Šv. Mišios - centrinė kataliko gyvenimo ašis. Ar tikrai?

[Diak. Tomas M.]

Neseniai išsiaiškinom, kad Šv. Mišios yra svarbiausia, aukščiausia ir galingiausia malda. Tačiau, paklausę savęs pačių, ką galėtumėm atsakyti į klausimą - kokia yra Šv. Mišių vieta, reikšmė mano gyvenime? Turiu prisipažinti, kad ne taip jau seniai, man asmeniškai Šv. Mišios buvo pareiga, kurią privalėjau atlikti kiekvieną sekmadienį 

Taip, Šv. Mišios yra ta vieta, kur einu išpažinties ir priimu Švč. Sakramentą - Komuniją, bet vis tiek tai jautėsi, kaip kažkas šalia. Jei anksčiau būčiau paklaustas, kas mano gyvenimo centras, būčiau sugalvojęs dešimtis atsakymų, bet net tie atsakymai, kurie būtų susiję su tikėjimu, nebūtų palietę Šv. Mišių. Tikriausiai tai būtų kažkas panašaus į "tarnauti Dievui ir artimui" ir pan.

Prieš metus benediktinų vyresnysis tėvas Petras pirmą kartą man pristatė koncepciją, kad Šv. Mišių liturgija turi būti krikščionio gyvenimo centras, apie kurį sukasi visa kita ir kuris duoda impulsą visam kitam. Turiu prisipažinti, atrodė toks mąstymas keistokai. Ypač tai yra keista, kai iš tiesų nepažįsti Šv. Mišių, nelabai "įsikerti", kas ten prie Altoriaus vyksta.

Pradėjus domėtis ir pažinti didžiausią Visatoje paslaptį, atsiveria naujos mąstymo perspektyvos, bet tai tik pradžia... iki gyvenimo centro, dar toli eiti...

Skaičiau, kad pagrindinis katalikiškos švietimo sistemos tikslas - paruošti žmogų dalyvauti melstis Šv. Mišias. Pirmiausiai kyla klausimas - ar apskritai tai gali būti švietimo sistemos tikslas? Juk mokyklos, universitetai turi išmokyti vaikus skaityti, skaičiuoti... susirasti darbą ir tapti gerais specialistais... Perlipame per krūvą pasaulietinių idėjų ir stereotipų apie švietimą... prisiminę, kad žmogus buvo Dievo sukurtas pirmiausiai ne tam, kad geru specialistu taptų, bet kad garbintų savo Sutvėrėją, ir bent iš dalies pripažinę tokį tikslą galimu, klausiame toliau - ar tai tikrai sudėtinga?

Taip, tai yra! Juk mes nugyvename pusę savo gyvenimo ir suprantame, kad niekuomet nesimeldėme Šv. Mišias pilnai. Vadinasi iš tos didžios Versmės malonių, mes gaudavome vos kelis lašelius, o juk galėjome... Tad jei mes teisingai pasirenkame viso gyvenimo ašį nuo pat vaikystės, gal tikrai tuomet mes galime išugdyti vaikus, kurie gyventų Kristuje ir Kristui? Tuomet reikia prisipažinti, kad toks katalikiškų mokyklų tikslas yra labai garbingas ir kartu sunkus. Beje, tai taip pat paaiškina, kodėl klasikiniame katalikiškame švietime visuomet yra mokoma lotynų kalbos - oficialios bendros mums visiems Visuotinės Šventosios Katalikų Bažnyčios kalbos.

Tad koks mūsų ryšys su Šventąja Liturgija ir ar mes ryžtamės tapti 'homo liturgicus' - Šventosios Liturgijos Žmogumi, kuris į viską gyvenime žiūri per Dievo garbinimo prizmę?

Keletas įdomių skaitinių Šv. Mišių tema: http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,78.0.html

[Pilgrim]

Mišiose reikia nedalyvauti, bet ... (pasibaikite  kiekvienas)
Dalyvauti yra blogai.

Tai gal ir padiskutuokime šia kryptimi   
tiesiog praplėskime savo sąmoningumą.

Šv. Mišiose reikia ...

P.S. kita dialogo mintis bus dar ... labiau apverčianti gyvenimą aukštyn kojomis 
(prižadu  )

[kukulis]

Tikrai čia neišsemiama tema.

Pamenu kažkada man buvo kilusi abejonė dėl to, kaip žmogus turi dalyvauti šv. mišiose. Nes buvau girdėjęs, kad Afrikoje žmonės ir šoka per šv. mišias ir impulso pagauti pradeda giedoti.

Vis dėl to, kadangi šv. mišios yra malda, tuomet ir reikia į jas žiūrėti kaip į maldą. Yra įvairių mokyklų kaip reikia melstis, bet man atrodo geriausia forma - maksimalus dėmesio sukaupimas į prasmę ir Dievą; visi kiti dalykai - tokie kaip savo nuoskaudų išsakymas džiaugimasis su kitais, ir t.t. yra svarbūs, bet antraeiliai dalykai. Vis dėl to maldoje svarbiausias dalyvis - Dievas.

T.y. pats sau aš discipliną pastačiau į pirmą vietą šv. mišių metu, nes jei eilgiesi kitaip - atsiranda kažkoks nemalonus jausmas, viskas kažkaip susivulgarina.

[Silvija]

Vis dėlto man "melstis Mišias" lietuviškai nelabai skamba. Jei žodyje "melstis" telpa ir garbinti, šlovinti ir atsiprašyti bei maldauti - ok. Bet tai neturėtų būti susiaurinama iki kurios nors vienos maldos formos. Ar ne todėl lietuviškai sakome "švęsti Mišias"? (Nuo žodžio "šventas")

[Pilgrim]

 

maldoje svarbiausias dalyvis Dievas.

Isitikines, kad ne ... maldoje svarbiausia ne tai

[kukulis]

Nepyk Piligrimai, kad taip rašau, bet tu esi nemandagus. Ir šiame forume tai pasireiškia daug kartų. Tu tarsi atsakai, bet tuo pačiu ir nieko neatsakai, padėjęs daugtaškį, kad visi imtų spėlioti ką turi omeny.

Tai jeigu parašai kad svarbiausia ne tai, tai parašyk tai kas svarbiausia. A?

[sparnai]

Man šv. Mišiose labai svarbu tai kad tai yra bendruomenine malda, todel stengiuosi kuo labiau jungtis i bendruma su visais, atsipalaiduojant ir bunant bendrysteje 

[Varlė keliauninkė]

Missa yra vėlyva siuntimo lotyniška forma (missio arba dimissio – "atleidimas namo"). Šis išsireiškimas ženklino praeities Mišiose dvigubą prasmę: visų pirma, tai reiškė neokatekumenų atleidimą namo. Po Žodžio liturgijos, po visuotinės maldos neokatekumenai apleisdavo Mišių salę. Antra, taip būdavo sakoma Mišių pabaigoje visiems susirinkusiems. Tokiu būdu, Mišios tapo siuntimu – Missa. To siuntimo šaknys glūdi dar Senojo Testamento žydų Pesah šventėje, kai žydai  turėjo paskubomis, stovint su lazda rankose, suvalgyti ėriuką ir iškeliauti link Pažadėtosios Žemės. Pesah buvo paaukotasis valgis, iškeliaujant iš Egipto vergovės link Kanaano. Todėl Mišios simbolizuoja mūsų išsilaisvinimą iš kasdienybės nuodėmių kalėjimo, iš mūsų egocentrizmo. Išėjimas įvyksta po to valgymo. Kad pastiprintume savo jėgas, turime užkąsti, nes kelionė netrumpa. Ji truks gal net 40 metų, o gal, kol pagaliau pasieksime tai, ką Viešpats mums paruošė...

Dieviškoji Auka neužsibaigia savyje, ji mus įpareigoja išsisklaidyti po pasaulį, ne beviltiškai klajojant po jį, bet ieškant ir kuriant tas pažadėtąsias žemes.

Einame į Mišias ne todėl, kad laimėtume nors gabalėlį rojaus žemės; ir ne todėl, kad galėtume šauniai pasismaginti toj šventėje, bet kad galėtume sustiprinti savo jėgas mums pavestai misijai – "pašventinti pasaulį savo tikėjimu".[/b]".

"Valgyk ir gerk, nes pernelyg ilgas dar likęs tau kelias" (plg. 1 Kar 19, 7)
http://www.vitaconsecrata.lt/sv-misiu-prasme#iz2.8

[kukulis]

Piligrimai, atsiprašau jei agresyviai rašiau  . Ačiū kad esi. Telaimina tave Viešpats. 

O šventosios mišios, kaip ir paprasta malda turbūt turi savo "mokyklą", kur pagal vieną mokyklą labiau svarbu susikaupimas ir koncentracija, o pagal kitą - bendruomeniškumas ir emocijos. Nors man asmeniškai lotyniškos šventosios mišios nelabai patinka, nes aš nemoku lotynų kalbos, bet, atrodo, paprastas šventąsias mišias aš traktuoju pagal panašią "mokyklą" kaip yra traktuojamos lotyniškos šventosios mišios.

[Augustas]

Mišiose reikia nedalyvauti, bet ... (pasibaikite  kiekvienas)
Dalyvauti yra blogai.

Tai gal ir padiskutuokime šia kryptimi   
tiesiog praplėskime savo sąmoningumą.

Šv. Mišiose reikia ...

... ieškoti susitikimo (ir bendrystės) su Viešpačiu Eucharistijoje? Bent jau toks būtų šiandien mano atsakymas į klausimą, ką reikia daryti šv.Mišiose.

[kukulis]

Sutinku 

Teisingas atsakymas dažniausiai būna pats paprasčiausias .

Sudėtingi išmąstymai paprastai būna "šio pasaulio gudravimai"

[Diak. Tomas M.]

O kaip jūs susiejate Liturgiją su savo kasdienybe? Kur yra sąlyčio taškai? Kas padeda "pratempti" iki sekančių Šv. Mišių? Kaip joms ruošiamės iš anksto?

[Augustas]

Geri klausimai, Tomai. 

Aš dažniausiai šv.Mišių modelį pritaikau asmeninėje maldoje bei santykiuose su draugais ir tarnystėje savo bendruomenės nariams. Pvz., Mišios prasideda giesme, po to būna atgailos aktas, garbės himnas, kolektos malda, šv.Rašto skaitiniai... Aš taip pat savo asmeninę maldą neretai pradedu (tyliai giedama) giesme, tada atsiprašau už nuodėmes, kurias padariau per dieną, tada išsakau intencijas, po intencijų išsakymo Dievui meldžiuosi ar medituoju (irgi tyliai).

[Silvija]

Šv. Mišiose reikia ...

... ieškoti susitikimo (ir bendrystės) su Viešpačiu Eucharistijoje? Bent jau toks būtų šiandien mano atsakymas į klausimą, ką reikia daryti šv.Mišiose.

Aš pridėčiau: ne tik su Viešpačiu, bet ir su broliais/seserimis.


O į Tomo klausimą, kas padeda "pratempti", atsakyčiau - Dievo Žodis, kuris taip pat mus maitina. Ir sąlyčio taškai kasdienybėje man yra per tai.

[Augucka]

Aš atsakysiu paprastai.
Aš pajaučiu vidinį Dievo kvietimą ateiti į Šv. Mišias. Tas kvietimas toks švelnus jausmas, švelniai kutenantis sielą, kuomet pagalvojus apie susitikimą su Jėzumi gyvai pabūti Jo apsuptyje, manyje prabunda didžiulė nenumaldoma trauka atsiduoti tam dieviškam meilės kvietimui, nes rodos, jei jam neatsiliepsiu, tai prarasiu kažkokią svarbią dalį ir be Mišių mano dvasinis gyvenimas pasidarys nykus ir tuščias.

Vakar vakaro Mišiose taip aiškiai jutau Dievą... tariant vardą "Švenčiausioji Trejybė", kad žiūrint į konsekruoto vyno taurę, akyse kaupėsi ašaros, ir man vis rodėsi, kad žmonės nepakankamai rimtai ir pagarbiai į Jėzaus kraują žiūrėjo. Nenorėjau nei vieno smerkti, bet tiesiog buvo labai labai labai liūdna...

[kukulis]

Į Tomo klausimus dėl kasdienybės negaliu vienareikšmiškai atsakyti, nes, atrodo po mano atsivertimo ir nebeliko tos kasdienybės. Ta prasme, vis dar jaučiuosi esąs kažkokiame pereinamame laikotarpyje.

Į šventąsias mišias ateinu įvairiomis nuotaikomis, bet jeigu įvardinčiau "kvietimą", tai jį apibūdinčiau kaip skausmingą jautimą esant mirusiu ir norą vėl jaustis gyvu, kaip ypač ryškiai jautėsi atsivertimo pradžioje.
Šventosios mišios tai tarsi atsigavimas - išgyvenimas kažko kas teikia gyvybę. Gal dažniau ne tiek kad būtų paskui pritaikoma kasdienybėje, bet kad nuo tos kasdienybės  pabėgti .. pailsėti.

Dėl kasdienybės labiau tiktų Šventojo Rašto epizodai arba kunigo pamokslai. Na mūsų klebonas tokių rimtų pamokslų, kad būtų penas visai savaitei ir iš viso priverstų pakeisti požiūrį į kasdienybę ir pačiam keistis, tai buvo per praeitus metus gal 3 ar 4. Tai tie 3 ar 4 tikrai buvo labai geri, verti užrašyti į kokią knygą. Vyresnio kunigo pamokslai paprastesni, mažiau filosofiški, mažiau verčiantys susimąstyti, bet labiau žmogiški, visad praskaidrinantys nuotaiką šiai ir sekančiai dienai.

Dėl Šventojo Rašto, kažkaip didelio skirtumo nejaučiu tarp to kas skaitoma bažnyčioje ir ką pats perskaitau.

[Silvija]

Į šventąsias mišias ateinu įvairiomis nuotaikomis, bet jeigu įvardinčiau "kvietimą", tai jį apibūdinčiau kaip skausmingą jautimą esant mirusiu ir norą vėl jaustis gyvu...

Nuostabus išsireiškimas!

[Vaivorykste]

Tikrai NUOSTABUS išsireiškimas! Perskaičius iškart įkrito į širdį 

[Vėtra]

Kukuli, labai tiksliai aprašei tą jausmą. 
Man Šv.Mišios tikrai svarbios, į bažnyčią einu kaip į Dievo namus. Čia geriausia vieta apmastymams, bendravimui su Dievu. Mišioms ypatingai nesiruošiu, tačiau pakeliui paprastai apmastau intencijas.
Gėda pripažinti, kad ne kiekvieną sekamdienį einu į bažnyčią, tačiau labai džiaugiuosi, kad apsilankymai dažnėja. Atgaila, malda, pokalbis su Dievu, kunigo pamokslas - visai tai kelia nusiraminimą, džiugesį, meilę žmonėms, norą vėl sugrįžti. Ir nors dalyvavimas mišiose nėra mano gyvenimo centinė ašis, bet manau tai yra kryptis arčiau kurios turiu ir noriu laikytis 

[arabele]

Kaip visi čia gražiai parašėt, man taipnepavyktų
Man mišios pasidarė kaip šventė, kurios metu mes visi aš ir mano vaikučiai pasipuošę kiekvieną sekmadienį einam pas Dievulį.Mano mergina kaskart pasipuošia gražia suknele ir eina su kitom mergaitėm prie altoriaus, o mudu su sūneliu Švenčiam mišias kartu su visais. Vakar man taip buvo gera mano mažiukas visas mišias taip gražiai prisiglaudęs buvo lyg tikrai melstusi ir suprastu kas čia vyksta. Aš kaskart po mišių grįžtu pakylėta aišku per savaitę tas jausmas išblėsta kasdienybė užgožia visas geras mintis ir ketinimus, bet kitas sekmadienis vėl ir vėl ateina. Taip ir gyvenam nuo vieno sekmadienio iki kito