Pamaldumo Švč. Jėzaus Širdžiai kilmė ir istorija
Galima sakyti, kad pamaldumo ištakos kyla iš pačios krikščionybės aušros. Lionginas, romėnų karininkas, ietimi pervėrė Jėzaus šoną, o šv. Jonas evangelistas vėliau užrašė: Taip įvyko, kad išsipildytų Raštas < ...> Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė (Jn 19, 36-37). Bažnyčios Tėvai įsikūnijimo ir Atpirkimo pagrindą ir apvainikavimą matė Dieviškos Meilės paslaptyje. Šv. Jonas Chrizostomas (apie 354-407), šv. Ambraziejus (apie 340-397), šv. Anzelmas (1033-1109), šv. Bernardas (1091-1153), o taip pat kiti gausūs pamokslininkai ir rašytojai ruošė dirvą Jėzaus Širdies pamaldumui.
Popiežiaus Pijaus XII enciklikoje Haurietis aquas (Semsitės vandenį iš versmių išganingų) sakoma, kad Dieviškos Širdies kultas iš esmės yra Įsikūnijusio Žodžio ir meilės garbinimas, Jis niekada nebuvo svetimas Bažnyčiai. Maždaug nuo XIIa. iki XVIa. Pastebimas perėjimas nuo Išganytojo žaizdų, ypač šono žaizdos, prie Švč. Jėzaus Širdies garbinimo. Čia paminėtini šv. Pranciškaus Salezo (1567-1622), kard. Beriulio (1575-1629), šv. Jono Eudo (1601-1680) nuopelnai.
Žymų vaidmenį skleidžiant pamaldumą į Švč. Jėzaus Širdį atliko šv. Margarita Marija Alakok (Alacoque, 1647-1690) ir jos regėjimai. Būdama vos 24 metų ji įstojo į vizitiečių (Aplankymo) vienuoliją Paray-le-Monialyje (Prancūzija). Antgamtinėse vizijose apie 70 kartų jai pasirodė Išganytojas ir apreiškė savo Dieviškosios Širdies beribę meilę žmonėms. 1675 m. birželio 16 d., vieno pasirodymo metu, klūpančiai prieš Švč. Sakramentą Margaritai Marijai Išganytojas pasakė: Štai Širdis, kuri taip labai pamilo žmones, jog jiems viską atidavė. Kristaus noras buvo, kad gerieji katalikai stengtųsi atsiteisti už žmonių nedėkingumą, taip pat - kad būtų įvesta šventė Jo Dieviškosios Širdies garbei. Išganytojas kartu paskelbė dvylika pažadų, skirtų savo garbintojams:
- Aš būsiu paguoda jų kentėjimuose
- Suteiksiu jų luomui reikalingų malonių
- Jų šeimose klestės santaika
- Aš būsiu saugi jų priebėga gyvenant, bet ypač mirties valandą
- Visiems jų užmojams teiksiu gausią palaimą
- Nusidėjėliai ras mano širdyje neišsenkamą gailestingumo šaltinį
- Atšalusioms sieloms įkvėpsiu uolumo
- Uoliosios sielos darys didelę pažangą, siekdamos tobulumo
- Tiems, kurie darbuojasi sielų išganymui, suteiksiu malonę sujaudinti net labiausiai užkietėjusias širdis
- Aš laiminsiu visas vietas, kuriose bus pagarboje laikomas mano Širdies atvaizdas.Vardus tų, kurie šį pamaldumą platina, įrašysiu į savo Širdį ir niekada jų iš ten neišbrauksiu
- DIDYSIS PAŽADAS: Dėl savo Širdies begalinio gailestingumo, aš prižadu suteikti priešmirtinės atgailos malonę visiems tiems, kurie per devynis iš eilės einančius mėnesius kiekvieną pirmąjį mėnesio penktadienį priims šventąją Komuniją. Jie nemirs nesusitaikę su Dievu, be šventų sakramentų. Paskutinę gyvenimo valandą mano Širdis jiems bus užtikrinta priebėga.
Šv. Margaritos Marijos apaštalinę veiklą papildė jos dvasios vado, pal. Klaudijaus Kolombjero (de la Colombiera, 1641-1682) ir Jėzaus Draugijos veikla. 1796 m. dėkodami už išsigelbėjimą nuo prancūzų invazijos pirmieji savo kraštą Išganytojo Širdžiai paaukojo Tirolio gyventojai. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui pamaldumas Jėzaus Širdžiai buvo tapatinamas su taikos viltimi ir tautiniu identitetu.
1915 m. Šv. Tėvas Benediktas XV palaimino naują meilės darbą - Intronizaciją (ypatingas maldingumas, pasižymintis nuolat atnaujinamu matomu ir nematomu pasiaukojimu, viešas ir vieningas pripažinimas aukščiausios Jėzaus Širdies valdžios šeimoje, bendruomenėje ar bendraminčių grupėje). Intronizacija ėmė plisti visur – šeimynose, mokyklose, parapijose ir dekanatuose, vyskupijose ir valdžios įstaigose, tautos suvažiavimuose ir net karo apkasuose bei kalėjimų kamerose.
1965 m. Bažnyčia jau šventė Švč. Jėzaus Širdies šventės įvedimo 200 metų jubiliejų. Šv. Tėvas Paulius VI savo apaštališkajame laiške, skirtame sukakčiai (Investigabiles divitias Christi – Neišsemiami Kristaus turtai) karštai paragino propaguoti Jėzaus Širdies pamaldumą ir pareiškė, kad tai labai tikra ir autentiška maldingumo forma - Dieviškos paslaptys, paslėptos Jėzaus Širdyje, yra skirtos mums. Todėl turime jas suprasti ir kitiems parodyti. II Vatikano Susirinkimas faktiškai neformulavo naujų tikėjimo tiesų, o stengėsi amžinas ir nekintančias tiesas padaryti suprantamesnes.
Kaip buvo daroma Lietuvoje
Lietuvoje šią pamaldumo formą XVIII a. išpopuliarino jėzuitų brolija. Kaip žinome, XVII–XVIII a. Prancūzijoje plito religinis visuomeninis judėjimas jansenizmas, neigiantis valios laisvę ir nepritariantis Katalikų Bažnyčios (ypač jėzuitų) mokymui. 1773 m. uždarius jėzuitų broliją Lietuvoje, pamaldumo praktikos (birželinės pamaldos) imtos švęsti namų aplinkoje.
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje maldos apaštalavimas išplito dvasininkų ir aktyvių katalikų inteligentų, besimokančių užsienyje dėka. 1923 m. Lietuvos Katalikų Kongresas Kaune nutarė Jėzaus Širdies Intronizacijos darbą platinti visoje Lietuvoje, Švč. Jėzaus Širdies atvaizdas kabojo jau ne tik Dievo namuose, bet ir daugybėje kaimo trobų. Jonas Bružikas SJ nurodė, kad 1931 m. Lietuvoje buvo apie 30 tūkstančių pasiaukojusių šeimynų, kurių namuose „apsigyveno“ dar vienas garbingasis šeimos narys ir Jo buvimas nuolat budino lietuvių sąžinę.
1934 m. liepos 1 dieną, Pirmojo Lietuvos Eucharistinio Kongreso metu, dalyvaujant tikinčiųjų miniai ir valstybės Vyriausybei, Lietuvos Vyskupai paaukojo mūsų Tėvynę Dieviškajai Jėzaus Širdžiai ir išreiškė jai didžiuosius mūsų katalikiškos tautos troškimus. Praėjus 50-čiai metų, 1984 liepos 1-ą dieną, buvo iškilmingai paminėta šio įvykio sukaktis. Vyskupai ir vyskupijų valdytojai išleido Laišką tikintiesiems, kuriame buvo sakoma: Nors mes ne visi ir ne visada buvome tam pasiaukojimui ištikimi, jis neatšauktas ir neatmestas – jis tebegalioja! O tai reiškia, kad mes visi tebeturime reikšmingų teisių ir pareigų. Taip pat Švč. Jėzaus Širdies šventėje buvo visi pakviesti atnaujinti pasiaukojimą, buvo primintas Intronizacijos tikslas – šeimų ir bendraminčių bendruomenių pasišventimas, taip pat tai, kad mūsų tauta yra geriausios Jėzaus Širdies nuosavybė ir kad Jėzus to nepamiršo. Tik ar nepamiršome to mes?
Kaip yra dabar
Šiandien mūsų žmonės gyvena jau naujomis – laisvės sąlygomis, kurios dar labiau nei kitados reikalauja sąmoningo ryšio su Kristumi ir Bažnyčia. Dabartinis žmogus – kritiškai vertinantis pasaulį ir tai, kas jame vyksta. Tačiau dažnai šis žmogus pasimeta informacijos jūroje, skubėjimas ir bandymas visa aprėpti užteršia protą ir širdį, todėl pro Dievo meilę dažnai jis praeina abejingai, nepažinodamas ar nebenorėdamas pažinti jos turtų. Šiuolaikinio žmogaus širdis dažnai negyvena meilės atmosferoje arba gyvena abejotino pamaldumo formos santykiuose su Dievu. Tai ima griauti jo gyvenima – suirusi šeima arba gyvenimas antroje santuokoje jau tapę dažnu reiškiniu.
Nors dar galima rasti daugelyje senų kaimo trobų Dievo sostą menančius paveikslus, tačiau apie Intronizacijos esmę tų namų gyventojai seniai pamiršę – ji turėjo būti nuolat atnaujinama pasiaukojimo aktu. Galima net konstatuoti, kad šiandien pamaldumas Švč. Jėzaus Širdžiai gyvas tik artimiausiose Jėzaus draugų sielose, bet jis nustojo plisti plačiai, praeityje tokiu sėkmingu maldos apaštalavimo būdu. Pirmųjų penktadienių praktika daugeliui tikinčiųjų atrodo tik archaiška, nebūtina. Ir tik birželio mėnesiais tikintieji dažniau pakelia akis ir širdis į Švč. Jėzaus Širdį, tačiau to nepakanka šio gilaus pamaldumo pažinimui ir jo teikiamų malonių gavimui.
Kodėl tai turėtų būti atnaujinama
Viena iš priežasčių, kodėl tai turėtų būti atnaujinama yra mūsų tikėjimo paveldo išsaugojimas. Turime branginti visus Katalikų Bažnyčioje sukauptus turtus, tame tarpe kadaise puoselėtas tikėjimo praktikas, padedančias ugdyti žmogui tikėjimą ir meilę Kristui. Naujovės, kurių pastaruoju metu labai pagausėjo Bažnyčioje, glumina dažną tikintį žmogų. Juo labiau, kad dalies tikinčiųjų širdims artimesnės taip ir liko protėvių tikėjimo praktikos.
Kitas dalykas – tampa aktualu atstatyti pusiausvyrą, susijusią su Dievo garbinimu ir primityviai suprasta „draugiška“ meile Dievui. Pavyzdys galėtų būti apie tai, kaip greitai šiandien jaunimas skatinamas pasijusti Jėzaus draugu (LJD šūkis Jus aš draugais vadinu), nes kyla klausimas, ar ne per anksti (ne per jaunam dvasiniam amžiuje) tai daroma ir ar vėliau neatsigrįš prieš jauną žmogų šitoks pernelyg familiarus požiūris į santykį su Kūrėju?
Dar viena pamaldumo atgaivinimo priežastis būtų ta, kad vis daugėjant nelaimingų žmonių, dėl vienų ar kitų priežasčių negalinčių vienytis Komunijoje, praktikavimas šio maldingumo galėtų iš dalies kompensuoti tą nuostolį. Pasakojama, kad Sibiro tremtyje neturėdami galimybės priimti Švč. Sakramento, lietuviai patyrė Kristaus bičiulystę per šį pamaldumą. Nemaža tokių buvo, kurie su savimi į tremtį pasiėmė brangų Jėzaus Širdies paveikslą ir labai sunkiomis sąlygomis vienijosi maldoje su visa Bažnyčia. Dalyvavimas Šventojoje Aukoje mūsų širdį padaro panašią į Jo Širdį, palaiko mūsų jėgas šio gyvenimo kelionėje, žadina ilgėtis amžinojo gyvenimo ir jau dabar vienija su Dangaus Bažnyčia, su Švč. Mergele Marija ir visais šventaisiais – taip rašoma apie Eucharistiją Katekizme. Panašiai ir Švč. Jėzaus Širdies garbinimas keičia tikinčiojo širdį ir ji per Viešpaties pažadus pelni tų pačių malonių turtus. Tuo pačiu šis pamaldumas padeda labiau įsigilinti ir į Eucharistijos prasmę, o šeimos ar bendruomenės būste įrengtas Švč. Širdies sostas tampa tarsi jungtimi su parapijos bažnyčios Tabernakuliu.
Jėzaus pažadai šv. Marijai Margaritai Alakok yra didis paskatinimas ir paguoda mūsų siekiuose, o pasiaukojimas Švč. Jėzaus Širdžiai – galinga apsauga šiame sumaišties pilname pasaulyje. Tai – universalus pamaldumas, tinkantis tiek dvasininkams, tiek ir krikščioniškoms šeimoms, kur auga įvairaus amžiaus krikščionys-katalikai, taip pat ir pavieniams tikintiesiems.
Žmogus sukurtas bendrystei ne tik vienas su kitu, bet ir su savo Kūrėju, tačiau šio santykio atkūrimas puolusiam žmogui visada buvo didelė problema. Šv. Raštas dažnai mini du labai svarbius žmogaus jutimus – klausą ir regą, o Bažnyčios Tradicija šalia Biblijos skaitymo pateikdavo ir vizualųjį Apreiškimo tekstą per ikoną ar paveikslą. Pažinti Švč. Jėzaus Širdies gelmes šiame pamaldume padeda Atvaizdas, todėl mes tikime Intronizacijos, kaip praktikos, atnaujinimo sėkme. Tegul regimu ir neregimu būdu įsikuria Dievas mumyse ir tarp mūsų!
Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį...