Pabėgimas iš pasaulio

[kukulis]

Bendraujant su draugais ir artimaisiais, man kilo daug minčių šia tema. Kalbu ne apie pabėgimą iš pasaulio kaip tai daro vienuoliai, o labiau kaip atsiriboti nuo kasdienių rūpesčių, kaip pailsėti kad blaiviai matytum kur eina tavo gyvenimas ir t.t.
Šią mano mintį labai atitiko šiandien klausytas pamokslas apie Evangelijos ištrauką, kur Jėzus liepė mokiniams irtis į negyvenamą vietą kad pailsėtų nuo tų misijų, į kurias Jis juos buvo siuntęs. Tačiau atplaukę į negyvenamą vietą rado minią žmonių. Vis dėlto, per pamokslą kunigas pasakė, kad mokiniai vis vien ilsėjosi, nes buvo su savo Mokytoju Jėzumi.

Taip pat pagal šią temą, manau, labai tinka Jėzaus paliepimas budėti, kad pasaulio rūpesčiai neužgožtų Dievo.

Man atrodo, kad kai išeini iš tų rūpesčių ir pažiūri į juos iš šono, tik tada gali blaiviai viską įvertinti, nusiraminti ir rasti sprendimą. Klausimas: kaip iš tų rūpesčių būsenos "išeiti"? Kaip manote? Ar pavyzdžiui, sekmadienis ir yra tam skirtas, kad galėtume tai padaryti? Kas dar padeda ištrūkti iš rūpesčių karuselės ir nerimo?

[Silvija]

Dėkingumas. Pameni senolį iš TED-o scenos? Dėkoti Dievui tiek už geras, tiek už sunkias situacijas.

Ir labai geras pastebėjimas apie sekmadienį 

[Donatas]

Man padeda sportas - bėgimas, dviratis, buriavimas. Lieku vienas su gamta ir savim, veikia labai raminančiai.

[kukulis]

Net nežinau, ar tai galima pavadinti nusiraminimu.

Nežinau ar ir kitiems taip pat, bet dauguma mano teigiamų vidinių išgyvenimų dažniausiai ateina po ilgo prislėgtumo laikotarpių. O pats pasikeitimas dažniausiai (visada? ) įvyksta maldos metu, o ne užsiimant kokia kita raminančia veikla

Dažniausiai būtent tas kontrastas tarp ankstesnės ir naujos būsenos duoda daugiausia supratimo.

Bet taip, nauja būsena, yra ramybės būsena

Atsiprašau kad rašau kaip argumentą savo patyrimus, kuriuos tik pats ir težinau , bet užtat ir pradėjau šitą temą, kad kiti padėtų tai padaryti . Būtent surasti žodžius, kuriais galima būtų paaiškinti nesigilinant į konkretaus žmogaus patyrimą.

[Kaštonas]

Jei jau įvardinti tai malda, rekolekcijos, maldos grupelė.
Bet kuriuo atveju ramybė ateina su vidinė tyla
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-04-27-richard-l-strauss-zmones-kurie-pazista-savo-dieva/98228

[Varlė keliauninkė]

Žinai, kukuli, man tai kartais norisi "pabėgti" ne tik iš pasaulio, bet ir iš bažnyčios ar iš bendruomenės  

[kukulis]

Ir kaip tada darai?

[Silvija]

Nerami mano širdis, kol neatsiilsės Tavyje...

Kažkaip viskas, apie ką diskutuojam pastaruoju metu man rišasi. Pagalvojau, kad asmeniškai aš į neramybe ir sumaištį įkrentu, kai prarandu ryšį su savo antra puse. Žinoma, Dievas visad gelbsti, bet mums, šeimos žmonėms, ramybės šaltinis yra visų pirma sutarimas mažojoje bažnyčioje, kur du (arba daugiau, įskaitant vaikus) randa Dievą. Taigi, atsiilsėti įmanoma labai paprastai. Bet kai kuriais atvejais tai labai sudėtinga.

[Varlė keliauninkė]

Taip ir darau - pabėgu, pasitraukiu nuo žmonių. Būna kad vėliau sugrįžtu, būna kad ne..
Dar turiu kas šeštadienį adoraciją, ten pailsiu visom prasmėm, rodos kad ir nebemoku ilsėtis kitaip.
Ir dar vienas būdas, panašus į tų, kurie ramybę atranda sportuodami, - piligrimystė kojytėmis - na, žinot gi patys, kas ėjot į Šiluvą

ps  kaip tai mažoka tų būdų..

ps2 prisiminiau dar vieną metodą, bet jo dažniausia griebiuosi nesąmoningai: atsiriboju nuo informacijos taip pat ir dvasinės (straipsniai, knygos, radijas, skaitymas, klausymas), tiesiog kartais pasidaro visko perdaug galvoje, tada turi praeiti laiko, kad viskas iš ten išsigaruotų  Po to aišku vėl viskas iš naujo - pasijunti alkanas

[Pilgrim]

Ką tik šovė fix idėja ... kažkada bėgome iš pasaulio į on line rekolekcijas kasdienybėje ... pakartojam ?

[Varlė keliauninkė]

Bet gi tu ir fainas, Pilgrim! As uz, nes siuo metu jauciu kad negyvenu, o tik dirbu visokius beprasmiskus darbus..

[Giedrė]

Kokia būtų rekolekcijų tema?

[Pilgrim]

Tema  ... dar mums nežinoma  ... prote kažkas barška, bet širdyje neskamba, taigi kol kas nežinau, gal kai daugiau atsiras pasisakiusių ir suskambės ... siūlų galų daug, bet dar nė vienas nesitraukia 

[Diak. Tomas M.]

Kadangi Kukulis užsiminė apie pabėgimą iš pasaulio, panašų į vienuolių pabėgimą į dykumą, tai reikėtų pastebėti, kad ten jokio poilsio ir atsipalaidavimo nėra.

Dykuma yra kovos laukas. Vienuoliai bėgo nuo pasaulio, bet jie nebėgo, kad užvertę kojas žiūrėtų į ramų saulėlydį. Vieni mėnesiais neišeidavo iš drėgnos ir šaltos olos, kiti kęsdavo alkį, karštį ir troškulį, dvasių puolimus...

Visi mes norime pabėgti į dykumą, tačiau reikia tą dykumą surasti, ar tiesiog identifikuoti.

Šiandien man buvo toks nušvitimas, kad šiuo metu mano dykuma yra mano šeima. Jei nesu darbe, esu šeimoje, kurioje ištirpsta visas mano laikas ir jėgos, kurioje išbandomos visos mano pusės, dorybės, ištikimybė Dievui.

Kartais būna, kad vienintelis pasižmonėjimas, "sugrįžimas į pasaulį", yra sekmadieninė kelionė į bažnyčią

Tikriausiai Giedrei dykuma yra buvimas su savo sergančiais tėvais, kitiems dar kažkas.

Tad kartais nereikia toli ieškoti, tiesiog apsižvalgyti aplinkui save, apsiginkluoti geležine kantrybe ir surikti kovos šūkį - senųjų Tėvų žodžius - "aš liksiu šioje oloje vardan Jėzaus Kristaus!" 

[Silvija]

Ar tik ne šitą Evangelijos vietą turėjo omeny kukulis?

Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O jis tarė jiems: ,,Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite". Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti.

Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą. Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius.

Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.

Taigi, ketinimai buvo lyg ir pailsėti nuo visko, bet nepavyko  . O kai nepavyko, Jėzus pažvelgė į viską gailestingumo žvilgsniu ir buvo kantrus meilėje. Mūsų gi bėda dažnai būna ta, kad mes tampame situacijos aukomis ir labiau žiūrim į save, nei į kitą, o tada tenka sukandus dantis vykdyti pareigą. Arba, kaip dažniausiai šiais laikais nutinka, einama ieškoti kur geriau.

Bet išvargtas laikas vėliau atsiperka šimteriopai.

[kukulis]

Per pamokslą kunigas sakė, kad mokiniai vis vien ilsėjosi, nes buvo su savo Mokytoju


Mes tai su žmona pasijuokiam kai prisimenam, kaip gimus pirmai dukrai per naktis nemiegodavom . Reiškia tie sunkumai vėliau tampa gerais atsiminimais.

Man dar vienas patiko patarimas. Kai būna labai sunku, įsivaizduok, kad gyveni antrą kartą, ir bandai pataisyti tai, ką prieš tai neteisingai buvai daręs. Juk praėjus sunkumui, visada svarstai, kaip elgeisi tuo metu. Ir jeigu tuo metu tiesiog panikavai, tai po to pamatai, kad tuo panikavimu kaip tik komplikavai situaciją. Bet čia ne apie santuoką, o apskritai apie sunkius gyvenimo epizodus.
Manau, kad tas pamąstymas kad gyveni antrą kartą, yra kaip tik vienas iš būdų, pabėgti iš suirutės ir pažiūrėti į situaciją "iš šono". Bet tai tik vienas iš būdų.

Dar patiko praeito sekmadienio pamokslo frazė, kad nešvenčiant sekmadienio, mūsų protingos mintys po truputį tampa tuščios.

[Silvija]

Pilgrim, jei ryžtumeis pravesti tas rekolekcijas, dalyvaučiau.

[Diak. Tomas M.]

Aha, aš kažkaip tą Evangelinį aspektą pražvelgiau. Gal todėl, kad dabartinėje situacijoje nelabai nusimato galimybės "pabėgti į negyvenamą salą"

[Giedrė]

Dalyvaučiau ir aš šį kartą. Ryžkis, Piligrim, ir sugalvok kokią gerą temą  . Kažkada buvau pas seseris eucharistietes rekolekcijose apie moteris mistikes. Labai patiko. Tu gi ten prie jėzuitų arčiau - gal apie šv. Ignacą Lojolą kažką. Aš visai nedaug apie jį žinau. Tik skaičiau "Jėzuitų patarimai visiems gyvenimo atvejams" - ten buvo apie jį šiek tiek. Hm. Dar įdomi tema - šv. Teresė Avilietė - mėginau skaityti jos "Gyvenimą" ir "Buveines", tačiau be paaiškinimų sunku ką suprasti tuose jos raštuose. O šiemet jos jubiliejus - neblogai būtų pasigilinti. Arba Tėvas Pijus iš Pietrelčinos - va kur asmenybė. Sugalvok, ką nors. 

[kukulis]

Aš irgi dalyvaučiau.