Katalikų ir ortodoksų (stačiatikių, pravoslavų) santykiai

[Pilgrim]

Labai trumpai ...
Pradžioje klausimukai:
ką mes žinome apie ortodoksų tradiciją, kiek mes ją žinome ?
Ką mes žinome apie dogminius skirtumus ir panašumus tarp katalikų ir ortodoksų ?
kodėl įvyko Didžioji schizma ?
Kiek pažįstame jų dvasingumo tradiciją ?
Koks jų požiūris į katalikus ?
Pradedant kalbėti manyčiau reikėtų šiek tiek žinoti apie ortodoksus, bent minimaliai atsakyti į aukščiau esančius klausimus.

Ir ką apie katalikus sako provoslavai ....
Вопрос: Что можно сказать в общем о римо-католичестве?

Ответ: Римо-католичество, взяв в основание своей веры доктрину о вселенском владычестве папы как наместника Бога на земле, отпало от Православия и, лишившись Божией благодати, пошло по пути внесения в христианство нововведений, противоречащих Божественному Откровению, что привело его к принятию на II Ватиканском соборе нового догматического учения, выражающего суперэкуменическую политику Ватикана, отвержению и глубокому извращению подавляющего большинства основополагающих истин христианской веры (Пресвятой Троицы как Единого Бога, первой заповеди Закона Божия, Промысла Божия о спасении человечества и миссии воплотившегося Сына Божия, истины о Церкви Христовой и др. — см. выше, гл. III, разделы 6 и 7). Нынешний папизм — это антихристианская неоязыческая религия, поклонение в которой ведется папе и богам-идолам, выдуманным католиками. Прикрываясь христианской фразеологией, папизм ведет скрытую борьбу против Бога (Пресвятой Троицы и Христа) и Его Откровения и ставит своей целью создание вселенской универсальной религии и церкви во главе с папой, а главной задачей — разрушение и поглощение Православия, как основного препятствия на пути установления вселенского «духовного» владычества папы.

Вопрос: Что говорят о римо-католичестве святые отцы Православной Церкви?

Ответ: Эти высказывания, сделанные (еще до II Ватиканского собора) святыми отцами Православной Церкви под воздействием Святого Духа, отражают истинную суть римо-католичества и единодушно характеризуют его как совершенно ложную, антихристианскую еретическую веру, ее полную безблагодатность и несовместимость с Православием.

Вопрос: Ведет ли римо-католичество ко спасению?

Ответ: В римо-католичестве, являющемся после II Ватиканского собора безблагодатной неоязыческой религией, никакого соединения с Богом и спасения быть не может, поскольку поклонение в нем ведется папе и выдуманным богам-идолам, носящим лишь имя Пресвятой Троицы и Христа, а предлагаемая «духовная» жизнь, как в любом язычестве, направлена на установление тесного контакта с падшими духами, получение зависимости и порабощение ими.

http://mission-center.com/ru/traditional/401-catholicism/9152-katol-krstko

[Augucka]

Cia net nera ka diskutuoti. Jie visada pyle ir pils ant kataliku purva. Tik mes, kaip ir dera, esame nuolankus iki pat galo. Taip ir turi buti.
Kiekviena religija manosi esa isskirtine ir ta tikroji vienintele. Lygiai panasiai apie katalikus kalba ir protestantai. Tegu. Nuolankumas ir nusizeminimas mus daro isskirtiniais.

Todel ir sakau, kad reikia nusigrezti nuo provoslavu ir uzsiimti savo katalikiska misija dar arsiau.

[Varlė keliauninkė]

Skirtingumai skirtingumais, o gal geriau nukreipti žvilgsnį į tai, kas mus vienija? Nepamenu, kas, gal JPII tai posakis, kad Rytų ir Vakarų bažnyčios - tai du Kristaus kūno plaučiai, kuriais Jis kvėpuoja.. Ieškokim vienybės Kristuje, nes Jis meldžiasi dėl to: "išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs, kad jie būtų viena kaip ir mes" Jn17,11.
Taip pat ir Apreiškimo knygoje yra paslaptinga frazė "Bet moteriai buvo duoti du didžiojo erelio sparnai skristi į dykumą, į savo būstinę, kur bus maitinama ir saugoma nuo gyvatės per laiką, du laikus ir pusę laiko" Apr 12,14 - yra aiškinimų, kad tie du sparnai tai Rytų ir Vakarų bažnyčios - o kaip skrist su vienu sparnu?

Kas dėl Pilgrim'o pateiktos nuorodos, tai labai jau ji vienpusiška - yra Rusijoje ir katalikų, net karmelitų kažkur Sibire :-), pasigūglint galima, tiesa nėra daug, kaip ir pravoslavų pas mus.. Tačiau teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad pravoslavų dvasininkų tarpe yra ir ne tokių aršių pasisakančių, kaip pateiktoje nuorodoje - galima pasiklausyti metropolito Hilariono, taip pat jeigu kam įdomu - yra toks Zinonas (Зинон) - geriausias šiuolaikinis ikonografas, ikonų piešėjas. Jis mielai bendradarbiavo su katalikais, netgi aukojo kartu Mišias, tačiau buvo išstumtas į periferiją, ignoruotas, kol teko išvykti į vakarus.. pasidomėkit, nuorodų nepateikiu atleiskite, dėl laiko stokos..

Todėl žiūrėkim, kas mus vienija, t.y. kreipkim savo žvilgsnį tik į Kristų, nes Jis yra Tiesa.
Kai Pilotas klausė Kristaus, kas yra tiesa, ir Jis neatsakė, tai rusų k. specifika leidžia labai gerai suprasti: Pilotas klausė 'ЧТО есть правда?", kai tuo tarpu tiesa yra 'КТО" - t.y. pats Kristus.

[Varlė keliauninkė]

Noriu pridurti dar viena bene svarbiausia dalyka - isgelbeti busime ne religija, kuri yra tik kaip lazda kelioneje, bet tikejimu i Jezu Kristu. Tai galioja ir katalikams ir pravoslavams. Nes religija ir tikejimas - tai du skirtingi dalykai. Tikslas musu vienas :-)

[Silvija]

Visokių yra ir ortodoksų, kaip jau minėjo homo viator.

Štai buvęs Anglijos stačiatikių cerkvės metropolitas Antonijus iš Surožo (Bliumas) yra gan artimas savo pažiūromis katalikams. Kodėl? Iš dalies manau dėl to, kad pats augęs vakarietiškoje terpėje, todėl krikščioniškus principus žmogus kiek kitaip traktuoja – nėra tokio užsidarymo savo tautiškame ir religiniame teisume ir jokio katalikų ignoravimo ar piktos kritikos iš jo neišgirsi. Be to, dar ir dėl to, kad tėvynės netekęs, kitus sunkumus išgyvenęs žmogus žymiai geriau suvokia Evangelijos žinią. Štai jis yra pasakęs: bet kuri neapykanta yra gundymas ir niekaip negali būti siejama su Dievu, kuris numirė už kiekvieną iš mūsų. O pažvelkit į kitus rusų dvasinius mokytojus, kai jie kalba apie ekumenizmą savo studentams, būsimiems dvasininkams... ar augindami ištisą dvasininkų kartą, jie neskiepija tam tikros neapykantos, na bent jau priešiškumo? Kartais galima pajusti tartum bandymą apsitverti saugia siena, ir net tam tikrą Kristaus savinimąsi galima įžvelgti, lyg Jis Tėvo siųstas būtų tik Rusijai (jie riša tikėjimą su rusų charakteriu ir pan., paskaitykit Berdiajevą). Ir tai jau, sakyčiau, sektantiškumo požymiai. Turbūt kartais žmogui geros lazdos reikia, kad jis išmoktų mylėti. Kitus mušęs, o pats į kailį negavęs, vargu ar supras...

Minėtasis Zinonas taip yra pasakęs: Между прочим, мне рассказывал один человек, который пережил лагеря, что там-то и были подлинные экуменические контакты. Вместе собирались епископ католический и епископ православный, священники - православные, баптисты, - и речи не было ни о каких разногласиях вероучебного характера. Перед лавиной зла все это стерлось, они видели друг в друге только брата, который в свою меру и по-своему стремится к Христу.

Plačiau - čia, ОБ ЭКУМЕНИЗМЕ: http://wco.ru/biblio/books/zinon1/Main.htm

[Pilgrim]

... ir protestantams  Homo viator
tai jų išplatinta tradicija, maldų už krikščionių vienybę, kuriai jau šimtas metų.
Apie vienybę yra kur pasiskaityti,
II Vatikano Susirinkimo dekretas apie ekumenizmą ,,Unitatis redintegratio"
Susirinkimas siekė, kad Bažnyčia ir vėl kvėpuotų abiem savo plaučiais (palyg. Ut unum sint, 54).
Kardinolo Walter Kasper straipsnis
pirma dalis
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-01-25-kard-walter-kasper-baznycios-bendrystes-link-i/75950
antra dalis
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-01-26-kard-walter-kasper-baznycios-bendrystes-link-ii/75952

[Silvija]

...toliau taikant tą alegoriją, žinome kaip būna, kai vienas iš plaučių išoperuojamas 

Tarkim, katalikai priima visus stačiatikių priekaištus ir "pasitaiso" visuose kaltinimuose (grįžta į praeitį iki II Vatikano, atmeta "įtartinus" šventuosius, kaip Teresėlę ar Pranciškų ir jų mokymus), pagaliau, patampa lygiai tokiais pačiais ir niekuo ne skirtingais. Kas gaunasi?

Situacija ko tai ima priminti Abelį ir Kainą...

[Augucka]

Jokio susivienijimo religijoje niekada nebuvo ir nebus. Kaip ir Silvija sako, situacija taptu panasi ir Abelio ir Kaino. Nei vieno nera teisaus jokioje religijoje. As i sia situacija ziuriu gana pesimistiskai. Religija mums visiems yra tik irankis tikslui - isganymui pasiekti.

Asmeniskai manau, kad kiekviena religija yra palaiminta Dievo, nes viskas yra Jo valioje.

[Varlė keliauninkė]

Nera nei kataliku religijos, nei pravoslavu religijos :-) yra krikscionybe. Ir pirmiausia as esu krikscione, o tik paskui katalike ar pravoslave.. ten taip kaip pirmiausia esu Dievo kurinys zmogus, o tik jau paskui tautybe, lytis ir taip toliau. Gal nuo sito tasko reiketu atsispirti?

[Silvija]

Čia - metropolito Hilariono (Alfejevo) video biblioteka, padedanti atsakyt į tuos Pilgrim klausimukus

http://www.youtube.com/user/MetropolitanHilarion/videos

[Povilas]

Kartais kyla tokios mintys: "aš - katalikas, o kas jie tokie ?; aš - teisus, jie - klysta; aš - tiesa, jie - melas; aš - šviesa, jie - atitinkamai tamsa..." Ta žodinė ekvilibristika - dažniausiai atvira arba paslėpta puikybė ... Su savo puikybe ir turime kovoti, jei pyksime ar kitaip jaudinsimės dėl to kas ir ką apie mus, kažkur pasakė - pasiduosime šėtonui. "Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas" (Mt. 10, 22). Tai va , jei nebara, nekritikuoja, nepeikia ir nekeikia, reikia suklusti ir susimąstyti ar tikrai aš ten einu? 

Ortoksų išrišimo malda:

"Это подчеркивается в молитве отпущения: "Не отдели его (ее) от Святой, Кафолической и Апостольской Церкви, но соедини его (ее) с чистым стадом Твоих овец" .

Visai normaliai paminima Katalikų Bažnyčia ...

[Silvija]

Kartais kyla tokios mintys: "aš - katalikas, o kas jie tokie ?; aš - teisus, jie - klysta; aš - tiesa, jie - melas; aš - šviesa, jie - atitinkamai tamsa..."

Man tai jau greičiau tai panašu į savigyną, Povilai, bet žinoma, ir tai, ir tai - kova, o to neturėtų būti tarp brolių

Kiek nedaug reikia, kad nuslįstume į politikavimą, kad įsipliekstų aistros... Žiūrėkit, ar nekaitina atmosferos
tokie pokalbiai (nuo 16:50), ar nejučia mes negrįžtam širdimi į Senojo Testamento laikus, kai žmonės gyveno principu "akis už akį, dantis už dantį"? Ir ar krikščionis, Jėzaus mokinys, neturėtų pakilti virš viso šito?

Po šio video aš mielai atsigrįžtu į vakarų modernistus ir šių laikų filosofus. Vėl gi - Peter Kreeft ("Tave mylintis Dievas"):

Šventieji kalbasi visai kitaip nei teologai. Jie nedžiūgauja esą pranašesni, nesidera, nesako: "Štai kur tu esi neteisus" ar "Visis yra teisūs". Šventieji nebando palenkti tiesos, o iš meilės jie lenkiasi patys. <...> Dialogas, neišvengiamai patenkantis į spąstus "kairieji - dešinieji", iš jų išsivaduos ir pakils. Remiantis pripažinto amerikiečių rašytojo Flannery O'Connor žodžiais: "Visa, kas pakyla, turi susilieti". Vienintelis kelias į tikrą susiliejimą, tikrą sąjungą - tai pakilti į aukštesnį matmenį nei senas politizuotas "kairiųjų - dešiniųjų" stalo teniso žaidimas".

[Augustas]

Silvija teisingai pastebėjo.  Skirtumai tarp RKB ir Rytų ortodoksų yra net ne doktrininiai, bet politiniai. T.y. vyko (ir dabar kartais tebevyksta) tuščias politikavimas iš abiejų pusių. O šiaip didesnių skirtumų doktrinoje nėra, išskyrus Romos popiežiaus primato klausimą. Abipusės anatemos, beje, atšauktos dar Jono Pauliaus II laikais. Yra net susitarimas tarp RKB ir Rytų ortodoksų, leidžiantis katalikams eiti sakramentų pas Rytų ortodoksus, jei apylinkėje nėra katalikų kunigų, ir tas pats galioja ir Rytų ortodoksų Bažnyčios nariams, jei apylinkėje nėra jų dvasininkų, bet yra RKB kunigų.

[Silvija]

Kas domėsis pravoslaviškaja Didžiosios schizmos versija, tegu būtinai paskaito ir kitos pusės, katalikišką nuomonę. Kun. J. Venckus SJ įdomiai pastebi:

Tai buvo garsūs ginčai dėl žodžio Filioque. Lotynai apaštalų tikėjimo išpažinime sako: "Tikiu į Šventąją Dvasią, Viešpatį ir Gaivintoją, kuri eina iš Tėvo ir Sūnaus (Filioque)".  O graikai ir rusai sako: "...kuri eina iš Tėvo per Kristų". Abudu išsireiškimai buvo lygiomis teisėmis vartojami tiek Rytuose tiek Vakaruose per tūkstantį metų. Bet štai staiga iškyla didelės diskusijos, suskaldžiusios Bažnyčią į Rytų (ortodoksų) ir Vakarų (katalikų). Vis dėlto istorikai mano, kad ne tie ginčai buvo pagrindinė priežastis. Jų nuomone, skilimo priežastys glūdėjo kultūriniuose skirtumuose ir istorijos faktų raidoje.

http://laiskailietuviams.lt/index.php/1953m-2-vasario/415-rytu-baznycios-atskilimas

[Pilgrim]

IV amžiuje Romos imperatorius Konstantinas imperijos sostinę perkėlė į Konstantinopolį, kurį pats 330 m. įkūrė prie įplaukos į Juodąją jūrą. Naujasis miestas buvo vadinamas "antrąja Roma". 395 m. Romos imperija buvo padalinta į dvi dalis – Vakarų, kurios centras liko Roma, ir Rytų, kurios sostine tapo naujasis miestas Konstantinopolis. 410 m. Romą nusiaubė barbarų gentys, o 476-aisiais Vakarų Romos valstybė žlugo. Tad ilgainiui Konstantinopolis tapo tiek politiniu, tiek kultūriniu imperijos centru.

Natūralu, kad kova dėl ,,svorio centro" užsimezgė ir tarp Romos popiežiaus bei Konstantinopolio patriarcho. Vakarų Bažnyčioje siekiant atsispirti pasaulietinės valdžios įtakai vyravo tendencijos stiprinti popiežiaus valdžią, o tai darė Bažnyčią centralizuotesne. Tuo tarpu bizantiečiams Bažnyčios vienybės pagrindas buvo susirinkimų nutarimai ir Dievo pateptas imperatorius, turintis valdžią tiek dvasiniams, tiek žemiškiems dalykams. Jie skelbė, kad Rytų Bažnyčios visada buvo autonomiškos, ir atmetė popiežiaus pretenzijas į absoliutų viešpatavimą.

Svarbu pastebėti, kad liturginiai, kalbiniai ir teologiniai skirtumai tarp Rytų ir Vakarų egzistavo nuo seno. Alyvos į ugnį papylė 792 m. dienos šviesą išvydęs Karolio Didžiojo teologų veikalas ,,Libri Carolini" (nusiųstas popiežiui), kuriame buvo kritikuojamas ikonų gerbimas ir pirmą kartą Tikėjimo išpažinime pasirodė formuluotė, kad Šventoji Dvasia kyla ne tik iš Tėvo, bet ir Sūnaus (lot. Filioque). 806 m. imperatorius Karolis Didysis šį Credo variantą viešai paskelbė, o po trijų metų jis buvo įvestas visoje frankų Bažnyčioje. 1014 m. imperatorius Henrikas II išgavo iš popiežiaus Benedikto VIII leidimą jį giedoti savo vainikavimo Mišiose, bei visoje Romos katalikų liturgijoje. Panašūs sprendimai sukėlė pasipiktinimo audrą Rytų pusėje ir iki šiol lieka Rytų ir Vakarų krikščionių nesutarimų objektu.

IX a. antroji pusė pasižymėjo nuožmia popiežiaus Mikalojaus I ir Konstantinopolio patriarcho Fotijaus priešprieša. Pastarasis buvo itin spalvinga asmenybė, gabus teologas, keletą sykių atstatydintas ir vėl grąžintas į pareigas, ekskomunikavęs popiežių Mikalojų I, bet miręs susitaikęs su Roma. Jis sudarė Vakarų erezijų sąrašą, kuriame be Filioque buvo pasmerktas kunigų celibatas, pasninkavimo taisyklės. Analogišką katalogą parašė ir popiežiaus į jį įtraukęs penkiolika punktų.

Tačiau susvetimėjimo procesas pasiekė savo kulminaciją XI a., kai Bizantijos valdomą Pietų Italijos regioną užkariavę normanų kariai Rytų vyskupus pakeitė Vakarų. Tarp tikinčiųjų kilo ginčai dėl liturgijos, Eucharistijai vartojamos duonos, ir kitų papročių. Kai Konstantinopolio patriarchas Mikalojus Kerularijus išgirdo apie normanų elgesį Pietų Italijoje, jis atsakė tuo pačiu, 1052 m. uždarydamas lotyniškas bažnyčias Konstantinopolyje. Reaguodamas į tokius veiksmus popiežius Leonas IX pasiuntė kardinolą Humbertą, į Konstantinopolį, kad tiesiogiai užsiimtų šia problema. Kaip pažymi istorikai kardinolas buvo reformatorius, bet blogai išmanė Rytų Bažnyčios reikalus. Atvykęs į Konstantinopolį 1054 m. balandį, Humbertas su patriarchu elgėsi, ne kaip su dialogo partneriu, bet kaip su pavaldiniu, savo ruožtu patriarchas ignoravo popiežiaus legatą. Derybos įstrigo, kol netekęs kantrybės liepos 16 d. Humbertas surašė patriarcho ir jo šalininkų ekskomunikos bulę ir šv. Sofijos sobore švęsdamas Eucharistiją padėjo ją ant altoriaus. Po savaitės Konstantinopolio Sinodas ekskomunikavo visą Romos delegaciją. Galutinė nesantaiką tarp Rytų ir Vakarų įsivyravo 1204 m. kai kryžiuočiai žiauriai nusiaubė Konstantinopolį. Praėjus beveik tūkstančiui metų nuo ekskomunikų 1965 gruodžio 7 d. popiežius Paulius VI ir Konstantinopolio patriarchas Atenagoras I jas atšaukė, bet skaudūs skilimo padariniai išlieka iki šių dienų.

iš http://viluckas.lt/kaip-atsirado-katalikai-ir-staciatikiai/



Stačiatikių (ortodoksų) bruožai

•Stačiatikių bažnyčia atmetė Romos katalikų bažnyčios teiginį, kad Šventoji Dvasia kylanti ne tik iš Dievo Tėvo, bet ir iš Dievo Sūnaus, kaip eretišką ir atsiribojo nuo Romos katalikų bažnyčios ir popiežiaus įtakos.

•Kiekviena Stačiatikių bažnyčia yra nepriklausoma, jai vadovauja vyskupas, vadinamas patriarchu.

•Menas ir religiniai atvaizdai labai svarbūs.

•Stačiatikiai, kaip ir Romos katalikai, praktikuoja 7 sakramentus: Krikšto, Sutvirtinimo, Komunijos, Ligonių patepimo, Santuokos, Šventimų ir Atgailos.

•Vedę vyrai gali būti įšventinti į kunigus (popus), bet vyskupai renkami tik iš nevedusių vienuolių.

•Tiek Stačiatikiai tiek Katalikai tiki Jėzų Kristų kaip vienintelį visų žmonių gelbėtoją.

• Nepripažįsta skaistyklos, atlaidų. Celibatas taikomas tik vienuoliams, šventikai privalo vesti, bet tik kartą.

Apie schizmą: http://ortodoksas.blogspot.com/2013/02/schizmos-priezastys.html



ir dar vienas rimtas straipsnis,
Šiame straipsnyje nagrinėjama katalikų ir stačiatikių suartėjimo perspektyva
http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2010~ISSN_1392-7450.N_33_61.PG_67-78/DS.002.0.01.ARTIC

[Augustas]

Praėjus beveik tūkstančiui metų nuo ekskomunikų 1965 gruodžio 7 d. popiežius Paulius VI ir Konstantinopolio patriarchas Atenagoras I jas atšaukė, bet skaudūs skilimo padariniai išlieka iki šių dienų.

Suklydau dėl abipusės ekskomunikos atšaukimo datos. Iš tikrųjų abipusė ekskomunika buvo atšaukta dar popiežiaus Pauliaus VI laikais 1965 m.

[Diak. Tomas M.]

Bendražygiai ar varžovai? Iš ortodoksų sargybos bokšto - žvilgsnis į katalikų ir ortodoksų stovyklas:

Gintaras Sungaila. Kuo skiriasi ortodoksų ir katalikų dvasingumas? (Ortodoksų perspektyva) (I)

[Gubijaus vilkas]

Biski ne į temą. Yra viena tokia organizacija (krikščioniška), kuri va tokią vizija turi, dirba ir meldžiasi ta linkme:

1. Katalikų ir protestantų susitaikymas.
2. Katalikų ir ortodoksų susitaikymas.
3. Krikščionių ir žydų susitaikymas.
4. Krikščionių kartu su žydais susitaikymas su arabais.

Tikslai sunumeruoti sudėtingumo tvarka. Vienas iš kito išplaukiantys, vienas su kitu neatskiriamai susiję.

[kukulis]

Aš esu katalikas.
Nesipykstu su ortodoksais.
Nesipykstu su protestantais.
Nesipykstu su žydais.
Nesipykstu su arabais.

Tai su kuo man taikytis?
Ką reiškia susitaikyti su protestantais, su ortodoksais, su žydais ir su arabais?

[Silvija]

Ir vis dėlto matyt bręsta santykių aiškinimosi, ar, tiksliau, tiesos ieškojimo klausimai visuotiniu mąstu. Tas ortodoksas, Tomai, savo tinklapyje daug plačiau kalba apie dviejų dvasingumų skirtumus nei buvo publikuota arche.lt. Tiesą sakant, sunku ir skaityti nesinervinant, kai jau pačioje pradžioje jis tendencingai mintija, neva stačiatikių kelias ir yra tasai ,,siauras kelias", kuriuo nurodė eiti Jėzus (suprask, katalikai eina ,,plačiu keliu, kuris į pražūtį veda").

Neperseniausiai bernardinai.lt buvo skelbtos tokios Popiežiaus emerito Benedikto XVI įžvalgos:

Šiandien yra daug žmonių, kurie pritaria minčiai, kad religijos turėtų vien gerbti viena kitą ir dialoguodamos tapti bendra taikos jėga. Dažnai tokio mąstymo prielaida yra tai, kad religijos yra vienos ir tos pačios tikrovės variantai; jog ,,religija" yra bendras vardiklis, kuris įgyja skirtingas kultūrines formas, bet išreiškia tą pačią tikrovę. Tokiu būdu tiesos klausimas, kuris pradžioje labiau už viską rūpėjo krikščionims, čia yra uždaromas į skliaustus. Yra manoma, kad autentiška tiesa apie Dievą galiausiai yra nepasiekiama ir kad simbolių įvairovė yra daugiausia kas įmanoma norint parodyti tai, kas neapčiuopiama. Toks tiesos atsisakymas sudaro įspūdį, kad yra naudingas taikai tarp religijų pasaulyje.

Ir vis dėlto jis yra mirtinas tikėjimui, rašo Benediktas XVI.

Man kyla dabar tokios mintys: mes turime labai saugotis naujo priešinimosi tarpusavy, kas vyksta neatsakingai skelbiant informaciją ar akcentuojant ne tuos dalykus, kuriuos reikia. Siauras kelias, kuriuo turėtume keliauti yra Meilė, o ieškodami skirtumų, nejučia pametame orientyrą iš akių ir nuklystame nuo Tiesos. Mums, paprastiems žmogeliams, ko gero mažiau reikia daryti visokias išvadas, o rūpintis labiau kaip meilės įstatymą įgyvendinti savo artimiausioje aplinkoje (vykdyti savo misiją). Bažnyčia kažkuria prasme seniau buvo teisi, neleisdama paprastiems žmonėms svarstyti globalių problemų, šitaip juos apsaugodama. Būna, aišku išimčių (genialių žmonių, kuriems Dievas skiria išimtinę užduotį), bet išimtys, kaip žinome, taisyklę tik patvirtina .