Dievas užimto žmogaus kasdienybėje

Šiuolaikiniam žmogui sunku kažkam skirti laiko, jeigu nėra aišku, kodėl tai turėtų daryti.

Ar kada pagalvojote, kad matuojant amžinybe, žemėje gyvename tik vieną akimirką? Visi rūpesčiai, darbai, problemos, įtemptas gyvenimo grafikas sutelpa į tą patį žodį – akimirka. Tačiau dažnai paklausus žmogaus, kiek laiko skiri Dievui, išgirsti atsakymą, kad nei kiek ir po to seka pasiteisinimas – neturiu laiko. Šiuo atveju žmogus meluoja pats sau – kiekvienas žmogus per parą turi 24 valandas, 1440 minutes arba 86400 sekundes, kurias gali paskirstyti savo poreikiams. Vienintelis dalykas, kurio žmogus nežino – kaip ilgai žmogui skirta būti to laiko valdovu.

Mokyk tad mus skaičiuoti savo dienas, kad įgytume išmintingą širdį. Ps 90:12

Pabandykime apversti šią mintį - ar kada teko pamąstyti, kad amžinybės kaina yra ta pati akimirka? Šiuo atveju matome, kad esmė yra ne laiko turėjime, o gyvenimo prioritetuose. Į klausimą, kaip užimtoje kasdienybėje rasti laiko Dievui, turėtų atsakyti kiekvienas žmogus individualiai, atsižvelgdamas į savo dienotvarkę, laisvą laiką ir norus. Visgi, šiuo atveju iškyla problema – vartotojiškos visuomenės standartai, kai už tą gautą laiką tarsi sumokame malda Dievui, pamiršdami, kad Dievas nėra prekybininkas, kuriam Dienos pradžioje ar pabaigoje turėtume atsiskaityti. Todėl dažnai galime išgirsti tokią nuomonę, kad dabarties nėra – yra tik praeitis ir ateitis. Tačiau tame ir yra stebuklas, kad Dievas yra su mumis dabartyje, toje trumpoje akimirkoje, ar tai būtų 100 metų, ar milisekundė. Dievas niekada nepalieka.

Deja, šiuolaikiniam žmogui sunku kažkam skirti laiko, jeigu nėra aišku, kodėl tai turėtų daryti. O atsakymas yra visiems gerai žinomas, todėl, kad Jėzus yra kelias, tiesa ir gyvenimas, ir niekas nenueina pas Tėvą tik kaip per Jį. Dievas išsirinko kiekvieną iš mūsų dar negimusį ir ne tik, kad padovanojo gyvenimą, bet atidavė savo viengimį Sūnų, kuris numirė už kiekvieną asmenį. Dievas parodė begalinę meilę žmogui per kitą asmenį – savo Sūnų. O tai parodo, kad skirti laiko Dievui, tai bent jau stengtis laikytis didžiojo meilės įsakymo:

Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis; mylėk kiekvieną žmogų taip, kaip save. Mt 22:37

Viešpats davė mums kitus žmones, per kuriuos Jis veikia. Pabandykime įsivaizduoti situaciją, kai žmogus netenka artimo žmogaus ir dėl to jaučiasi sužlugdytas, bejėgis, silpnas. Dažnai kitas žmogus meldžiasi už kitą žmogų, kad Dievas padėtų ištverti tam žmogui, tačiau ta malda yra tik dalinė pagalba žmogui. Dievas davė žmogui kūną, kad ne tik galėtų vaikščioti šia žeme, tenkinti savo poreikius, galiausiai kažkokiu pavidalu gimti ar numirti, bet davė tam, kad galėtų apkabinti, prieiti ir pasakyti, kad esi išskirtinis Dievo vaikas.

Jis skirtu laiku viską puikiai padarė. Jis įdėjo amžinybę žmogui į širdį, kad nė vienas žmogus nesuvoktų Dievo darbų nuo pradžios iki galo. Koh (Ekl) 3:11

Taigi į klausimą - kaip užimtoje kasdienybėje skirti Dievui mums dovanotą laiką yra paprastas atsakymas – pertvarkant savo prioritetus taip, kad dienotvarkės pagrindas būtų Dievas. Nebūtina nuolatos sėdėti bažnyčioje, pastoviai kartoti mintinai išmoktas maldas, įrodinėti kitiems žmonėms, kad esi uolus krikščionis. Svarbiau, kad gyvenimo, o tuo pačiu dienotvarkės pagrindas būtų Dievas. Skirti Dievui laiką, tai ne tik su juo bendrauti ryte ar vakare, bet gyventi tuo ką skelbia Biblija – t.y. skelbti gerąją naujieną atvira širdimi.

Gyvenimas tai akimirka, kurią aukojam kaip Dievui patinkančią auką vardan amžinybės.

Autorė: Aistė Karpytė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *