Pedagogika

[Silvija]

Oi, bet šituose jūsų pastebejimuose - visa teologija!

... o ji prie viso to dar pasakė, kad tėveliui tai labai nepatiks...

Čia visokių draudimų pasekmė , jei vaikas to nepatirtų, o tik žinotų, koks tėtis supratingas ir teisingas, baimės dėl pasekmių nebūtų.

Pas mus kai kas nors atsitinka, tai dažniausiai niekas nieko nežino ir niekas nieko nematė, arba pirštas rodo į sesę

Čia dar didesnė "pažanga" , tiesiog akivaizdus laipsniškas tolimas nuo ... nuo drąsos išbūti tiesoje apie save, prisiimti atsakomybę už savo darbus.

Atsiprašau tik, kad leidau sau taip kapstytis šiose gražiose istorijose  pati auklėdama savo vaikus nevengiau drausti, barti ir labai daug esu pražiūrėjusi gal todėl sakoma, kad močiutės kitaip myli anūkus, nei mylėjo savo vaikus...

[kukulis]

Tai yra auklėjimo procesas.

Kažkaip šiuolaikinė pedagogika, mano nuomone, nuklydo į šalį, teigdama, kad reikia daryti kuo mažesnę įtaką vaikui auklėjimo metu.

O juk šventieji, ir tuo labiau Šventajame Rašte kitaip sakoma. Kai neprižiūri lauko, jis apauga piktžolėmis. T.y. savaime paliktas procesas prie nieko gero nepriveda.

Tai va sakyčiau, mano atveju, čia gal ir yra tas aplaidumas, kai vaikai gavo per mažai pylos. Tuo tarpu Tomo atveju, jaučiasi stipri vaiko atsakomybė dėl savo veiksmų 

[Silvija]

Taip, tas pats aukso viduriukas. Šiam pasaulyje negalima neauklėti, o žmogaus susikurta aplinka dar labiau viską apsunkina

Tėvams reikia susitaikyti su tuo, kad idealaus žmogaus "sukurti" nepavyks, apsaugoti nuo klaidų - irgi. Ką svarbiausia reikėtų padaryti, tai užauginti kuo sąmoningesnį žmogų ir patiems kaip tėvams rodyti pavyzdį kuo artimesnį tobulam Tėvo ir Sūnaus.

[kukulis]

Silvija, nebijok kartais ir stipriai išsireikšti, net jei netyčia tuo ką nors įžeistum
Man tu atrodai vienas geranoriškiausių mano sutiktų žmonių

O dėl pylos, tai gal aš suklydau; nes vaikai ne vien pylos pagalba turėtų būti auklėjami 

[Augustas]

Kažkaip šiuolaikinė pedagogika, mano nuomone, nuklydo į šalį, teigdama, kad reikia daryti kuo mažesnę įtaką vaikui auklėjimo metu.

Jei ši tiesų taip yra, tai šiuolaikinė pedagogika tiesiog painioja du skirtingus dalykus - auklėjimą, darant įtaką, ir auklėjimą smurtu (žodiniu ir kitokiu). Auklėjimas, darant (teigiamą) įtaką vaikui, tai kaip tik yra tas būdas, kaip nesmurtaujant paaiškinti vaikui, kas yra gerai ir kas blogai, ir tokiu būdu be nereikalingos prievartos veikti vaiko charakterio vystymąsį norima linkme.

[arabele]

Oi kaip man sunkiai sekasi su ta pedagogika, kantrybės pas mmane nulis o mano didžioji mergina vis ją bando. Labai dažnai elgiuosi priešingai gero pavyzdžio pedagogikai ir einu lengviausiu būdu praradus kantrybę rėkiu nors tas rėkimas niė ko neišsprendžia, bet vėl ir vėl lipu ant to pačio grėblio. Kartoju savo tėvų auklėjimo klaidas. Jaučiuosi niekam tikusi mama. Bet gal kaip nors su Dievo pagalba man pavyks savo vaikučius užauginti. Bet ši tema man aktuali labai

[Augustas]

Tada, Arabele, savęs paklauskim, koks apskritai yra auklėjimo tikslas. Kokia jo prasmė? Ir nuoširdžiai atsakę į šį klausimą, manau, galėtumėm eiti toliau.

[Silvija]

Šiandien sutikau savo sūnaus pirmą muzikos mokytoją, kuris palydėjo jį iki profesionalios veiklos. Paklausiau, kaip šiandieniniai jo mokiniai, ir jis papasakojo įdomų dalyką.

Muzikos mokykloje dar vis yra mokoma (tiksliau bandoma mokytis) iš senų gerų rusiškų vadovėlių, sukurtų žydų. Kaip maestro sakė, jis tik nelabai seniai suprato, kaip išmintingai tie vadovėliai buvo parašyti (visi žinom, kad žydai visokių amatų specialistai). Bet pasirodo, kad šios kartos vaikai tiesiog neprisitaiko prie tų vadovėlių, jų protas, pripratęs viską daryti paskubom, nesusikaupia lėtam ir nuosekliam darbui.

Va čia tai bent, pagalvojau , vadinas visa ta skuba, kuria serga mūsų visuomenė, jau duoda akivaizdžius rezultatus!

[Varlė keliauninkė]

Protą. kaip ir bet kokį kitą raumenį reik treniruoti. Geriausia nuo mažumės. Tas nemalonus žodis disciplina..
Žydai sako, kad normalus (vidutinis) žmogus naudojasi tik 5 procentais proto galimybių, na ir dar sako, kad šimtaprocentinis protas buvo pas Adomą, pirmąjį žmogų, todėl jis galėjo duoti vardus visiems Dievo kūriniams, nes permatė jų esmę..

[Silvija]

Na, protą šiuolaikinė mokykla treniruoja, manau, pakankamai ir net per daug (vaikai net eina iš proto). Bet metodika šlubuoja. Kaip greitas maistas kenkia sveikatai, taip ir greitas mokymas, skaitymas, greitas gyvenimas duoda ne tą rezultatą, kurio tikėtasi.

[kukulis]

Žinios ir protas ne tas pats.

Gal tuos vaikus ir bando "pripumpuoti" žinių, bet neaišku ar jie nuo to darosi protingesni Aišku, ir nuo mokytojų daug kas priklauso 

[Diak. Tomas M.]

,,Aš apie auklėjimą niekada nerašiau, todėl, kad manau - auklėjimas susideda iš paties suaugusiojo žmogaus judėjimo į priekį, auklėjimosi - tik tuo žmonės įtakoja kitus, auklėja juos. Ir tuo labiau vaikus, su kuriais jie susiję. Būti teisingu ir sąžiningu su vaikais, neslepiant nuo jų to, kas vyksta mūsų sieloje - vienintelis auklėjimas. O štai pedagogika yra mokslas apie tai, kaip, pačiam gyvenant lengvabūdiškai, daryti ,,gerą" įtaką vaikams. Panašiai veikia mūsų medicina - kaip, gyvenant prieš gamtos dėsnius, būti sveiku. Mokslai šie yra gudrūs ir tušti, ir niekada nepasiekiantys savo tikslo. Visi auklėjimo sunkumai išplaukia iš to, kad tėvai, ne tik netaisydami savo trūkumų, bet dar ir pateisindami juos, nori nematyti šių trūkumų savo vaikuose." - Levas Tolstojus

[Kaštonas]

Tomas: Šiandien per pamoką vienas bendraklasis pradėjo mėtyti javainius, todėl negalėjau susikaupti. Kitas, kilnodamas kėdes, man su geležiniu stovu trenkė į smilkinį, o pats apsimetė, jog nesupranta, kas atsitiko. Mokytoja liepė rašyti ir nekreipti dėmesio. Bet aš ir rašiau. Paskui dar sako: ,,Va, Tomas nesimoko, žiopso į šonus." Dar ir mama užrėkia, kad nieko nedarau.
Vaikai dažnai pernelyg anksti yra priversti gyventi suaugusiųjų gyvenimą, spręsti problemas, kurias turėtų spręsti suaugę. Šiandien šeimose matau įvairių bėdų, į kurias ne savo noru įtraukiami ir mažieji. Konfliktai tarp tėvų, emigracija, didelis darbo krūvis atima tėvus iš vaikų, jiems tenka gyventi savarankiškai arba dalyvauti tėvų ginčuose sprendžiant, kuris jų teisus.
http://www.asirpsichologija.lt/index.php?id=410&category=12

Neigiamas vertinimas ir etiketės: "tu kalbi visiškas nesąmones"; "pasielgei kaip bailys!"
Tam tikrais gyvenimo atvejais mūsų vertinimas yra reikalingas ir laukiamas, bet tokių situacijų nėra daug. Dažniausiai pokalbininką domina jo paties jausmai, norai, siekiai, t. y. jo vidinis pasaulis, o ne vertinimas iš šalies.
Visi esame skirtingi individai, mūsų požiūriai į gyvenimą, vertybės skiriasi, todėl nenuostabu, kad kito žmogaus primestas požiūris (kad ir koks tikslus jis būtų) gali nesutapti su mūsų.
Kai draugas pasakoja savo išgyvenimus, dalijasi tuo, kas jam svarbu, paprastai laukia mūsų supratimo, palaikymo.
Vis dėlto dažnai prikišame savo "trigrašį" ir pradedame vertinti susidariusią situaciją.
Kas būna po tokio pašnekesio? Žmogus pradeda gintis ir vertinti mus pačius: "tu mane pats tam provokuoji"; "tu pats nedidelio proto"; "tai ne tavo nosies reikalas". Po tokių pasakymų pradedame vienas kito nebegirdėti.
http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/psichologija/kodel-vienas-kito-negirdime/

[Kaštonas]

Nedaug šeimų šiais laikais meldžiasi kartu su vaikais. Kokią prasmę tokios bendros maldos jūs matote, kas jus skatina ją išlaikyti, saugoti?

Šeimos malda – prasmingai praleistas laikas. Psichologai pataria tėvams skirti kiekvieną dieną vaikui tokį laiką, per kurį jį išgirstum, įsiklausytum, nekaltintum. Maldos laikas toks ir yra. Jos metu vaikai dėkoja, prašo, išsako kankinančias baimes. Vaikai jaučiasi saugesni atsiverti, nes Dievo akivaizdoje stengiamės nevarginti jų savais pamokslais. Sužinai tokius dalykus, kurių per skubėjimą gal nepastebėtum. Ir vaikai pamato savo tėvus ne visagalius: prašančius ir atsiprašančius, dėkojančius ir besigėrinčius. Kaip gera turėti tokį laiką, per kurį gali pasakyti: ,,Dieve, norėčiau savo vaikams dovanoti tik džiaugsmą, supratimą, išmintingą meilę. Bet šiandien matei kiek padariau klaidų? Buvau suirzusi, nepastebėjau jų gerų pastangų, o netobulumus išryškinau. Dieve, atleisk. Tikiu, kad rytoj padėsi labiau mums vienas kitą mylėti." Arba: ,,Dieve, esame labai dėkingi už tokius nepakartojamus vaikus, už jiems dovanotus talentus, už Tavo meilę, kurią pajutome per ... (ir išvardiname kokie vaikų poelgiai, mintys mus nudžiugino). Tiek kiek mums tėvams sekasi būti nuoširdžiais ir paprastais maldoje, tiek be didelių teorijų manau perduodame savo tikėjimo patirtį.

Trokštu, kad vaikai suprastų, jog mes esame Dievo mylimi, Jo globojami. Ar bėdose, ar džiaugsmuose nesame vieniši. Kokioje situacijoje bebūtum, gali pakelti žvilgsnį į Dievą, atsiremti į stiprybės Šaltinį. Net kai nesupranta mylintys tėvai ar draugai, yra Tas, kuris neabejingas tavo situacijai, pasiruošęs patarti per Žodį ir lieti stiprinančias tave malones.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-11-10-virginija-drukteniene-malda-seimoje-didesnio-atvirumo-mokykla/109615

[Silvija]

Čia užteks iki Naujų Metų

Kas link visokio vertinimo (pirmas Kaštono komentaras), tai kaip tik šiomis dienomis man vėl pasitvirtino tiesa, kad tiesos žmogus negali savintis ar turėti, nes tai - Pats Kristus. Mes galime būti Jame, o ne Jis priklausyti mums. Todėl tiesos aiškinimasis dažnai būna bergždžias užsiėmimas. Nes paprastai mūsų visų tiesos būna kaip puzzle dėlionė - kad susideliotų Tiesa, turi nepritrūkti nei vienos detalės.

[kukulis]

Kaštono pranešimus man norisi permesti į kitą temą, nes įtarimas kad ne visai apie pedagogiką jie. Dar pirma reiks pasigilinti į turinį. Bet šiaip forumuose, tam pačiam žmogui rašyti kelis postus iš eilės nėra gero tono ženklas 

[Diak. Tomas M.]

Kaštonai, tau reikia apsispręsti ar nori diskusijos ar monologo

Grįžtant prie temos, bendrai galime pastebėti, kad nori, nenori, bet mes mastome humanistinės vakarietiškos dėžutės viduje. O ta dėžutė nėra tokia jau palanki krikščionybei, ir nors ten galime rasti gerų elementų (kaip ir komunizme), bet ne viskas yra gerai, kas gerai atrodo. Štai ištrauka iš Kotrynos Emmerich biografijos:

"... Jos tėvas buvo labai pamaldus ir doras... Viešpats Dievas leido, matyt, tai, kad Ona Kotryna išmoktų nusižeminimo. Ji pati taip pasakoja: "kadangi mane tėvai dažnai bardavo, o niekuomet negirdavo, kaip kiti tėvai savo vaikus, todėl tariausi esanti prasčiausias vaikas visame pasaulyje, o kartais net labai sielojausi, nes atrodė, jog ir Viešpačiui Dievui, be abejo, nepatinku".

Vėliau tas nusižeminimas jai tarnavo visą gyvenimą. Čia kaip geras vardas - iš pradžių dirbi vardui, po to vardas dirba tau. Gal taip ir su dorybėmis panašiai? 

Šiaip ar taip, perkėlus jos šeimą į šiuos laikus, tikriausiai tėvą apkaltintu psichologiniu dukros traumavimu, gal net atimtų vaikus už nesugebėjimą auklėti... Taigi, aš nededu galvos už šių laikų humanistinius metodus.

Šiais laikais visi stengiasi išugdyti pasitikėjimą savimi, kuris mano akimis yra gal ne tiesioginė, bet priešingybė nusižeminimui.

[Donatas]

Kokia visuomenė, tokie ir metodai; juk ir šis forumas vartotojiškos gyvensenos produktas.  Visuomenė orientuota tikslo siekimui, o tam būtinas pasitikėjimas savimi.
Nusižeminti, kaip ir patylėti  tenka mokytis visą gyvenimą. Be to negalim žinot kas būtų jei tavo pavyzdyje jei Ona būtų auklėta kitaip.

[Varlė keliauninkė]

Nusižeminti, kaip ir patylėti  tenka mokytis visą gyvenimą.

Būna tikras ir netikras nusižeminimas..Kaip jį atpažinti ir neveidmainiauti prieš save ir kitus?
Ir Šventas raštas sako, kad patylėti reik tarp kvailių, sukčių ar esant ginčams.. che..
Gal ir nevisai į temą, bet šis straipsnelis susijęs net su keliom paskutinėm forumo temom iškart. Taip kad nepakenks: http://www.ortodoksas.lt/2014/03/nepilnavertiskumas-kaip-netikras.html

[Diak. Tomas M.]

Keistas ortodokso straipsnis. Remiasi Z. Froido teorija, kuris nors yra autoritetas savo srityje, bet davė pradžią didelėms klaidoms... Taip pat cituojami keli šiuolaikiniai autoriai, o kur Bažnyčios Tėvų citatos?  Juk būtent jų išmintis turi būti tas gulsčiukas, pagal kurį būtų galima spręsti kiek tos teorijos naudingos ar teisingos...