Detektyvas su "ateistais": vieno forumo nario pašalinimo istorija

[Silvija]

O dabar norėčiau Augusto paklaust vieno dalyko (sakei, kad esi atviras klausimams). Tikrai draugiškai

Esi įdomi asmenybė, originali tavo reakcija žadina smalsumą - kaip paaiškintum savo sugrįžimą ir net norą toliau dalyvauti mūsų diskusijose? Juo labiau, kad pats sakai: "Man iš tikrųjų nesvarbu, ar Forumo moderatoriai leis man dalyvauti toliau diskusijose, ar neleis."?

[Silvija]

Ir dar vienas pastebėjimas dėl paskutiniu metu dažniau kartojamo žodžio "radikalumas". Mano nuomone, šį terminą galima skirtingai suprasti, taigi ir naudoti. Dažnai jį pasigriebia krikščionybės priešai ir pastato šalia kito žodžio "fanatikas".

Kai kalbu apie radikalumą tikėjime, turiu omeny tai, apie ką šiandien Kristus kalba Evangelijoje:

Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda".

Šia prasme krikščionybė tikrai yra radikali. Ir Augustas pasielgė radikaliai, nes neįprastai pasaulio taisyklėms. Tuo tarpu aš (už kitus kalbėti negaliu) šįkart egzamino pagal savo įsitikinimus neišlaikiau.

[Diak. Tomas M.]

Iš šios situacijos Augustas turėjo pasimokyti ne mažiau nei mes. Kaip sako anglai "būk atsargus ko sieki".

Malonu, kad Augusto mintys dabar pienu plaukia iš Biblijos, kas yra kaip diena ir naktis, palyginus su pirmosiomis žinutėmis 

[sparnai]

Man si situacija yra gera iliustracija to, pro ka zmones praeina bendruomenese. Musu trapumas ir ribotumas reikalauja begalines Dievo malones, ir aciu Viespaciui, kad mums Ja neribotai dovanoja.
Melsiuosi uz mus visus, kad Kristus augintu mus meile vieni kitiems, kad leistume vieni kitiems buti patiems savimi ir moketume vieni kitus myleti taip, kad musu visi veiksmai ta ir atspindetu.
Augustai, jusu sirdis man didele paguoda. Melsiuosi uz jus ir mus visus.

[Augustas]

O dabar norėčiau Augusto paklaust vieno dalyko (sakei, kad esi atviras klausimams). Tikrai draugiškai

Esi įdomi asmenybė, originali tavo reakcija žadina smalsumą - kaip paaiškintum savo sugrįžimą ir net norą toliau dalyvauti mūsų diskusijose? Juo labiau, kad pats sakai: "Man iš tikrųjų nesvarbu, ar Forumo moderatoriai leis man dalyvauti toliau diskusijose, ar neleis."?

Na, manau, kad mano sugrįžimas turėtų reikšti, kad aš neužsigavau ir neįsižeidžiau. Kodėl taip man neatsitiko, paaiškinau aukščiau.

[Silvija]

Ne visai to klausiau. Paklausiu paprasčiau: kodėl tu čia?

Mes turbūt kiekvienas turim savo istoriją. Aš savąją papasakojau prisistatydama, galiu trumpai primint: ieškojau internete informacijos apie užtarimo maldą ir radau

[Silvija]

2) Reikėtų išsamiau pasiaiškinti dar ir šį dalyką.

Augustai, jei save laikai konvertitu kataliku ir manai, kad "<...> garbinami kūriniai (aišku, tada, kai iš tikrųjų tie kūriniai garbinami) nebūtinai yra piktosios dvasios. Tai gali būti ir visai geri dalykai (tiek dvasiniai, tiek materialūs). Pvz., šis ponas (žiūr. nuorodą žemiau) irgi yra kūrinių garbintojas. Bet ar jis garbina blogus dalykus?" - turiu įspėti tave, kad esi apgautas didelio melo, o kas yra melo tėvas, visi žinome...

Bet kažkaip abejoju, ar galiu sau tą leisti.

Raginčiau nevengti kalbėtis. Manau po visko būsim supratingesni Ši tema ypač aktuali kalbant apie sinkretizmą Bažnyčioje:

http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,418.msg2741/topicseen.html#msg2741

[Augustas]

Ne visai to klausiau. Paklausiu paprasčiau: kodėl tu čia?

Mes turbūt kiekvienas turim savo istoriją. Aš savąją papasakojau prisistatydama, galiu trumpai primint: ieškojau internete informacijos apie užtarimo maldą ir radau

Na, aš naršiau po vieną (katalikišką) forumą ir radau Tomo pasisakymą vienu klausimu, kuris man labai patiko. Kadangi Tomo nick'as buvo su nuoroda į Interneto svetainę "TavoRankose.org", tai aš ir nusprendžiau pažiūrėti, kas ten per svetainė. Tad pasižiūrėjau, paskaitinėjau vieną kitą straipsnį ir, kadangi man patiko straipsniuose dėstomos mintys, tai ir nusprendžiau lankytis čia dažniau. Na, kadangi tas nesusipratimas, įvykęs tarp manęs ir Tomo, manęs neišgąsdino, tai ir esu čia. 

P.S. Tik, aišku, mintis reikšti tenka, atidžiai renkantis žodžius. Nes čia turbūt yra nemažai tokių žmonių, kurių katalikiškas tikėjimas yra gan silpnokas, ir juos gali išgąsdinti ta laisvė, kurią teikia santykis su Kristumi. Ypač tada, kai kuria nors tema pasisakai aštriau.

[Diak. Tomas M.]

Nes čia turbūt yra nemažai tokių žmonių, kurių katalikiškas tikėjimas yra gan silpnokas...

Aš esu toks žmogus (kalbu visai atvirai), todėl matomai ir reaguoju taip gynybiškai. Terminą "silpnas" dar galima būtų perfrazuoti į
"sutrikęs" (lietuviškai).

...ir juos gali išgąsdinti ta laisvė, kurią teikia santykis su Kristumi. Ypač tada, kai kuria nors tema pasisakai aštriau.

Daug kas priklauso nuo žmogaus pasirinkto dvasingumo stiliaus, ar gal galima būtų sakyti "dvasinės mokyklos", kuri labiausiai atitinka jo vidų.

Man artimiausias širdžiai yra dvasinio asketizmo kelias ir ten asketizmas praktikuojamas ne tik kūno ar pojūčių prasme, bet ir dvasine prasme, t.y. sąmoningai apriboji savo dvasinius pasirinkimus ir praktikas, padarai viską labai paprastu ir aiškiu, kad eitum tik tiesiai, kad netyčia nenugrybautum į šalį. Taip pat tai moko kuklumo, nes kartais net ir dvasiniuose dalykuose gali tapti "gurmanu".

[Augustas]

Nes čia turbūt yra nemažai tokių žmonių, kurių katalikiškas tikėjimas yra gan silpnokas...

Aš esu toks žmogus (kalbu visai atvirai), todėl matomai ir reaguoju taip gynybiškai. Terminą "silpnas" dar galima būtų perfrazuoti į
"sutrikęs" (lietuviškai).

"Pasimetęs" - dar vienas geras terminas tam reiškiniui apibūdinti. Apskritai tai daug ką paaiškina ir labai padeda Tavo idėjų supratimui. 

...ir juos gali išgąsdinti ta laisvė, kurią teikia santykis su Kristumi. Ypač tada, kai kuria nors tema pasisakai aštriau.

Daug kas priklauso nuo žmogaus pasirinkto dvasingumo stiliaus, ar gal galima būtų sakyti "dvasinės mokyklos", kuri labiausiai atitinka jo vidų.

Taip, žinoma.

Man artimiausias širdžiai yra dvasinio asketizmo kelias ir ten asketizmas praktikuojamas ne tik kūno ar pojūčių prasme, bet ir dvasine prasme, t.y. sąmoningai apriboji savo dvasinius pasirinkimus ir praktikas, padarai viską labai paprastu ir aiškiu, kad eitum tik tiesiai, kad netyčia nenugrybautum į šalį. Taip pat tai moko kuklumo, nes kartais net ir dvasiniuose dalykuose gali tapti "gurmanu".

Na, taip. Nuopuolio rizika visada išlieka, ir kuo esu arčiau Kristaus, tuo labiau tą riziką suvokiu (čia mano paties asmeninė patirtis). Ir va čia kyla noras spazmiškai įsikibti į Kristų, kad Jo niekada nepaleistum. Žinai, Tomai, tais momentais mane toks jausmas apima, tarsi siekčiau Jį pasisavinti. Situacija kažkiek panaši į tą Evangelijos vietą, kur Marija, atpažinusi prisikėlusį Kristų, sušunka "Rabuni" ir puola prie Jo. O Jėzus jai atsako: "Nelaikyk manęs, aš dar neįžengiau pas Tėvą" (Jn 20,16-17). Tarsi nenorėtų būti pasisavintas. Toksai šelmis.

Bet perėjęs Jėzuitų Dvasines pratybas, pradėjau kažkaip beveik visur, kiekvienoj, net ir sunkioj dvasinėj situacijoj įžiūrėti Kristaus spindulėlį, paskui kurį eidamas, išeini praktiškai iš bet kurios, net ir sudėtingiausios dvasinės-moralinės situacijos. Nuo tada kažkaip be baimės žiūriu į tuos dalykus. Ir man netgi labai keista, jog yra tokių tikinčių Kristų žmonių, kurie vis dar bijo, kad Kristus juos paliks, jei jie kažką blogą padarys arba kažkur žiauriai suklys. Žinai, tokių tikinčių perfekcionistų.

Nežinau, Tomai, ar Tu turi dvasinį palydėtoją ar dvasios vadovą, bet norėčiau Tau rekomenduoti katalikiško TFP judėjimo išleistą knygelę "Pasitikėjimo knyga" (žiūr. nuorodą žemiau).

http://www.sena.lt/religija_filosofija/de_saint_laurent_thomas-pasitikejimo_knyga/141580