Pereiti prie turinio TavoRankose.org

Užtarimo maldos klubas

Užtarimo malda - senas geras, tačiau daugelio pamirštas dvasinis ginklas, duotas mums visiems kaip priemonė padėti patiems sau ir savo artimiesiems. Mes meldžiamės vieni už kitus svarbiomis, sunkiomis ar džiaugsmingomis akimirkomis. Užtarimo malda už vienas kitą ir padaro mus visus tikra bendruomene, nes tokiu būdu mes geriausia prasme pajaučiame, kad kažkam rūpime ir kad kažkam tikrai galime padėti.

Esu linkęs manyti, kad jei pamatytume pokyčius, kuriuos sukelia net pačios mažiausios mūsų maldos Dievui ir visus tuos žmones, kuriuos toms mažoms maldoms lemta paliesti, ir visus to poveikio padarinius, bėgant šimtmečiams, mes būtume taip sukaustyti pagarbios baimės maldos jėgai, kad visą likusį savo gyvenimą negalėtume pakilti nuo kelių.Peter Kreeft

Užtarimo maldos klubo idėja tokia, kad bet kas gali įdėti asmeninį prašymą pasimelsti jo intencijomis, o žmonės galės atsakyti, duodami žinoti, kad prisideda malda. Manau tai yra ypač svarbu, nes kartais žmonės neturi į ką kreiptis, prašydami dvasinio užtarimo, ypač jei dauguma draugų ir giminių nėra praktikuojantys tikintieji. Tuo tarpu, atsiradus bent keliems užtarėjams, bus nudirbta daug dvasinių darbų, nes kaip visi žinote: "Kur du, ten ir Kristus kartu” 🙂

Apsilankykite mūsų forume, kur užtarimo maldos klubo nariai meldžiasi vieni už kitus. Taip pat skaitykite: Kaip prašyti maldos ir kaip ja prisidėti.

Ar žinote, kad... visomis intencijomis, kurias jūs patikėsite užtarimo maldos klubui, melsis Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo parapijos maldos grupė!

Užtarimo maldos klubas - 2
Photo by Sanja Gjenero

Kol kiti meldžiasi už jus...

Jei jums yra sunku ar ruošiatės svarbiems gyvenimo žingsniams ir paprašėte žmonių melstis už jus, neblogai yra ir patiems tuo metu melstis už save. Labai gera maldos praktika daugeliu atveju yra Atleidimo Malda, kurios pagalba sugrąžiname savo sielai ramybę, atleisdami kitiems ir patiems sau. Plačiau skaitykite: Maldos klubas: Atleidimo Malda.

Liudijimas apie užtarimo maldą

Siūlome visiems paskaityti Skrynia.lt straipsnio apie užtarimo maldą ištrauką. Straipsnyje rasite Vilmos liudijimą apie jos patirtą užtarimo maldos galią. Nuoširdžiai tikiu, kad mes taip pat galime sukurti tokią užtarimo maldos bendruomenę, kaip ta, kuri pagelbėjo Vilmai.

...Problema iškyla tada, kai nežinome, kaip karštai mus Dievas myli. Nustojame būti tais užtarėjais, per kuriuos kitus galėtų pasiekti Dievo meilė. Net jeigu vienas žmogus užtaria, Dievas gali veikti.

Kartu su mumis yra Vilma, kuri papasakos, kaip Dievas veikia per užtarimą.

Noriu paliudyti, kaip nuostabiai Viešpats veikia. Prieš dešimt metų sunkiai susirgau, ir Lietuvos medikai niekuo negalėjo man padėti. Po nuoširdžios, karštos maldos išvykau gydytis į Ameriką. Nustatė ligą – hepatitas C - ir nieko gero nežadėjo: prognozavo, kad po keleto mėnesių turėčiau mirti. Nuolankiai tai priėmiau ir ligą paaukojau už savo tėvų atsivertimą. Tėvai iš tikrųjų atsivertė: po sunkios operacijos grįžusi namo, radau juos besimeldžiančius. Kadangi ta liga nepagydoma, turėjau vėl grįžti į Ameriką tęsti gydymo. Nuolankiai priėmiau, kad ta liga skirta už mano nuodėmes.

Sutikau vieną žmogų, kuris nuoširdžiai bandė man įrodyti, kad Viešpats nori, jog būtume sveiki, kad trokšta mūsų patikėjimo Juo.

Dažnai skaitydavau Šventąjį Raštą. Tos vietos, kur Jėzus pagydė įvairius ligonius, lietė mano širdį. Vieną dieną, būdama vienuolyno, kur gyvenau, koplyčioje, pavedžiau Dievui savo kūną ir pasakiau: "Viešpatie, jeigu Tu nori ir jeigu tai Tavo valioje, pagydyk mane".

Vienas pažįstamas lietuvis, Vincas Kolyčius, gyvenantis Toronte, dažnai paskambindavo ir sakydavo, kad meldžiasi už mane ir nori, kad patikėčiau, jog Jėzus tikrai gali išgydyti.

Vieną dieną grįžusi namo, radau ant durų pakabintą raštelį, kuriame buvo parašyta: "Tave išgydė Jėzus". Labai nustebau, kad Viešpats iš tiesų atsako į mūsų maldas, bet kaip tai įvyko, buvo labai įdomu.

Puoliau skambinti Vincui į Torontą. Jis pasakė, kad Toronte yra gailestingumo bendruomenė, jungianti tūkstančius žmonių, besimeldžiančių už ligonius. Žinojau apie tą bendruomenę, bet ten nuvykti nebuvo sąlygų. Jis nunešė mane savo širdyje.

Ta komanda, kuri meldžiasi, vis gaudavo pažinimo žodį, kas pagijo iš kurios nors ligos. Vienu momentu buvo pasakyta, kad dabar Dievas kažką gydo iš hepatito C. Vincas iš karto suprato, kad kalbama apie mane, ir dėl to labai apsidžiaugė. Jis paskambino ir pranešė man tą gerąją naujieną. Aš iš tikrųjų išgijau: sugrįžo mano jėgos, energija, pasikeitė veido spalva. Pilna džiaugsmo grįžau į Lietuvą ir visiems liudijau, koks Viešpats nuostabus.

Viena moteris suabejojo ir paklausė, ar aš iš tikrųjų tikiu, kad tokiu būdu galėjo mane Viešpats išgydyti. Suabejojau ir aš. Prabudau Sekminių naktį nuo žinojimo (tikiu, kad tai Šventoji Dvasia mane prikėlė), kad tikrai esu išgijusi. Šventoji Dvasia į mano širdį įrašė tokius žodžius: "Tave išgydė tikėjimas". Tris kartus tai buvo taip aiškiai pasakyta, kad pradingo visos abejonės ir suvokiau, kad Jėzus tikrai mane išgydė. Po kurio laiko pasidariau tyrimus, kurie parodė, kad esu sveika. Tai buvo 2000-aisiais metais. Viešpačiui nėra negalimų dalykų: neegzistuoja nei atstumas, nei laikas. Jis tik nori mūsų širdžių, kad patikėtumėme Juo.

(Pilną straipsnį rasite: Skrynia.lt | Sakralusis Menas | Tėvo M. Linn SJ mokymai: VI. Užtarimo maldos galia. Meditacija.)

Apie užtarimo maldą

2634 Užtarimas yra prašomoji malda, kuri mus suartina su Jėzaus malda. Jis yra vienintelis visų žmonių, ypač nusidėjėlių, Užtarėjas Tėvui. "Todėl Jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų" (Žyd 7, 25). Pati Šventoji Dvasia "užtaria mus" ir "šventuosius pagal Dievo norą" (Rom 8, 26–27).

2635 Užtarti kitus, prašyti ko nors kitiems nuo Abraomo laikų yra būdinga kiekvienai su Dievo gailestingumu sutariančiai širdžiai. Bažnyčios laikais krikščionio užtarimas prisijungia prie Kristaus užtarimo ir reiškia šventųjų bendravimą. Kas meldžiasi užtardamas, žiūri "ne savo naudos, bet kitų" (Fil 2, 4), meldžiasi net už tuos, kurie daro jam pikta.

2636 Pirmosios krikščionių bendruomenės nuolat melsdavosi vienos už kitas. Tuo būdu apaštalas Paulius leidžia joms būti jo tarnystės Evangelijai dalyvėmis ir pats jas užtaria. Krikščionių užtarimui nėra ribų: jis apima "visus žmones, [...] karalius ir visus valdovus" (1 Tim 2, 1–2), persekiotojus, Evangeliją atmetusiuosius, kad jie būtų išgelbėti. (Katekizmas.lt - Katalikų Bažnyčios katekizmas)