rugpjūčio 23, 2019, 07:26:53

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Prakalbinusios mintys

Pradėjo Nieko nežinau, rugsėjo 15, 2012, 14:01:59

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Žemyn

Silvija

Jo viešpatavimas be ribų,

o taika begalinė.

Jis viešpataus Dovydo soste

ir valdys jo karalystę:

tvirtins ir palaikys ją

teismu ir teisumu

dabar ir per amžius.

Galybių VIEŠPATIES narsa tai įvykdys!

Iz 9,6

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-02-12-apmegztas-dresdeno-tankas/95339 :)

Agnietė

"Tą sekmadienį Mišiose buvo ypač daug žmonių. Klebono žvilgsnis,
atrodo, apglėbė visą tikinčiųjų minią, kuri, nors ir pripildė bažnyčią
sausakimšai, vis tiek tebuvo maža dalelytė tos masės žmonių, kurie
sudarė jo parapiją didelio miesto pakraštyje.

Atėjus laikui sakyti pamokslą, klebonas kreipėsi į susirinkusius,
tardamas: "Šiandien jums kalbėsiu ne aš. Jei leisite, norėčiau
pakviesti vieną seną savo vaikystės draugą, kad pasakytų jums keletą
žodžių".

Žmonių akys su smalsiu susidomėjimu palydėjo tvirtus žingsnius senolio
energingu veidu, tarsi įrėžtu tamsiame medyje. Atsistojęs prie pulto
jis atrodė panašus į seną audrų užgrūdintą medį.

Jo balsas buvo žemas, tarsi užgrūdintas tylos ir vienatvės. Jis
pradėjo pasakojimą apie vieną žmogų, to žmogaus sūnų ir to sūnaus
draugą.
"Kartą vienas žmogus suorganizavo iškylą atviroje jūroje burine
valtimi, pakviesdamas savo sūnų ir savo sūnaus draugą. Tie su
džiaugsmu priėmė kvietimą. Tėvas buvo patyręs jūreivis ir puikiai
valdė valtį, slystančią bangomis. Bet staiga juos užklupo netikėta
audra. Vėjas plėšė bures, valtis tapo vis sunkiau valdoma. Vieną
akimirką labai stipri banga nunešė juos visus nuo denio..."

Du vaikinai, tarsi slėpdamiesi, užlindę už bažnyčios kolonos, pradėjo
dėmesingai klausytis senolio pasakojimo (pradžioje, pamatę jį einant
prie pulto, jie nusiteikė, kaip buvo įpratę per savo klebono
pamokslus, truputį pasnausti).

O senolis tęsė: "Tėvas, kapanodamasis vandenyje, išvydo prie pat savęs
virvę, kuri buvo pririšta prie valties. Apsidairęs aplink, pamatė
dešinėje savo sūnų, o kairėje - sūnaus draugą. Abu jie kovojo su
stipriomis bangomis, bet buvo aišku, kad neišsigelbės, o jis negalėjo
jų pasiekti plaukdamas... Vienintelis dalykas, ką galėjo padaryti, -
mesti jiems virvės galą. Bet virvė buvo viena, o jiedu buvo toli
vienas nuo kito. Tėvas turėjo apsispręsti, kuriam mesti virvę. Jam
atėjo tokia mintis: mano sūnus yra tikintis ir myli Jėzų, o jo draugas
net nežino, kas yra Jėzus. Plyštančia iš skausmo širdimi sušukęs:
"Mano sūnau, myliu tave visa širdimi!", numetė virvės galą jo draugui.
Tuo tarpu bangos panardino ir palaidojo jūros gelmėje jo vienintelį
sūnų".

Bažnyčioje vyravo mirtina tyla, kupina graudaus dėmesio. "Tėvas", dar
tęsė senolis, "žinojo, kad jo sūnus įeis į amžinybę su Jėzumi ir taip
pat žinojo, kad jo sūnaus draugas visai nepažįsta Išganytojo. Štai dėl
ko jis paaukojo savo sūnų: kad leistų antrajam pažinti Jėzų. Brangūs
parapijiečiai, taip elgiasi Dievas. Jis paaukojo savo vienatinį Sūnų,
kad mes būtume išgelbėti. Ir šiandien, gal kaip tik šią akimirką,
Dievas kiekvienam iš mūsų meta virvę, kad mes būtume išgelbėti".

Senolis, kurio veidas atrodė tarsi švytintis, iš lėto žengė kelis
žingsnius iki savo vietos ir atsisėdo.

Pasibaigus Mišioms, tie du jaunuoliai, kuriuos taip sudomino senolio
pasakojimas, prisiartino prie jo ir tarė: "Jūsų papasakota istorija
tikrai įdomi, bet mums atrodo, kad tėvas buvo nelabai realistas, taip
pasielgdamas. Jis paaukojo sūnaus gyvybę, remdamasis vien tik viltimi,
kad sūnaus draugas taps krikščionis".

"Bet aš kaip tik tai ir norėjau pasakyti", atsakė senolis, "tėvo
elgesys buvo tikrai nelogiškas, tačiau šis pasakojimas mums padeda
truputį geriau suprasti, ką turėjo reikšti mūsų dangiškajam Tėvui
atiduoti savo Sūnų iš meilės kiekvienam iš mūsų".

Senolis pažvelgė į savo nutrintą Bibliją, paskui pakėlė savo žvilgsnį
į tų vaikinų akis ir tyliai sušnabždėjo: "Noriu patikėti jums
paslaptį, kad šio pasakojimo tėvas esu aš, o mano sūnaus draugas
yra... šios bažnyčios klebonas".

Jazminas

Nuostabi daina (gal tiksliau - giesmė), prakalbinusi širdį. 
Hillsong


Jazminas


Taiklu ir stipru.

CitataPasilikęs vienas su moterimi, Jėzus pradėjo kalbėti būtuoju laiku: ,,Niekas tavęs nepasmerkė" (Jn 8, 10).
O tai reiškia, kad nebūtina visko ištrinti, besivaikant nekaltumo iliuzijos. Nuodėminga praeitis tikrai egzistuoja, bet ji negali amžiams įkalinti savyje.

Jėzus tęsia, kalbėdamas būsimuoju laiku, kuris yra jau dabar: ,,Nė aš tavęs nepasmerksiu" (Jn 8, 11). Jo dovanojamas atleidimas yra įsikūnijęs šio susitikimo tikrovėje. Dovanojamas atleidimas nėra supančiotas sąlygų. Atleidimas - tai nesumeluotos akimirkos dovana. Galiausiai Jėzus jai padovanoja ateitį: ,,Eik ir daugiau nebenusidėk" (Jn 8, 11). Nuo šios akimirkos nebebūk uždaryta tame, kuo buvai.


Br. Emmanuel Dollé OP http://www.gaveniamieste.lt/date___2013-03-14


Silvija

Iš trumpo gyvenimo
mokaus ilgai gyventi.
Juokiuos vargdamas,
verkiu - per šventę.

Toli gyvenu,
arti važiuoju
ir nemoku dainos,
kurią dainuoju.

A†A Marcelijus Martinaitis (Tie patys žodžiai.1980)

Silvija

[...] Juk geriau šlubuoti keliu, negu tvirtai žingsniuoti pro šalį. Nes tas, kuris šlubuoja keliu, nors ir nedaug tepasistumia į priekį, artėja prie tikslo; tačiau tas, kas neina keliu, kuo smarkiau bėga, tuo labiau tolsta nuo tikslo. [...] Todėl laikykis Kristaus, jei nori būti saugus - negalėsi išklysti iš kelio, nes Jis pats yra kelias.

Šv. Tomas Akvinietis (1225 - 1274)

Sekame paskui Tave, Viešpatie Jėzau - tačiau kad sektume, pašauk mus, nes be Tavęs niekas nepakyla. Juk Tu esi kelias, tiesa, gyvenimas, galimybė, tikėjimas, atlygis. Priimk mus kaip Kelias, sutvirtink kaip Tiesa, atgaivink kaip Gyvenimas.

Šv. Ambraziejus Milanietis (337 - 397)

Silvija

Pamenu sovietų laikais Vilniaus jaunimo teatre matytą spektaklį "Ilga kaip šimtmečiai diena" pagal Čingizą Aitmatovą, kuris anuomet Ezopo kalba kvietė nepasiduot režimui, atpažint laiko ženklus, netapt marionetėmis.

Šiandien tai vėl tampa itin aktualu. Ir vėl skaitinėdama randu šio kūrinio ištrauką, čia tik dalis jos:

CitataMankurtas nežinodavo, kas jis, kur gimęs ir augęs, kuo vardu, neprisimindavo vaikystės, tėvo nei motinos -- žodžiu, nesuvokdavo savęs kaip žmogiškosios būtybės. Praradęs savojo ,,aš" supratimą, mankurtas ūkiniu požiūriu turėjo daug pranašumų. Jis buvo tolygus bežadžiam padarui ir todėl absoliučiai paklusnus ir nepavojingas. Jis niekada negalvojo apie pabėgimą. Kiekvienam vergvaldžiui baisiausias dalykas -- vergo maištas. Kiekvienas vergas -- potencialus maištininkas. Mankurtas buvo vienintelė išimtis šia prasme -- jam iš esmės buvo svetimi kėslai maištauti, neklausyti. Tokių troškimų jis neturėjo. Todėl nebuvo reikalo saugoti jį, laikyti sargybinius ir tuo labiau įtarinėti jį turint kokių slaptų ketinimų. Mankurtas kaip šuo pripažino tik savo šeimininkus. Su kitais jis nebendravo. Vienintelis jo noras buvo patenkinti pilvo poreikius. Kitų rūpesčių jis nežinojo. Užtat pavestą užduotį vykdydavo aklai, uoliai, atkakliai.


O čia - šaltinis: http://www.propatria.lt/2013/06/cingizas-aitmatovas-mankurtas.html

Silvija

Užklydau kaip tai į vieno žmogaus blogą, kuriame radau daug mane kalbinančių minčių, čia - viena jų:

Jėzaus mokiniai visada laimi, net jeigu viskas pasaulyje yra prieš juos.

Jazminas

Apmaudas ir pyktis - taip pat bjaurūs dalykai, ir tik nusidėjėlis laiko juos apsikabinęs. (Sir27,30)



Silvija


Agnietė


Silvija

Tikrai prakalbino  :thumbup:, va tokį meną tai suprantu - puikiai provokuoja kelti klausimus apie bažnyčių tuštėjimą, apie tai, kad neturime būti tik pastato, dvigubos tapatybės krikščionys, bet kad ir išėję iš jo vis dar tie patys. Galų gale tai puiki užuomina į paskutinius laikus, kad viskas, kas matoma, suirs ir pasibaigs, liks tik amžinosios vertybės...

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-08-06-belgijoje-iskilo-persvieciama-baznycia/105337/comments#list

Varlė keliauninkė

Kai ryte keliuosi, sakau:
   kaip muitininkas Zachiejus dalinsiu,
   kaip Simonas nešiosiu kitų kryžius,
   kaip Veronika nušluostysiu veidus,
   kaip Steponas leisiuosi užmėtomas akmenimis,
   kaip Jėzus ant kryžiaus visiems atleisiu,
   kaip Pranciškus mylėsiu...

Vakare žiūriu į veidrodį ir matau...
   Ievą, kuri ką tik suvalgė vaisių,
   Kainą, kuris ką tik nužudė,
   Judą, kuris ką tik išdavė,
   Petrą, kuris ką tik išsižadėjo,
   Pilotą, kuris ką tik nusiplovė rankas,
   ir užmiegu ant šlapios nuo ašarų pagalvės.

O naktį ateina Jėzus ir klausia: Ar myli Mane?

Tomas M.

Ir kas šių gražių minčių autorius?

Varlė keliauninkė

Autorius nezinomas.
Todel turejau izulumo pakeisti Adomo varda i Ievos - labai asmeniskai priemiau.

Augucka

Kiekvieną rytą, per meditaciją, aš paruošiu save visos dienos kovai. Šventa Komunija užtikrina man, kad ją laimėsiu ir taip iš tiesų įvyksta. Bijau sulaukti tos dienos, kai negausiu Šv. Komunijos. Ši Stipriojo Duona duoda man tiek jėgų, kad galėčiau vykdyti savo misiją ir drąsos daryti tai, ko tik manęs Viešpats paprašo. Drąsa ir stiprybė, kurie yra manyje,  yra ne iš manęs, bet iš To, kuris gyvena manyje - tai Eucharistija.

Šv. Faustinos Kovalskos dienoraštis (91)

Augucka

Kas mane prakalbino ir privertė susimąstyti:

Šiandien aš supratau, kad net jeigu aš ir neįvykdysiu visų dalykų, kurių iš manęs Viešpats prašo, vistiek būsiu apdovanota taip, lyg būčiau viską išpildžius, todėl, kad jis mato intensiją su kuria aš pradedu. Netgi jei Jis šiandien mane pasikviestų pas save, dėl to darbas nenukentėtų, todėl, kad Jis yra Viešpats - Jis yra ir darbas ir darbininkas. Mano dalis yra mylėti Jį beprotiškai.
Visi darbai prieš Jį yra niekas daugiau, o tik mažyčiai lašeliai. Tik meilė turi reikšmę ir vertę...


Šv. Faustinos Kovalskos dienoraštis (822)

Varlė keliauninkė

Senoveje, kai Egipto dykumoje buvo daug didingu vienuolynu, vienas vienuolis biciuliavosi su nemokytu valstieciu. Karta tas valstietis ir sako "zinai, as taip pat garbinu Dieva, kuris sukure si pasauli - kiekviena vakara ipilu i dubeneli ozkos pieno ir pastatau po palme. Ir kiekviena nakti atejes Dievas ta piena isgeria. Jam labai patinka". Vienuolis, tai isgirdes, negalejo susilaikyti nesijuokes. Jis gerasirdiskai biciuliui paaiskino, kad Dievui visai nereikia to pieno. Bet valstietis nenorejo sutikti. Tada jie sutare, kad patykos nakcia Dievo.. Nakti, pasislepe netoli palmes, jie neuzilgo menesienoje pamate, kaip atslinko lapute, islake svariai piena ir  patenkinta dingo tamsoje. Valstieti kaip zaibu trenke.."taip, dabar matau, kad ten buvo ne Dievas". Vienuolis eme ji guosti sakydamas, kad Dievas tai dvasia, kad jis yra visai kitoks nei mes galime isivaizduoti, kad zmones ji pazysta ypatingu budu.. Bet valstietis tik stovejo nuleides galva, galop pravirko ir nuejo i savo pasiure. Vienuolis taip pat pasuko link savo celes. Bet prie duru kelia jam pastojo angelas. Issigandes vienuolis puole kniubscias pries ji, o angelas jam tare "tas paprastas zmogus neissilavines, neismintingas ir neapsiskaites, neturejo galimybes garbinti Dieva kitaip, nei garbino iki siol. O tu su savo ismintimi, su savo apsiskatymu atemei jam ir sita galimybe. Zinau, sakysi, kad viska teisingai jam isaiskinai. Bet vieno dalyko, isminciau, nesupratai, kad Dievas, matydamas tyra valstiecio sirdi, kiekviena nakti siusdavo lapute prie palmes, jam paguosti ir priimti jo auka".
Is T.Sevkunovo knygos " Nesventi sventieji".

Sita istrauka skiriu mielai arabelei, kuri yra sio forumo lakmuso popierelis :-)

arabele

labai ačiū net apsiverkiau :'(, kaip gražu.
Dėkoju jums visiems ir Dievuliui kad jis mane čia atsiuntė.

Silvija

Vieno didžiųjų mūsų laikų dvasinių rašytojų Carlo Caretto laiškas Bažnyčiai, parašytas grįžus į Italiją po dešimtmečių vienuolinio gyvenimo Sacharos dykumoje. Iš knygos ,,Aš ieškojau, ir aš radau":

Kiek aš turėčiau tave, mano Bažnyčia, kritikuoti, ir vis dėlto, kaip aš tave myliu!

Tu kaip niekas kitas suteikei man kančios ir vis dėlto aš skolingas tau daugiau nei bet kam kitam.

Aš mielai matyčiau tave sugriautą, ir vis dėlto man reikia tavo buvimo.

Tu man davei daug progų tavęs gėdytis, tačiau tu vienintelė man padėjai suprasti, kas yra šventumas.

Niekada pasaulyje nesu matęs nieko labiau tamsuoliško, susikompromitavusio, apgaulingo, ir vis dėlto niekada nesu prisilietęs prie nieko tyresnio, kilnesnio ar gražesnio.

Sunku suskaičiuoti, kiek kartų jaučiausi lyg trenkdamas savo sielos durimis į tavo veidą - ir vis dėlto kiekvieną vakarą meldžiausi, kad galėčiau numirti tavo patikimose rankose!
(vert. - Ligita Ryliškytė SJE)

Aukštyn