Šv. Mišios - centrinė kataliko gyvenimo ašis. Ar tikrai?

[Diak. Tomas M.]

Į Tomo klausimus dėl kasdienybės negaliu vienareikšmiškai atsakyti, nes, atrodo po mano atsivertimo ir nebeliko tos kasdienybės. Ta prasme, vis dar jaučiuosi esąs kažkokiame pereinamame laikotarpyje.

Kukuli, linkiu tau taip gyventi, kad niekuomet ir nesugrįžtum iš to "pereinamo" laikotarpio į kasdienybę. Reikalas tas, kad daugelis po kažkurio laiko "atbunka", tas paliečia ir Šv. Mišių supratimą, pajautimą. Aš pats noriu stengtis taip atsinešti į Šv. Mišias, kad kiekvienas kartas būtų naujas stebuklas, kurio aš vis nepajėgiu įminti

Aš dažniausiai šv.Mišių modelį pritaikau asmeninėje maldoje bei santykiuose su draugais ir tarnystėje savo bendruomenės nariams. Pvz., Mišios prasideda giesme, po to būna atgailos aktas, garbės himnas, kolektos malda, šv.Rašto skaitiniai...

Kaip ir Augustas, panašų modelį praktikuoju - Valandų Liturgija labai gražiai atspindi visus tuos Liturginės maldos aspektus.

Mišioms ypatingai nesiruošiu, tačiau pakeliui paprastai apmąstau intencijas.

Mano pasiruošimas Šv. Mišioms ir Komunijai taip pat būdavo "Dievo Avinėli..." ir "Viešpatie, nesu vertas...", tačiau mane paskatino pravoslavų pavyzdys, nes jie jau iš vakaro ruošiasi priimti Švč. Sakramentą: pasninkauja, apmąsto susitikimą su Dievu, skaito skaitinius, meldžiasi. Vėliau ir katalikų autorius skaitant radau, kad nuo mūsų pasiruošimo priklauso malonės kiekis, kurį galime gauti, priimdami Švč. Sakramentą, t.y. jei Sužadėtinio labai lauksime ir tam atidžiai ruošimės, Jis atneš mums gausesnių dangiškų lauktuvių

Kaip visi čia gražiai parašėt, man taipnepavyktų

Arabele, tu irgi gražiai parašei, nepradėkime lenktyniauti literatūriniuose sugebėjimuose

[Diak. Tomas M.]

Dar keletas įdomių skaitinių Šv. Mišių tema: http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,78.0.html

[Augucka]

Labai nesižavėkit ta Katalina Rivas. Teko apie ją girdėti kontraversiškų atsiliepimų. Ji nėra šventoji ir tai ką ji patiria, gali būti ne iš Dievo. Panaši į ją yra Filipinuose vardu Emma.

[Silvija]

Iš Vievio parapijos - Žingsnis po žingsnio Mišiose:

http://www.vievioparapija.eu/liturgija/zingsnis-po-zingsnio-misiose

http://www.vievioparapija.eu/liturgija/zingsnis-po-zingsnio-misiose

http://www.vievioparapija.eu/liturgija/zingsnis-po-zingsnio-misiose

http://www.vievioparapija.eu/liturgija/zingsnis-po-zingsnio-misiose-iv

http://www.vievioparapija.eu/liturgija/zingsnis-po-zingsnio-misiose-gailescio-aktas

[Diak. Tomas M.]

Nors man asmeniškai lotyniškos šventosios mišios nelabai patinka, nes aš nemoku lotynų kalbos...

Į pagalbą Kukuliui

Parsisiųsti Šv. Mišių tvarką (Ordo Missae) pagal 1962 m. Romos Mišiolą. Jame pateikiamas Romos rito ekstraordinarinės formos šv. Mišių lotyniškas tekstas lygiagrečiai su nauju vertimu į lietuvių kalbą.

[Pilgrim]

Piligrimai, atsiprašau jei agresyviai rašiau

Kukuli, viskas gerai. KAžkaip nepasisekė užpykti  bet ir nesistengsiu  pasitaiko visiems visko. Priimti vienas kitą kokie esam yra nepaprastas žygdarbis ir didvyriškumas. O mes juk stengiamės, tai vadinasi bus viskas gerai.
Apskritai dažnai mes nepuolam ginti savo nuomonės, nepuolam kovoti už ją, neieškom argumentų, o ... pradedam šnekėti kas pasipainioja ant liežuvio galo.
Tas pats pasitaiko ir kai negirdim kunigo homilijos, nes vakar laikraštyje skaitėme, kad va šitas kunigas viršijo greitį ir jis ... ką jis ten gali dabar pasakyti.  Pasimiršta, kad esame įrankiai, kartais aplaužyti, apdilę, kreivi, bet ... įrankiai Viešpaties rankose.

Na ir apie Šv. Mišias 
...  aš pasistengsiu, labai labai stengsiuosi

"Jeigu nebūsite, kaip vaikai ... " Stebėdami augančią kartą, o gal dar atsimindami ir savo vaikystę, tikriausiai galime prisiminti ir pasakyti tai ką labiausiai mėgdavome daryti. Na žinoma, ne kambarius tvarkyti, ne indus šluostyti, bet... Ką ? Taip, teisingai ... žaisti. Žaidimai turėjo keletą savitų dalykų. Tai taisykles ir tik tam žaidimui būdingą atmosferą arba ją galima pavadinti to žaidimo aplinka, pasauliu. Taigi žaidimui reikalinga taisyklės ir aplinka. Ką dažniausiai mėgdavome žaisti. Ar prisimenate ? ... O gi suaugusiųjų pasaulį. Mėgdavome būti gydytojais, vairuotojais, lakūnais ... tuom kuom būsime suaugę. Žaidime persikeldavome į ateitį ir žaisdavome tai kas bus kai ateis suaugusiųjų laikas ir ta suaugusiojo ateitis apibrėždavo dabartinio žaidimo taisykles. "Jeigu nebūsite,kaip vaikai ..." Taip, taip tai girdėjome ... Ką dabar mums reikia žaisti ? o ką žaisti, kaip žaisti 
Žmogus nesukuria Liturgijos, Dievas nustato Liturgijos taisykles ... taisykles ? (kažkas girdėto ...) ir Liturgijoje mes žaidžiame  būsimąjį amžinąjį gyvenimą, pagal taisykles, kurias nustato Dievas ... "Dabar Jūs regite kaip veidrodyje, bet ateis laikas kai regėsite veidas į veidą". Taigi Liturgija yra žaidimas mūsų būsimojo gyvenimo, žaidimas kurio taisykles sukuria Dievas. 

[Diak. Tomas M.]

Vakar kunigas gražiai paminėjo dar vieną liturgijos buvimo kasdieniame gyvenime aspektą - gyvenimą pagal liturginį kalendorių.

Mes įpratę gyventi pagal metų kalendorių - skaičiuoti mėnesius, dienas, o pažengus dvasiniu keliu, jis sako - pradedame gyventi pagal liturginį kalendorių, ir jau nemąstome, kad atostogų važiuosiu balandį, bet - atostogų važiuosiu Velykų laiku ir pan.

Tuomet išnyksta mėnesiai, metų laikai, o jų vietą užima Adventas, Kalėdų laikas, Gavėnia, Velykų laikas ir t.t. Ir tas buvimas Dievo akivaizdoje įgauna naują prasmę, nes ne tik ši diena vyksta Dievo akivaizdoje, bet visi metai.

[Varlė keliauninkė]

Atsakant Piligrimui - tada krikščionis yra homo ludens

[Pilgrim]

Mes įpratę gyventi pagal metų kalendorių - skaičiuoti mėnesius, dienas, o pažengus dvasiniu keliu, jis sako - pradedame gyventi pagal liturginį kalendorių

Norėčiau kitaip išsireikšti ir kalbėti apie vienybę bei susiskaldymą. Kada atskiriame ir suskaidome metų ciklą į du kalendorius liturginį ir paprastą, tada tiesiog elgiamės kaip skaldytojai. Pasukę dvasiniu keliu ieškome vienybės ir sujungiame šiuos kalendorius į vieną. Liturginis kalendorius tiesiog įprasmina metų kalendorių. Kartais atskiriame mėnesius, dienas nuo Velykų, Kalėdų laiko dėl elementaraus nežinojimo.
Šie ciklai jokiu būdu neprieštarauja vienas kitam,o kaip tik papildo vienas kitą.

[kukulis]

Prieštarautų, jeigu tai būtų Bažnyčios mokymas : tipo dabar draudžiame jums skaičiuoti mėnesius

O dabar tai buvo asmeninis pasiūlymas, kad, kaip minėjo Tomas, labiau "jaustųsi" kad esi krikščionis

[Diak. Tomas M.]

Čia kalbama ne apie tai, kad kažkas "labiau jaustųsi" ar kad kažkas draudžia mėnesius skaičiuoti, bet kad gyvendamas Dievo akivaizdoje, pats pradedi metus skaičiuoti Dievo įvykiais... 

[Sigitas]

...  ką galėtumėm atsakyti į klausimą - kokia yra Šv. Mišių vieta, reikšmė mano gyvenime?
...
Tad koks mūsų ryšys su Šventąja Liturgija ir ar mes ryžtamės tapti 'homo liturgicus' - Šventosios Liturgijos Žmogumi, kuris į viską gyvenime žiūri per Dievo garbinimo prizmę?

Man šventosios Mišios yra neišsemiamasis Šaltinis, Gyvasis Vanduo, pati Gyvybė. Dievas dovanoja save, ateina ir pasilenkia prie manęs, nevertojo. Jeigu galėčiau, kasdien dalyvaučiau šventosiose Mišiose ir priimčiau Kristaus Kūną bei Kraują (vienu ar dviem pavidalais).

Patys ritualai, liturgija, nėra esmė, nors ir turi polinkį būt sureikšminti, susisvarbinti. Dievas yra virš ir už liturgijos. Liturgijos šventa nevadinu. Šventasis tėra tik vienas ir šventumo Šaltinis tėra tik Jis - gyvasis Dievas. Dievas iš savo begalinės meilės, atsidavimo mums, nevertiesiems, dovanoja savo šventumą visiems žmonėms, kas tik nori ateina ir pasiima Dievo, vienintelio Šventojo, šventumo kiek tik gali pakelti. Visgi Dievas pasirinko būdą, kuriuo ateina į mūsų, mirtingųjų ir nevertųjų gyvenimus - per liturgiją. Liturgija yra reikalinga tam, kad mes, nevertieji, galėtume turėti kontaktą su Dievu, kad galėtume semtis gyvybės, Gyvojo vandens, maitinančio mūsų dvasinius sąnarius ir kremzles, teikiančio dvasiai atgaivos išgyventi sausrą ir kaitras, dvasinio pakilimo ir nuosmūkio vingius. Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas yra jėga, išlaikanti mane gyvą.

Esu dalyvavęs ir tokiose Mišiose, kur be kunigo, Dievo ir manęs daugiau nieko nebuvo (duris pats buvau patikimai užrakinęs). Bet kur kas mieliau dalyvauju Mišiose kartu su parapijiečiais, šeip užklydusiais žmonėmis. Bendruomeniškumas labai gerai augina žmoguje šventumą!
Mokaisi pakantumo, tolerancijos, meilės ir kitų dorybių pakęsdamas šalia savęs kitu kvapu kvepiantįjį, kitu balsu kalbantįjį, kitaip besielgiantįjį žmogų. Ne pamokslas ir net ne pats kunigas Mišiose svarbiausi. Svarbiausi yra bendrai visi susirinkusieji, įskaitant ir kunigus ir Dievą. Dievas eina į santykį su mumis, o mes einame į santykį su Dievu. Tas susitikimas yra svarbiausia, jei jis įvyksta.

Pliusas turi vertikalę ir horizonalę, taip ir mūsų gyvenime - vien horizontalės nepakanka, reikalinga vertikalė. 

[Pilgrim]

Daug diskutuojame apie Tridentinę liturgiją, lotynų kalbą, II Vatikano Susirinkimo liturgiją. Manau, kad II Vatikano Susirinkimas pamatė gerokai daugiau, gerokai toliau į ateitį negu įsivaizduojame. Todėl ir mums reikia žvilgsnio į horizontą. Turiu keletą įžvalgų ir jomis pasidalinsiu, tačiau pirma turime padaryti kelionę istorijoje. Kelionė užims šiek tiek laiko, neparašysiu tai per vieną kartą, todėl turėkit kantrybės.
Taigi,
Tridento susirinkimas – devynioliktasis visuotinis Katalikų Bažnyčios susirinkimas, sušauktas Italijos mieste Tridente (dabar Trentas) 1545 metais. Truputį reikia suvokti to meto istorinį kontekstą, kas vyko pasaulyje. Tuo metu Europoje pradėjo įsigalėti nauji tikėjimai, traukę savo pusėn vis daugiau žmonių. Liuteronai, kalvinistai, arijonai ir kt. ... Pačioje Bažnyčioje popiežiai, kardinolai tapo pernelyg pasaulietiški, plačiai paplito kyšininkavimas, ypač norint gauti bažnytines pareigas, vienuolynai prarado drausmę, taip pat plačiai piktnaudžiauta indulgencijomis. Susirinkimas buvo skirtas Reformacijos padariniams įveikti ir drausmei bažnyčios viduje atstatyti. Jo nutarimai davė pradžią kontrreformacijai ir pradėjo to laikmečio bažnytinę reformą.
Jame iš naujo patvirtintas realus Kristaus buvimas Eucharistijos pavidaluose, tuo atsakydamas protestantams, kurie atmetė šį mokymą. Susirinkimas paskatino bažnyčių didžiuosiuose altoriiuose įrengti stacionarius tabernakulius. Buvo pabrėžta pamokslo svarba ir tai buvo ne tik viena iš priemonių kovojant su reformacija, bet ir būdas stiprinti katalikų tikėjimą. Reformuotas dvasininkų rengimas ir pradėtos steigti dvasininkų akademijos. Susirinkimas kalbėdamas apie dvasininko asmenybę, pradėjo apibrėžti jo pareigas. Tai iškėlė poreikį naujai liturgijai. Po Susirinkimo dar labiau įsigaliojo reikalavimai kunigų celibatui. Susirinkimas pažadino spartesnį įvairių vienuolijų kūrimąsi, davė impulsą statyti naujas bažnyčias. Buvo apibrėžtas mokslas apie atgailą. Atgailos sakramente iškirtos trys dalys: gailestis dėl nuodėmių, nuodėmių išpažinimas ir atsilyginimas.
Šventojo Rašto klausimais katalikų Bažnyčia pasisakė skirtingai negu protestantai. Reformatoriai, pvz. Liuteris, vertė Bibliją į paprastam žmogui suprantamą kalbą. Susirinkimas pabrėžė, kad vienintelė oficiali Biblijos versija yra lotyniška Vulgata ir kad jokios privačios Rašto interpretacijos negali nukrypti nuo Bažnyčios mokymo.
Situacija Liturgijos klausimuose ... XVI a. pradžioje, pradėta suvokti skandalinga padėtis liturgijoje ir atsiranda atskiri bandymai pertvarkyti liturgines knygas. Romos liturgija buvo kritikuojama reformatorių ne tik teologijos, bet ir apeigų lygmenyje. Jie padarė radikalių naujovių. Katalikų Bažnyčiai reikėjo grąžinti tvarką liturgijoje ir jos supratimą.
Pakankamai išsamiai ir trumpai situacija aprašyta "Bažnyčios žiniose" 1998 m. išspausdintame Clifford Howell SJ straipsnyje.

Tam tikra prasme teisinga sakyti, kad laikotarpis nuo Tridento iki Vatikano II Susirinkimo neturi Mišių liturgijos istorijos. Tėra tik tridentiškosios liturgijos raiškos būdų istorija. 1570 metų Mišiole buvo nustatyti liturginiai tekstai bei apeigos, o įsteigtoji Šventoji apeigų kongregacija turėjo tikslą užkirsti kelią bet kokiems jų pakeitimams. Tad Tridento Susirinkimas buvo keturių griežtumo ir sąstingio amžių pradžia; tai buvo rubricizmo era.
Kad suprastume šį liturgijos istorijoje pavyzdžio neturintį reiškinį, turime apžvelgti kai kurias jo atsiradimo priežastis. Tridentas buvo puolamos Bažnyčios susirinkimas. Reikėjo kovoti su erezijomis ir taisyti daugybę, ypač su liturgine praktika susijusių, klaidų. Viena iš blogybių – visiškas chaosas liturginėse knygose – apėmė tiek daug aspektų, kad susirinkimas negalėjo ilgiau atidėlioti šios problemos sprendimo. Mišiolo reforma buvo patikėta naujai komisijai, 1570 m. išleidusiai Pijaus V Mišiolą.
Naujasis Mišiolas buvo, be abejonės, labai reikalingas. Iki spaudos išradimo visos liturginės knygos buvo rankraščiai. Negana to, kad rankraščiuose knibždėte knibždėjo perrašinėtojų klaidų, juose net neužsiminta, jog tai kopijos. Tai buvo vietos papročiais bei idėjomis pagrįsti vietiniai gaminiai. Kiekvienoje šalyje, kiekvienoje vyskupijoje, beveik kiekvienoje Vakarų bažnyčioje šv. Mišias švęsdavo savaip, nes jokia centrinė valdžia to griežtai nekontroliavo. Šv. Mišios, tiesa, visur išlaikė savo tradicinį "pavidalą" – pradžios apeigas, Šventraščio skaitinius, atnašų paruošimą, konsekraciją, pašventintų dovanų dalijimą ir pabaigos apeigas, – tačiau kiekvienos dalies viduje būta milžiniškos įvairovės, o kai kurių įsiskverbusių maldų ortodoksiškumas kėlė abejonių. Susirinkimas nusprendė, jog šią visuotinę maišatį galima įveikti tiktai viską suvienodinant; ir čia galėjo pasitarnauti reformuoto Mišiolo išspausdinimas.

Clifford Howell SJ
Liturgija nuo Tridento iki Vatikano II Susirinkimo
http://www.baznycioszinios.lt/old/bz9805/805str.html
Kai kurie straipsnio pastebėjimai bus reikalingi tolimesniuose mūsų apmąstymuose.
Papildymui paskaityti galima šiuos tekstus
Trumpa liturgijos istorija (2)
http://www.palendriai.lt/liturgija/liturgijos-straipsniai/143-trumpa-liturgijos-istorija-2.html
LITURGIJA NUO TRIDENTO IKI VATIKANO II SUSIRINKIMO
http://viluckas.lt/liturgija-nuo-tridento-iki-vatikano-ii-susirinkimo/
O kas jau visai plačiai nori
Visuotinio Vatikano II Susirinkimo šaltiniai
http://www.lcn.lt/b_dokumentai/vatikano_2s/vs2_saltiniai.html

[vida]

Sveiki, vakar stebėjau per LRT prezidentės inaguraciją. Katedroje buvo aukojamos  šv. mišios. Prezidentė priėmė šv. komuniją  , deja, pasirodė, kad katalikiškos tautos atstovė toli nuo supratimo, kas ten vyko. Be abejo, kiekvienam reiktų kapstytis savo sielos darže, bet nejauku buvo už ją. Aukojant šv. sakramentą, net prie teliko visada priklaupiu. Susidarė įspūdis, kad visa tai iš nežinojimo. Sukalbėsiu 1 poterį už ją. 

[Silvija]

Mes kiekvienas sąlyginai esame neišmanėliai šia prasme ir turime kur tobulėti. Jei tik suvoktume, kas vyksta Eucharistijoje!   

[vida]

Pajutau paraginimą pasitaisyti dėl mūsų prezidentės dalyvavimo šv. mišiose , manau mano
,, įžvalgos'' bevertės dėl jos ,, taisiklingumo '' mišių aukoje. Ne mano proto reikalas - Dievas mato kitaip. Aš mačiau tik jos elgseną, o Viešpats mato širdį. Todėl manau , kad nereikėjo man kišt savo trigrašio ir komentuoti. Jaučiuosi nuteisusi , o šitos nuodėmės bandau vengti.

[Silvija]

Iš esmės visi mes vienodi ir aš toje situacijoje turbūt panašiai būčiau pagalvojusi (nors nemačiau TV siužeto), bet kai užrašome savo mintis juodu ant balto, tarsi kažkas įvyksta daugiau, pamatome save pačius ir savo mintis lyg ir iš šono  ...mintimis, žodžiais, darbais ir ... yra visas kelias nuo užuomazgos iki rimtos nuodėmės. Nepyk, kad ir toliau kapstausi šioje situacijoje (matau, kad pati esi labai savikritiška)

Kaip turėtume elgtis, jei mūsų valdžios atstovai iš tikrųjų užsiimtų veidmainystėm, kurias būtų galima įrodyti? Va čia tai klausimas

[vida]

Gink , Dieve, nepykstu.Vienu žodžiu, galiu pasakyti, kad prezidentė , nei klaupėsi, nei atliepė į  maldas. Jausmas , kad prašalietė. Pavyzdys nekoks.
Manau gerai, kad kritikuoju save, geriau nei manyti , kad esu puikuolė neklystanti. Bet vėlgi labai meldžiu , kad stipresni ir dažnesni būtų Viešpaties apreiškimai, kad esu nepakartojamas Dievo kūrinys. Tada taip būna gera, kai tą suvoki. Nenoriu  nuslysti ir pradedi bumbėti, kad kažko man trūksta.  Per tai užmiršti dėkoti už viską , už suteiktą grožį , už visus , kuriuos sutinki.
Čia ne į temą. Labai džiaugiuosi, kad užtikau Jus visus. Nevalia girtis gerais darbais, bet tiesiog primenu, kad dažnai meldžiuosi už visus forumiečius. 

[Donatas]

Gal mūsų prezidentė atsivertė ir Vilniečiai galės kiekvieną sekmadienį palinkėti jai ramybės  ? O jei rimčiau įdomu ar yra / buvo toks demokratinės valstybės vadovas kuris bent kas antrą sekmadienį dalyvaudavo mišiose ( išskyrus specifines valstybes kaip Vatikanas ).

[Diak. Tomas M.]

Ekvadoro prezidentas Gabriel García Moreno.