligos" gydymas.

Tai kad ne. Psichologijos tikslas yra savęs pažinimas. Ligos gydymas yra vadinamas medicina, o mūsų aptariamu atveju, psichiatrija ir psichoterapija.

Tai kad ne analfabetai, o su moksliniais "antpečiais", kurie priima nėra labai jau daug.
Priežastys kiek pastebiu glūdi asmeniniame santykyje su Dievu.
jei :celebrate: daugiau, tai  :thumbup:

Matai kaip Augustai.
manau, kad maldos laikas tai puikus laikas ir savęs pažinimui. O Viešpats pats geriausias Gydytojas :)

Ir sako, kad moterys daugiausia plepa? :o
Jums berniukai viskas gerai? :)

Citata iš: Kaštonas  gegužės 13, 2015, 10:18:52
manau, kad maldos laikas tai puikus laikas ir savęs pažinimui.

Tačiau kartais labai naudingos (nesakau, kad būtinos, nes iš tikrųjų Išganymo siekimui nebūtinos) būna ir žemiškųjų psichologų paslaugos.

Citata
O Viešpats pats geriausias Gydytojas :)

Kuris kartais siunčia ir pas žemiškuosius gydytojus.  :thumbup:

"Kuris kartais siunčia ir pas žemiškuosius gydytojus.  :thumbup:"

Labai abejoju dėl žodžio "kartais".

Jn 13, 14   Jei tad Aš-Viešpats ir Mokytojas-nuploviau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas plauti.

Bet čia kalba eina apie gydymą berods

Kuriam nereik gydymo, tam nereik ir Jėzaus.

Diskusiją apie psichologiją ir apie mokslą siūlau tęsti šioje temoje.

Taigi ir tęsiam, Kukuli.  :)

Psichologija, kaip ir visi kiti mokslai, yra neutralus dalykas. Neutralus ta prasme, kad jos žinias galima naudoti tiek didesnei Dievo garbei, tiek ir blogiui skleisti.

Na taip ...
tik tiek, kad jeigu psichologiją priskirsim fiziniams mokslams, iš karto dingsta subjektas "psiche", ar kitaip tariant "siela", ir tada "psichologija" pavadinimas neatitinka tiriamo objekto.

Yra tekę susidurti su žmonėmis, kurie teigia, jog visos emocijos tėra tik cheminės reakcijos mūsų smegenyse. Tai, žodžiu, tokiu atveju psichologija turėtų vadintis smegenologija, arba brainologija ... žodžiu, kažkas tokio ... :D

Citata iš: kukulis  gegužės 18, 2015, 11:39:47
Na taip ...
tik tiek, kad jeigu psichologiją priskirsim fiziniams mokslams, iš karto dingsta subjektas "psiche", ar kitaip tariant "siela", ir tada "psichologija" pavadinimas neatitinka tiriamo objekto.

Nebūtinai, Kukuli.

CitataYra tekę susidurti su žmonėmis, kurie teigia, jog visos emocijos tėra tik cheminės reakcijos mūsų smegenyse.

Emocijos - taip, mintys - ne. Todėl psichologijos negalėtumėm suvesti į vien tik chemines reakcijas žmogaus galvos smegenyse.

CitataTai, žodžiu, tokiu atveju psichologija turėtų vadintis smegenologija, arba brainologija ... žodžiu, kažkas tokio ... :D

Ir todėl pavadinimas negalėtų būti vien tik smegenologija, nors smegenologija ir yra sudėtinė psichologijos mokslo šaka.

Kas pirmiau - emocija ar cheminės reakcijos smegenyse? O gal emocijos ir iššaukia tas reakcijas, o ne reakcijos emocijas?

Citata iš: kukulis  gegužės 18, 2015, 17:48:59
Kas pirmiau - emocija ar cheminės reakcijos smegenyse? O gal emocijos ir iššaukia tas reakcijas, o ne reakcijos emocijas?

Pirmiau yra mintis, kuri ir sukelia chemines reakcijas galvos smegenyse (t.y. emocijas). :)

Na, išsakai tam tikrą požiūrio tašką. Vis dėl to, nėra jokių mokslinių įrodymų ( o gal yra ? ), pagal kuriuos būtų ištirta, kas pirmiau įvyksta, ar emocija, ar cheminė reakcija smegenyse.

Ir be to, Jonas laiptininkas kitaip rašė :) Bet ..  tarkim jis biologijos nežinojo ...

Klausimas: kokiu būdu žmogus įgija romumo dorybę?
Romumas - sugebėjimas nesupykti. T.y. nesureaguoti emociškai.

Kokiu būdu valdomos emocijos? T.y. daugelis šventųjų įrodė, kad tai įmanoma. O čia mokslinis klausimas: kokiu būdu tai įvyksta?

Abejoju ar tai mokslui priskirčiau.
Tačiau tai įvyksta kai žmogus išsižada* pats savęs, ...

Jei labai labai grubiai, tai kai neturi nieko NUOSAVO, esi (esu) visiškas skurdžius tai neturiu dėl ko pykti.
O nuo emocijų niekur nepabėgsi, nuo ko bėgti ir nereik.

CitataKokiu būdu valdomos emocijos? T.y. daugelis šventųjų įrodė, kad tai įmanoma. O čia mokslinis klausimas: kokiu būdu tai įvyksta?

Tai čia nieko sudėtingo, Kukuli. Faktas yra faktas, o emocines reakcijas į tą faktą sukelia tik mūsų tam faktui suteikiama interpretacija. Tarkim, važiuoji autobusu, ir kažkas iš Tavo bendrakeleivių pasakė žodį "mėšlas". Vienokia bus reakcija į tą žodį, jei pagalvosi, kad jis pasakytas ūkininko ir skirtas sau priminti, kad reikia tvartą išmėžti. Kitokia reakcija tikriausiai bus, jei pagalvosi, jog tas žodis yra skirtas Tau pavadinti už tai, kad Tu galimai užmynei ponui ant kojos autobuse. Ir dar kitokia reakcija bus tada, jei Tu pagalvosi, kad tuo žodžiu Tave pavadino visai nekaltai, nes Tu ant kojos niekam neužmynei.
Tad principas čia visai paprastas - pakeitei įvykio interpretaciją, ir nepalaikoma interpretacijos emocija savaime išnyksta. Mūsų pavyzdyje su žodžiu "mėšlas" toks interpretacijos pakeitimas galėtų būti, kad gal ne Tave tuo žodžiu pavadino, jei Tu iš tikrųjų ant kojos niekam neužmynei, o gal tas ponas tikrai yra ūkininkas, dažnai turįs sau  priminti, kad reikia išmėžti tvartą.   :)

Gal tu ir teisingai mąstai, bet manau kad nepilnai. Nes jei apsistotume vien ties interpretavimo klausimu, tuomet toks dvasinis mokslas, vadinamas "dvasių skyrimas", nebetenka jokios prasmės.

Citata iš: kukulis  gegužės 19, 2015, 09:26:43
Gal tu ir teisingai mąstai, bet manau kad nepilnai. Nes jei apsistotume vien ties interpretavimo klausimu, tuomet toks dvasinis mokslas, vadinamas "dvasių skyrimas", nebetenka jokios prasmės.

O dvasių skyrimas čia iškelia klausimą, kokia dvasia Tau įkvepia/pasiūlo vienokią ar kitokią įvykio interpretaciją ir paskatina Tave galvoti vienaip ar kitaip, tad kaip tik yra labai svarbus. Dievo Dvasia Tau pasiūlys tik tokias interpretacijas, kurios nežeidžia nei Tavęs, nei kitų žmonių. O Tavo paties (gimtosios nuodėmės padarinių paliesta) prigimtis, pasaulio dvasia ar piktoji dvasia Tau gali pamėtėti ir tokių, t.y., Tave ir/ar kitus žeidžiančių interpretacijų, kurios rimtai Tave suerzins, supykdys ar paskandins beprasmiškame liūdesyje.
Va, tarkim, pasakė kas nors žodį "mėšlas", ir Tavo galvoje iškyla visa plejada to įvykio interpretacijų. Tai ir sugebėk dabar atsirinkti, kokias interpretacijas kokia dvasia Tau siūlo, ir kokią įvykio interpretaciją Tau priimti, o kokią atmesti. :)

Vis vien tu per daug supaprastini ir susiaurini. Nes vienas žmogus kaip nors pavadintas įsižeis, o kitas neįsižeis. Nes kai tiesiogiai pavadina, tai nėra jokių interpretacijų, o viskas būna pakankamai aišku. Tačiau vis vien po to daug kas priklauso ir nuo charakterio savybių ir nuo žmogaus būsenos. Tas pats žmogus, viename gyvenimo etape vienaip sureaguos, o kitame kitaip. Kai bus geros nuotaikos, vėl vienaip sureaguos, o kai blogos - kitaip.

Todėl į dvasinę plotmę vien proto iškėlimas, manyčiau, yra ne visiškai teisingas.

Tai, ką Bažnyčios tėvai vadino širdimi, yra ne vien protas, bet ir tam tikra jausminė sritis, kurios, vis dėl to nepavyksta redukuoti vien iki cheminių reakcijų smegenyse.

"Vis vien tu per daug supaprastini ir susiaurini."

Na taip Kukuli, nes dvasių skyrimas ištisas. Vien tik pratyboms "praeiti" prireiks penkių metų ir šituo nepasibaigs. Nes prireiks bendruomenės :)
Pvz. 1 000 000 EUR taip pat gali būti "mėšlas". Tėvas, mama, darbas, bažnyčia, vaikystė, kvepalai, muzika, svajonės,  forumas....

Darbas, karjera, žmona, vaikai, namas, automobilis taip pat gali būti tariamos ramybės (romumo) pagrindas. :)

Kaip sakoma, nebūtina ragauti sušvinkusį bulijoną, tam kad sužinotum kad jis sušvinkęs :)
Taip ir su pavyzdžiais, nebūtina ragauti tą sušvinkusį bulijoną :)

Tam tikra prasme, neparagausi -nesužinosi.  :celebrate: Nežinosi - nesuprasi.
Temoje apie talentus apie tai užsimena.

Sako, kad šitoje NT vietoje (mano paryškintas žodis) originalo kalboj reiškia būtent mėšlą:

O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų.

(Fil 3, 8. )

Tai kad ne, "mėšlas" gal tai tik šiaip kokia nors šalutinė reikšmė.
Angliškai mechaniškai iš graikų verčiama"chaff" (pelai), o išversta "rubbish" (šiukšlės, atmatos).
Hebrajiškai verčiamas "לסחי" (purvas, nešvarumai). Nors kita vertus, žydai mėgsta stipriai išsireikšti ;)

Citata iš: kukulis  gegužės 19, 2015, 10:30:21
Tai, ką Bažnyčios tėvai vadino širdimi, yra ne vien protas, bet ir tam tikra jausminė sritis

Dėl taip suprastos"širdies" evangelijose ir apskritai biblijoje labai abejočiau. Žydai "širdimi" laikė tai kas yra galvoje, nežinau ar tai protu reik vadint, ar sąmone, ar supratimu. Greičiausia viskas kartu. Ir tai tikrai jokiu būdu ne jausmų sritis.
Pvz Ef 4, 22-24:

Citataprivalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje, apsivilkti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume.

Ką manot apie šitą eilutę? Gal yra kokie teologų komentarai?

Dėl širdies sampratos, skaityk -

CitataŠirdis - viena pagrindinių Rytų krikščionių antropologijos sampratų. Dera turėti omenyje, jog žodžio "širdis" vartosena nėra suvienodinta, todėl šį žodį randame skirtingai vartojamą Senajame Testamente, Naujajame Testamente ir skirtingų kraštų, skirtingo laikotarpio Bažnyčios Tėvų raštuose.

http://www.ortodoksas.lt/2014/05/kas-yra-sirdis.html

na ir visai į temą
Psichologijos ir filosofijos sąveika Evagrijaus Pontiečio mokyme
http://www.ortodoksas.lt/2015/05/psichologijos-ir-filosofijos-saveika.html

CitataGalima pastebėti, jog nederėtų suprasti "širdies" kaip emocinio organo. Vakarų kultūroje, ypač romantiniame kontekste, širdis dažnai suvokiama kaip žmogaus emocinis centras, jausmų vieta. Griežta prasme, tokių sąsajų ortodoksinėje antropologijoje nėra ir "širdies malda" nėra "jausminga malda", o netgi priešingai - ji reikalauja beaistriškumo (apatheia).

:thumbup:
dekui, Pilgrimai

Stop. Beastriškumas ne tas pats kas bejausmiškumas. Taip mini Jonas Laiptininkas, o taip pat labai daug kartų akcentuoja šiuolaikiniai rytų krikščionybės teologai.

CitataNes vienas žmogus kaip nors pavadintas įsižeis, o kitas neįsižeis.

:thumbup: Taip, Kukuli, taip ir yra. O tas, kuris neįsižeis, yra tas, kuris įpratęs rinktis tas nieko nežeidžiančias interpretacijas automatiškai. Tiesiog iš įpročio pasirinko nieko nežeidžiančias interpretacijas (net pats nepastebėjo, kaip pasirinko tas interpretacijas) ir tokiu būdu liko neįsižeidęs bei ramus.

CitataNes kai tiesiogiai pavadina, tai nėra jokių interpretacijų, o viskas būna pakankamai aišku.

Iš tikrųjų tai niekada nebūna pakankamai aišku.

CitataTačiau vis vien po to daug kas priklauso ir nuo charakterio savybių ir nuo žmogaus būsenos. Tas pats žmogus, viename gyvenimo etape vienaip sureaguos, o kitame kitaip. Kai bus geros nuotaikos, vėl vienaip sureaguos, o kai blogos - kitaip.

Taip, Kukuli, tai priklauso nuo įpročių, nuo to, kaip žmogus įpratęs interpretuoti vieną ar kitą jam nutinkantį dalyką. :) O žmogaus (emocinė, jausminė) būsena bei nuotaika, kaip jau rašiau, priklauso nuo interpretacijų, kurias yra įpratęs pasirinkti konkretus žmogus. Žinoma, čia reikia suprasti ir tai, kad visi mes turim polinkių ir įsisenėjusių įpročių (kuriuos, pvz., atsinešam iš nuosavos šeimos) dalykus, įvykius, faktus interpretuoti ne taip. Todėl mums čia ir yra reikalingas atsižadėjimas, askezė, dvasinė kova, vienu žodžiu, kruopštus ir sistemingas saviugdos darbas su savimi, kad pakeistume tuos įsisenėjusius ydingus interpretavimo įpročius kitais geresniais.


P.S.

CitataTai, ką Bažnyčios tėvai vadino širdimi, yra ne vien protas, bet ir tam tikra jausminė sritis, kurios, vis dėl to nepavyksta redukuoti vien iki cheminių reakcijų smegenyse.

Tas tai taip, yra ir tokia patirtis, kurią mes vadiname egzistencine patirtimi ir kuri apima visą žmogaus asmenybę ir netgi ją peržengia. Šitos patirties tikrai negalima suvesti vien tik į chemines reakcijas žmogaus smegenyse. Bet mes dabar apie tai nekalbam. Mes dabar kalbam viso labo tik apie banalias emocijas, kurios kyla, pvz., išgirdus kokį nors "riebų" žodį, ir apie tai, kodėl jos tokios kyla bei ką su jomis daryti. :)

Ir vėl tu teisus, bet ir vėl labai viską susiaurini. Be interpretacijų dar yra ir žmogaus polinkis, noras veikti, priklausantis nuo jo dvasinės būsenos ir nuo jo bendrystės su Kristumi. Ir viskas ne vien interpretacijų automatizme.

Vienas šventasis parašė taip.
Kelio pradžia - kai tave įžeidžia, o tu, nors ir sureaguoji, bet nugali įžeidimą malda ir ašara.
Kelio vidurys - kai tave įžeidžia, o tu nepajunti jokio suirzimo dėl įžeidimo.
Kelio pabaiga - kai tave  įžeidžia, o tu nulieji ašarą už įžeidėją, kuris blogu poelgiu padarė žaizdą savo sieloje.

Dar yra kalbama apie tokius dalykus kaip pažeminimų troškimas.

Gal būt pradžia ir prasideda nuo interpretacijų, bet pasekoje skaidrėja, valosi ir auga ir žmogaus širdis. Ir tai nėra vien tik interpretacijų automatizmas. Širdis ne tik užduoda interpretacijų automatizmą, bet ir pati generuoja mintis, polinkius ir siekius.

 :-\ klausimai psichologijai  ;)
psichologija kalba apie žmoguje vykstančius procesus, apie protą, valią, atmintį ir t. t.

ką ji atsakytų į didžiųjų mistikų pvz. Kryžiaus Jono, Teresės Avilietės mokymus apie valią, protą, atmintį ?
Kryžiaus Jonas sako, kad atmintis turi būti tuščia t. y. reikia jokio vaizdinio neturėti savo atmintyje ir nesistengti atsiminti

ką atsakytų Dykumų tėvams į jų mokymą apie aistras, mintis ir sumanymus pvz. Evagrijus Pontietis
Evagrijus sumanymus suskirstė į aštuonias grupes:
1.   apsirijimas,
2.   palaidumas (gašlumas),
3.   godumas,
4.   liūdesys,
5.   nusiminimas (nusivylimas),
6.   pyktis,
7.   tuščiagarbiškumas (garbės troškimas),
8.   puikybė.

ką atsakytų Bažnyčios mokytojams į jų teiginius apie nuodėmę
Benediktas XVI - nuodėmė suardo santykius, vadinasi, sugriauna viską

"ką ji atsakytų į didžiųjų mistikų pvz. Kryžiaus Jono, Teresės Avilietės mokymus apie valią, protą, atmintį ?
Kryžiaus Jonas sako, kad atmintis turi būti tuščia t. y. reikia jokio vaizdinio neturėti savo atmintyje ir nesistengti atsiminti"

Na nevisai taip. Taip, kai kalbam apie maldą. Bet ne taip yra, kai kalbėtume pvz. aš su tavim. :)
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-02-03-isleista-thomo-mertono-knyga-kopimas-i-tiesa/94746

Turiu dvi šias knygas.

Aplamai.
Pastebiu kalba vistik sukasi aplink EGO. :)

Kryžiaus Jonas ir Tomas Mertonas yra skirtingi autoriai. Na ir Kryžiaus Jonas apie atmintį kalba keliose vietose.
Dar tokia mintis atėjo į galvą - EGO terminas ateina iš psichologijos ar jis sutampa Bažnyčios tėvų mintimis, išreikštomis jų
raštuose.

Mertonas toje knygoje ir nagrinėją, ką Kryžiaus Jonas turėjo galvoje kalbėdamas apie protą, valią, jausmus ir mistiką.
https://www.dropbox.com/sh/1eil82yhuoyl95o/AAB-oaBnBRRk902agnckVoOka?dl=0

Nemanau, kad kas naujo atėjo kaip tik nauji terminai.
Ego iš niekur neatsirado, o vat psichologija "atsirado" tada kai problemas buvo norėta spręsti be Dievo.

" O tas, kuris neįsižeis, yra tas, kuris įpratęs rinktis tas nieko nežeidžiančias interpretacijas automatiškai. Tiesiog iš įpročio pasirinko nieko nežeidžiančias interpretacijas (net pats nepastebėjo, kaip pasirinko tas interpretacijas) ir tokiu būdu liko neįsižeidęs bei ramus."

Augustai bet tu juk nežinai, kiek žmonių ieško atleidimo?! kiek žmonių kas diena po kelis kartus sako ".... atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame mūsų kaltininkams."
Tas tiesa, kad dalis žmonių tai sako "automatiškai". Bet tai visai nereiškia, kad jie gyvena atleidę. (ir tai visai kitos temos diskusija)
Maldoje tariame PRAŠYMĄ Dievui, o dovana priklauso nuo malonės Davėjo.
Rezume. Žmogus kuris gavo atleidimą turi it sugijusią žaizdą. Ty randas yra, bet nebeskauda...
Ir tai visai ne automatiškai. :) Todėl nelieka reikalo interpretuoti.
Jn 8   32 jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus".

" Nebejaučiu pykčio
[...] Iš tiesų dar norėčiau pasakyti, kad nebejaučiu pykčio mane labiausiai sužeidusiems žmonėms, kuriems jaučiau pyktį visą gyvenimą - jaučiu tik gailestį, matau juos pačius kaip daug kentėjusius ir dėl to nemokėjusius tinkamai mylėti. Matau ne "teoriškai", bet jaučiu jų kančią, gailiuosi jų. Man tai labai didelė malonė! Nes tie žmonės yra mano tėvai.
Mane Dievas po atleidimo išvadavo iš pykčio, kuriame buvau įkalinta ir niekaip pati savo jėgomis negalėjau iš tikrųjų atleisti, ir iš graužaties dėl to pykčio!

Labai Jums ačiū!"
http://atleidimas.lt/veikla/rekolekcijos-myleti-ir-atleisti

CitataKryžiaus Jonas sako, kad atmintis turi būti tuščia t. y. reikia jokio vaizdinio neturėti savo atmintyje ir nesistengti atsiminti

Šis maldos paradoksas iš tiesų egzistuoja ir galioja tiems, kurie turi "pernelyg" lakią vaizduotę.  :) 

Citataką atsakytų Dykumų tėvams į jų mokymą apie aistras, mintis ir sumanymus pvz. Evagrijus Pontietis
Evagrijus sumanymus suskirstė į aštuonias grupes:
1.   apsirijimas,
2.   palaidumas (gašlumas),
3.   godumas,
4.   liūdesys,
5.   nusiminimas (nusivylimas),
6.   pyktis,
7.   tuščiagarbiškumas (garbės troškimas),
8.   puikybė.

Kova su šitais įpročiais galėtų būti puiki priemonė psichikos higienai palaikyti. :)

Citataką atsakytų Bažnyčios mokytojams į jų teiginius apie nuodėmę
Benediktas XVI - nuodėmė suardo santykius, vadinasi, sugriauna viską

Nuodėmė apskritai yra ne psichologijos sritis, o moralinės filosofijos bei, geriausiu atveju, edukologijos sritis. Tačiau psichologai, be abejo, yra pastebėję, kad egocentriška nuostata (psichologijos sąvoka) taip pat gadina ir žmogaus psichinę sveikatą (egocentriški žmonės patiria daugiau distresų ir frustracijų), ir žmogaus tarpusavio santykius. Bet tai yra ne psichologijos kaip tokios klausimas, o labiau medicinos ir edukologijos klausimas.

CitataAugustai bet tu juk nežinai, kiek žmonių ieško atleidimo?! kiek žmonių kas diena po kelis kartus sako ".... atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame mūsų kaltininkams."
Tas tiesa, kad dalis žmonių tai sako "automatiškai". Bet tai visai nereiškia, kad jie gyvena atleidę.

Žinau, kad daug žmonių ieško atleidimo. Bet ką tai keičia tame, ką parašiau aukščiau (apie įvykius ir jų interpretacijas)?

Citata" Nebejaučiu pykčio
[...] Iš tiesų dar norėčiau pasakyti, kad nebejaučiu pykčio mane labiausiai sužeidusiems žmonėms, kuriems jaučiau pyktį visą gyvenimą - jaučiu tik gailestį, matau juos pačius kaip daug kentėjusius ir dėl to nemokėjusius tinkamai mylėti. Matau ne "teoriškai", bet jaučiu jų kančią, gailiuosi jų. Man tai labai didelė malonė! Nes tie žmonės yra mano tėvai.
Mane Dievas po atleidimo išvadavo iš pykčio, kuriame buvau įkalinta ir niekaip pati savo jėgomis negalėjau iš tikrųjų atleisti, ir iš graužaties dėl to pykčio!

Mano paryškinta vieta kaip tik ir yra įvykių interpretacija, Kaštone. Interpretacija, kurią pasiūlo Dievas žmogui, ieškančiam išeities iš pykčio ir neapykantos kalėjimo.

CitataMaldoje tariame PRAŠYMĄ Dievui, o dovana priklauso nuo malonės Davėjo.
Rezume. Žmogus kuris gavo atleidimą turi it sugijusią žaizdą. Ty randas yra, bet nebeskauda...
Ir tai visai ne automatiškai. :) Todėl nelieka reikalo interpretuoti.

Žinoma, pačiam kurti kažkokios interpretacijos nėra reikalo, kai yra Dievo pasiūlytoji. :)  Bet čia nekalbame apie tai, ką daryti, kai priėmei tave žeidžiančią įvykio interpretaciją, kuri iškilo iš gimtosios nuodėmės pažeistos žmogaus prigimties, pasaulio dvasios ar net piktosios dvasios. Čia kalbame apie tai, kodėl apskritai įsižeidžiame.

Žinau, kad daug žmonių ieško atleidimo. Bet ką tai keičia tame, ką parašiau aukščiau (apie įvykius ir jų interpretacijas)?"
Tai aš jau atsakiau Augustai. Bet tau atrodo tai nieko nekeičia, nes interpretuoji. kaip TAU patinka. Šiuo atveju ir yra viena iš pykčio galimų priežasčių.

"Mano paryškinta vieta kaip tik ir yra įvykių interpretacija, Kaštone. Interpretacija, kurią pasiūlo Dievas žmogui, ieškančiam išeities iš pykčio ir neapykantos kalėjimo."
"Šis maldos paradoksas iš tiesų egzistuoja ir galioja tiems, kurie turi "pernelyg" lakią vaizduotę."
Tiems?!
Koučingas ! :D
mh.
Interpretacijos interpretacija. Jovalas.

"Žinoma, pačiam kurti kažkokios interpretacijos nėra reikalo, kai yra Dievo pasiūlytoji."
Mano (persiprašau, atrodo Kryžiaus Jono :D )pastebėjimų Dievas į kairę, į dešinę interpretacijų nedalina. Juo labiau tiems kurie turi savo interpretacijas.(Panašu jiems to ir nereik, jie turi (kol turi) savo interpretacijas. :D )

Citata iš: Kaštonas  gegužės 20, 2015, 11:51:57
Žinau, kad daug žmonių ieško atleidimo. Bet ką tai keičia tame, ką parašiau aukščiau (apie įvykius ir jų interpretacijas)?"
Tai aš jau atsakiau Augustai. ... Šiuo atveju ir yra viena iš pykčio galimų priežasčių.

Nebaigei savo minties, Kaštone. :) Tai pirma. O antra, geriau netraukti kieno nors žodžių iš bendro konteksto. Mes ten su Kukuliu nagrinėjom klausimą, kodėl vienas žmogus įsižeidžia, o kitas neįsižeidžia, nors abu buvo pavadinti tuo pačiu "riebiu" žodeliu. Tad esu priverstas prašyti nuodugnesnio paaiškinimo mano paryškintai vietai, t.y., kas būtent yra viena iš pykčio galimų priežasčių - "riebus" žodelis, kuriuo buvo pavadintas supykęs dėl to žodelio žmogus, ar to "riebaus" žodelio žeidžianti žmogų interpretacija.

Citata"Mano paryškinta vieta kaip tik ir yra įvykių interpretacija, Kaštone. Interpretacija, kurią pasiūlo Dievas žmogui, ieškančiam išeities iš pykčio ir neapykantos kalėjimo."
"Šis maldos paradoksas iš tiesų egzistuoja ir galioja tiems, kurie turi "pernelyg" lakią vaizduotę."
Tiems?!
Koučingas ! :D
mh.
Interpretacijos interpretacija. Jovalas.

Nuostabu, kaip taikliai pastebėta, Kaštone.  :thumbup:

Citata"Žinoma, pačiam kurti kažkokios interpretacijos nėra reikalo, kai yra Dievo pasiūlytoji."
Mano (persiprašau, atrodo Kryžiaus Jono :D )pastebėjimų Dievas į kairę, į dešinę interpretacijų nedalina. Juo labiau tiems kurie turi savo interpretacijas.(Panašu jiems to ir nereik, jie turi (kol turi) savo interpretacijas. :D )

O tai ką Dievas daro, jei Jis nedalija minėtųjų interpretacijų į kairę ir į dešinę, D3mone?  :)

Citata iš: Augustas  gegužės 20, 2015, 13:48:44
O tai ką Dievas daro, jei Jis nedalija minėtųjų interpretacijų į kairę ir į dešinę, D3mone?  :)

O čia kas dabar?  :o

Čia teigiančiojio viena, o rašančio kita - pyktis.

Na taip ...  :-\

CitataŠis maldos paradoksas

Na, ne tik maldos, Kryžiaus Jonas kalba ne tik apie maldą.

CitataKova su šitais įpročiais

Evagrijus Pontietis nekalba apie įpročius, o apie tai, kad kiekvieną žmogų nuolatos puola įvairios mintys, sumanymai, dažnai besireiškiantys vaizdinių pavidalu, skatinantys jį padaryti kažką blogo. Šios mintys kyla ne iš paties žmogaus – jos ,,tiesiog šauna į galvą". Jeigu žmogus šiais sumanymais ar ketinimais paseka, jis nusikalsta, nusideda. Tobulumo siekiantis žmogus kovoja su sumanymais, jiems atsispiria ir galų gale išvalo nuo jų savo širdį.

CitataNuodėmė apskritai yra ne psichologijos sritis

Taip, pati sąvoka yra teologinė, bet pasekmės juntamos įvairiose gyvenimo srityse,
taip pat ir tose, kurias tyrinėja psichologija. Todėl  pastoracinė ar ypač ortodoksinė psichologija kalba apie
nuodėmę ir jos įtaką žmogaus gyvenimui. Jei trūksta informacijos šiuo aspektu, tai kitas klausimas.

Citataką Kryžiaus Jonas turėjo galvoje

žino tik pats Kryžiaus Jonas ir ... Dievas

Dar keletas minčių ...
Dievas sukūrė pasaulį ir jame nustatytą tvarką, pagal savo numatytą planą. Ir Dievas matė, kad tai gera.
Kai vyrą ir moterį; sukūrė juos davė paliepimą pripildykite žemę ir valdykite ją valdyti reiškia pažinti,
pažinti Dievo numatytą planą, pažinti tikrovę,
vienas iš pažinimo instrumentų yra protas, kuris kaip variklis "priverčia" funkcionuoti mokslą  :)
Bet kol kas ne apie tai ;) ... Žmogus šiek tiek "prisidirbo", tas šiek tiek davė pasekmes tebūna už tai pasmerkta žemė
pasekmės tai, kad tikrovė tapo deformuota, kad pažinimo instrumentas tapo deformuotas.
Taigi ... ką siekia pažinti mokslas ? šią deformuotą tikrovę ? ar "tikrą" tikrovę ? kur riba tarp tikrovės ir deformacijos ?
ar žinai tą ribą ? kurioje vietoje deformacija ? žinau ... iš kur ?
Nuodėmė deformuoja viską, totaliai viską, gyvūniją, žmogaus kūną, pažinimo instrumentus, gyvenimus, fizikos dėsnius ...
tačiau, kurioje vietoje deformacija ... Pradžioje Dievas sukūrė kaip tas pradžioje ? kaip turi būti iš tikrųjų ?
Psichologija, sociologija, teisės mokslai, politologija ... kokią tikrovę tiria ? tikrą ar deformuotą ? kur deformacijos riba ?
kokią tikrovę, su Dievu ar be Dievo ?
naudojimo instrukcija  ;) komentarus rašyti tik praėjus 24 valandoms po perskaitymo  ;)

Gal visa esmė tame, kad žmogus nėra įgalus pats valdyti savo emocijas, išskyrus vien pats sau proto pagalba bandydamas iš naujo/kitaip interpretuoti įvykusią situaciją. Bet tai labiau ne valdymas, o tik bandymas kažkiek įtakoti.

Tuo tarpu Piligrim ir Kaštonas kalba apie Dievo teikiamas malones.

T.y. Augustas kalba apie sąmoningą žmogaus sielos dalį - protą.
Piligrim ir Kaštonas kalba apie Dievo malones.

Aš gi nuo savęs ką bandžiau paminėti, yra tai, kad yra dar viena žmogaus dedamoji dalis, kurią pavadinau širdimi. Nesigilinant į terminus, tiesiog norėjau pasakyti, kad galutinį rezultatą ( supykimą, pirmą atėjusią mintį, o gal priešingai - užuojautos, atgailos jausmus ) lemia ne dvi dedamosios ( Dievo malonė ir protas ), o trys ( Dievo malonė, protas ir širdis, kuri nėra vien tik emocijų organas, kaip kažkas paminėjo aukščiau diskusijoje ) .

Tokiu būdu jeigu įtraukiame ir trečią dedamąją "širdį". Tada galime užduoti klausimą, kokiu būdu galime keisti savo širdį.
Visų pirma, pasikartojant, žmogui pačiam sąmoningai, valios pagalba, beveik neįmanoma daryti tikrų pasikeitimų, nes viską daro Dievas. O vis dėl to, Dievas nieko nedaro prieš žmogaus valią, todėl kad ir minimali, žmogaus pastanga privalo būti.

Todėl, kas liečia protą, tai Augustas labai gerai pastebėjo, kad pati labiausiai tiesioginė žmogaus galimybė įtakoti savo jausmus - iš naujo bandyti interpretuoti situaciją, taip kad nesupyktum. ( Ir vėl aš iš asmeninės patirties galiu paliudyti, kad būna situacijų, kai viską supranti, o vis vien negali nustoti pykti, ir vėl ir vėl ir vėl prisimeni ir vis interpretuoji ir vis be pabaigos negali nieko padaryti ... )
Čia reikalinga savistaba ir Evangelinis žvilgsnis į gyvenimiškas situacijas.

Tačiau yra ir dar vienas būdas, neskaitant proto, kuris įtakoja širdį, ir priklauso nuo žmogaus valios. Tai yra "širdies saugojimas". Vengti situacijų, kurios teršia širdį, ir stengtis būti tokiose situacijose, kurios taurina širdį.
Manau, kad Piligrim čia labai gerai pastebėjo, kad nuodėmė sužeidžia žmogaus prigimtį. Vadinasi mano nuodėmės taip pat užteršia mano širdį. Ir po to jau gali interpretuoti kaip nori, o tik vienas Dievas gali  atleisti nuodėmes.

P.S.

CitataO tai ką Dievas daro, jei Jis nedalija minėtųjų interpretacijų į kairę ir į dešinę, !@#$%^?  :)

Augustai, pamėgink iš naujo interpretuoti.
Nes dažnai susidaro neigiamas  įspūdis apie žmogų dėl įvairių nesusipratimų. Reikia grįžti iš naujo skaityti ir bandyti rasti kur aš pats padariau klaidą, nes dažnai ir kitas supyksta dėl to kad aš jį išprovokavau.

"žino tik pats Kryžiaus Jonas ir ... Dievas"
Taip. Ir Dievas ateina pas daugelį, siunčia Šventą Dvasią. (Bandau labai atsargiai parašyti)
Šios dienos skaitinys. Et vieni sutapimai :)
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-05-21-jn-17-20-26-tegul-visi-bus-viena/130938

"Čia reikalinga savistaba ir Evangelinis žvilgsnis į gyvenimiškas situacijas."
Super.
Bėda ta, kad be kito žmogaus,    ....  , mes save matome kaip ausis be veidrodžio.
Jn 15, 5 Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių;
nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.

"Dar keletas minčių ...
Dievas sukūrė pasaulį ir jame nustatytą tvarką, ..."
Rom 5

Citata

CitataKova su šitais įpročiais

Evagrijus Pontietis nekalba apie įpročius, o apie tai, kad kiekvieną žmogų nuolatos puola įvairios mintys, sumanymai, dažnai besireiškiantys vaizdinių pavidalu, skatinantys jį padaryti kažką blogo. Šios mintys kyla ne iš paties žmogaus – jos ,,tiesiog šauna į galvą". Jeigu žmogus šiais sumanymais ar ketinimais paseka, jis nusikalsta, nusideda. Tobulumo siekiantis žmogus kovoja su sumanymais, jiems atsispiria ir galų gale išvalo nuo jų savo širdį.

O.K. Patikslinu, Pilgrim'e: ne "Kova su šitais įpročiais", bet "Kova su šitais polinkiais ir įpročiais". Dabar geriau, Pilgrim'e?

Citata iš: kukulis  gegužės 21, 2015, 03:18:06
Gal visa esmė tame, kad žmogus nėra įgalus pats valdyti savo emocijas, išskyrus vien pats sau proto pagalba bandydamas iš naujo/kitaip interpretuoti įvykusią situaciją. Bet tai labiau ne valdymas, o tik bandymas kažkiek įtakoti.

Ne, Kukuli. Jei jau apie tai prakalbom, tai reikia pasakyti, jog žmogus be Dievo malonės absoliučiai nieko negalėtų padaryti - nei interpretacijų sukurti, nei emocijų patirti, nei jų valdyti, nei žingsnio žengti, nei suduoti ar paglostyti, nei protauti, nei suklysti, nei atitaisyti padarytos klaidos - absoliučiai nieko negalėtų padaryti.

CitataTuo tarpu Piligrim ir Kaštonas kalba apie Dievo teikiamas malones.

T.y. Augustas kalba apie sąmoningą žmogaus sielos dalį - protą.
Piligrim ir Kaštonas kalba apie Dievo malones.

Tiesiog aš kalbu labiau iš psichologijos pozicijų, Pilgrim'as kalba labiau iš teologinių pozicijų. Kaštonas gi apskritai kuria rebusus, kuriuos mes turime išspręsti.  :D

CitataAš gi nuo savęs ką bandžiau paminėti, yra tai, kad yra dar viena žmogaus dedamoji dalis, kurią pavadinau širdimi. Nesigilinant į terminus, tiesiog norėjau pasakyti, kad galutinį rezultatą ( supykimą, pirmą atėjusią mintį, o gal priešingai - užuojautos, atgailos jausmus ) lemia ne dvi dedamosios ( Dievo malonė ir protas ), o trys ( Dievo malonė, protas ir širdis, kuri nėra vien tik emocijų organas, kaip kažkas paminėjo aukščiau diskusijoje ) .
Tokiu būdu jeigu įtraukiame ir trečią dedamąją "širdį".

Atsiprašau, Kukuli, bet nėra trečios dedamosios. Šventajame Rašte širdis reiškia patį žmogaus asmens centrą, o ne trečią dedamąją. Kitaip tariant, širdis yra ta paslaptinga vieta žmoguje, iš kurios iškyla žmogaus troškimai, (geri ir blogi) sumanymai, lūkesčiai, viltys etc.

CitataTada galime užduoti klausimą, kokiu būdu galime keisti savo širdį.
Visų pirma, pasikartojant, žmogui pačiam sąmoningai, valios pagalba, beveik neįmanoma daryti tikrų pasikeitimų, nes viską daro Dievas. O vis dėl to, Dievas nieko nedaro prieš žmogaus valią, todėl kad ir minimali, žmogaus pastanga privalo būti.

Taigi, širdis nėra vien tik emocijų buveinė, bet greičiau jau pati žmogaus valia (jei kalbam šiuolaikiniais terminais, širdis yra pats centrinis ar giluminis žmogaus "Aš"). Iš to išplaukia išvada, kad viskas, ką mes turime padaryti, jei norime pakeisti savo širdį, tai turime tiesiog ją nukreipti į Dievą,  ir viskas.  :) Visai kas kita yra tai, kad mes iš prigimties turim tokį polinkį (tai taip vadinamoji gimtoji nuodėmė) ir patys esame įpratę kreipti save (t.y. savo "širdį") ne į Dievą, o kažkur kitur (šiuo atveju nesvarbu, kur, o svarbu, kad ne į Dievą).

CitataTodėl, kas liečia protą, tai Augustas labai gerai pastebėjo, kad pati labiausiai tiesioginė žmogaus galimybė įtakoti savo jausmus - iš naujo bandyti interpretuoti situaciją, taip kad nesupyktum. ( Ir vėl aš iš asmeninės patirties galiu paliudyti, kad būna situacijų, kai viską supranti, o vis vien negali nustoti pykti, ir vėl ir vėl ir vėl prisimeni ir vis interpretuoji ir vis be pabaigos negali nieko padaryti ... )
Čia reikalinga savistaba ir Evangelinis žvilgsnis į gyvenimiškas situacijas.

Ačiū už komplimentą, Kukuli. (O tokios situacijos, kai neva viską supranti ir vis tiek negali nustoti pykti, reiškia tik tiek, kad iš tikrųjų supranti ne viską ir pyksti galbūt dėl to, kad iš tikrųjų supranti ne viską, nors tau (čia nekalbu konkrečiai apie Kukulį, o kalbu apie žmones apskritai) ir atrodo, kad viską supranti. Tai iš tikrųjų labai sunkios situacijos, kai iš tikrųjų nuoširdžiai nori suprasti, kas, kodėl ir kaip, bet negali to padaryti, nes visko apie tų situacijų niuansus nežinai, ir nežinai, ar gali pasitikėti kuo nors, ar negali.)
Ir čia užtektų pasakyti sau "stop" ir užduoti sau paprastą klausimą, ar tikrai privalau viską (apie tą situaciją) žinoti, kad galėčiau ir toliau pasitikėti tuo žmogumi, kuris tą situaciją sukėlė.

CitataTačiau yra ir dar vienas būdas, neskaitant proto, kuris įtakoja širdį, ir priklauso nuo žmogaus valios. Tai yra "širdies saugojimas". Vengti situacijų, kurios teršia širdį, ir stengtis būti tokiose situacijose, kurios taurina širdį.

:thumbup: Tik šiuo atveju protas ir yra tas sargybinis, t.y. protas turėtų atlikti sargo funkciją, atpažinti mintis (tiksliau, interpretacijas) bei tas situacijas, kurios gadina nervus, atpažinti tam, kad į jas vėl nepakliūtumėm.

CitataManau, kad Piligrim čia labai gerai pastebėjo, kad nuodėmė sužeidžia žmogaus prigimtį. Vadinasi mano nuodėmės taip pat užteršia mano širdį. Ir po to jau gali interpretuoti kaip nori, o tik vienas Dievas gali  atleisti nuodėmes.

:thumbup: Beje, teiginys, kad tik vienas Dievas gali atleisti nuodėmes, irgi yra interpretacija, kuri nuo visų kitų interpretacijų skiriasi tuo, kad yra teisinga.

P.S.

Citata iš: Silvija  gegužės 20, 2015, 14:22:03

Citata iš: Augustas  gegužės 20, 2015, 13:48:44
O tai ką Dievas daro, jei Jis nedalija minėtųjų interpretacijų į kairę ir į dešinę, D3mone?  :)

O čia kas dabar?  :o

Tai va kas būna, kai dalyvauji keliuose forumuose ir iš vieno forumo iš karto pereini prie kito.  :ashamed: Vietoj "D3mone" turėjo būti "Kaštone". Atsiprašau Kaštono ir visų kitų už išsiblaškymą. Ir, Silvija, jei gali, pataisyk tą mano post'o dalį.  :thumbup:

Augustai,
netinka pataisymai, netinka.  :(
Trečia dedamoji ... šioje vietoje išsiskiria krikščioniškoji antropologija ir tiesiog antropologija
kad be Dievo malonės nieko negalime ir negebame - tiesiog gryna tiesa.

Citata iš: Pilgrim  gegužės 21, 2015, 09:16:55
Trečia dedamoji ... šioje vietoje išsiskiria krikščioniškoji antropologija ir tiesiog antropologija
kad be Dievo malonės nieko negalime ir negebame - tiesiog gryna tiesa.

Turbūt Tamsta, Pilgrim'e, norėjo pasakyti, kad dėl tos trečiosios dedamosios išsiskiria žydiškoji ir graikiškoji antropologija, o ne krikščioniškoji ir tiesiog antropologija.  :-\ 

P.S.

CitataAugustai,
netinka pataisymai, netinka.  :(

Kodėl netinka, Pilgrim'e?  :-\

Aš tai esu girdėjęs nuomonę, kad žmogus atsimena absoliučiai viską. T.y. po mirties žmogus atsimins visą savo gyvenimą iki smulkmenų.
Vadinasi viskas ką pamatome, ką patiriame "nugula" pas mus į atmintį, nors ne viską gyvendami pajėgiame iš ten ištraukti :) . Tokiu būdu mes kiekvienas nešiojamės bagažą, kuris sudarytas iš įvairių patirčių, o taip pat ir iš daugybės mūsų pačių reakcijų į tas patirtis.

Visa tai įtakoja mūsų poelgį kiekvienoje situacijoje, o teisingas ar neteisingas interpretavimas sudaro tik dalį visos tos įtakos.

Dar viena girdėta nuomonė susijusi su sąmone ir pasąmone. Sąmoningu mąstymu mes vadiname tai, kai tarsi "matome" savo mąstymo procesą ir galime bent iš dalies jį valdyti. Tuo tarpu lygiagrečiai vyksta pasąmoningas mąstymas, kuris nebūtinai atitinka mūsų sąmoningą mąstymą ir gan sunkiai pasiduoda valdymui. Taip pat sakoma, kad pasąmoningas mąstymas yra nepaprastai galingas t.y. pasąmoningai galime išmąstyti tokius dalykus, kuriems sąmoningame mąstyme mums nepakaktų mąstymo resursų.

Mano žmona pasakojo ne kartą tokį atsitikimą, kaip sprendė matematikos namų darbą ir negalėjo niekaip išspręsti ir nuėjo miegoti. Tada naktį atsibudo, atsisėdo ir išsprendė uždavinį. Kitą dieną nunešė sąsiuvinį mokytojai. Mokytoja žiūri - atsakymas teisingas, o sprendimo niekaip suprasti negali ;D

Taigi yra skilimas tarp sąmoningo ir pasąmoningo mąstymo.
Dvasinis šio fenomeno aiškinimas - žmogaus asmenybės skilimas dėl nuodėmės. Analogiškas skilimas yra įvykęs tarp jausmų ir tarp proto, kai žmogus tarsi protu suvokia kad negerai, o jausmas skatina jį elgtis priešingai. Visa tai gražiai yra aprašęs apaštalas Paulius.

Augusto įžvalgos gražios, bet jei sakysime kad tėra tik tai ką jis sako, tuomet paneigsime tai ką kalbėjo daugelis šventųjų ir tuo pačiu apaštalas Paulius.

P.S.
O dėl asmeniškumų, gal nepradėkim, nes vėl reiks temą skaidyti, o paskui trinti :D

P.P.S.
Tačiau jeigu žvelgsime iš mokslinės pusės, tada Augusto priėjimas įgija tam tikro užbaigtumo vaizdą. :thumbup:

CitataTaigi yra skilimas tarp sąmoningo ir pasąmoningo mąstymo.
Dvasinis šio fenomeno aiškinimas - žmogaus asmenybės skilimas dėl nuodėmės. Analogiškas skilimas yra įvykęs tarp jausmų ir tarp proto, kai žmogus tarsi protu suvokia kad negerai, o jausmas skatina jį elgtis priešingai. Visa tai gražiai yra aprašęs apaštalas Paulius.

Aš gi nesakau, kad žmogaus asmenybė nėra suskilusi. Jei jau kalbam apie asmenybės susiskaldymą, tai turim pripažinti, kad jausmai, protas ir valia eina skirtingomis kryptimis - protas sako elgtis vienaip, jausmai tarsi rodo kitą kryptį, o valia turi nuspręsti, kam paklusti: ar proto siūlomam sprendimui, ar jausmų polinkiams, ar eiti nė vienam nepaklūstant.

CitataAugusto įžvalgos gražios, bet jei sakysime kad tėra tik tai ką jis sako, tuomet paneigsime tai ką kalbėjo daugelis šventųjų ir tuo pačiu apaštalas Paulius.

Ačiū už komplimentą, Kukuli, bet man atrodo, kad Tu dėl apaštalo šv.Pauliaus mokymo šiek tiek klysti. T.y., apaštalas šv.Paulius sako visiškai tą patį, ką sako ir Augustas. Tik, žinoma, sako, naudodamas savo laikmečiui būdingas sąvokas. O dėl kitų šventųjų tai nežinau, kuriuos šventuosius ir jų raštus Tu turi minty.

P.S.

CitataP.S.
O dėl asmeniškumų, gal nepradėkim, nes vėl reiks temą skaidyti, o paskui trinti :D

O.K. Nepradėkim. Atleidžiu Pilgrim'ą nuo pareigos atsakyti į mano post'e esantį asmeninį klausimą, kuris yra Post Scriptum'e.

Matai kaip, saldu.
Nieko panašaus.
Apaštalas Paulius visa kreipią į Dievą. Pakankamai daug kalba apie Kryžių, kančią, prasmę...
O tu visa kreipi į save.

" savo laikmečiui būdingas sąvokas"
mh
Praėjo du tūkstančiai metų, o žmogus nepasikeitė.
Kaip buvo pradžioje, dabar ir per amžius.

"tai turim pripažinti, kad jausmai, protas ir valia eina skirtingomis kryptimis - protas sako elgtis vienaip, jausmai tarsi rodo kitą kryptį,"
Čia tau taip, ar VISIEMS?

kodėl netinka -
Evagrijus Pontietis nekalba apie įpročius, o apie tai, kad kiekvieną žmogų nuolatos puola įvairios mintys, sumanymai, dažnai besireiškiantys vaizdinių pavidalu, skatinantys jį padaryti kažką blogo. Šios mintys kyla ne iš paties žmogaus – jos ,,tiesiog šauna į galvą". Jeigu žmogus šiais sumanymais ar ketinimais paseka, (tada ir tik tada jei tai darai dažnai susiformuoja įprotis) jis nusikalsta, nusideda. Tobulumo siekiantis žmogus kovoja su sumanymais, jiems atsispiria ir galų gale išvalo nuo jų savo širdį.
Galima kitaip pasakyti Evagrijus Pontietis kalba apie pagundas ir gundymus.

Ne žydiškoji ar graikiškoji antropologija, bet pavartosiu tokius išsireiškimus gal nelabai tinkamus - sekuliarioji antropologija ir krikščioniškoji (teologinė) antropologija. Nes sekuliari antropologija neigia sielos ir dvasinės tikrovės egzistavimą.

CitataApaštalas Paulius visa kreipią į Dievą. Pakankamai daug kalba apie Kryžių, kančią, prasmę...

Taip, žinoma.  :thumbup:

CitataO tu visa kreipi į save.

:-\ Kuria prasme, Kaštone, kreipiu į save? Čia ta prasme, kad aš Kaštoną kreipiu į Augustą, ar ta prasme, kad aš Kaštoną kreipiu į Kaštono vidų?  :D 

Citata" savo laikmečiui būdingas sąvokas"
mh
Praėjo du tūkstančiai metų, o žmogus nepasikeitė.
Kaip buvo pradžioje, dabar ir per amžius.

Kultūra keitėsi, brangusis, kultūra keitėsi. :) Kardų, iečių ir pan. jau seniai niekas kare nenaudoja.

CitataEvagrijus Pontietis nekalba apie įpročius, o apie tai, kad kiekvieną žmogų nuolatos puola įvairios mintys, sumanymai, dažnai besireiškiantys vaizdinių pavidalu, skatinantys jį padaryti kažką blogo. Šios mintys kyla ne iš paties žmogaus – jos ,,tiesiog šauna į galvą". Jeigu žmogus šiais sumanymais ar ketinimais paseka, (tada ir tik tada jei tai darai dažnai susiformuoja įprotis) jis nusikalsta, nusideda. Tobulumo siekiantis žmogus kovoja su sumanymais, jiems atsispiria ir galų gale išvalo nuo jų savo širdį.
Galima kitaip pasakyti Evagrijus Pontietis kalba apie pagundas ir gundymus.

:thumbup: Psichologija tokiu atveju kalba apie žmogaus asmens polinkius (nebrandžius, egocentriškus, iškreiptus ir pan.). Iš kur tie polinkiai atsiranda, čia jau truputį kitas klausimas. Bet tikrai nėra taip, kad psichologija nematytų žmogaus auklėjimo(si) būtinybės (t.y. būtinybės "išvalyti savo širdį", jei kalbam Evagrijaus Pontiečio žodžiais). Visai kitas yra klausimas, kokį turinį sudedam į tą auklėjimą(sį) ir kokius auklėjimo(si) metodus taikom. Ir auklėjimo(si) turinį bei metodus psichologija svarsto tik vienu aspektu - psichinės sveikatos aspektu. Viskas. Čia psichologija baigia. O toliau prasideda moralinių-dvasinių vertybių sritis, kurios klausimų psichologija nesprendžia. T.y., psichologija nesprendžia savo pačios pritaikymo klausimų. Ar čia išsiaiškinom?  ::)

CitataNe žydiškoji ar graikiškoji antropologija, bet pavartosiu tokius išsireiškimus gal nelabai tinkamus - sekuliarioji antropologija ir krikščioniškoji (teologinė) antropologija. Nes sekuliari antropologija neigia sielos ir dvasinės tikrovės egzistavimą.

A, dabar supratau. Pilgrim'e, psichologija puikiai dera tiek su viena, tiek su kita antropologija, net nepaisant to, ką teigia ar kam pritaria viena ar kita antropologija.

Aš kaip ir Piligrimas, priėjęs užduosiu klausimą:
Kas yra psichinė sveikata?

Šitas klausimas yra sureagavimas į :

Citata
psichologija svarsto tik vienu aspektu - psichinės sveikatos aspektu. Viskas. Čia psichologija baigia.

Aš su teiginiu visiškai sutinku, ir žinau, kad psichologija yra skirta tapti žmogui psichologiškai sveikesniam. O vis dėl to ta psichinė sveikata kaip ir išslysta iš rankų, tarsi būtų savaime aišku, kuris yra psichologiškai sveikas, o kuris ne; bet kai bandai paklausti kas gi iš tiesų ta psichinė sveikata, prasideda pats įdomumas, nes dažniausiai niekas negali aiškiai pasakyti, kas gi tai per daiktas yra :D

Kalbant apie psichologiją kaip mokslą, viena jos sritis yra būdai, metodai, priemonės. Ši jos dalis tinka bet kuriai antropologinei sistemai. Tačiau kai sprendžiami klausimai - kas yra ... kodėl yra ... taip jau nėra.
Manau, kad kiekvieno socialinio mokslo pradžia yra egzistencinei klausimai: kas yra žmogus ? kokia kančios prasmė ? ar yra gyvenimas po mirties ? ir pan. Priklausomai nuo atsakymų ir jų derinių vėliau formuojasi skirtingos teorijos, kryptys ar mokyklos.

Tik pradėjom  ::) ... auklėjimas ir auklėjimasis labiau edukologijos sritis ir šiandien kalbama daugiau apie ugdymą ir ugdymąsi, bet ne terminuose esmė. Bet psichologija kalbėdama apie polinkius ir jų įtaką psichinei sveikatai, turi juos atpažinti, susisteminti, atrasti jų kilmę, pasiūlyti sprendimo būdus, priemones ir tik tada galima sakyti kad čia ji baigia.
Tačiau kuri psichologijos kryptis kalba apie piktųjų dvasių įtaką polinkiams, valiai.
Kuri psichologijos mokykla žmogui nerandančiam gyvenimo prasmės ir dėl to esančiam gilioje depresijoje kalbės apie krikščionių Dievą (nes mano giliu įsitikinimu, galima apšaukti fanatiku, krikščionybė yra teisingas tikėjimas).
Aha ... ar turi taip kalbėti psichologija ... savu laiku ir savais būdais, bet vis dėl to turi. Naujoji Evangelizacija apie kurią kalba Bažnyčia, psichologija turi palydėti link jos ir nukreipti į ją. Tačiau tai yra tik mano nuomonė. Jei esi psichologas krikščionis tai privalai visur juo būti, tiek bažnyčioje, tiek gatvėje, tiek profesinėje veikloje.
Situacija ... mergina depresuoja nes neapsisprendžia ar darytis abortą ... ar konsultacijose nuskambės argumentas Dievas, nuodėmė ?
Kad per daug neišradinėti dviračio, jai tikėjimas dzin, nors galbūt seneliai kažkada vaikystėje krikštino, Komunijos nėjo, Sutvirtinimo tėvai nevedė, klasėje girdi jog dalis klasiokų eina į tikybą ... ar psichologas krikščionis turi minėti Dievą ?

CitataKalbant apie psichologiją kaip mokslą, viena jos sritis yra būdai, metodai, priemonės. Ši jos dalis tinka bet kuriai antropologinei sistemai.

Na, ne visai taip, kadangi yra tokių, vadinkim, pasaulėžiūrinių (konkrečiau, pažinimo teorijų) mokyklų, kurios iš principo neigia mokslinį metodą kaip pažinimo šaltinį. Tokios mokyklos turi susikūrusios savas antropologijas, kurioms ir su psichologija, o taip pat ir su bet kuria kita mokslo šaka nepakeliui. Tad čia būtinas patikslinimas, kad kalbama apie sekuliaristinę ir krikščioniškąją antropologijas.

CitataTačiau kai sprendžiami klausimai - kas yra ... kodėl yra ... taip jau nėra.

:thumbup: O taip nėra todėl, kad tie klausimai (kas yra..., kodėl yra...) nėra psichologijos mokslo klausimai, bet filosofijos.

CitataManau, kad kiekvieno socialinio mokslo pradžia yra egzistencinei klausimai: kas yra žmogus ? kokia kančios prasmė ? ar yra gyvenimas po mirties ? ir pan. Priklausomai nuo atsakymų ir jų derinių vėliau formuojasi skirtingos teorijos, kryptys ar mokyklos.

Tai tie egzistenciniai klausimai yra ne tik socialinių mokslų, bet ir kiekvieno mokslo pradžios klausimai. Bet nei socialiniai mokslai, nei kitokie mokslai tų klausimų nesprendžia (na, aišku, tai galioja tik tokiu atveju, jei filosofijos nelaikysime mokslu). Taigi, turėtumėm skirti kiekvieno mokslo tyrinėjimų lauką bei metodus ir nepainioti šitų dalykų. :)

CitataTik pradėjom  ::) ... auklėjimas ir auklėjimasis labiau edukologijos sritis ir šiandien kalbama daugiau apie ugdymą ir ugdymąsi, bet ne terminuose esmė. Bet psichologija kalbėdama apie polinkius ir jų įtaką psichinei sveikatai, turi juos atpažinti, susisteminti, atrasti jų kilmę, pasiūlyti sprendimo būdus, priemones ir tik tada galima sakyti kad čia ji baigia.

Čia ir yra Tamstos klaida, Pilgrim'e. Psichologija kaip mokslas užsiima vien tik faktų paieška, jų registravimu, sisteminimu, apibendrinimu ir išvadų teikimu. Psichologijai kaip tokiai visiškai nerūpi nei sprendimo būdai, nei sprendimo priemonės. Kokių nors sprendimų už žmones ji nepriiminėja, t.y., patys žmonės turi nuspręsti, ką daryti su psichologijos surinktom žiniom. Ji tiktai tegali įvertinti tų sprendimo būdų ir priemonių poveikį psichikai. O sprendimo būdų ir priemonių ieško visiškai kitos disciplinos (pvz., etika, medicina, edukologija, socialinė inžinierija ir t.t.)

CitataTačiau kuri psichologijos kryptis kalba apie piktųjų dvasių įtaką polinkiams, valiai.

Čia dar viena Tamstos klaida, Pilgrim'e. Psichologija yra prigimtinis mokslas, ir antgamtinių įtakų, kad ir tai pačiai psichinei sveikatai, ji visiškai nepajėgi identifikuoti. O kadangi psichologija tokių įtakų nepajėgi identifikuoti, tai jai tos įtakos iš esmės nerūpi, nes tai ne psichologijos kompetencijoje esantys dalykai.

CitataKuri psichologijos mokykla žmogui nerandančiam gyvenimo prasmės ir dėl to esančiam gilioje depresijoje kalbės apie krikščionių Dievą (nes mano giliu įsitikinimu, galima apšaukti fanatiku, krikščionybė yra teisingas tikėjimas).

Nė viena psichologijos mokykla nekalbės apie tai ir neturi teisės apie tai kalbėti (medicina - taip, gali kalbėti apie tai, bet medicina yra ne psichologija). :)

CitataAha ... ar turi taip kalbėti psichologija ... savu laiku ir savais būdais, bet vis dėl to turi. Naujoji Evangelizacija apie kurią kalba Bažnyčia, psichologija turi palydėti link jos ir nukreipti į ją. Tačiau tai yra tik mano nuomonė.

Psichologija neturi nieko niekur lydėti ar nukreipinėti. Čia jau su dvasiniu vadovavimu/palydėjimu Tamsta, Pilgrim'e, supainiojo.

CitataJei esi psichologas krikščionis tai privalai visur juo būti, tiek bažnyčioje, tiek gatvėje, tiek profesinėje veikloje.

:thumbup: Bet tai reiškiasi (privalo reikštis) vien tik pokalbiuose tarp kolegų, o ne tarp konsultanto ir kliento. O klientui, žinoma, gali būti leista ir netgi turėtų būti leista suprasti, kad susidūrė su krikščioniškų pažiūrų konsultantu, nes to reikalauja tiek konsultanto profesinė etika, tiek ir pati krikščionybė, bet kliento konsultavimui (išskyrus informavimą apie papildomas etikos normas, kurių bus laikomasi konsultavimo metu) tai neturėtų turėti jokios įtakos.

CitataSituacija ... mergina depresuoja nes neapsisprendžia ar darytis abortą ... ar konsultacijose nuskambės argumentas Dievas, nuodėmė ?
Kad per daug neišradinėti dviračio, jai tikėjimas dzin, nors galbūt seneliai kažkada vaikystėje krikštino, Komunijos nėjo, Sutvirtinimo tėvai nevedė, klasėje girdi jog dalis klasiokų eina į tikybą ... ar psichologas krikščionis turi minėti Dievą ?

Ne, konsultantas neturi teisės minėti nei Dievo, nei nuodėmės, nes neturi teisės vartoti nei religinės terminijos, nei ateistinės terminijos, kol pats klientas apie tai neprakalba. Tokia yra psichologinio konsultavimo specifika.

Augustai, tiesiog dėl aiškumo.
Turiu ir psichologinį išsilavinimą. tiesa ne gryną, gretutinėje specialybėje, stiprus psichologijos modulis buvo tiesiog būtinas.
Taigi psichologinį konsultavimą žinau ne tik iš mokslo populiarinimo straipsnių, psichoterapijoje teko pasirinkti vieną konkrečią mokyklą ir kryptį, sielovadinį/palydėjimo konsultavimą taip prisiliečiau, jau aptarinėtą koučingą taip pat "čiupinėjau" iš vidaus.
Žinau tuos dalykus ir tai, kad turiu tokią poziciją yra ne vienos dienos kelias, tarp kitko nelengvas kelias.
Nuostata išlieka ta pati, tačiau kada, kaip, kokiu būdu per 1 ar 10 susitikimą tai pasakysi visada išlieka slėpinys.

Citata iš: Pilgrim  gegužės 24, 2015, 13:04:57
Augustai, tiesiog dėl aiškumo.
Turiu ir psichologinį išsilavinimą. tiesa ne gryną, gretutinėje specialybėje, stiprus psichologijos modulis buvo tiesiog būtinas.
Taigi psichologinį konsultavimą žinau ne tik iš mokslo populiarinimo straipsnių, psichoterapijoje teko pasirinkti vieną konkrečią mokyklą ir kryptį, sielovadinį/palydėjimo konsultavimą taip prisiliečiau, jau aptarinėtą koučingą taip pat "čiupinėjau" iš vidaus.
Žinau tuos dalykus ir tai, kad turiu tokią poziciją yra ne vienos dienos kelias, tarp kitko nelengvas kelias.

Ačiū, Pilgrim'e. Dabar žinosiu, kad Tamsta ne pirštu žindytas esate, o tikrai daug matęs ir daug patyręs žmogus. Ir Tamsta, kaip žmogus, esate priėmęs tikrai dorą ir krikščionišką tikslą - padaryti viską, kas įmanoma, kad atėjęs pas Tamstą konsultuotis žmogus tikrai gyventų tikrą gyvenimą (o be Kristaus, kaip mes, katalikai, žinome, joks gyvenimas nėra iki galo tikras). Tai yra puiku.  :thumbup: Bet mes dabar kalbam ne apie tai, kur ir kokiam tikslui taikome savo įgytas psichologijos žinias, bet apie tai, kur yra psichologijos mokslo riba. Kitaip tariant, mes kalbam apie tai, kad Tamstos asmenybėje šitą norą, šitą siekį, šitą nuostatą, jog atėjęs pas Tamstą konsultuotis žmogus tikrai gyventų tikrą gyvenimą, suformavo ne psichologijos studijos (be abejo tam tikros įtakos turėjo ir jos), bet kažkas kitas. Ir taip pat kalbam apie tai, jog tas kažkas kitas, kuris suformavo Tamstos asmenybėje tą doriniu požiūriu tikrai pagirtiną nuostatą (t.y., kad atėjęs pas Tamstą konsultuotis žmogus tikrai gyventų tikrą gyvenimą), nėra psichologijos mokslo objektas.
Ir jei čia aišku, diskusiją šiuo klausimu baigiu.

CitataNuostata išlieka ta pati, tačiau kada, kaip, kokiu būdu per 1 ar 10 susitikimą tai pasakysi visada išlieka slėpinys.

:thumbup:

P.S.

Citata iš: kukulis  gegužės 25, 2015, 03:00:25

Citata iš: Augustas  gegužės 24, 2015, 05:40:53
Tiesiog Tamsta, Pilgrim'e, nežino, kas tai per dalykas yra ta psichologija ir ką jinai gali, o ko negali. Tikriausiai todėl ir turi susikūręs įvairių mitų apie psichologiją ir psichologus. Džiaugčiausi, jei man pavyktų bent keletą tų mitų (kuriuos Tamsta yra susidaręs apie psichologiją) išsklaidyti. :)

Neturime užsibrėžti tikslo diskusijose keisti kito žmogaus nuomonės. Galime dalintis, o ar kitas žmogus priims ar nepriims tavo nuomonę, ar pakeis savo ar nepakeis, tai priklauso tik nuo jo paties.

Žinoma,  Kukuli. Tu esi čia visiškai teisus. Na, bet aš ir nesiekiu pakeisti Pilgrim'o nuomonės kai kuriais klausimais. Todėl ir parašiau  "džiaugčiausi, jei man pavyktų". O kad aš viską palieku savieigai (tiksliau, žmogaus laisvam apsisprendimui), tai yra savaime suprantamas dalykas.  :) 

P.P.S.

Citata iš: kukulis  gegužės 25, 2015, 03:00:25

Citata iš: Piligrim
Turiu ir psichologinį išsilavinimą ...

Beje šita tema nėra skirta nustatyti, kieno aukštesnė kvalifikacija psichologijos srityje :D

:thumbup: O čia tiesiog bendram išsilavinimui, Kukuli, kad sugebėtum atskirti, kas yra kas. Iš visko sprendžiant, mūsų Pilgrim'as turi tipišką taikomosios psichologijos žinių rinkinį, adaptatuotą edukologijai bei pastoracinei praktikai. Tai reiškia, kad mūsų Pilgrim'as yra pastoracijos darbuotojas (ir katechetas), o ne psichologas-konsultantas. Tai reikia turėti minty, jei eini konsultuotis pas Pilgrim'ą, pvz., dėl šeimyninių sunkumų. Aš, beje, irgi turiu tik taikomosios psichologijos žinių rinkinį, tiktai skirtą pritaikyti šiek tiek kitoje srityje nei toji, kokiai yra pritaikytas mūsų Pilgrim'o turimas žinių rinkinys. :)

Augustai, dar šiek tiek praplečiant - tų kaip visai neblogai pavadini tipiškų taikomosios psichologijos žinių rinkinių (apimančių ir konsultavimą, tam tikrose ribose) yra keletas ir pakankamai skirtingose sferose. Vieną įvardinai teisingai, edukologijos ir katechezės srityse, o taip pat reikia pridėti ir daugiau rinkinių: socialiniame darbe, teisėsaugos darbe, palydėjime/sielovadoje.
Na o dėl ribos, tiesiog įžvalga. Krikščionybę vadiname apreikštąja religija. Kodėl ? Tiesiog žmogaus protas ateina iki ribos, kurios nepajėgus peržengti. Nutyla ir tuomet Dievas pasilenkia ir apreiškia pats save. Tas pats įvyksta bet kurioje gyvenimo ar pasaulio tyrinėjimo sferoje. Protas ateina iki ribos, turi sustoti ir išgirsti kuomet Kūrėjas prabyla apie tai kas toje srityje viršija proto galias. Riba, kur ji yra. Sunkoka atsakyti, bet kai kopiame į kalno viršūnę ateiname iš skirtingų kelių ir susitinkame viršūnėje. Taip ir čia prie ribos kiekvienas ateiname skirtingame taške. Vienas ribą atras tyrinėdamas bičių migravimo ypatumus, kitas vidaus degimo variklio procesuose vėl tai ypatingas Kūrėjo planas kiekvienam asmeniškas, unikalus ir nepaprastas ... tiesiog slėpinys.
prieštaravimai ... anea  :) šioje vietoje klausimas apie mus supančią tikrovę ar galima pasakyti apie pasaulio vaizdą. Pasaulis kuriame yra dvasinė tikrovė ar nėra jos. Pasaulis su Dievu ar pasaulis be Dievo. ... bet tai ne mokslo  ;) ar tikrai ?
Bet ar ne čia glūdi mokslo "prakeiksmas". Mokslas siekia suskaidyti supančią tikrovę ir tyrinėti tik griežtai apibrėžtą savo sritį. Tačiau ar fizika apseina be matematikos, ar be fizikos gali išgyventi fiziologija, ar psichologijai nereikalinga fiziologija, psichiatrija susiliečia su prichologija, psichiatrijai reikalinga farmakologija, farmakologijai - chemija, chemijai ... Viskas persipina, papildo ir reikalingi vieni kitiems. Ar ne mes paklusę didžiajam skaldytojui "prakeikiam" mokslą. Jėzus sako esate viena, kaip viename kūne daug narių, bet skirtingos tarnystės, bet visi nariai veikia vienoje. Taip mokslas turi veikti vienoj, nes Dievas vienija. Galbūt vienybė ir yra ta riba, kur protas nepajėgia aprėpti visumos ir tyri prašyti Kūrėjo įsikišimo. Tiesiog nežinau.

Citata iš: Pilgrim  gegužės 25, 2015, 09:17:47
Augustai, dar šiek tiek praplečiant - tų kaip visai neblogai pavadini tipiškų taikomosios psichologijos žinių rinkinių (apimančių ir konsultavimą, tam tikrose ribose) yra keletas ir pakankamai skirtingose sferose. Vieną įvardinai teisingai, edukologijos ir katechezės srityse, o taip pat reikia pridėti ir daugiau rinkinių: socialiniame darbe, teisėsaugos darbe, palydėjime/sielovadoje.

Šitą gal praleiskim.  :ashamed: Daugiau jokių pretenzijų neturiu.

CitataNa o dėl ribos, tiesiog įžvalga. Krikščionybę vadiname apreikštąja religija. Kodėl ? Tiesiog žmogaus protas ateina iki ribos, kurios nepajėgus peržengti. Nutyla ir tuomet Dievas pasilenkia ir apreiškia pats save. Tas pats įvyksta bet kurioje gyvenimo ar pasaulio tyrinėjimo sferoje. Protas ateina iki ribos, turi sustoti ir išgirsti kuomet Kūrėjas prabyla apie tai kas toje srityje viršija proto galias. Riba, kur ji yra. Sunkoka atsakyti, bet kai kopiame į kalno viršūnę ateiname iš skirtingų kelių ir susitinkame viršūnėje. Taip ir čia prie ribos kiekvienas ateiname skirtingame taške. Vienas ribą atras tyrinėdamas bičių migravimo ypatumus, kitas vidaus degimo variklio procesuose vėl tai ypatingas Kūrėjo planas kiekvienam asmeniškas, unikalus ir nepaprastas ... tiesiog slėpinys.
prieštaravimai ... anea  :) šioje vietoje klausimas apie mus supančią tikrovę ar galima pasakyti apie pasaulio vaizdą. Pasaulis kuriame yra dvasinė tikrovė ar nėra jos. Pasaulis su Dievu ar pasaulis be Dievo. ... bet tai ne mokslo  ;) ar tikrai ?
Bet ar ne čia glūdi mokslo "prakeiksmas". Mokslas siekia suskaidyti supančią tikrovę ir tyrinėti tik griežtai apibrėžtą savo sritį. Tačiau ar fizika apseina be matematikos, ar be fizikos gali išgyventi fiziologija, ar psichologijai nereikalinga fiziologija, psichiatrija susiliečia su prichologija, psichiatrijai reikalinga farmakologija, farmakologijai - chemija, chemijai ... Viskas persipina, papildo ir reikalingi vieni kitiems. Ar ne mes paklusę didžiajam skaldytojui "prakeikiam" mokslą. Jėzus sako esate viena, kaip viename kūne daug narių, bet skirtingos tarnystės, bet visi nariai veikia vienoje. Taip mokslas turi veikti vienoj, nes Dievas vienija. Galbūt vienybė ir yra ta riba, kur protas nepajėgia aprėpti visumos ir tyri prašyti Kūrėjo įsikišimo. Tiesiog nežinau.

O visų mokslo šakų vienybės taškas yra ne kas kita kaip filosofija. :) Tik tiek, kad filosofija yra dar žmogaus (prigimtiniam) protui prieinamas dalykas. Tad visi mokslai čia (t.y. filosofijoje) susijungia į vieną vientisą sistemą. O ta riba, apie kurią rašo Tamsta, Pilgrim'e, yra net ne mokslo "susiskaldyme" į atskiras šakas, bet žmogaus asmenybės susiskaldyme.  Ne mokslas turi veikti vienoj, nes jis ir taip veikia vienoj, bet žmogaus protas turi veikti su kitomis asmenybės dalimis (tiksliau, kitos asmenybės dalys turi veikti su žmogaus protu, siekiančiu tiesos). Va čia ir yra tas didysis žmogaus neįgalumas, kur visas žmogus turi nutilti, nes jis nieko čia nebegali padaryti. Tiksliau, gali, bet gali tik pabloginti situaciją, o ne ją pagerinti. Žmogaus protas aprėpia visumą ir, aprėpęs tą visumą, pamato, kad žmogaus asmens visuminė situacija nėra gera. Ir čia jau tikrai stop. Tylos taškas. (O gal beviltiško rėkimo taškas? Bėgimo nuo savęs taškas? Bandymo pasiskandinti vartotojiškame hedonizme ir kitose žmogiškose ydose taškas? :-\ ) Suvienyti žmogaus asmens žmogiškas protas neįgalus. Čia jau tikrai reikia Kūrėjo įsikišimo į situaciją. Kitaip amžina pražūtis. :( 

P.S. Kukuli, prašau grąžinti šią temą į ankstesniąją "Dievas. Mokslas. Psichologija". Daugiau tokių aiškinimųsi, kokia kieno kompetencija nebus. Duodu žodį. :)

Citata iš: Augustas  gegužės 23, 2015, 07:29:43
Ne, konsultantas neturi teisės minėti nei Dievo, nei nuodėmės, nes neturi teisės vartoti nei religinės terminijos, nei ateistinės terminijos, kol pats klientas apie tai neprakalba. Tokia yra psichologinio konsultavimo specifika.

Šitas viena vertus aiškus, nes kiekvienas turi tikėjimo laisvę. Antra vertus ir neaiškus, nes tikėjimo paminėjimas ne tas pats kaip brukimas.
Pakvimpa politkorektiškumu  ::)

Citata iš: kukulis  gegužės 26, 2015, 03:56:07

Citata iš: Augustas  gegužės 23, 2015, 07:29:43
Ne, konsultantas neturi teisės minėti nei Dievo, nei nuodėmės, nes neturi teisės vartoti nei religinės terminijos, nei ateistinės terminijos, kol pats klientas apie tai neprakalba. Tokia yra psichologinio konsultavimo specifika.

Šitas viena vertus aiškus, nes kiekvienas turi tikėjimo laisvę. Antra vertus ir neaiškus, nes tikėjimo paminėjimas ne tas pats kaip brukimas.
Pakvimpa politkorektiškumu  ::)

Na, Kukuli, psichologams nedraudžiama kalbėti apie tikėjimą, jei to nori klientas. Bet jei klientas apie tikėjimą nekalba, psichologas irgi turėtų apie tikėjimą nekalbėti. Kitaip sakant,  psichologai su klientais kalbasi ir turėtų kalbėti tik apie tas klientų psichologines problemas, apie kurias nori pakalbėti jų klientai. Dar kitaip sakant, kaip yra kitose srityse, taip ir psichologiniame konsultavime tikrasis bosas yra klientas. :)

Taip ir yra, kaip Augustas rašo.
Tik bėda ta, kad klientas turi bėda, o daugiau nežino apie ką kalbėti.
Kitaip jis nebūtu klientas ir neturėtu bėdos.
Tai toks ir bosas.
Bosai gi myli pavaldinius.

Citata iš: Kaštonas  gegužės 26, 2015, 05:58:04
Taip ir yra, kaip Augustas rašo.
Tik bėda ta, kad klientas turi bėda, o daugiau nežino apie ką kalbėti.
Kitaip jis nebūtu klientas ir neturėtu bėdos.
Tai toks ir bosas.

Gerai čia  :thumbup:

Citata
Bosai gi myli pavaldinius.

Šito bairio "nesugavau" :)

Citata
Bosai gi myli pavaldinius.

Šito bairio "nesugavau" :)"

Kas yra klientas Kukuli, MANO akimis žiūrint tai jau vėliau bus filosofija, religija.
Čia kaip iš kokios varpinės pasižiūrėsi.
Ribinis 1 pvz:
Jei klientas tiesiogine prasme yra konsultacijos VADOVAS ty gero nelauk. (Priežastį paminėjau.) Klientas moka pinigus, o psichologas kalba tai ką anas nori girdėti = "meilė"

2 pvz. Psichologas gydo ligą.
3 pvz. Psichologas tik įrankis, gydo* ligą ir ieško priežasties ...
Motyvas.
Perfrazavau viena labai garsų psichologą.
Neurotikai sveiksta 30 m. jam vis geriau ir geriau...

Kažką panašaus apie advokatus esu girdėjęs :)

Santykis tarp mokslo ir tikėjimo ( rus ) https://www.youtube.com/watch?v=QMKsEQ72UJ0

Labai netikėtos įžvalgos. Pirmas klausimas: ar filosofų Dievas ir Abraomo Dievas vienas ir tas pats?

Neprisimenu kuris taip pasakė. Lyg Aristotelis.
Jeigu žmogus pažintų visiškai tiesą, kas jam nutiktų?
Pats ir atsakė.
Jis mirtų gėdingiausia bausme.

Kukuli, yra tik vienas Dievas - Abraomo, Izaoko ir Jokūbo (Iš 3, 6; Iš 3, 15; Apd 3, 13 ir kt.)