Tikėjimas ir tautiškumas

[kukulis]

I Esu sutikęs žmonių kurie sako, kad svarbiausia išlikti lietuviu, o koks tikėjimas nesvarbu.

II Taip pat yra ir kitas požiūris - atsisakyti lietuviškumo, vardan tikėjimo. Pvz. kaip su žydais pas Varlę Keliauninkę

Mano širdis nelinksta nei prie vieno nei prie kito požiūrio. Beje, pirmojo atvejo žmones nuo tikėjimo dažnai atstumia antrojo tipo žmonės, nes pirmojo tipo žmonės mano, kad norint priimti kirkščionybę, reiktų atsisakyti savo tautiškumo.

Mane asmeniškai palietė toks dalykas, kad iš anglų kalbos verstos giesmės, nelabai kabina. Tuo momentu tarsi sukelia džiaugsmą, bet jis greitai išsisklaido. Tuo tarpu lietuviškos senovinės (krikščioniškos ir ne tik) giesmės, tarsi kyla iš mano paties esmės ir labai sustiprina.
Antra vertus nesinori tautiškumo kelti pirmiau Dievo, tačiau jeigu laikomės tautiškumo, ar tai reiškia, kad atstumiame Dievą? Juk Dievas sukūrė skirtingas tautas ir jas visas savaip myli!

O gal čia tiesiog prioritetų klausimas? 

[Varlė keliauninkė]

O kas pas Varlę su žydais? nesupratau, tipo atsisakau lietuviškumo vardan tikėjimo??? liūdini mane, kukuli...

[kukulis]

Jo, aš pagalvojau, kad gal esu neteisus. Dėl to atsiprašau.  Tiesiog paėmiau tave kaip pavyzdį kurį suvokiu, be abejo, subjektyviai 

Tiesiog ir daug kitų žmonių sutikau, kurie, atrodo, tarsi atsisako lietuviškumo, dėl to, kad jiems labai patinka kitų tautų kultūra.

[Varlė keliauninkė]

Atsiprašymas priimtas
Man toks jausmas, kad tu (tavo racionalus protas) nori susisteminti tikėjimą ir Dievą.. bet jeigu taip būtų, Jis nebūtų Dievas.
Ilga istorija, kaip atradau tuos žydus. Ir, manau, ne be Jo valios. Ir klausimas tau: kodėl turėtų būti kažkokie prioritetai, ar negali ir tautiškumas, ir tikėjimas eiti lygiagrečiai? O vienintelis prioritetas - Dievas

Pateiksiu pavyzdį - ne apie tautiškumą, bet apie mokslą ir tikėjimą. Čia http://tavorankose.org/forumas/index.php?topic=717.new#new
Galima būti ir mokslininku, ir tikinčiu.. lietuviu ir tikinčiu.. kažkaip nežinau, man tai visai neaktualu ir nematau jokio prieštaravimo

Štai dar citata iš http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-08-09-dietrich-bonhoeffer-kerstas/119622 gal ir ne tame kontekste, bet visgi:

Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: ,,Akis už akį" ir ,,dantis už dantį." O Aš jums sakau: nesipriešinkite piktam, bet, jei kas tave muštų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo tuniką, atiduok jam ir apsiaustą.
Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk (Mt 5, 38-42).

Šis Kristaus pasakymas pašalina Bažnyčią iš politikos ir teisės sferos. Bažnyčiai nelemta būti tautine bendruomene, kaip kad buvo senasis Izraelis. Bažnyčia - tai tikinčiųjų bendruomenė, nesaistoma jokiais politiniais ar tautiniais saitais. Senasis Izraelis buvo ir išrinktoji Dievo tauta, ir tautinė bendruomenė, kurioje pagal Dievo valią jėga būdavo atremiama jėga. Tačiau Bažnyčios gyvenime šito nebėra: Ji neturi nei politinio, nei tautinio statuso, todėl privalo kantriai iškęti agresiją. Tik taip įmanoma puoselėti bendrystę, priešingu atveju blogis tik kaupsis.

[kukulis]

Gal aš tiesiog pasidaviau antikrikščioniškai nusiteikusių žmonių teiginiams esą "krikščionybė žydų religija, sunaikinusi tautiškumą Lietuvoje". Taip dažnai kalba įvairūs neopagonys (baltai) arba pseudosatanistai, besiklausantys metalo muzikos.

Žinau kad tai netiesa, o šią temą sukūriau tam kad diskutuojant būtų galima turėti argumentus prieš tokią pasaulėžiūrą.

[Diak. Tomas M.]

Svarbus klausimas, ką vadiname tautiškumu?

Štai politikas Rolandas Paulauskas, kuris anksčiau man visai patiko, pasirodė besielgiąs kaip Vytautas - vardan tėvynės "labo" gali ir su pagonimis susidėti... jam pagonybė yra neatskiriama "šventa" tautiškumo dalis.

Antras labai slidus reikalas - tautinės tradicijos, kurios Lietuvos atveju yra daugiau mažiau pagonybės ir prietarų rinkinys, kuris tikrai nedera su krikščionybe. Tais tautiniais sentimentais blogis gudriai pasinaudoja ir prieiname prie tokių kazusų, kai per Marijos Radiją pasakoja kokie "gražūs" lietuvių tautiniai Kūčių papročiai, pristatant visą krūva pagoniškų-ezoterinių-prietarinių praktikų ir kartu vos ne raginant, kad tuos papročius reikia išlaikyti. Sutinku, kad tautosakininkai juos turi aprašyti, bet išlaikyti jų tikrai neverta.

Pas mane su tautiškumu yra labai paprasta - tai, kas tautiška, bet nesuderinama su krikščionybe - reikia atmesti, nes prie Dangaus vartų Šv. Petras neklaus tavęs, ar esi lietuvis, bet ar buvai ištikimas Dievui

[kukulis]

Vakar begrįžtant namo, pamačiau ant suoliuko sėdintį krišnaitą, ir bekalbantį su kažkokia mergina.

Spėkit, iš ko nusprendžiau kad jis krišnaitas?

Jis buvo su krišnaitiška šukuosena - plikai nusikirpęs, tik pakaušyje palikęs kuokštelį plaukų, apsirengęs kaip indas - tarsi kokia paklode apsisiautęs ir apsiavęs sandalais.

Žydą taip pat gali lengvai atskirti kad jis žydas, iš to, kad nešioja specifinę kepurę ir augina palei ausis specifines garbanas; be to būna dažniausiai apsiavęs juodomis kelnėmis ir apsivilkęs juodą, ilgaskvernį švarką.

Neįsivaizduoju baltų religijos atstovo kuris būtų ne lietuvis arba ne latvis, o tarkim koks afrikietis.

Galima galbūt daryti išvadą, kad įvairios religijos susiję su tam tikromis tautomis: krišnaitų su indais, judaizmas - su žydais, baltų religija - su latviais arba lietuviais.

Tuo tarpu kai pamatai krikščionį - jis iš esmės nesiskiria nuo kitų žmonių. Gal būt tik iš kryželio gali nuspręsti apie jo tikėjimą, jei tik jis jį nešioja virš drabužių, o ne po jais..

Kriščionybė neįpareigoja atsisakyti savo tautiškumo ir priimti kitą tautiškumą, skirtingai nuo kitų religijų. Taip kaip Dievas sukūrė tautas , taip ir Jo apreiškimas ir išganymas yra skirtas visoms tautoms.


---

Dėl tautinių tradicijų, tai juk ne visos jos kertasi su krikščionybe, juk taip? 

[Silvija]

Mane asmeniškai palietė toks dalykas, kad iš anglų kalbos verstos giesmės, nelabai kabina. Tuo momentu tarsi sukelia džiaugsmą, bet jis greitai išsisklaido. Tuo tarpu lietuviškos senovinės (krikščioniškos ir ne tik) giesmės, tarsi kyla iš mano paties esmės ir labai sustiprina.
Antra vertus nesinori tautiškumo kelti pirmiau Dievo, tačiau jeigu laikomės tautiškumo, ar tai reiškia, kad atstumiame Dievą? Juk Dievas sukūrė skirtingas tautas ir jas visas savaip myli!

O gal čia tiesiog prioritetų klausimas? 

Įdomūs, kukuli, tavo pastebėjimai. Mes jau lietėme kažkada šią temą (Tomai, neberandu tos, kur tu sukūrei, maždaug, kad galbūt mes tikime kiek kitaip,  ,,lietuviškai" ). Taip pat kažkada jau bandėme šnekėtis, kad gilindamiesi į tikėjimą, nori nenori liečiam žydiškumo klausimą, kaip aš išsireiškiau, tampame savotiškai žydais, nes Jėzus ir Marija buvo žydai, o per Dievo įsūnystę mes tampame broliais/seserimis. Taigi...

Tema ši labai plati ir ji buvo/yra/bus aktuali, kol bus gyvas nors vienas tikintis lietuvis . Štai Maceina savu laiku irgi sirgo šia liga. Jis gan radikaliai (nors iš esmės tai yra vidurio pozicija) kalba apie tokį dalyką, kaip krikščioniškas nacionalizmas:

Atsitraukti nuo bendruomenių reiškia atsitraukti nuo pilnutinės krikščionybės. Tai yra krikščioniškosios idėjos iškreipimas, kuris negali likti nenubaustas. Jeigu Apokalipsėje vienos jotos išbraukimas yra grasinamas kerštu, kaip liks neatkeršytas klasių arba tautų išbraukimas? Jeigu bendruomeninis žmogaus pobūdis yra realus, tai jis yra realus ne tik puolime, bet ir atpirkime. Jeigu tauta yra realus vienis prigimtyje, ir antgamtėje ji turi būti realus vienis. Kristus pirmiau (ir laiko, ir prigimties atžvilgiu) įsteigė Bažnyčią kaip bendruomenę, negu parinko asmenų šiai bendruomenei tvarkyti ir jos funkcijoms vykdyti.

Todėl šalia stabmeldiškojo nacionalizmo turi atsirasti ir krikščioniškasis nacionalizmas. Šiandien tauta yra dažnai statoma Dievo vietoje. Bet iš kitos pusės, yra pastangų Dievą pastatyti tautos vietoje. Tuo tarpu tauta, būdama dieviškosios Apvaizdos padaras, negali būti išbraukta iš visuotinės kosmo santvarkos. Krikščioniškasis nacionalizmas kaip tik ir turėtų parodyti tikrąją tautos vietą ne tik kasdieniniame gyvenime, bet ir antgamtinėje tvarkoje. Krikščioniškasis nacionalizmas turėtų nustatyti tikrus ir pilnutinius žmogaus santykius su tauta ir tautos santykius su Dievu. Tautinis gyvenimo pradas yra vertybė, kuri turi būti įimta ir į krikščioniškąją pasaulėžiūrą. Krikščionybė be tautiškumo yra pilnutinė tik potencialiai, bet ne realiai.


Kokius poslinkius matome šiandieniniame pasaulyje? Žmonės stipriai atitrūkę nuo žemės, telkiasi daugiausia miestuose, jie vienodėja maišantis kultūroms, o nuostabi tautų įvairovė - nyksta. Laisva valia maišydamiesi, prarandame savo šaknis ir nebežinome, kas esame. Kol kas dar, ačiū Dievui, meldžiamės lietuviškai, bet ar ilgai? O motinos kalba juk kūdikiui įauga į kaulų smegenis, gal todėl ir Dievą garbinti mums visai kitaip einasi lietuviškai

[Pilgrim]

Keletas minčių ...
Tikėjimas ir tautiškumas, tautiškumas ir tikėjimas 
Apie šį santykį kalba gyva mūsų tautos istorija
ar spėjome pamiršti, kad buvo "Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika"
šio santykio liudijimą dar rasime ne tik šioje Kronikoje, bet
ir dar daugelyje knygų-atsiminimų, apie šį santykį liudija dar gyvi žmonės:
vysk. S. Tamkevičius, vysk. J. Kauneckas, kun. R. Grigas, s. N. Sadūnaitė, A. Patackas, V. Abraitis ir dar daugelis kitų,
kiekvienas pažįstame tokių žmonių, jie savo gyvenimu liudija šį santykį, bet būtent lietuvių tautos ir katalikiškumo santykį,
kiekviena tauta šį santykį sprendžia savitu būdu. Ideologai Pr. Dovydaitis, S. Šalkauskis, kun. S. Yla pagrindę ateitininkų judėjimą,
daug kalbėjo apie šį santykį. Juk du iš ateitininkų principų yra tautiškumas ir katalikiškumas.
Nepamirštamas kun. Arvydas Žygas ... Jo paskaitose nuolat skambėjo du klausimai: ką reiškia būti lietuviu ? ir ką reiškia būti kataliku ? ... o apjungus gautume  ką reiškia būti lietuviu kataliku 
Jau forume buvo nuoroda į interviu
http://www.bernardinai.lt/tv/laida/260/kun-dr-arvydas-zygas-mintys-apie-vaikyste-cikagoje-meile-lietuvai-ir-istorine-lietuviu-zeme-punske
Jame taip gražiai nuskamba lietuvio širdies meilė Marijai ... dauguma didžiųjų atlaidų skirta Marijos garbei - Pivašiūnai, Krekenava, Aušros Vartai, Trakai, Šiluva ... ir tame atsispindi lietuvybės ir katalikybės santykis
Kiekvienas gimdami atsinešame savąjį pašaukimą, t. y. savąją misiją gyvenime, savo užduotį Dievo plane. Sakyčiau kiekviena tauta taip pat,  žmonijos istorijoje atsineša tik jai skirtą užduotį. Kokią užduotį Dievo plane nešasi, nešėsi lietuvių tauta ?
Tautiškumas nepaneigia tikėjimo. Juk nepasirenkame kuo gimti lietuviu, prancūzu, italu, žydu ... bet gauname dovaną. Gaudami šią dovaną gauname ir užduotį. Tik gal mes į tautiškumo sąvoką sudedame ir tai kas joje dera ir tai kas joje nedera.
Prie vartų galbūt neklaus ar buvai geras katalikas ... bet paklaus ar buvai geras tėtis, gera mama, geras gydytojas, geras programuotojas, traktoristas, geras lietuvis  ir t. t. Nes paradoksas negalima būti geru gydytoju, kepėju, vairuotoju, mama, tėčiu, lietuviu nebūnant  geru kataliku.

[Diak. Tomas M.]

Silvija, rodos čia ta tema

Kokia yra tautinio teologijos ir religinės filosofijos palikimo vertė?

[Giedrė]

Nustebinai, kukuli, ... Kaip gi gali nederėti tikėjimas ir tautiškumas?  Lietuvos Katalikų Bažnyčia ilgus carizmo ir sovietų okupacijos dešimtmečius buvo tautiškumo bastionas, padėjo išlaikyti lietuvių kalbą, laisvą mintį. Taigi, patriotizmas ir tikėjimas Lietuvoje puikiai dera ir yra glaudžiai susiję dalykai. Be to, kaip gi galima atmesti savo kultūrą vien todėl, kad patinka kokia nors kita kultūra? Man, pavyzdžiui, labai patinka prancūzų, žydų, lenkų kultūros, bet tai visiškai nereiškia, kad aš nuvertinu savo tautinę kultūrą. Veikiau priešingai: susipažinusi su svetimomis kultūromis, dar labiau vertinu lietuvybę.

[kukulis]

Na, mano pozicija ir yra būtent ta, kad dera krikščionybė ir lietuvybė.

Kitas mintis kur išsakiau ir kurios buvo priešingos šiai tezei, buvo tai, kaip aš supratau kai kurių kitų žmonių poziciją šiuo klausimu.

Kaip minėjau yra du kraštutinumai, išreiškiantys tų žmonių požiūrį, pagal kuriuos krikščionybė ir lietuvybė yra nesuderinami dalykai. Vieni atsisako krikščionybės ( nors realiai niekad nebuvo tikri krikščionys ) vardant savo tautiškumo "išsaugojimo". Kiti priešingai - tarsi šių tautiškumą skatinančių antikrikščionių priešininkai priima krikščionybę tarsi visai atsisakydami savo lietuviškų šaknų.

Vis dėl to krikščionys, būdami tokiais, yra vedami Šventosios Dvasios ir yra Jos gydomi iš įvairių paklydimų.

---

Silvijos įdėta nuoroda apie lietuvių tautinį krikščionišką palikimą http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,727.0.html , manau nagrinėja šį klausimą kitu aspektu. Vien šios (įdėtosios nuorodos ) temos pavadinimas jau rodo, kad žmogaus požiūryje tautiškumas ir krikščionybė yra puikiai derantys dalykai.

Ši tema, kaip minėjau šį klausimą nagrinėja kitu aspektu,  yra skirta būtent nagrinėti šį klausimą iš probleminės pusės, bandant tą problemą išspręsti.

Aš asmeniškai labai giliai išgyvenu savo lietuviškumą tikėjime. Kai aš atsiverčiau pirmiausia iškilo atminty jau mirusių senelių ir kitų pažįstamų senolių vaizdas. Aš tarsi pradėjau juos suprasti. Pavyzdžiui savo sausrų metu, juos prisiminus visad ateidavo paguoda.

Galiausiai ši tema atsirado būtent iš noro suprasti ir įvardinti šį lietuvišką tikėjimą, nes man atrodo tai būtų kelias per kurį Kristų pažintų daugelis dar šiandien Jo nepažįstančių mūsų tautiečių.

[Diak. Tomas M.]

Mintis graži, bet esu skeptiškas, kad lietuvybės atskleidimas padėtų daugeliui atsiversti. Klausimas - kiek % žmonių LT apskritai svarbi yra lietuvybė... Kai kam gal padėtų, bet kalbame apie vienetus 

Šaknys yra labai svarbu, bet per giliai kasant, gali ir iki senų klaidų prisikasti... Jau teko susidurti, kai pasakai "mano tėvų (protėvių) tikėjimas", iškart gali susilaukti replikos, kad tas tikėjimas turi būti pagonybė. Todėl pirmu sakiniu reikia išsklaidyti miglas, sakant ne "lietuviškas tikėjimas", bet įvardijant tai sąsajoje su katalikybe.

[kukulis]

Na, bent jau vieną žmogų, o gal net ir du ( įskaitant jo žmoną ) tikrai pažįstu, kuriam tai padėtų

---

Beje, šitos dalies nesuprantu:

Taip pat kažkada jau bandėme šnekėtis, kad gilindamiesi į tikėjimą, nori nenori liečiam žydiškumo klausimą, kaip aš išsireiškiau, tampame savotiškai žydais, nes Jėzus ir Marija buvo žydai, o per Dievo įsūnystę mes tampame broliais/seserimis. Taigi...

Pirmiausia, kas turima omeny "tampame savotiškai žydais"? Ar čia turima omeny, tautiškumą, ar religingumą?

Antra, jeigu turimas omeny tautiškumas, ką reiškia pagal tautybę tapti žydu, kaip tas įvyksta; o jeigu turimas omeny religingumas, tuomet vėl: ką tai reiškia būti žydu pagal religingumą?

Trečia, tiek tautiškumo tiek religingumo atveju, kodėl turėtume tapti žydais kad būtume krikščionimis? Piligrim apie tai kažkada rašė; bandžiau apie tai mąstyti, ir niekaip nesuvedu galų.

[Giedrė]

Na, aš manau, kad žydai mums artimi dėl religinių sąsąjų, dėl Senojo Testamento ir dar daug ko. Be to, jau daug amžių Lietuvoje gyvena kraštui lojali žydų bendruomenė. Litvakai daug davė mūsų šaliai: meninkų, filosofų, dailininkų, gydytojų, netgi Lietuvos žvalgų ir savanorių. Tai - reikia deramai įvertinti. Deja, per mažai apie tai kalbama.

Būnant geru kataliku, reikia nors kiek pažinti žydų kultūrą, nes Kristus buvo žydas, tačiau visai nebūtina prisiimti kitos tautos tapatybės. Puikiai galima būti geru kataliku ir lietuviu. Laikausi nuomonės, kad lietuviškumas yra kur kas daugiau ir giliau nei neo-pagonybė, kuria  neretai užsižaidžiama mūsų laikais. Gintaras Beresnevičius buvo pukus religijotyrininkas - tyrinėjo visas pasaulio religijas ir pagonybę. Jis paskaitose mums, studentams yra sakęs, kad dabartinė pagonybė yra konstruojamas naujas žaidimas, kuris su senaisiais lietuvių tikėjimais neturi beveik nieko bendra. Lietuviai daugiausiai tikėjo Praamžiu t.y. monoteistiniu vienu dievu, kuris iš esmės yra Dievo Tėvo atitikmuo. Visi kiti senojo kulto elementai - Perkūnas, Gabija, laumės, undinės - sužmogintos gamtos jėgos ir nieko daugiau.

G. Berenevičius yra parašęs labai gerą knygą apie katalikybę dabartiniais laikais ir jos reikšmę Lietuvai ,,Naujojo atgimimo išvakarės". Dar viena labai gera knyga - A. Patacko "Litua". Rekomenduoju perskaityti, tikrai vertingos knygos, kurios parodo lietuvybės ir katalikų tikėjimo tamprų ryšį.

Tomai, yra lietuvių, kuriems Tėvynė - labai svarbi. Tokių žmonių nemažai yra ir ačiū Dievui. Tautiškumas svarbi žmogaus gyvenimo dalis, lygiai taip pat kaip ir tikėjimas. Jie papildo vienas kitą. Netikiu, kad galima būti "kataliku-kosmopolitu", todėl ir yra įkurtos kiekvienos tautos Katalikų Bažnyčios, nes kiekviena tauta turi savo unikalią tapatybę.

[Silvija]

Taip pat kažkada jau bandėme šnekėtis, kad gilindamiesi į tikėjimą, nori nenori liečiam žydiškumo klausimą, kaip aš išsireiškiau, tampame savotiškai žydais, nes Jėzus ir Marija buvo žydai, o per Dievo įsūnystę mes tampame broliais/seserimis. Taigi...

Pirmiausia, kas turima omeny "tampame savotiškai žydais"? Ar čia turima omeny, tautiškumą, ar religingumą?

Tai grynai intyityvūs dalykai, negalėčiau labai logiškai jų paaiškinti. Na panašiai kaip šventųjų bendravimas (tu sakei turi patirtį, kad tavo a.a. seneliai, močiutės meldžias už tave ir taip ateina ramybė) - panašiai ir čia, nes visi esame viena, kaip Mauglis sakė: aš ir tu - vieno kraujo , tik šiuo atveju tai - atperkantis Kristaus Kraujas.

Prie ko čia tautybė? Tai susiję su Dievo Žodžiu, kuris buvo užraštas ne mums gimta kalba ir todėl Jį skaitydami bei aiškindamiesi turime teisingai perprasti Jėzaus mintį. (Manau dėl to ir keliauninkė taip susidomėjo tais žydais ) Ne paslaptis, kad iš pagonių kilę krikščionys, Dievo Žodį skaitydami jau išverstą, "priskaldo daug malkų", nes visokios schizmos dėl to vyksta...

Negalime būti nusistatę prieš žydus dėl to, kad jie atsakingi už Jėzaus mirtį ar kad šiuolaikiniame pasaulyje jie dažnai valdo

[Silvija]

Antra, jeigu turimas omeny tautiškumas, ką reiškia pagal tautybę tapti žydu, kaip tas įvyksta; o jeigu turimas omeny religingumas, tuomet vėl: ką tai reiškia būti žydu pagal religingumą?

Kaip sakiau, ne "tapti žydu", o "savotiškai tapti žydu" - tai ir pagal tautiškumą ir pagal religiškumą tapti empatišku Evangelijos laikų žmonėms, jų gyvenimo būdui ir religijai.

Trečia, tiek tautiškumo tiek religingumo atveju, kodėl turėtume tapti žydais kad būtume krikščionimis? Piligrim apie tai kažkada rašė; bandžiau apie tai mąstyti, ir niekaip nesuvedu galų.

Nes Abraomas, Izaokas ir Jokūbas - taip pat ir mūsų tikėjimo (krikščionybės) protėviai. Naujojo Testamento nėra be Senojo. Panašiai kaip naujo žmogaus Kristuje nėra be seno, nuodėmingo žmogaus iki priimant Kristų savo Gelbėtoju.

[kukulis]

Tikrai, aš tuos klausimus dėl tautybės ir religingumo iškeldamas, visai pamiršau dar pridėti ir laikmečio bei mentaliteto dimensijas.

Kažkaip man atrodė, kad tautiškumas yra tam tikri tautos bruožai ir visai užmiršau, kad kiekviena tauta be savo papročių dar turi ir pasaulėjautos, mentaliteto ir kitus bruožus, kuriuos Silvija įvardijai kaip "empatija" .

Iš esmės toks dalykas kaip tautos mentalitetas, yra labai lėtai bekintantis dalykas. Štai dėl ko Dievas vedžiojo Izraelio tautą 40 metų po dykumą, kad pasikeistų jos mentalitetas iš vergiško (bijančio naujų žemių gyventojų) į savarankiškos tautos mentalitetą.

Taip ir čia tas "empatiškas" susitapatinimas su žydais turbūt ir turima omeny ta pasaulėjauta ir mentalitetas Ar ne?

Beje reiktų neužmiršti, dar ir laiko dimensijos. Nes viena buvo pasaulėjauta žydams gyventant Egipte, kita - Dovydo, Saliamono ir pranašų laikais, dar kita Jėzaus Kristaus atėjimo laikais ir vėl kita šiais laikais žydų tautoje!

[Silvija]

Aha

O žvelgiant į laiką ir mentalitetą filosofiškai-alegoriškai (arba per savo tikėjimo patirtį), vis labiau supranti, kad pas Dievą laiko nėra ir su Dievu tavo asmeninis mentalitetas taip pat pakito kaip klaidžiojančių žydų "iš vergiško į savarankiškos (arba laisvos) tautos". Pranašai mūsų tikėjimo kelionėje taip pat turi savo vietą: kiekvienas Kristaus ieškotojas yra patyręs Dievo pranašysčių, perspėjimų ir kitų "kelio ženklų"

[Pilgrim]

Mes negimstame tuščioje vietoje, gimdami susitinkame savo tėvus brolius, seseris. Vėliau susitinkame tetas, dėdes, senelius. Mus ir mūsų artimuosius apjungia bendra giminės istorija, turimos tradicijos ir pan. Tėvų namai, tėvynė ... Panašių žmonių į mus ratas plečiasi. Juos vienija bendra istorija, bendra kalba, bendri papročiai, bendra teritorija. Šioje vietoje susitinkame tautą arba kitaip žmonių bendruomenę turinčią savitus išskirtinumus. Ketvirtas Dievo įsakymas plačiąja prasme ragina mus saugoti ir gerbti savo tautiškumą. Ar tautiškumas, t. y. tas kas mus padaro lietuviais, lenkais, ruandiečiais prieštarauja tikėjimui. II Vatikano susirinkimo dokumentai kalba, kad tikėjimas įsikultūrina t. y. "pasipuošia" kiekvienos tautos savita kalba, jos gyvenimo istorijos pavyzdžiais, pamaldumo tradicijomis, tos tautos šventųjų gyvenimais. Neturi kilti priešpriešos tarp jų.
Silvija, tavo mintis apie žydus gali būti apversta kitu kampu 
Žmonijos istorijoje yra vienintelė tauta, kurios jungiamasis elementas religija. Tai žydų tauta. Nė viena kita tauta nėra apjungta religijos. SAkydami "tapti žydais" perkeltine prasme man suskamba posakis Abraomas mūsų tikėjimo protėvis. TAi tarsi nuoroda, kad formuojasi nauja tauta - Viešpaties tauta, išganytoji liaudis. Tauta kurios pagrindas Jėzus. Tikėjimas yra tas elementas kuris nepaprastai svarbus šiai Viešpaties tautai. Tikėjimo arba dar kitaip išganymo istorijos pradžia glūdi žydų tautos istorijoje. Naujoji tauta prasideda su tikėjimo protėvių istorija. Mūsų liturgija pradžią turi žydų tautos papročiuose ir tradicijose. Per žydų tautą pasakytas pažadas žmonijai išsiskleidžia ir mes tampame krikščionimis, naująja tauta. Gal iš čia ir kyla mintis apie žydus, nes mūsų tikėjimo protėviai buvo žydai, išsirinktoji tauta, kuri duoda pradžią naujai Viešpaties tautai.