Krikščionybė ir pagonybė Lietuvoje - vis dar tęsiasi neaiškus romanas

[Pilgrim]

Ne pirmą kartą skaitau Roberto de Matei straipsnius ir dažnai po jų lieka tam tikros nuosėdos.
1. tekstas atspindi asmenišką autoriaus požiūrį, asmenišką nuomonę,
kuri ne visada turi ką nors bendro su Bažnyčios įžvalgomis.
2. autoriaus tekstai labiau tinka teologų bendruomenei, diskusijoms plėtoti, negu viešajai auditorijai,
kuri gali ir tinkamai nesuprasti turinio.

Tekste susidaro įspūdis, kad gamta tarsi "skolinga" žmogui ir turi save "atiduoti" žmogui.

bet vertinami už savo tikslą tarnauti žmogui

o štai klausimas dėl egzistencijos prasmės klausimas lieka atviras ...

Krikščionybei rūpi ne gyvūnų nykimas ar jų gerovė, tačiau galutinė ir svarbiausia jų egzistencijos prasmė.

Adomui buvo skirta misija ir užduotys bei atsakomybė:
1. prieš Dievą 2. žmonijai 3. kūrinijai arba gamtai.
Nepaklusdamas Dievui jis tampa atsakingas ir skolingas Dievui, žmonijai ir kūrinijai.
Mus domina atsakomybė kūrinijai.
Adomą su kūrinija sieja ypatingi ryšiai. Šiandien dažnai labai paviršutiniškai aiškiname Dievo duotą paliepimą "valdyti" sukurtąjį pasaulį. Bažnyčios Tėvai ne kartą išreiškia mintį, jog pareiga "valdyti" labiau reiškia ne "eksploatavimą", bet Adomui suteiktus "kunigiškus" įgaliojimus. Adomas, būdamas kūrinijos mintimi, siela bei žodžiu, turėjo sušaukti visus kūrinius į liturgiją – "viešą Dievo garbinimą".  Kitaip tariant, Adomas turėjo suteikti kūrinijai kryptį bei atgręžti jos žvilgsnį į Kūrėją ir Gyvybės Šaltinį. Adomas buvo įpareigotas suburti visus tvarinius, stoti jų priešakyje ir teikti Dievui garbę kartu su jais ir jų vardu.
Žydų apokrifinė literatūra pasakoja istoriją, kaip laukinis žvėris užpuola Adomo sūnų. Gindama jį, Ieva šaukia: "O tu, piktas laukinis žvėrie, ar tu nebijai kovoti su Dievo atvaizdu?" . Atsakydamas, žvėris taria Ievai: "O Ieva, ne prieš mus tavo priekaištas ir tavo raudos, bet prieš tave pačią, kadangi būtent tu davei pradžią laukiniams žvėrims. Kaip tavo burna prasivėrė valgyti nuo medžio, apie kurį Dievas įsakė – "nevalgysi nuo jo"? Dėl tos priežasties pasikeitė ir mūsų prigimtis.
Adomas turėjo stovėti kūrinijos priešakyje ir rodyti pavyzdį, jo nepaklusimas taip pat parodė pavyzdį, priešingą pavyzdį ir pakeitė kūriniją.
Tačiau ši misija vieną kartą duota Adomui ir toliau perduodama visiems žmonėms. Žmogus turi stovėti kūrinijos priekyje rodyti pavyzdį ir suteikti kryptį.
Visos sukurtosios visatos pašaukimas buvo teikti Dievui garbę. Tačiau vieną rytą visa gamta nubudusi laukė Žmogaus, bet jis nepasirodė. Jis neatėjo, nesušaukė tvarinių į liturgiją ir nestojo jų priešakyje.
Enciklika Laudato Si ir primena šią žmogaus misiją, kuris ją turi vykdyti.

[Diak. Tomas M.]

Įdėjau šį pavyzdį todėl, kad tai geriau leidžia suprasti bendrą situaciją Bažnyčioje. T.y. jei Šv. Petro Bazilika per Švč. Mergelės iškilmes "papuošiama" tokiu būdu, įskaitant, kad kažkuria prasme tai yra vėlimąsis į pasaulietinę politiką, tai ko mes galime tikėtis iš "provincijos". Dar liūdniau pasidaro, paskaičius apie žmones/organizacijas/kompanijas, kurios organizavo tos idėjos įgyvendinimą - ten krikščionybės nėra ir jie turi savo pačių tikslus, o Bažnyčia per patiklumą tampa tik vykdymo įrankiu...

[kukulis]

Gal galėtum, Tomai, padetalizuoti, kas ten įvyko ir kuo ten ta katedra buvo išpuošta?

[Diak. Tomas M.]

Paskaityk čia: 'Sacrilege': Catholic leaders react to Vatican's 'climate change' light show

ir

Vatican, World Bank partner to launch Year of Mercy with St. Peter's 'climate change' light show

[Pilgrim]

Bažnyčią kuria ir vadovauja Galva
tokiu būdu, kad ir ką Bažnyčia daro, kad ir kas vyksta joje
visa tai vyksta nebe reikalo
o mes ...
kaip pasakė vienas iš dabartinių Bažnyčios šviesulių
primename apaštalus valtyje.

[Diak. Tomas M.]

II Vatikanas ir nuo jo vis Popiežiai akcentuoja tai, kad pasauliečiai turi būti aktyvūs, tad tai ir yra - pasauliečiai išsako savo nuomonę.

Ne pirmą kartą skaitau Roberto de Matei straipsnius ir dažnai po jų lieka tam tikros nuosėdos.

Viskas gerai, Pilgrim, ir Jėzus, ir ST Pranašai ir Šv. Jonas Krikštytojas taip kalbėjo, kad kitiems išgirdus, jiems likdavo daug "nuosėdų".

[Pilgrim]

Tomai,
tai visai skirtingos "nuosėdos".
Kada žmogus turėdamas ir išsilavinimą, ir žinias savo tekstais
įneša bereikalingą sumaištį.
kokiu tikslu tai daroma ?
Juk pakankamai aiškiai įvardinau
asmeninė nuomonė kuri neturi bendro su Bažnyčios įžvalgomis.

[kukulis]

Per 2 tūkstančius metų kunigai taip ir  nesugriovė Bažnyčios, kas dar kartą įrodo jos dievišką prigimtį

[Diak. Tomas M.]

Na taip, bet pagalvokite, kodėl jis rašo, kodėl aš dalinuosi? Todėl, kad skauda, skauda, kai tai matai. O kai žmogui skauda, jis tai kažkaip turi išreikšti, ar išverkti, ar rašyti, ar muziką kurti...

[kukulis]

Be abejo 

Kitas klausimas - kaip teisingai reaguoti?
Šį klausimą užduodu su orientacija ne į išorę, bet į vidų. Tie kurie reaguoja išoriškai - telaimina juos Viešpats, bet vidinis reagavimas nemažiau svarbus.

Kai vyko įvykiai Ukrainoje, visi domėjosi, piktinosi agresoriaus veiksmais, skaitė internete straipsnius, klausėsi per tv... Kaip sustabdyti tą karą?
Man patiko patarimas - atsitraukti nuo to ir nurimti, tuomet pasaulyje bus vienu karu mažiau - tavo širdyje.

Tai nereikš, kad pritari tam, kas vyksta, bet jeigu neturi realių galimybių ką nors pakeisti, tuomet bent jau padaryk, kad pasaulyje būtų vienu karu mažiau - tavo širdyje.

------

Esu sutikęs nemažai žmonių, kurie piktindamiesi katalikų bažnyčia labai pakenkė patys sau - savo psichikai. Todėl piktasis veikia keliais frontais - vienas akivaizdus - per Bažnyčią atstovaujančių žmonių matomą veiklą; kitas - mažiau akivaizdus: sujaukdamas tai matančių žmonių protus ir širdis. Jeigu jam pavyksta tik pirmoji dalis, tai dar tik pusė pergalės, o jei ir antroji - tuomet tai pilnutinė pergalė.

Žvelgiant pragmatiškai - visa tai tik menas. Pagal nuodėmės dydį visi turės anksčiau ar vėliau atsiskaityti Dievui.

[Pilgrim]

kai žmogui skauda, jis tai kažkaip turi išreikšti, ar išverkti, ar rašyti, ar muziką kurti...

yra geras lakmuso popierėlis, klausimas - kas pirmoje vietoje ?
turim unikalią progą pasitikrinti kas pirmoje vietoje
Jėzus ... tai pirmas į kurį kreipiamės yra Jėzus, nesvarbu ar liga, ar sunkumai šeimoje, ar tai kas sujaudino perskaičius straipsnį
ar esame maldos žmonės, kaip sakė apaštalas nuolatos melskitės, nuolatos būti dialoge su Jėzumi, nuolat 7 dienas per savaitę 24 valandas per dieną,
jei Jėzus pirmoje vietoje, tai pirmas veiksmas dialogas su Juo, ne mano mintys kaip negerai, kaip neteisingai, bet tyla ir Jėzaus balsas, kaip sako Kryžiaus Jonas atiduodu viską, atiduodu atmintį, kad Tu joje iškeltum, kad Tu leistum atsiminti ne tai ką aš noriu, bet tai ką Tu nori.
pirma ne mano svarstymai, net ne mano rūpestis, bet tyla ir Jėzaus balsas ir tada - veiksmas.
tas kažkaip prasideda tik nuo maldos ... akcentuojame, kad tikrovę pažįstame proto gebėjimų ir patirčių dėka, bet kitas būdas pažinti tikrovei yra malda. Tačiau praktikoje retai naudojam maldą pažinimui.
Dažnai šis skauda būna asmeninė projekcija, kažkokių patirčių, neatsakytų klausimų. Per kokią mano patirtį ateina skausmas, nes Jėzaus kančioje visada yra viltis. Visada. Jei patiriamas skausmas neveda į viltį, tuomet Dieve padėk pažinti kas kliudo, Dieve išgydyk tai.

[Augustas]

Geras, Pilgrim'e, Tavo komentaras. Ačiū. 

[Diak. Tomas M.]

Tikrai gražios mintys, malda visuomet turi būti pagrindas, ieškant atsakymų ir prasmės.

Tačiau kartu turime suprasti, kad šiuo atveju kalba eina apie vienuolišką dvasingumą, ypač žinant, kad Šv. Kryžiaus Jonas skelbė praktiškai bekompromisinį paklusnumą vyresnybei. Nesakau, kad tas kelias nėra geras ar įmanomas, bet jis yra vienuoliškas kelias. O kalbant apie Roberto de Matei, mes kalbame apie pasauliečius, kuriuos Bažnyčia gan primygtinai ragina išsakyti savo nuomonę ir netylėti.

Visai kitas pavyzdys - Šv. Kotryna Sienietė, kuri tol gėdino Popiežių, kol jis neištvėręs sugrįžo į Romą

Tad yra mažiausiai du keliai. Sakysime yra kaimelis, kurio klebonas nedorai elgiasi. Ką gali padaryti 10 močiučių? Jos gali be atvangos melstis Rožinį ir laukti, kol Dievas apšvies kleboną; arba gali visos būreliu ateiti ir tiesiai į akis sugėdinti už prastą elgesį, kur irgi yra galimybės, kad žmogus suklus.

Ir kaip Silvija minėjo apie metodą, kurį Apaštalai praktikavo - iš pradžių - asmeniškai (atkrenta, nes vargu ar gausi pas Popiežių audienciją), tuomet su liudininku (greičiausiai atkrenta dėl tos pačios priežasties) ir galiausiai lieka išsakyti nuomonę visos bendruomenės akivaizdoje, kas ir padaroma per straipsnį, nes šiuo atveju žmogui tik ir lieka tas variantas (aišku melstis visada galima).

[Pilgrim]

Nėra vienuoliško ar pasaulietiško dvasingumo ... nėra skirtumo, jis mūsų galvose.
bekompromisinį paklusnumą vyresnybei ... bet čia trūksta vieno žodžio kurį pridėsiu -
bekompromisinį paklusnumą bažnytinei vyresnybei.
Kiekvienas katalikas nepriklausomai ar vienuolis, ar pasaulietis turi paklusti bažnytinei vyresnybei.
Pasiaukojimo Nekaltajai Švč. M. Marijos Širdžiai akte,
kurį kartojame pirmaisiais šeštadieniais ir gegužės mėnesį yra tokie žodžiai:
"Pasižadame visuomet drąsiai išpažinti šventąjį tikėjimą,
visuomet, kaip dera katalikams, klausyti popiežiaus ir jo skirtų vyskupų."
Ką gali padaryti 10 močiučių?
"naujo dviračio" nereikia - Mt 18, 15 ,,Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. 16 O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. 17 Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk bažnyčiai. O jei nepaklus nė bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas."
Bažnyčia šiuo atveju yra bažnytinė vyresnybė.

[Diak. Tomas M.]

Na taip. Rodos Šv. Lui De Montfortas pasakė, cituoju iš atminties, "Dievas leido man pastatyti, Dievas leido tam būti sugriauta. Tebūnie Dievo valia!", kai vyskupas liepė nugriauti gražias Kryžiaus Kelio stotis, kurias jis, žmonių padedamas, buvo pastatęs.

Dabar tos stotys vėl yra atstatytos

To vyskupo niekas neprisimins, bet Lui De Montfortas tapo šventuoju.

[kukulis]

Nėra vienuoliško ar pasaulietiško dvasingumo ... nėra skirtumo, jis mūsų galvose.

Nesutinku.

Vienuolis gali pasišvęsti vienatvei. Pasaulietis - ne.
Skirtingos priesaikos ir skirtingas gyvenimo būdas.

Piligrim, tu tokiomis replikomis nori šokiruoti, sugluminti, ar kažkokį įspūdį padaryti?

[Varlė keliauninkė]

O aš sutinku, Dievas juk tas pats ir jo dvasia ta pati
Mes įsivaizduojame, kad vienuoliai pasitraukia nuo pasaulio, kad būtų vieni.. Bet tai tik kitoks dievoieškos būdas. Mes visi vienodu laipsniu vieniši, atskirti nuo kitų savo kūno narveliuose, tačiau ir kartu kaip Bažnyčia esame (bent jau turėtume būti) viena dvasioje. Pažiūrėk, kas vyko su dykumų vienuoliais - jie traukėsi nuo pasaulio ir pasaulis pats pas juos atėjo (t. y. žmonės). O šiuolaikiniai vienuoliai, ypač miestuose, man rodos jie dar labiau pasaulyje, nei eiliniai pasauliečiai.

[Pilgrim]

Kukuli,
mes kalbame ir turime mintyse skirtingus dalykus.
dvasingumą ir gyvenimo būdą.
Dvasingumas yra universalus dalykas ir tik skirtumas
gyventi tuo dvasingumu.
Ir tai skiriasi gyvenant šeimoje, būnant vienuoliu
ar esant kunigu.
Vienuolynai taip pat skiriasi savo gyvenimo būdu tarkim kontempliatyvūs ir apaštaliniai.
ignaciškas dvasingumas, tačiau juo gyvena ne tik jėzuitai, bet ir pasauliečiai.

[Diak. Tomas M.]

Pasirodė artima šiai temai citata apie Šv. Benedikto dvasingumo įtaką Bažnyčiai:

Šv. Benedikto įkvėpta įžvalga yra tai, kad Bažnyčia neturi mėgdžioti kultūrų, į kurias Ji būtų priimama, asimiliuojant žmones ir pritaikant liudijimą bet kuriai kultūrai. Vietoje to, Bažnyčia buvo kultūros transformavimo šaltinis, kurios radikalus gyvenimo būdas dalyvauja visa ko transformavime Kristuje. Bažnyčios rolė nebuvo vien tik pritarti, aprobuoti kultūrą, bet ją pašventinti, ir jei reikalinga, pasiūlyti išskirtinai krikščionišką alternatyvą.

Saint Benedict inspired insight was the Church was not supposed to simply ape the cultures into which she would be embedded, assimilating her people and accommodating her witness to whatever the culture desired.  Instead, the Church was a source of cultural transformation, whose radical way of life would participate in the transformation of all things in Christ.  It was not the role of the Church merely to give sanction to a culture, but to sanctify it, and if necessary, offer a distinctively Christian alternative.