gruodžio 15, 2019, 12:27:46

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Apie Išpažinties sakramentą

Pradėjo Giedrė, rugsėjo 12, 2012, 17:35:47

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Žemyn

Giedrė

Radau gerą tekstą apie Išpažinties sakramentą:

IŠPAŽINTIS

ĮVADAS

Susitaikinimo sakramentas yra didis malonių šaltinis, galima sakyti, mus iš tiesų prikeliantis iš numirusių - pakanka prisiminti žodžius tėvo, priėmusio sugrįžusį savo sūnų palaidūną: "Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado" (Lk 15, 23 - 24).
Tačiau taip atlikti išpažintį, kad per ją priimtumėme kuo daugiau Dievo gailestingumo, be saiko teikiamo mums per šį sakramentą, nėra paprasta. Tegul tai nuramina tuos, kuriems išpažintį atlikti sunku ar netgi skausminga. Tai yra normalu.
Solemo (Solemes) šv. Petro abatijos (Prancūzija) vienuolis benediktinas, turintis ilgą nuodėmklausio patirtį, parašė šią knygelę, norėdamas padėti visiems nusidėjėliams be baimės susitikti su Dievo malonės atstovu kunigu ir palikti savo sunkią bei slegiančią naštą prie Atpirkėjo, kuris jau sunaikino ją ant kryžiaus, kojų.
Skaitydamas šią knygelę ir atsižvelgdamas į tai, ką ji pataria, tu geriau suprasi ir galėsi sau pritaikyti šventosios Teresėlės žodžius, užrašytus prieš pat mirtį: "Jeigu net visos įmanomos nuodėmės slėgtų mano sąžinę, aš sugrudusia širdimi atgailočiau, pulčiau į Jėzaus glėbį, nes žinau, koks brangus jam kiekvienas sūnus palaidūnas, kuris grįžta pas jį."

Br. Hervé de Broc,
Palendrių šv. Benedikto vienuolyno prioras

IŠPAŽINTIS
Dievo švelnumas atgailos ir susitaikinimo sakramente


"Einantys atgailos sakramento iš Dievo gailestingumo gauna nuodėmių, kuriomis buvo įžeistas Dievas, atleidimą ir šitaip susitaikina su Bažnyčia, kurią nusidėdami sužeidė, ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis stengiasi padėti jiems atsiverti".
(Lumen Gentium, 11)

Išpažintis nėra lengvas žingsnis. Daugelis dvejoja jį žengti. Jie pasilieka prie savo sielos slenksčio, taip niekada ir neperžengdami į jos gelmes - ten, kur jų laukia Dievas. Ši knygelė - tai mėginimas padėti žmonėms susitikti su Dievo gailestingumu (daugiau žr. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1422-1498).

Jėzus mus kviečia atsiversti (žr. Mk 1, 15). Šis jo kvietimas tebeaidi krikščionių gyvenime. Atsivertimas yra žmogaus valios pastanga ir tuo pat metu - jo "sugrudusios širdies" atsakas (žr. Ps 51). Malonės veikiama ji atsiliepia į gailestingąją Dievo meilę, į meilę To, kuris mus pirmas pamilo.

Atsivertimą ir atgailą Jėzus nuostabiai pateikė pasakojime apie sūnų palaidūną, kurio pagrindinis veikėjas yra gailestingasis Tėvas. Tik Kristaus širdis, pažįstanti savo Tėvo meilės gelmes, galėjo mums atskleisti beribę Jo gailestingumo gelmę.

Vienas žmogus turėjo du sūnus. Jaunėlis iškeliavo į tolimą šalį, kur gyvendamas palaidai išeikvojo savo palikimą. Susimastęs jis svarstė: "Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: "Tėve, nusidėjau dangui ir tau". Jam grįžtant, tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo (žr. Lk 15, 11-20).
Nuodėmė pirmiausia yra Dievo įžeidimas, bendrystės su juo nutraukimas. Tuo pats metu ji griauna ir bendrystę su Bažnyčia.

Per krikštą, kurio mums buvo nuplautos visos nuodėmės, mes tampame Šventosios Dvasios buveine ir esame pakviesti gyventi šventai. Nuodėmė sumenkina arba sunaikina mūsų panašumą į Dievą. Atgailos sakramentas suteikia Dievo atleidimą ir vėl sutaiko su Bažnyčia.

Mūsų širdyse visada glūdi Dievo ramybės ir jo artumo ilgesys. Dėl to drauge su sūnumi palaidūnu drąsiai ir pasitikėdami turime nutarti: "Kelsiuos, eisiu pas Tėvą ir jam sakysiu: Tėve, nusidėjau dangui ir Tau."

Tačiau atlikti išpažintį - tai ne informuoti Dievą, nes jis geriau už mus pažįsta mūsų širdis. Atlikti išpažintį - pirmiausia nuoširdžiai pripažinti savo nuodėmes. Kristus norėjo, kad jo Bažnyčia savo malda, gyvenimu bei veikla būtų atleidimo ir susitaikinimo ženklas ir įrankis, grąžinantis džiaugsmą ir pasitikėjimą.

KELETAS PRIEŠTARAVIMŲ


Nejaučiu jokių priekaištų sau.
Tai melas, kuriuo apgaudinėjame save, vengdami išvysti tiesą. "Jei sakytume, kad neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių" (1 Jn 1, 8-9).

Išpažintis žemina ir varžo.

Kunigas yra tam, kad padėtų nusidėjėliui iš naujo atsikelti, o ne tam, kad jį sužlugdytų. Išpažintis - tai laisvas žmogaus veiksmas, vedantis į tikrą ir džiugų išsivadavimą. Kadangi išpažintis panaikina nuodėmę, ji nutraukia savigraužą, sąžinės priekaištus perkeisdama į džiaugsmą ir padėką už atleidimą. Taigi išpažintis suteikia sielai ramybę.

Neturiu jokio noro atlikti išpažintį.

Be abejo, noro nėra, ir kuo labiau žmogui reikia išpažinties, tuo atkakliau tenka stengtis įveikti save bei gėdą dėl padarytų nuodėmių. Išpažintis reikalinga tam, kad daugiau nebevilktume savo klaidų tarsi sunkios naštos. Pasitikėk Dievo meile! Drąsiai eik prašyti Dievo atleidimo.

Išpažįstu nuodėmes tiesiai Dievui, man nereikia kunigo.
Kad įsitikintume, jog Dievas tikrai atleido, mums reikalingas jo duodamas ženklas. Tas ženklas - Susitaikinimo sakramentas, kurį teikiantis kunigas yra regimas Dievo atleidimo įrankis. Pats kunigas neturi galios atleisti nuodėmių. Prisikėlęs Jėzus apaštalams pasakė: "Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite - sulaikytos" (Jn 20, 23), taip kai kuriems žmonėms suteikdamas savo galią.

Nuolat darau tas pačias nuodėmes.

Galbūt, tačiau vengdamas išpažinties tikrai padarysi didesnių. Per išpažintį gaunama malonė ne tik panaikina nuodėmes, bet ir apšviečia mūsų protą bei duoda jėgų, kad nenupultume dar žemiau ir kad mūsų meilė Jėzui mūtų tobulesnė.
Kristaus vardu maldaujame: "Susitaikinkite su Dievu!" (2 Kor 5,20)


IŠPAŽINTIES PRIVALUMAI


Išpažintį svarbu atlikti reguliariai. Palaimintos mūsų kaltės, dėl kurių tapome verti patirti Dievo švelnumą, kai nusižeminę priimame jo atleidimą! Taip, išpažintis yra užtikrintas kelias į šventumą. Jos dėka:
- įgauname stiprybės įveikti savo blogus įpročius ir dvasinį tingumą;
- pajuntame ramybę ir vienybę su Dievu - tai yra Šventosios Dvasios dovana;
- Išgyvename tikrą krikščionišką nusižeminimą, kuris yra patikimas skydas prieš gundytoją;
- pažįstame save ir savo žaizdas;
- dalyvavimas Eucharistijos slėpinyje mums teikia daugiau vaisių;
- patiriame tikrą Šventosios Dvasios "išsiliejimą";
- gauname patarimų, kurie mums padeda eiti pirmyn, tobuliau mylėti Dievą bei artimą.

KAIP ATLIKTI IŠPAŽINTĮ

Pasirengimas

Sąžinės patikrinimas.

Jeigu turi dešimt minučių pasirengti išpažinčiai, septynias iš jų praleisk žvelgdamas į Jėzų. Paskui, jo meilės nutviekstas, prisimink savo nuodėmes ir blogus įpročius, teršiančius tavo gyvenimą. Tikrindamas savo sąžinę gali vadovautis knygelės pabaigoje pateiktu pavyzdžiu, tačiau turėtum vengti dviejų kraštutinumų:
- sąžinės nejautros, nepadedančios įžvelgti nuodėmių, arba, dar blogiau, - skatinančios jas slėpti; sąžinė turi būti jautri ir įžvalgi - ji šlykštisi nuodėme, įskaudinusia mus mylintį gerąjį Dievą;
- smulkmeniškumo, paklaidinančio menkniekiuose.

Gailestis dėl nuodėmių.

Tai kančia širdies, kuri gailisi savo nuodėmių ir verkia dėl padaryto blogio - ne tiek baimindamasi bausmės, kiek iš skausmo, kad sužeidė Tėvo Meilę. Be nuoširdaus gailesčio atleidimas neįmanomas, o labiausiai Dievo gailestingumą priimti kliudo mūsų puikybė.
Peržvelgę savo nuodėmes, galime melstis: Mano Dieve, iš visos širdies gailiuosi dėl visų savo nuodėmių ir bjauriuosi jomis, nes nusidėdamas ne tik nusipelniau Tavo teisingų bausmių, bet ir įžeidžiau Tave, aukščiausiąjį gėrį, vertą mylėti labiau už viską. Todėl, Tavo malonei padedant, tvirtai ryžtuosi daugiau nebenusidėti, ateityje vengdamas netgi tokių progų. Amen.

Atgailos sakramento šventimas

Kunigui laiminant, persižegnojame: Vardan Dievo - Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Kryžiaus ženklas, kuriuo pradedame išpažintį, primena krikštą, per kurį Jėzus nuplovė mūsų nuodėmes.
Kunigą pasveikiname sakydami: Garbė Jėzui Kristui.
Kunigas pakviečia pasitikėti Dievu tardamas: Dievas, apšvietęs mūsų širdis, tepadeda tau tiesoje pažinti savo nuodėmes ir Jo gailestingumą.
Atsakome: Amen.
Tada kunigas gali paskaityti Dievo gailestingumą primenantį ir žmogų atsiversti raginantį Šventojo Rašto tekstą.
Po to išpažįstame nuodėmes. Išpažintis pradedama taip arba panašiai: Paskutinį kartą išpažinties buvau prieš (savaitę, mėnesį, du mėnesius ir t.t.), šv. Komuniją priėmiau, skirtą atgailą atlikau, gerajam Dievui vėl nusidėjau.

Nuodėmių išpažinimas.

Visas nuodėmes išsakome tiksliai, nuoširdžiai ir iki galo. Išpažįstame konkrečius nuodėmingus veiksmus, o ne tik bendrus polinkius. Privalome išpažinti visas sunkiąsias nuodėmes, t.y. visus su svarbiu dalyku susijusius sąmoningus ir laisva valia padarytus veiksmus. Tas kas iš gėdos ar baimės nuslepia nuodėmę arba stengiasi sumenkinti jos sunkumą, bergždžiai bando apgauti Dievą.
Kunigas besąlygiškai privalo saugoti išpažinties paslaptį.
Išpažinę nuodėmes sakome: Daugiau nuodėmių neatsimenu, gailiuosi ir žadu pasitaisyti. Prašau atgailos ir išrišimo.
Po to atidžiai išklausome kunigo.
Kai kunigas teikia išrišimą, atliekame gailesčio aktą sakydami: Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlio (-ės)! Arba: Pasigailėk manęs, Dieve, dėl savo gailestingumo; nusigręžk nuo mano nuodėmių ir sunaikink visas mano nedorybes. Sukurk manyje, o Dieve, tyrą širdį ir atnaujink manyje tiesos dvasią.

Nuodėmių atleidimas.

Nuodėmės atleidžiamos tada, kai kunigas, išklausęs išpažintį ir davęs patarimų, pakelia ranką virš atgailaujančiojo ir sutekia išrišimą: Dievas, gailestingumo Tėvas, savo Sūnaus mirtimi ir prisikėlimu sutaikęs pasaulį su savimi ir atsiuntęs Šventąją Dvasią nuodėmėms atleisti, per Bažnyčią tesuteikia tau atleidimą ir ramybę. Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių vardan Dievo - Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.
Tada persižegnojame ir atsakome: Amen.
Kunigas taip arba panašiai atsisveikina: Viešpats atleido tau nuodėmes. Eik ramybėje.
Atsakome: Dėkoju Dievui.
Užmiršus kurią nors sunkią nuodėmę, ją reikia pasakyti per kitą išpažintį: Paskutinį kartą buvau išpažinties prieš..., šv. Komunija priėmiau, skirtą atgailą atlikau, užmiršau tokią nuodėmę... Vėliau išpažinti kitas nuodėmes, padarytas po paskutinės išpažinties.

Atgaila

Kunigas paskiria atgailą. Tai gali būti malda, pasninkas, išmalda, pasiaukojimas, kokia nors pastanga... Atgaila - tai būdas atlyginti Dievui meilės stygių, atsiradusį dėl nuodėmės. Norint gauti visus atleidimo vaisius, šią meilės skolą būtina grąžinti. Dėl to nereikėtų delsti atgailą atlikti. Be to:
- svarbu padėkoto Dievui už malones, gautas iš Jo gailestingumo;
- gyvenimas pasikeičia tik tuomet, kai širdis atsigręžia į Dievą.
Iš meilės Dievui nuo šiol tvirtai pasiryžtu vengti nuodėmių ir, kiek įmanydamas, stengtis būti atokiau to, kas gali paskatinti mane suklupti. O jei vėl parpulčiau, kelsiuos ir eisiu prašyti atleidimo.
"Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: "Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi..." Bet tėvas įsakė tarnams: "Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir vėl atsirado" (žr. Lk 15, 21-24).

DĖKOKIME DIEVUI SU MERGELE MARIJA

Mano siela šlovina Viešpatį,
mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,
nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę.
Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,
nes didžių dalykų padarė man Viešpats,
ir šventas yra jo vardas!
Jis maloningas iš kartos į kartą
tiems, kurie jo klauso.
Jis parodo savo rankos galybę
ir išsklaido išdidžios širdies žmones.
Jis numeta galiūnus nuo sostų
ir išaukština mažuosius.
Alkstančius gėrybėmis apdovanoja,
turtuolius tuščiomis paleidžia.
Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui,
kad minėtų jo gailestingumą,
kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams -
Abraomui ir jo palikuonims per amžius.

(Lk 1, 47-55)

ATSIDUOKIME DIEVO MOTINOS GAILESTINGUMUI

Atsimink, maloningoji Mergele Marija, jog amžiais nėra girdėta, kad apleistum bent vieną, kas bėga prie Tavęs, šaukiasi Tavo pagalbos ir prašosi užtariamas. Šitokio pasitikėjimo kupini, ir mes skubame prie Tavęs, Mergelių Mergele ir Motina! Mes einame pas Tave ir, būdami nusidėjėliai, su gailesčiu puolame prie Tavo kojų. Tu, įsikūnijusio Žodžio Motina, nepaniekink mūsų žodžių, bet maloningai išgirsk ir išklausyk. Amen.

PAVYZDYS SĄŽINĖS PATIKRINIMUI

Nuodėmės Dievo atžvilgiu.
- Nesimeldžiau, neatlikau savo įsipareigojimų Dievui, neatgailavau Bažnyčios numatytu laiku.
- Sekmadieniais ir Bažnyčios nustatytomis dienomis nedalyvavau šv. Mišiose.
- Nenorėjau melstis. Melsdamasis buvau sąmoningai išsiblaškęs.
- Neskaitau Šventojo Rašto. Mano dvasinis gyvenimas yra drungnas ir vangus.
- Šv. Komuniją priėmiau nepasirengęs arba padaręs sunkią nuodėmę.
- Nenorėjau išpažinti sunkių nuodėmių. Ne visada išpažintį atlikdavau nuoširdžiai.
- Abejojau tikėjimo tiesomis. Nesistengiau gilinti savo tikėjimo.
- Ne visuomet pritariau Bažnyčios mokymui. Viešai kritikavau Bažnyčią.
- Esu sektų arba slaptų bendrijų narys, pritariu tiesoms, prieštaraujančioms katalikų tikėjimui (pvz., tikiu reinkarnacija).
- Gėdijausi pasisakyti esąs krikščionis ir elgtis, kaip dera krikščioniui. Gėdijausi parodyti pagarbą Švč. Sakramentui.
- Užsiiminėjau magija, spiritizmu arba burtininkavimu, naudojau talismanus arba tariamai sėkmę nešančius daiktus, tikėjau horoskopais.
- Savo jėgomis ir turtais pasitikėjau labiau nei Dievu. Pasidaviau nevilčiai, abejojau Dievo gailestingumu.
- Rodžiau nepagarbą Dievui žodžiais (piktžodžiavau) arba elgesiu. Jaučiau neapykantą Dievui arba artimui.

Nuodėmės artimo atžvilgiu.
- Tėvų ar vyresniųjų: elgiausi nepagarbiai, buvau nepaklusnus, neatidus, juos įžeidinėjau...
- Vaikų: rodžiau blogą pavyzdį, pritrūkau meilės ir ištvermės žmogiškai bei krikščioniškai ugdydamas savo vaikus, juos auklėjau įpykęs, priešinausi savo vaikų pašaukimui...
- Sutuoktinio: bariausi, nevykdžiau sutuoktinio įsipareigojimų, buvau neatidus savo sutuoktiniui, buvau neištikimas, svetimavau, dėl mano kaltės įvyko skyrybos, buvau nepakankamai atviras naujai gyvybei, naudojau kontraceptines priemones...
- Artimųjų: nebuvau atidus ir kantrus, siekiau keršyti, pavydėjau, pykau, jaučiau pagiežą, blogai apie ką nors kalbėjau, šmeižiau, kritikavau, melavau, nenorėjau atleisti, pastūmėjau kitą į nuodėmę, nekenčiau, išviešinau kito padarytas nuodėmes; gyvenau nesusituokęs, turėjau nesantuokinių ar ikisantuokinių lytinių santykių; buvau neapdairus vairuodamas automobilį arba sportuodamas; kaip nors prisidėjau prie aborto ar kieno nors žmogžudystės.
- Aplinkinių: mokydamasis arba dirbdamas elgiausi nesąžiningai, tingėjau dirbti, vogiau, nemokėjau skolų arba mokęsčių, atsisakiau padėti vargšams, buvau gobšus, be reikalo švaisčiau pinigus.

Nuodėmės savo atžvilgiu.
- Buvau apimtas puikybės ir egoizmo, save laikiau pranašesniu už kitus.
- Pykau be priežasties, pyktį nukreipdamas į save arba artimą.
- Tingėjau, neatlikau savo asmeninių pareigų.
- Rytais be reikalo ilgai voliojausi lovoje, tuščiai leidau laiką.
- Persivalgiau, be saiko gėriau alkoholį arba rūkiau, vartojau narkotikus ir kitokius kvaišalus, žiūrėjau žiaurius filmus.
- Nevengiau blogos kompanijos.
- Vienas ar drauge su kitais puoselėjau netyras mintis, nepadoriai kalbėjau ar elgiausi, skaičiau pornografinius žurnalus arba žiūrėjau filmus, provokuojančiai elgiausi arba norėjau ką nors suvilioti, savo poelgiais ką nors papiktinau.
- Koketavau arba pasidaviau tuštybei.

Parengė: Solemo (Solemes) šv. Petro abatijos (Prancūzija) vienuolis benediktinas

Giedrė

Dar vienas tekstas pamąstymui:

Aštuoni Jobo išpažinties klausimai

http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-436.htm

Bent man, tai labai patiko šis tekstas.

zulija

Del ispazinties,kur parasyta: "Keletas priestaravimu" Dievas yra visada salia ir pasirenges visada mus isklausyti,as pavyzdziui tikrai nematau jokio reikalo pasakoti savo nuodemiu kunigui,nes kiek zinau,kad ir kunigai ne sventi.Savo visas paslaptis galiu patiketi tik Jezui.

Jazminas

Labai gražu, kai yra toks artimas draugystės ir meilės ryšys su Jėzumi :) nesijaučiu tokį artimą santykį išgyvenanti. Einu išpažinties, nes man reikia išgirsti kunigo tariamus išrišimo, atleidimo žodžius.

Citata"Priimdamas krikščionis sakramentus turi žinoti, kad sakramentas yra veiksmingas ne dėl jį teikiančio ar gaunančio žmogaus teisumo, bet Dievo galybe. Kai Sakramentai švenčiami pagal Bažnyčios mokymą, jame ir per jį veikia Dievas. Nesvarbu koks būtų teikiančio sakramentus asmens šventumas, labai yra svarbu žinoti, kad sakramentų vaisiai priklauso ir nuo to, kiek vertai yra pasirengęs sakramentų gavėjas."



zulija

Na nezinau nenoriu gincytis,nes pasijuntu kvailai kai einu ispazinties snaudzianciam kunigui,mano tarpininkas yra Jezus,kuris yra tikrai be nuodemes.

Jazminas

Man pasisekė, kad radau kunigą, kuriuo galiu pasitikėti ir kuriam galiu atsiverti be baimės būti nesuprastai :)

Nieko nežinau

Zulija, Šv. Rašte štai tokios eilutės (Jėzus kreipiasi į apaštalus, taigi tai Jo nurodytas kelias):
,,Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, - sulaikytos" (Jn 20, 22-23).

Taigi, atleidimas ne nuo žmogaus asmeninio šventumo "pareina", o nuo šventimų dėka tam Dievo duotos Šv.Dvasios galios.Tai ne kunigo kaip asmenybės nuopelnas (nors neneigiu gyvenimo liudijimo reikšmės, bet ne visada turim idealias sąlygas), o Dievo dovana, kuri mus pasiekia per pašvęstą asmenį - kunigą. Tai štai apie tai kalba Šv.Raštas.

Antra - tai yra dėl mūsų pačių. Viena - todėl, kad mes patys nuo savęs linkę "pašlavinėt" ir vengt aiškiai įsivardint ir kita - psichologiškai išgirsti, kad "tau atleista" yra visiškai kas kita, nei nuolat save įtikinėti "Dievas atleido, tikrai atleido... o gal neatleido?" Tai dėl mūsų. ;]

Dabar iš praktikos - gali atsirasti n argumentų apie jos "beprasmiškumą" ir kitokių išsisukinėjimų, bet jie labai neblogai nugaruoja, kai vis tik jos prieini. Tai yra didelė dovana, didelė gydymo dovana ir neminėtinam labai norisi, kad jos vertė mūsų akyse sumenktų, nes tai yra mūsų kritimas atgal Dievui į rankas.

YouCat'e nuo nr.224 gražiai glaustai ape tai išdėstoma. ;]

"Pasitaiko manančių, kad jie patys susitars su Dievu, jiems nereiki kunigo!  Tačiau Dievas mano kitaip. Jis mus pažįsta. Mes apgaudnėjame save dėl savo nuodėmių, slepiame jas nuo savęs, mielai "sušluojame po kilimu".
Todėl Dievas nori, kad mes pripažintume, išsakytume savo nuodėmes ir jas išpažintume akis į akį". Tai ne žmogaus išmislas, Dievo "metodas". ;]

Taip jis nėra nei patogus, nei malonus, bet kai norisi gydymo ryžtiesi ne tik malonioms procedūroms. Tuo labiau, kad šis yra Neklystančio metodas. ;]

Asmeniškai šiais tikėjimo metais ties šita sritim ir noriu su savim daugiau padirbėti.

Silvija

Beje, užtarimo, atleidimo malda yra žymiai mažiau už išpažintį. Pastebėjau, kad žmonės kartais mieliau atskleidžia (išpažįsta) savo paslaptis vieni kitiems, nei kunigui, bet juk tai - paika!

Kaip vienas iš jų yra pasakęs, gera išpažintis - tai kaip egzorcizmas. Todėl tikrai verta pasiieškot kunigo, kuriuo pasitikėtum, Žana ;)

Tomas M.

Citata iš: Žana  lapkričio 04, 2012, 15:48:28
Na nezinau nenoriu gincytis,nes pasijuntu kvailai kai einu ispazinties snaudzianciam kunigui,mano tarpininkas yra Jezus,kuris yra tikrai be nuodemes.


Žinau, ką sakai, Žana, nes kaip ir daugelis, esu patyręs įvairių nuodėmklausių... bet tau pasisekė, tu juk turi pašonėje A. Valkauską, tad nėra dabar ko nerimauti ;)

Mes užtarsime už tave žodelį, kad Šv. Dvasia padėtų tau perlipti tas abejones ir gauti tą malonę  :angel-2:

Dar prisiminiau vieną įdomų dalyką. Prieš keletą mėn. mano dvasios vadovas man sako: "rekomenduoju eiti prie išpažinties bent porą kartų per mėn., net jei ir nesi padaręs mirtinų nuodėmių".

Paklaustas kodėl, atsakė: "Kuo švaresnė siela, tuo daugiau malonės ji gauna, priimant Švč. Sakramentą. Net ir maži prasikaltimai kažkiek sumažina tą naudą, kurią tavo siela gali gauti, todėl reguliari išpažintis padeda gauti maksimumą naudos".

Galite vadinti mane maksimalistu, bet aš tai noriu gauti maksimumą ;D

Nieko nežinau

Šita, aš ir noriu  O:-), nors man iki tokio maksimalizmo kol kas hm...prastokai man su reguliarumu... ir net visiškai suvokdama to reikšmę per pastarąsias dvi savaites kai jau buvau daugmaž susiplanavus po ganėtinai ilgo laiko  :ashamed: vis tai vienokie, tai kitokie "trukdžiai", taigis... bet vėl planuoju savaitgaliui.  :angel-2:

Silvija

Jau seniai mane šiek tiek trikdė, kai vartydama mūsų puslapius perskaitydavau: ,,Išpažinties sakramentas". Pasižiūrėjau KBK, pasirodo, visai teisėtai šis sakramentas Giedrės taip vadinamas. Bet vis dėlto tiksliau ir plačiau apimantis būtų pavadinimas - Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas.

Kai laikui bėgant vis stabteldavau prie šio sakramento temos, pagaliau suvokiau, kaip svarbu viską vadinti tikraisiais vardais, kaip svarbu kiekvienas žodis, išeinantis iš mūsų, katalikų lūpų, kaip svarbu ta tiesa, kurią skelbiame kiekvienu komentaru, kiekviena naujai sukurta tema, kiekvienu pasiūlymu, kuris interneto erdvėje suranda ne vienas akis ir ausis ir kaip svarbu net tai, kaip mes atlikdami išpažintį, išsakome žodžiais savo nusidėjimus.

Bažnyčia, neslėpkime, patiria krizę. Atgailos ir Sutaikinimo sakramento suvokimas tikinčiųjų sąmonėje - taip pat. Neretas po išpažinties pasidalins: man nepalengvėjo... man kunigas atgailai uždavė tik vieną maldą, kai tikėjausi daugiau... manęs nesuprato, gal blogai atlikau išpažintį... ir t.t. ir pan. Visus šiandien išriša, visi tarsi apsiplovėme. Bet ar tikrai?

Apie tai kaip tik pradėtas MR Katekizmo komentaro laidų ciklas. Pirmoji dalis čia.

Klausydamasi Katekizmo komentaro (II dalies) išgirstu įdomių istorinių faktų (nuo 6:00),  o vienas kun. A. Valkausko pastebėjimas tiesiog kaip savotiška šios mus apėmusios krizės vizualizacija:
Citatajei susitiktume pirmųjų amžių krikščionį šiandien, jis pasibaisėtų: ką jūs čia dabar darote? Kaip jūs taip: čia pat nusidėjote, čia pat vėl nuėjot atgailaut ir vėl einate...? Mes pasislinkome į teisinę formalistinę, galbūt net maginę sakramento šventimo pusę, kai pirmiesiems krikščionims buvo svarbu kas kita - radikaliai keisti gyvenimą.  Ar mus atpalaiduoja šiandien Bažnyčia nuo tokio radikalumo? Anaiptol.


Tikrai labai rekomenduoju išklausyt ir antrąją dalį, jūsų laukia atsakymai į klausytojų klausimus: kaip tinkamai atlikti viso gyvenimo išpažintį, ar gera yra išpažintis nuslėpus lengvą nuodėmę, kurias nuodėmes reikia išpažinti, kurių - nebūtina? Ar šis sakramentas yra gydymo sakramentas? Kaip patikėti, kad Kristus yra gyvas ir kad Jis dar kartą pasirodys? Ar tinka lankyti 'Gyvųjų Vandenų' programą?


Giedrė

Silvija, viename tavo komentare radau, kad kai kas nusivilia, kai kunigas tik kokią vieną kitą maldą atgailai užduoda. Man irgi taip buvo, kai mano kunigėlis Antanas užduodavo man atgailos "Tėve mūsų", "Sveika, Marija", "Tikiu..." ir "Garbė Dievui Tėvui...". Tada galvodavau, kad tai pernelyg paprasta, primityvu ir pan. Nuėjau pas tokį seną kunigą jėzuitą išpažinties būtent "rimtesnės" atgailos ieškodama... :) Na ir gavau: Šventąjį Raštą skaityti, litanijas atgailai ir dar daug ko. Viskam atlikti reikėjo daugiau nei mėnesio... :ashamed: Taigi, ar dar bereikia sakyti, kad po viso to su džiaugsmu grįžau atgalios pas savo tėvelį Antaną  ir daugiau "rimtumų" nebeieškau. :)

Dievulis subtiliai pamokė: vertink tai ką turi, atgailą priimk, kokią gauni ir nemurmėk. Dėkui Dievui, kad yra toks tėvelis Antanas, kuris mane labai gerai supranta, nors jam 83 metai, o man - 33. Dabar pas nieką kitą ir nebeinu išpažinties, tik pas jį.  Palaipsniui pamačiau, kad išpažinties einu kartą į pusantro mėnesio ar net dažniau, nors anksčiau pakakdavo kartą į metus.

Kai kunigas geras, tai nejučia tampi maksimalistu, Tomai. Net ir nepastebėdamas to, bent man tai taip nutiko :) .

Silvija

Tai Giedre, čia visaip būna :) Tavo pavyzdys irgi labai teisingas - kartais mes, taip sakant, ieškome sliekų, kur jų būt negali.

Bet aš tiesiog prisiminiau vieną klausimą, užduotą žmogaus kunigui per MR. Jis skambėjo maždaug taip: dažnai sunkiai nusidedu, vis išpažįstu tą nuodėmę per išpažintį, bet tai nepadeda man iš jos išsivaduoti. Atsakymas buvo toks: pabandykite paprašyti kunigo užduoti rimtesnę atgailą.

Dar menu vieną seniai matytą filmą su R. de Niro (nepamenu pavadinimo), kai žmogus, nužudęs kitą žmogų, niekaip negalėjo sau atleist ir kaip atgailą pasirinko kopimą į kalnus su sunkia našta ant pečių. Su juo kopė ir kiti žmonės, tame tarpe kunigas. Atėjo momentas, kai visi jau buvo labai pavargę ir patarė tam nabagui savo naštą galų gale nusimesti, bet šis nesutiko. Nes tik jis vienas jautė, kada gana...

Tomas M.

Kun. Arnoldas Valkauskas, sakyčiau yra lietuviškas tėvas Dimitrijus Smirnovas  :thumbup:

Silvija

Tęsiami pokalbiai apie Atgailos sakramentą (trečioji dalis), dar vadinamą ir Atsivertimo sakramentu. Laidos vedėjas daro labai aktualią visiems įžangą į šią temą, kad suvoktume kam ir dėl ko mums šio sakramento reikia:

CitataPer Krikštą aš esu įjungiamas į tą malonės bendruomenę (Bažnyčią), įtraukiamas į Dievo veikimą pasaulyje ir tampu jau ne savo nuopelnų ir pastangų dėka, o Dievo malonės dėka sudievintas, mano atbaigimas - amžinybėje, Dievo akivaizdoje, kur tikrai būsime panašūs į Jį, nes pažinsime Jį tokį, koks Jis yra. [...]

Šiame kontekste nuodėmės blogis yra labai didelis [...], ji mane išniekina, ji apiplėšia Bažnyčią kaip mistinį Kristaus kūną [...] ir jei mes ,,nekaip" save realizuojame, tas kūnas tampa žeidžiamas ir negali gerai funkcionuoti.


Agnietė

Silvija, man patiko tavo komentarai kun. A. Valkausko laidos apie ispazinti  :) Ar sulauksime pratesimo ?  :ashamed:

Silvija

Aha, na taip, reikia vėl įlįst į archyvą :). Ten - dar viena laida apie atgailos sakramentą.

Kaip visad pradėjęs malda, kunigas pateikia svarbią ištrauką iš KBK p. 1428.

Primindamas, kad keičiantis žmogaus amžiui, keisis ir iššūkiai, laidos vedėjas neguodžia mūsų: tikras krikščionis turėtų nuolat išlikti savotiškoj įtampoj, kuri pareikalauja daug nuolankumo ir ištvermės.

Toliau kalba eina apie du atsivertimus: pirmąjį, kuris ištinka netikintįjį, o vėliau krikščionis yra raginamas nuolat atsiversti, nes nusidėjėliu jis liks iki mirties ir Dievas nuolat į tai kviečia, Pats "išeidamas mūsų pasitikt".

Įdomų patarimą kun. A. Valkauskas davė tiems, kurie sakosi nematą savo nuodėmių: tereikia pastebėt save iš šono, kaip mes liudijam tikėjimą viešoj vietoj - ar nesame kartais išsigandę? Ir dažnai ne dėl to, kad iš išorės grėstų pasmerkimas, ne. Išgąstis dažnai būna vidinis, nes mūsų santykis su Dievu paviršutiniškas. Tikrajam santykyje dominuoja džiaugsmas - Viešpatie, aš Tave pažinau!

Taigi patyrinėjus save galim daug pamatyti, kartais nustebti ar net išsigąsti. O jau tuomet skubėti pas Viešpatį ir pulti Jam į glėbį. Tik niekada nenusivilti pamačius save nelabai gražų.

Ir pabaigoje - atsakymai į klausimus. Įdomu ir verta išgirst, kaip visada :). Man įstrigo tokia mintis, kad kartais mus persekiojantis kaltės jausmas (ne visais atvejais) yra gerai, nes ji neleidžia žmogui išpuikti.


Silvija

Susigrąžink mus, VIEŠPATIE, kad galėtume sugrįžti! (Rd 5, 21)

Tęsiamas mokymas apie Atgailos ir Susitaikymo sakramentą. Keli momentai jame tiesiog sukrečiantys:

-   Būna atvejų, kai žmogus išpažintį paverčia nuodėmės įteisinimo forma. Tai atsitinka tada, kai apsiprantama su dažna išpažintimi kaip ,,psichologinio nusilengvinimu", kai tariama sau: ,,jei vėl nusidėsiu, - niekis, vėl prieisiu išpažinties"

-   Apgaulinga ramybė, atsirandanti apsipratus su nuodėme, suklaidina žmogų ir gali nuvesti į pražūtį manant, jog esu normalus krikščionis.

Apsaugok mane Viešpatie nuo prieštaravimo pažintai tiesai - meldžiamasi senų maldaknygių litanijose.



Bet geriau klausykimės paties kun. A. Valkausko: http://www.marijosradijas.lt/component/mplayer/mp3_player.html?Itemid=30668

Silvija

Dar viena laida apie atgailą, kurioje kun. A.Valkauskas pacituoja savo mėgstamą Karlą Ranerį - jis teigia, kad mes, šio laikmečio žmonės, nepakankamai rimtai traktuojame Dievą ir nepakankamai rimtai traktuojame save pačius. Mes negalvojam rimtai nei apie Dangaus karalystę, nei apie skaistyklą, nei apie pragarą, todėl ir mūsų atgaila nepakankamai rimta. O Šv. Rašte juk pasakyta, jog susitepęs negalės regėti Dievo.

Mes turėsime būti perkeisti. Kalbėdamas apie nuskaistinimą, laidos vedėjas pamini kankinystę ir nuskambėjęs retorinis klausimas, ar mes šiandien esame pajėgūs šiai kankinystei matyt išprovokavo vieno MR klausytojo žinutę: ar galima apsisprendimą gyventi sunkioje santuokoje prilyginti kankinystei, priimant teisingą laikyseną Dievo, savo ir artimo atžvilgiu?

Aišku, kunigas neatsakė vienareikšmiškai, bet patarė tokiose sunkiose situacijose žiūrėti kur didesnis geris arba kur mažesnis blogis, akcentuodamas ir tai, kad kiekvienas atvejis individualus ir nebūtinai save laikantis kankiniu iš tiesų tokiu yra arba turėtų būti.


Silvija

Galbūt tau jau dabar trūksta visai nedaug, kad laimėtum visuotinius atlaidus? (arba juos pralaimėtum), tereikia tik pa(ne)klausyti šios laidos :)

Apie tai ir apie išpažinties sakramentą toliau kalba kun. A. Valkauskas naujoje 'Katekizmo komentaro' laidoje. Čia galima išgirsti ir išaiškinimą tiems, kurie vis dar abejoja, kam reikalinga ,,ausinė" išpažintis.

http://www.marijosradijas.lt/component/mplayer/mp3_player.html?Itemid=31302


Aukštyn