Apie katalikų ir pravoslavų skirtumus, kodėl skirtingiems nelengva būti kartu?

[Pilgrim]

Ortodoksai  nepripažįsta kai kurių Romos Katalikų Bažnyčios mokymo elementų. Todėl ortodoksai katalikus laiko puolusiais į ereziją. Kadangi RKB mokymas "klaidingas" tai ir šventaisiais negalima tapti dėl klaidingo mokymo.

Pora skirtingo mokymo elementų:

1. Ortodoksai išpažįsta pirmuose dviejuose Visuotiniuose Bažnyčios Susirinkimuose suformuluotą Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimą (simbolį), kuris teigia, jog Sūnus prieš visus amžius gimė iš Tėvo, o Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo.
Romos Katalikų Bažnyčia teigia, jog Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus (lot. filioque).

2. Ortodoksai nepripažįsta Romos Katalikų Bažnyčios mokymo apie popiežystę. Pagal jų doktriną, popiežius gali turėti tik moralinį autoritetą kaip ,,pirmasis tarp lygių" vyskupų, bet negali turėti universalios valdžios. Bažnyčios galva yra Kristus. Bažnyčia - tai savarankiškų Bažnyčių bendruomenė, kurią jungia vienas  tikėjimas.
Katalikai teigia, jog popiežius yra Kristaus vietininkas Žemėje (lot. Vicarius Christi). Taigi, jis turi realią ir absoliučią valdžią, yra Šv. Petro sosto paveldėtojas.

Yra ir daugiau momentų: transubstancijos dogma, popiežiaus neklystamumo dogma, dogma apie skaistyklą, kunigų celibatas, Nekaltas prasidėjimas, liturgijos šventimas ir kt.

[Silvija]

Taip, visa tai mes jau mokėmės

Bet man keista, kada išmeti tokias nuomones dėl KB ir pats asmeniškai net nesistengi įnešt aiškumo, kad KB nėra klaidos kelyje. Ar neturėtume duoti ir kai kurių atsakymų į kylančias abejones (ypač tiems, kurie susižavėję youtubėj esančių rusų batiuškų dvasiniu palydėjimu)?

O gal mūsų nuolankumas - priimti tai, kame esame, net nesuprantant visko iki galo - ir yra geriausias ginklas nuo tos vadinamos prieliesties? :

Крайней степенью прелестного мнения является ересь.

Прелесть и святые католической церкви

По мнению святителя Игнатия (Брянчанинова), все святые католической церкви,

с того времени как она впала в папизм, находились в состоянии прелести

[Silvija]

Jaučiu, neaiškiai paklausiau, tai dar kartą bandysiu .

Tarkim tai, ką teigia minėtas stačiatikių dvasiškis, yra tiesa (o juk mėgstame pasivadovauti jų dvasininkų išmintimi), tai tada kiekvienas katalikas, plaukdamas KB laive, lygiai taip pat yra klaidoje .

Ar galim kompetetingai padėti abejojantiems?

[Pilgrim]

Silvija,
kol istorijos eigoje susiformavo viena ar kita tikėjimo dogma, būdavo praeinamas ilgas diskusijų kelias. Teologijos mokslas iš esmės yra nuomonių apie tikėjimo tiesas rinkinys  . Čia taip labai ūkiškai. Ortodoksų ir katalikų atveju ir yra dažnai nuomonių išsiskyrimas.

Romos Katalikų Bažnyčios pozicija, išdėstyta II Vatikano susirinkimo dokumentuose (Orientalium Ecclesiarum), teigia, jog nėra jokių teologinių kliūčių susijungimui, Rytuose tėra ,,kitokia drausmė", ortodoksai įžvelgia teologines kliūtis ir dažnai laikosi pozicijos, jog katalikai yra eretikai.
Apie ortodoksų Bažnyčios poziciją šiais klausimais šnekėti visada sunku, nes jei Romos Katalikų Bažnyčios poziciją aiškiai išreiškia popiežius, kuris gali netgi skelbti naujas dogmas, Ortodoksų Bažnyčioje tokios galios neturi niekas. Naujas dogmas gali skelbti tik visuotiniai Bažnyčios susirinkimai.
Viena yra aišku - ortodoksai laikosi pozicijos, kad Ortodoksų Bažnyčia yra ta pati Šventoji, Visuotinė ir Apaštalinė Bažnyčia, kuri gyvavo iki schizmos, todėl jai nepriimtinas tikėjimas, kuris prieštarautų ikischizmatinės Bažnyčios tikėjimui. Todėl ortodoksai nors ir deda pastangas į schizmos įveikimą, schizma yra laikoma kol kas neįveikiama dėl ortodoksų išryškinamų teologinio pobūdžio problemų.

http://ortodoksas.blogspot.com/2013/02/schizmos-priezastys.html

Norint pasinerti į teologinius disputus, pirma reikia pažinti savo tikėjimo paveldą ir gerai pažinti. Tikriausiai čia nėra vieta teologijos studijoms. Pagaliau prabėgdami forume ieškome atsakymų kasdieniams klausimams, o ne gilioms diskusijoms kaip pvz viduramžių teologijoje kiek angelų telpa ant adatos smaigalio.
Koks man praktinis skirtumas dėl diskusijų apie Šventosios Dvasios kilmę ... katalikai - Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus... ortodoksai - Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo...
Paklauskime kaip moko Ignacas Lojola ... kiek tai naudinga mano išganymui ?

atsakymų į kylančias abejones

kokias abejones  ?
Paprasčiausiai tokia yra ortodoksų pozicija, kurią reikia žinoti. Bendraujant su jais, domintis jų dvasingumu ir pan.
O mes priklausome Romos Katalikų Bažnyčiai ir pirmiausia rūpestis pažinti savajį tikėjimą ... savają Tradiciją ... va ir atsakymas  ar reikia Tradicijos (mintyse turiu Tikėjimo tradicijos) ... ar reikia Lietuvai ? ... kam taip siaurai, visam pasauliui reikia, Jėzus pasakė eikite padarykite mano mokiniais visų tautų žmones ... ne tik lietuvius 

[Silvija]

Dabar beskaitydama tavo komentarą prisiminiau per stačiatikių Kalėdas LTV transliuotą laidą - jų Mišias lietuviškai. Aš tai žinojau, kad tokia bažnyčia Vilniuje yra ir ten melstis susirenka nemažai lietuvių tautybės žmonių, manęs tai nestebino, bet mačiau pačių ortodoksų rusų reakciją - kaip? kodėl? hm... keistai skamba bizantinis giedojimas lietuviškai... gerai tai ar blogai?

Dauguma lietuvių, praradusių savo šaknis ir naujai įtikėjusių, šiandien renkasi ortodoksus ir tam yra ne viena priežastis. Kai kurias jų bandėm aptarti šioje temoje. Tikrai, pravoslavų mokymas labai aiškus, mažiau filosofijos ir įvairių mąstymų, todėl manau pragmatiškesniems žmonėms tai patinka. Taip pat internete yra daug ir lengvai randamų resursų, kas labai išplečia pažinimo ribas. Bet ar tai gali būti priežastis pamesti tėvų tikėjimą?

Gerai, kad susikūrė ši tema, manau, kad ne iškart, o palaipsniu, surinksime tuos mūsų skirtumus ir tai padės ne tik pažinti skirtingus dvasingumus, bet ir suprasti vieni kitus. Nors nesam čia susirinkę kaip teologai, bet jų padedami tikiuosi daug ką išsiaiškinsime .

Dar toks pamąstymas (kai ką jau turbūt užknisau savo filosofijom ): Dievas žmogų sukūrė kaip vyrą ir moterį, taip pat šiuo metu man atrodo ir šios dvi bažnyčios: gan vyriška ir kieta pravoslaviškoji bei jausmų nebijanti rodyti, paskutiniais laikais labiau moteriška tapusi katalikų bažnyčia. Tai ar mums ir toliau lemta skyrium gyventi? O gal vis dėlto nebijant skirtumų, reiktų stengtis surasti tuos bendrumus, kurie į vieną kūną suvienys?

[Sigitas]

Noriu patikslinti brolio Kristuje Piligrim pasakymą: Romos Katalikų Bažnyčia moko, jog Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo IR Sūnaus, o pravoslavų Ortodoksų Bažnyčia moko, jog Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo PER Sūnų. Esmė jungiamąjame žodelyje. Iš tikrųjų tai yra vienos raidelės skirtumas, per kažkada įvykusį nesusipratimą suvėlusiam žmonių sampratas ir todėl įvyko pirmoji schizma. Nors apskritai paėmus toji schizma buvo neišvengiama, nes Rytai nuo Vakarų tikrai yra labai toli ( plg. Ps.103,12), tad natūraliai ir įvyko tas atotrūkis. O kas ten labiau kaltas, kas mažiau - jau niekas nebeišsiaiškins. Dievas visgi gali sujungti abejas bažnyčias savo neišpasakytu Gailestingumu ir Malone. Ir nebūtinai sujungti čia, žemėje.

Noriu tik paantrinti broliui Kristuje Piligrim, jog reikia savo tikėjimą pažinti, jį pažinus - gilintis, o įsigilinus -  dalintis. Ne mūsų reikalas katrie yra labiau erezijoje, mūsų reikalas tikėti ir gyventi tikėjimu. Pats kai tik apsisprendžiau tapti kataliku iš karto turėjau susitaikyti su daugeliu dalyku, kurių pirmas buvo - priimti Šventąjį Raštą tokį, kokį jį pristato Romos Katalikų Bažnyčia. Kaip tik tuo metu studijavau viename protestantiškame baptistinės pakraipos bažnyčios teologijos institute. Ir sustrigau ties tuo - kiek knygų yra Biblijoje? Atsakymas į šį klausimą sustabdė mano teologijos studijas ir ruošimąsi tapti pastoriumi. Kiekvienas žmogus pats turi apsispręsti - jei tiki katalikų tikėjimą, turi jį VISĄ priimti tokį, kokį jį pateikia Romos Katalikų Bažnyčios Magisteriumas. Negali būti pusiau kataliku, pusiau pravoslavu ar protestantu ar pusiau ezoteriku. Dievas nori viso tavęs/manęs vienoje konkrečioje bažnyčioje, parapijoje, bendruomenėje. Va teip va.

[Diak. Tomas M.]

Noriu patikslinti brolio Kristuje Piligrim pasakymą: Romos Katalikų Bažnyčia moko, jog Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo IR Sūnaus, o pravoslavų Ortodoksų Bažnyčia moko, jog Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo PER Sūnų. Esmė jungiamąjame žodelyje.

Taip ir tik priminsiu, kad Pop. Benediktas XVI per vienas pamaldas pasakė būtent pagal stačiatikių formą (iš Tėvo per Sūnų). Po to internete vyko diskusijos, ką toks žestas galėtų reikšti

[kukulis]

Be abejo, pats didžiausias pravoslavų priekaištas katalikams - popiežiaus neklystamumo dogma.
Vis dėl to pasigilinus, (kaip kalbėjo Valkauskas per Marijos radiją) paaiškėja, kad tas neklystamumas apsiriboja tik tikėjimo dalykų skelbimu, kai popiežius oficialiai skelbia tuos tikėjimo dalykus ( prieš tai pasitaręs su kardinolais ). Žodžiu gerokai susiaurintas šios dogmos supratimas nei kad metami kaltinimai.

Taip pat galima imti ir aiškintis kitas dogmas ir žiūrėti skirtumus tarp katalikų ir pravoslavų. Tačiau svarbiausias dalykas, mano nuomone, yra tų skirtumų radimas, kurie įtakoja mano asmeninį tikėjimą. Pvz. popiežiaus neklystamumo dogma, man asmeniškai nedaro absoliučiai jokios įtakos, t.y. aš esu indiferentiškas jai.

Šiek tiek kabina gimtosios nuodėmės aiškinimas. Pvz. pravoslavai sako, kad nuodėme galime vadinti tik tai, ką padaro pats žmogus, tuo tarpu Adomo ir Ievos nuopolis niekaip negali būti įskaitytas mums kaip kaltė. Jie siūlo pirmųjų tėvų nuodėmės pasekmes žmonijai vadinti "įgimtu pažeidimu". Asmeniniam požiūriui tai keičia požiūrį į pačią nuodėmę.

Pareferuosiu tai, ką esu girdėjęs iš prof. A. Osipovo paskaitos, kur jis nagrinėjo šį klausimą.
Jeigu priimsim, kad mes nešam kaltę už pirmųjų tėvų nuodėmę, tarsi išeitų, kad nuodėmė yra Dievo įžeidimas/supykdymas, ir jis kadangi dar vis piktas, tai mes žmonės kenčiame dabar dėl Dievo pykčio. Tačiau jeigu priimsim, kad kaltės nenešam, o paveldim pažeistumą, kurį perimam tarsi dvasinę negalią, kurią vaikai paveldi iš tėvų, panašiai kaip genetinius netobulumus, tuomet dabartinės kančios priežastimi tampa nebe Dievas, o mes patys; mes esame dvasiniai ligoniai.

Taigi čia toks yra požiūris iš pravoslavų pusės. Man asmeniškai jis labai stipriai įtakoja mano tikėjimą. Kaip teisingai atsakyti į šiuos teiginius aš nežinau, nes nesu pakankamai stiprus teologijos srityje.

--

Galėtume šioje temoje panagrinėti tokius ir panašius klausimus, tuomet būtų daugiau aiškumo.

--

Kitas dalykas nagrinėti tam tikrus klausimus, kurie įdomūs grynai kaip proto mankšta (neįtakojantys mano asmeninio tikėjimo), bet tai gal būt irgi būtų įdomu ir nebūtų nuodėmė.

[Varlė keliauninkė]

Patiko a+a t. Stanislovo požiūris į pravoslavų ir katalikų skirtumus: maždaug nuo 7.30
https://www.youtube.com/watch?v=WnMwnXqmhhY
Ten minimas t. Aleksandras (Menis?), kuris Rusijoje krikštijo žydus ir siuntė juos į Paberžę "на обработку"
Širdis sušyla klausantis t. Stanislovo..

[Diak. Tomas M.]

Tėvas Aleksandras Menis gana atvirai simpatizavo katalikams, dėl ko "tikri" pravoslavai atvirai jo nemėgsta. Ypač aršiai diak. Kurajevas jį linksniuoja, bet kiek pamenu ir kiti, kaip t. Dimitrijus ir Osipovas, taip pat gana kritiškai apie jį atsiliepia.

[Perlas]

Todel, kad meiles vienu kitiems nera. O, kai meiles nera, tai ir maziausi nuomoniu skirtumai suskaldo zmones.

[kukulis]

Todel, kad meiles vienu kitiems nera. O, kai meiles nera, tai ir maziausi nuomoniu skirtumai suskaldo zmones.

Tu garantuotai teisus, tačiau toks vertinimas, kad nėra vienų kitiems meilės, yra baisiai apibendrinantis ir nekonkretus. Juk tą patį galime pasakyti apie absoliučiai bet ką: apie šeimas, bendruomenes, vyriausybę, darbinius santykius ir visa kita ... Bet tą sakydami nei įvardinsime konkrečių problemų, nei pateiksim kokių nors sprendimo būdų ... 

[Perlas]

Matai, tos tamtos tipo "konkrecios problemos" ir kyla, kai meiles nera.

[kukulis]

Matai, tos tamtos tipo "konkrecios problemos" ir kyla, kai meiles nera.

ok ...

[kukulis]

Dėl skaistyklos.

Jau lyg tai iš kitų pravoslavų buvau tą girdėjęs, o dabar tiesiai perskaičiau čia: http://azbyka.ru/otechnik/?Ignatij_Brjanchaninov/slova=2_2

Pagal pravoslavišką požiūrį, nors ir skaistyklos nėra, tačiau pats pragaras yra nevienodas, ir nevienodai ten sielos kenčia dėl nevienodų nuodėmių. Be to, jei patenki į pragarą, gali iš ten išeiti, dėl Kristaus malonės ir dėl kitų žmonių ir šventųjų užtariamųjų maldų už tave po tavo mirties.

Reiškia pagal juos tas pats pragaras, "techniškai žiūrint", vieniems yra tikras pragaras, dėl to, kad nesibaigia tos kančios, o kitiems - tarsi skaistykla, nes kančia yra neamžina.

[Silvija]

Labai skirtingos ir vienuolystės formos. MR laidoje ortodoksai pasakoja apie tai:

http://www.marijosradijas.lt/component/mplayer/mp3_player.html?Itemid=57897

[...] Skirtingai nei RKB, ortodoksų tradicijoje neegzistuoja vienuolių ordinai, kiekvienas vienuolis turi sau vyresnįjį hegumeną ir yra gana nepriklausomas nuo kitų.

Arčiausia ortodoksiškos vakaruose turbūt būtų benediktiniškoji tradicija. Juk šv. Benediktas Nursietis kartu su Jonu Kasianu buvo būtent rytietiškos vienuolystės tradicijų nešėjai į vakarus. Vakaruose yra tam tikrų vienuolijų ordinų, pavyzdžiui domininkonai, jėzuitai, kurie ne tiek bėga iš pasaulio, kiek eina į jį. Ortodoksų vienuolystės tikslas visada yra bėgimas nuo pasaulio. [...]

Žinant, kokios mūsų popiežiaus  gairės šiems naujiems Pašvęstojo gyvenimo metams, skirtumai tarp ortodoksų ir katalikų vienuolių dar labiau išryškės.

[Diak. Tomas M.]

Kaip tik benediktinų vyresnysis tėvas Petras įdomią temą užkabino, remdamasis vieno rusų pravoslavų tėvo mintimis, bet tam atidarysiu kitą temą, o kas dėl bėgimo į dykumą, tai ir čia yra įdomių dalykų.

Čikagos benediktinus tuometinis kardinolas pakvietė iš gana atokios vietos, kad jie įsikurtų pačiame miesto centre, kur jie sukūrė tylos oazę vidury didmiesčio šurmulio. Reikia prisiminti Šv. Antaną Didijį, kuris išėjo į dykumą, o jo šventumas ją taip "patrešė", kad ten kilo miestas. Taip ir daugelyje senųjų benediktinų vienuolynų atveju - įsikūrę atokiose vietose - "dykumose", jie pritraukė ten gyvybę, kur vėliau iškilo miestai. Žmones traukia šventumas ir galima būtų spėti, kad išėjimas į dykumą ir turi vieną iš tikslų - tą dykumą patrešti ir padaryti vėl tinkamą gyvenimui. Čikagos atveju, vienuoliai atvyko į dvasios dykumą, kuri persunkta sieros kvapu ir dvasiniai dalykai ten jau nelabai auga... jiems reikės daug dirbti, kad pėda po pėdos atgaivintų tos "dykumos" dvasinė dirvą.

[Silvija]

  Kažkaip dabar pagalvojau, kad tas skirtumų išryškinimas labai padeda pamatyti, kaip skirtingais būdais galima siekti to paties tikslo. Ir tai nėra, kaip gali pasirodyti, priešpriešų kūrimas. Juk katalikų vienuoliai, nebevilkėdami savo tradicinio apdaro ir įsimaišę į minią, kaip kokie šnipai , gali taip pat sėkmingai "patręšti" miesto dykumą.

[Pilgrim]

o jei dar prisiminti pasauliečius tretininkus  tuomet visai gražus vaizdelis išeina

[Varlė keliauninkė]

Kodėl pas žydus vienuolių nėra, ahmm.. ?