Pedagogika

[Varlė keliauninkė]

Krikščioniško gal ir ne, nežinau, bet VU būsimiems psichologams pagal tai skaitomos paskaitos (straipsnio pabaigoje yra nurodyti 2013 metai). Lietuvoje juk dar nėra dėstoma krikščioniška psichologija?

[Diak. Tomas M.]

Taip, to pasekoje tie psichologai po to TV ekranuose aiškina visai Lietuvai, kad tuštindamasis kūdikis patiria seksualinį susijaudinimą...

[kukulis]

"... Jos tėvas buvo labai pamaldus ir doras... Viešpats Dievas leido, matyt, tai, kad Ona Kotryna išmoktų nusižeminimo. Ji pati taip pasakoja: "kadangi mane tėvai dažnai bardavo, o niekuomet negirdavo, kaip kiti tėvai savo vaikus, todėl tariausi esanti prasčiausias vaikas visame pasaulyje, o kartais net labai sielojausi, nes atrodė, jog ir Viešpačiui Dievui, be abejo, nepatinku".

Vėliau tas nusižeminimas jai tarnavo visą gyvenimą. Čia kaip geras vardas - iš pradžių dirbi vardui, po to vardas dirba tau. Gal taip ir su dorybėmis panašiai? 

Visų pirma, vaikai taip pat būna skirtingi. Jei kas auginat du ar daugiau vaikų, tai tą taip pat esate pastebėję . Tai, kad šventoji teigiamai atsiliepė apie tėvus, deda jai pliusą jos šventumo byloje. Tuo tarpu tokie patys auklėjimo metodai, gal būt kitą vaiką būtų pavertę nihilistu.. mes nežinome.

Todėl nesuabsoliutinčiau šv. Kotrynos tėvų auklėjimo metodų teisingumo.

O tai, kad šv. Kotrynoje net ir ne visai teigiami auklėjimo metodai persikeitė į dorybių atsiskleidimą, čia pavyzdys, kaip Dievas visa kreipia į gera.

Dar viena įžvalga - mes nežinome tiksliai kokie buvo tie tėvai. Gal jie turėjo daugiau teigiamų savybių, kurios nebuvo akivaizdžios, todėl nebuvo niekur aprašytos ... priimtos kaip savaime suprantamos, ir kurių, gal būt, dažnai neturime mes patys. Beje, juk citatoje parašyta, jog tėvas buvo doras ir pamaldus ... . Juk meilę galima rodyti ne vien giriant vaiką ...

[Diak. Tomas M.]

Vienas labai sėkmingas krikščioniškos pedagogikos įgyvendintojas yra Šv. Jonas Bosco. Deja, nėra labai daug veikalų jo pedagogikos tema, bet čia keletą esu radęs liet. kalba:

Kun. Michael McMahon, Šv. Jono Bosko širdis

Ir dvi rašytojo, publicisto kun. Bruno Ferrero SDB paskaitos skirtos pedagogams, katechetams ir visiems dirbantiems ar planuojantiems dirbti vaikų ir jaunimo ugdymo srityje ,,Auklėjamoji šv. kun. Jono Bosko sistema". Įrašyta Vytauto Didžiojo Universitete, Katalikų Teologijos fakultete:

http://www.marijosradijas.lt/radijo-laidos/pokalbiai/43501-2014-02-03-17-20-akademija.html

http://www.marijosradijas.lt/radijo-laidos/pokalbiai/43759-2014-02-10-17-20-akademija.html

Jei kam įdomu, turiu dar porą straipsnių anglų k.

[Silvija]

Donatas gerą C.S. Lewis'o citatą kitoje temoje įkėlė, manau ir šioje ji svarbi:

Dėl tos pačios priežasties puikybė dažnai gali būti panaudota paprastesnėms ydoms atsikratyti. Iš tiesų mokytojai dažnai apeliuoja į berniukų puikybę, arba kaip jie tai vadina į savigarbą, kad priverstų jį padoriai elgtis; dažnai vyras įveikia bailumą, gašlumą ir irzlumą pradėjęs manyti jog jie neverti jo orumo - tai yra puikybės dėka. Velnias juokiasi. Jis visiškai patenkintas matydamas, kad jūs tampate skaistus, drąsus ir susivaldantis su sąlyga, kad per tą laiką jis įtvirtins jumyse Puikybės diktatūrą - lygiai kaip jis būtų patenkintas jūsų peršalimo išgydymu, jei mainais jam būtų leista padovanoti jums vėžį.". C.S. Lewis "Tiesiog krikščionybė"

[Silvija]

,,Aš apie auklėjimą niekada nerašiau, todėl, kad manau - auklėjimas susideda iš paties suaugusiojo žmogaus judėjimo į priekį, auklėjimosi - tik tuo žmonės įtakoja kitus, auklėja juos. Ir tuo labiau vaikus, su kuriais jie susiję. Būti teisingu ir sąžiningu su vaikais, neslepiant nuo jų to, kas vyksta mūsų sieloje - vienintelis auklėjimas. O štai pedagogika yra mokslas apie tai, kaip, pačiam gyvenant lengvabūdiškai, daryti ,,gerą" įtaką vaikams. Panašiai veikia mūsų medicina - kaip, gyvenant prieš gamtos dėsnius, būti sveiku. Mokslai šie yra gudrūs ir tušti, ir niekada nepasiekiantys savo tikslo. Visi auklėjimo sunkumai išplaukia iš to, kad tėvai, ne tik netaisydami savo trūkumų, bet dar ir pateisindami juos, nori nematyti šių trūkumų savo vaikuose." - Levas Tolstojus

Šiandien viena sesuo pasakojo apie savo kelionę į Šventąją Žemę, kur susidūrė ir su tuo, kaip žydai auklėja vaikus. Tiksliau pasakius, jie jų neauklėja, o ugdo savo pavyzdžiu. Man tai labai " susišaukė" su L. Tolstojaus mintimis.

[Silvija]

Šiandien eidama kažkaip susimąsčiau apie tas Evangelijos eilutes, kur Jėzaus gimdytojai pametė dvylikametį vaiką minioj, o atradę jį paklausė: Vaikeli, kam mums taip padarei? (LK 2, 48).

Sakyčiau daug bylojantis sakinys. O kaip mes išsakome priekaištus?

[kukulis]

Tikrai paslaptinga Evangelijos vieta. Priekaištas - išsakomas neužsipuolant Jėzaus, bet išsakant savo skausmą.
Tačiau atsakymas dar paslaptingesnis, ir šiek šiek iškrentantis iš šios temos konteksto: "argi nežinojote kad turiu būti savo Tėvo reikaluose?".
Paslaptingas tuo - kad Jėzus jau žinojo apie savo dievišką prigimtį, tačiau nuo dvylikos iki trisdešimties metų daugiau nieko nežinome apie Jėzų. Taip pat paslaptingas dėl to, kad negalime įsivaizduoti kaip su tokia žinia įmanoma gyventi paprasto žmogaus gyvenimą, o panašu, kad tai buvo paprasto žmogaus gyvenimas - mokantis dailidės amato iš Juozapo.
Taip pat paslaptingas ir Marijos žinojimas, kai ji "laikė visus dalykus širdyje", o vėliau Kanos vestuvėse Jėzui pasakė :"jie neturi vyno".

Koks apskritai buvo Šventos Šeimos gyvenimas? Paslaptis, apie kurią galime spėlioti, bet tuo pačiu ir gerbti. Mane truputį skaudina jėzuitų nepakankamas (o gal tik man taip atrodo) pagarbumas šiai paslapčiai.
https://www.youtube.com/watch?v=c7v20-FEUhs , kur jie teigia, kad Jėzus nežinojo, kad yra dieviškos prigimties. Tuo pačiu tarsi atsakant į klausimą, kaip pavyko nugyventi paprasto žmogaus gyvenimą.
Tačiau šis atsakymas - mano požiūriu yra "nuleistas" iki mūsų lygio, nes mes negalime įsivaizduoti, kad galėjo būti įmanoma kaip nors kitaip; tačiau jei negalime įsivaizduoti, ar tai būtinai turi reikšti, kad negalėjo būti kitaip?
Analogiškas mintis, apie tai, kad Jėzus nežinojo apie savo dievystę, randu ir jėzuitų knygoje "Didieji klausimai jaunimui". Tačiau su šia mintimi nesutinku.

[Silvija]

Tikrai paslaptinga Evangelijos vieta. Priekaištas - išsakomas neužsipuolant Jėzaus, bet išsakant savo skausmą.
Tačiau atsakymas dar paslaptingesnis, ir šiek šiek iškrentantis iš šios temos konteksto: "argi nežinojote kad turiu būti savo Tėvo reikaluose?".

Nežiūrint to, vėliau jis buvo jiems klusnus.

Aš taip svarstau: vaikams paklusti yra lengviau, kai jie supranta, ką turi iškęsti tėvai dėl jų "nuotykių" ir manau reikia leisti tai patirti, kad jie ugdytųsi savikritiškumą ir gailestingumą. O jei dėl nepaklusnumo vaikai iškart yra baudžiami, jie tarsi "atsiima" su kaupu ir jiems nebereikia gailėtis.

[Kaštonas]

Kukuli, o ar tu žinai, kad tavyje yra "Dieviškosios prigimties"?

Senokai ši skaitinio vieta buvo maldoje. Pastarą kartą "užkliuvo" kaip sugebėjo visai dienai "pamesti" vaiką?!
"Vaikeli, kam mums taip padarei?" - ką nori man tuo pasakyti?

[Silvija]

Įsivaizduoju tautą, kaip upę, paklusnumu plaukiančią į gyventojų surašymą. Tuo tarpu vaikai, nardantys tarp tėvų, dėdžių, tetų ar senelių, yra patikėti visų atsakomybei ir kol einama, ramu.

Pastarą kartą "užkliuvo" kaip sugebėjo visai dienai "pamesti" vaiką?! "Vaikeli, kam mums taip padarei?" - ką nori man tuo pasakyti?

Ar manai, kad vaiko Jėzaus reakcija buvo būtent del to?

Ar tik Jis savo pereinamojo amžiaus laike nebuvo "peraugęs" visų suaugusiųjų, dėl to ši reakcija?  Vėliau, prisitaikęs prie žmonių, Dievas tampa paklusnus jiems iki ateis Valanda.

[Kaštonas]

"Ar manai, "
Manau geriausia ir pirmiausia reik pasilikti maldoje su šia skaitinio vieta. (aš taip pasielgčiau)
Klausti Autoriaus -"ką nori man tuo pasakyti?"

"Dievas tampa paklusnus jiems iki ateis Valanda."
51 Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje.



52 O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse.[i11]
11   Lk 2,52: Teologija sako: būdama susijungusi su Dievo Žodžio asmeniu, Kristaus žmogiškoji siela nuo pat pradžios turėjo didžiausią šventumą ir tobulumą, tik viso šio tobulumo pasireiškimas augo kartu su metais...

[Silvija]

Dėl manymo - krikščionių manymas ne kitaip ir turi rastis, kaip iš maldos, arba kitaip tariant, patikrinus krikščionišku gyvenimu, per patirtis.

O dėl pajuodintų žodżių - prašymas būtų paaiškinti, ką turėjai galvoje

[Kaštonas]

Pajuodinti žodžiai mano supratimu turi skirtingus supratimus.

[Diak. Tomas M.]

Analogiškas mintis, apie tai, kad Jėzus nežinojo apie savo dievystę, randu ir jėzuitų knygoje "Didieji klausimai jaunimui". Tačiau su šia mintimi nesutinku.

Kai skaičiau vieną komentarą filmui "
Jaunasis Mesijas (2016)", ten rašė, kad iš esmės filmas neblogas, nors beveik viskas yra fantazijos vaisius, bet problema ta, kad Jėzus yra vaizduojamas nežinantis apie savo dievystę ir tai buvo įvardinta, kaip žinoma erezija. O kažkoks šventasis yra pasakęs, kad erezijos prasideda nuo vyskupų, tad, kaip matai, be dvasininkų šioje srityje neapsieita...

[Diak. Tomas M.]

Tikrai paslaptinga Evangelijos vieta. Priekaištas - išsakomas neužsipuolant Jėzaus, bet išsakant savo skausmą.
Tačiau atsakymas dar paslaptingesnis, ir šiek šiek iškrentantis iš šios temos konteksto: "argi nežinojote kad turiu būti savo Tėvo reikaluose?".

Nežiūrint to, vėliau jis buvo jiems klusnus.

Aš taip svarstau: vaikams paklusti yra lengviau, kai jie supranta, ką turi iškęsti tėvai dėl jų "nuotykių" ir manau reikia leisti tai patirti, kad jie ugdytųsi savikritiškumą ir gailestingumą. O jei dėl nepaklusnumo vaikai iškart yra baudžiami, jie tarsi "atsiima" su kaupu ir jiems nebereikia gailėtis.

Dabar klausau žydų paskaitų apie auklėjimą, jie ten pabrėžia, kad reikia teisti ne vaiką, bet poelgį, pastatant vaiką aukščiau poelgio, t.y. parodant, kad poelgis yra žemiau, nei kur jis yra. Pagrindinis sudraudimo tikslas pas žydus - sužadinti vaikui gailestį dėl to, ką jis padarė.

Baudimas iškart turi pliusą, kad vaikas iškart gavo tai, ko nusipelnė, situacija išsikrovė ir toliau galima gyventi normalų gyvenimą, t.y. žymiai geriau, nei situacija, kur vaiką ignoravimu ar pastoviu priminimu baudžia visą savaitę. Bet aišku, tai neturi būti pastovus būdas.

[Silvija]

Pagrindinis sudraudimo tikslas pas žydus - sužadinti vaikui gailestį dėl to, ką jis padarė.

Tai matyti ir iš Marijos klausimo, užduoto Jėzui: Vaikeli, kam mums tai padarei? Klausti - tai ne konstatuoti savo nuomonę. Bandydamas atsakyti į klausimą, vaikas daugiau išmoksta, nei išgirdęs tėvų verdiktą, kurį turi(gali) priimti paklusniai ir nemąstant.

P.s.

Baudimas iškart turi pliusą, kad vaikas iškart gavo tai, ko nusipelnė

- čia juk veikia principas akis už akį, bet neduodama galimybė permąsčius klaidą pasitaisyti. Nes išeina, kad jau atlyginta. O kur gailestingumas?  Ar išmoks vaikas ateityje pats atleisti? O gal tik kietai reikalaus teisingumo iš kitų?

[kukulis]

Ne visos bausmės turi būti fizinės ir ne visuose amžiaus laikotarpiuose taikomos.

Pasak to žydelio, kurio nuorodas buvo įdėjęs Tomas, bausmių taikymo laikotarpis yra nuo 7 iki 10 metų.
Taip pat ir bausmės taikymas turi būti ne iš pykčio, bet iš meilės, nors ir su piktumo išraiška veide. Iš esmė reikalavimas - būti tėvams pilnai įvaldžius savo emocijas; tačiau idealų juk nėra ...

Analogiškas mintis, apie tai, kad Jėzus nežinojo apie savo dievystę, randu ir jėzuitų knygoje "Didieji klausimai jaunimui". Tačiau su šia mintimi nesutinku.

Kai skaičiau vieną komentarą filmui "
Jaunasis Mesijas (2016)", ten rašė, kad iš esmės filmas neblogas, nors beveik viskas yra fantazijos vaisius, bet problema ta, kad Jėzus yra vaizduojamas nežinantis apie savo dievystę ir tai buvo įvardinta, kaip žinoma erezija. O kažkoks šventasis yra pasakęs, kad erezijos prasideda nuo vyskupų, tad, kaip matai, be dvasininkų šioje srityje neapsieita...

Sena erezija? Gal yra kokios nors medžiagos apie tai?

[Kaštonas]

Dabar klausau žydų paskaitų apie auklėjimą,, jei turėsi kada laiko pasidomėk Palestinos istorija maždaug nuo 1948 metų.

[Sigitas]

Sveiki, broliai ir sesės Kristuje Jėzuje!
Skaičiau jūsų pasisakymus ir pastebėjau, jog pametėt iš akiračio, arba tiesiog neakcentavote Marijos tyrumą, dievotumą (dievažmogiškumą). Mums toli iki šventosios šeimos meilės lygio! Tik Dievo Meilė gali pasakyti kone tris paras ieškotam vienturčiui sūnui:  ,,vaikeli, kodėl mums taip padarei? Štai Tavo tėvas ir aš sielvartaudami ieškojome Tavęs" (Lk.2,48).

Marija nuo pat iščių ir gimimo buvo išvaduota nuo egoistiškos meilės (verta prisiminti jos mamą Oną), kurios esame pilni iš to nuodėmingumo, kurio pradmenis paveldime iš savo tėvų, o didžiumą užauginame patys nepatirdami vaikystėje nesavanaudiškos meilės, o vėliau manydami, jog egoistiška meilė yra normali ir tinkama, gera, gal net vienintelė įmanoma.
Nesakau, jog esame pasmerkti savanaudiškai meilei ir dievoieška vis tiek nepadės savanaudiškumo atsikratyti. Istorijoje žinoma daug šventųjų, Dievo Malone išvaduotų nuo savanaudiškumo.

Visgi savęs neįsivaizduoju nepriekaištaujančio savo vaikui, kurio ieškota beveik tris paras!