rugpjūčio 22, 2019, 11:56:59

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Aistros įveika

Pradėjo Kaštonas, liepos 17, 2017, 09:27:29

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Žemyn

Kaštonas

Aistros įveika

Larisa Šechovcova


Anotacija

"Kai iš šios knygos vertimo iniciatoriaus kunigo dr. Arnoldo Valkausko išgirdau, kad planuojama išleisti knygą apie žmogiškąsias aistras ir jų įveikos būdus, labai apsidžiaugiau dar net nežinodamas knygos turinio. Daugiau kaip trisdešimt metų dirbdamas su kenčiančiais žmonėmis supratau, kad labai dažnai jų kentėjimo priežastys glūdi nesuvaldytose, o neretai ir neįsisąmonintose aistrose, tokiose kaip puikybė, godumas, pyktis, liūdesys ir nusivylimas, nežabotas tarnavimas kūniškiesiems ar lytiniams instinktams. Deja, solidžios literatūros, išleistos net didžiausiomis pasaulio kalbomis, šia tema nėra daug, nekalbant jau apie vertimus į lietuvių kalbą.
Knygoje "Aistros įveika" galime rasti daug klasifikuotos, tačiau suprantamai pateiktos informacijos apie įvairias žmogaus stipriai emociškai nuspalvintas silpnybes, kurios dažnai ir virsta destruktyviomis aistromis.
Knygos pradžioje daugiau dėmesio skiriama kūniškosioms aistroms (pilvapenybei, paleistuvystei), kur pateikiama nemažai įdomių šių silpnybių įveikos strategijų. Toliau nagrinėjami dar sudėtingesni psichologiniu požiūriu fenomenai - sielos ir dvasios aistros, tokios kaip godumas, rūstumas ir pyktis bei agresija, liūdesys, nerimastingumas ir daugiasielvartavimas, vangumas ir depresija. Knygos pabaigoje rasime išsamiai aprašytas bene sudėtingiausias ir todėl dažnai sunkiai atpažįstamas žmogiškąsias silpnybes - tuštybę ir puikybę."
Julius Neverauskas, gydytojas psichoterapeutas, medicinos daktaras

Rekomenduoja Nacionalinė egzorcistų asociacija.
http://www.patogupirkti.lt/knyga/Aistros-iveika.html


Leidykla ,,Vox altera" išleido knygą ,,Aistros įveika askezės ir psichologijos metodais", kurioje ortodoksų autoriai dalijasi įžvalgomis, kaip įveikti savo silpnybes. Knygą rekomenduoja Nacionalinė egzorcistų asociacija. Skaitytojų dėmesiui pateikiame br. Roberto Dabkevičiaus OSB pratarmę lietuviškajam leidimui, publikuotą ,,Bažnyčios žiniose" 2017 m. Nr.1 (439).
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-03-06-aistros-ir-dvasine-kova/156302



Laidą veda teol. dr. kun. Arnoldas Valkauskas ir su laidos svečiais ,,Bažnyčios žinių" redaktore Violeta Micevičiūtė ir dr.Valdu Mackela pristato knygą ,,Aistros įveika askezės ir psichologijos metodais".
http://www.marijosradijas.lt/transliacijos/74402-2017-01-24-17-20-katekizmo-komentaras.html

Kaštonas

SUKŪRIMAS IR NUOPUOLIS

Iš Rašto žinome, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, tuo išskirdamas jį iš visos kūrinijos. Šis Dievo paveikslas žmoguje jam tampa ypatingo ryšio su Dievu pagrindu. Iš tiesų jo dėka žmogus tampa atviras ir imlus Kūrėjo sudievinančiai malonei ir tuo pagrindu draugystės ryšiui su Dievu kaip Tėvu ir bičiuliu. Aš jau nebevadinu jūsų tarnais, bet bičiuliais, sakys Kristus paskutinės vakarienės metu, kada savo mirtimi ruošis nugriauti nuodėmės sieną, skiriančią žmogų nuo Dievo, ir žmogui sugrąžinti prarastą jo kilmingumą. Taigi žmogus pasieks savo pilnatvę, įgyvendins savo pašaukimą ir suras amžinąją palaimą tik bendrystėje su Dievu; tokiai bendrystei jis buvo sukurtas bei pašauktas ir ji turi prasidėti bei plėtotis dar čia, žemėje.

Kūrinijos pradžioje žmogaus viduje vyravo visiška ir tobula harmonija. Jo Vidus atspindėjo pasaulio tvarką, kurią regėdamas Kūrėjas pasakė, kad tai buvo ,,labai gera". Sukurtas žmogus buvo tobula kosmoso detalė ir veiksnys. Kosmos išvertus reiškia puošmena. Taigi žmogus buvo tobulai įaustas į visatos harmoniją. Savo viduje ir širdyje nešiojančiam tobulą harmoniją žmogui buvo Dievo pavesta ją skleisti aplink save, puoselėti ir brandinti.

Ką konkrečiai reiškia toji harmonija žmoguje? Tai reiškia, kad jo žemesniosios sielos dalys, kas pagal Platono sielos padalijimą atitiktų įniršį4 (graik. thymoeides arba tiesiog thymos) ir geismą (epithymėtikon arba tiesiog epithymia)ir yra aistrų šaltinis buvo tobulai pavaldžios protui ir valiai. Žmogaus protas ir valia savo ruožtu, per ypatingą Dievo malonę, kuri dar vadinama pirmaprade sukūrimo malone, buvo pavaldūs Dievui, tačiau tiek protas, tiek valia išsaugojo savo autonomiją. Nuolatos Dievo malonės apšviestas Žmogaus protas tarsi instinktyviai žinojo, kas yra teisu, ką reikia rinktis ir ko reikia vengti. Žmogaus siela buvo sveikos būklės ir per Dievo malonę galėjo apsaugoti jai pavaldų kūną nuo dūlėjimo ir mirties. Taigi žmogaus viduje, pagal Kūrėjo planą, vyravo hierarchija: žemesniosios sielos dalys buvo tobulai pavaldžios ir priklausydavo nuo aukštesnės ir tauresnės sielos dalies proto ir valios, o pats protas buvo spontaniškai pavaldus Dievui. Kūnas savo ruožtu nebuvo sielos priešas, nes jis jos netrikdė savo netvarkingais ir nepasotinamais norais. Kūnas buvo pavaldus ir klusnus sielai. Štai šitoks žmogus išėjo iš Kūrėjo rankų, tokia yra tikroji žmogaus prigimtis. Taip sutvertas žmogus nuo pat savo atsiradimo pradžios buvo pašauktas dalytis su Dievu jo gyvenimu.

Tačiau pirmoji nuodėmė radikaliai pakeitė žmogaus santykį su Dievu, su aplinka ir su savimi pačiu. Žmoguje pasireiškė konfliktas ir trijų lygmenų susvetimėjimas: Dievui, aplinkai, įskaitant ir kitus žmones, ir galiausiai -sau pačiam. Vis dėlto nuodėmė nesunaikino žmogaus pašaukimo, kuris kaip buvo, taip ir išliko regėti Dievą veidas į veidą. Dievas po žmogaus nuopuolio taip pat nepersigalvojo ir neskyrė žmogui, kaip nepatikimam draugystės partneriui, tik žemiškos palaimos, kuri atitiktų žmogaus prigimties lygį. Dievas ir toliau kviečia žmogų į draugystės santykį su juo, tačiau gimtoji nuodėmė, o vėliau ir kiekvieno žmogaus asmeninės nuodėmės, pažeidžia žmogaus prigimtį, susilpnina gebėjimą spręsti apie tai, koks yra ne iliuzinis, o tikrasis gėris, kuris gali pasotinti esminius žmogaus lūkesčius. Be to, nuodėmė dar pažeidė žmogaus jėgas rinktis gėrį ir jame ištvermingai pasilikti. Per nuodėmę žmogaus vientisumas buvo pažeistas, egzistavusi viduje harmonija suiro, sielos dalių hierarchija pakriko. Pagrindinė to priežastis yra žmogaus valios nusigręžimas nuo jo tikrojo tikslo. Žemesniosios sielos dalys, kurių jau nebepalaikė jas suvienijanti ir Vienam tikslui pakreipianti dieviškoji malonė, ėmė vaikytis dalinių, laikinų gėrių. Žmogaus jausmingumas sukilo prieš protą ir jį aptemdė aistromis, kurios visos vienu metu pateikia protui savo įgeidžius. Aistros, tapusios netvarkingomis, uždaro žmogų savyje, perteikia klaidingą tikrojo gėrio ir galutinio tikslo sampratą, kadangi aistros siekia tik dalinio, žemiško gėrio, be to, pateikia daugybę žemiškų tikslų, dėl ko žmogus rizikuoja iššvaistyti savo jėgas ir laiką nuolat bėgdamas.

TEISINGAI SUPRASTI AISTRAS

Po pirmųjų tėvų nuopuolio žmogaus aistros tapo, kaip dažnai Bažnyčios tėvai jas apibūdina, sielos ligomis. Ši mintis yra perimta iš stoikųs. Tiesa, jau Platonas aistras vadino sielos afektinėmis būsenomis bei ligomis, tačiau jis pripažino, kad iš aukštesniosios sielos dalies (įniršio) kyla narsumo ir iniciatyvos veiksmai, kurie nėra ydingi. Tik filosofams stoikams aistra iš esmės yra blogas dalykas, nes ji yra sielos liga ir visados prieštarauja sveikam proto sprendimui6. Jų nuomone, aistra yra tolygu yda. Tačiau tokia susiaurinta aistros samprata klaidinga. Evangelijose aiškiai matome, kad pats Jėzus nebuvo Visiškai apatiškas, bet išreikšdavo savo emocijas, kurios liudija apie aistras. Evangelijos pasakojimuose aptinkame, kaip Jėzus liūdi ir verkia dėl bičiulio Lozoriaus mirties, kaip jis su pykčiu nužvelgia fariziejus dėl jų širdies kietumo, kaip energingai išveja prekiautojus iš šventyklos arba pradžiunga dvasioje ir skelbia palaimą mažutėliams, galiausiai yra sielvarto ir baimės apimtas Alyvų sode ir t. t. Kas galėtų tvirtinti, kad tai buvo tik Jėzaus vaidyba arba kad šios aistros buvo kažkas ydingo? Vadinasi, aistra natūraliai priklauso žmogaus prigimčiai. Išties nuodėmė nepakeitė Žmogaus prigimties, o tai reiškia, kad aistros žmoguje neatsirado tik po nuopuolio.

Iš tikrųjų, pasak Aristotelio ir šv. Tomo Akviniečio, aistra yra žemesniosios sielos dalies judesys arba postūmis ir, kaip tokia, žmogui yra natūrali ir savaime nėra nei gera, nei bloga7. Tokiu būdu panaikinti aistras būtų tolygu numarinti žmogų. Apie Katalikų Bažnyčios poziciją, kas liečia aistras, derėtų paskaityti Katalikų Bažnyčios Katekizme (KBK) 1762 ir po jo einančius skyrius. Apibendrinant, kas Katekizme yra rašoma, reikia pasakyti, kad aistros yra žmogaus psichikos natūralūs dėmenys, jos užima tarpinę vietą tarp juslinio ir dvasinio gyvenimo ir yra juos jungianti grandis (1764) ; aistrų yra daug, kurių svarbiausia meilė, kylanti iš potraukio į gėrį. Meilė pažadina neesamo gėrio troškimą ir viltį jį pasiekti. Išsipildžiusį troškimą
lydi pasitenkinimas ir džiaugsmas turimu gėriu. Trokštamo gėrio nepasiekiamumas pagimdo neviltį. Suvokta blogio grėsmė kelia neapykantą, pasibjaurėjimą ir būsimo blogio baimę. Tokie jauduliai baigiasi liūdesiu dėl esamo blogio arba jam priešpriešinamu pykčiu (žr. 1765) ; pačios aistros nėra nei geros, nei blogos. Moralės požiūriu jos vertinamos tiek, kiek iš tiesų priklauso nuo proto ir valios ( 1767). Tad autentiško dvasinio brendimo kelias nesigriebs tokių priemonių, kad žmoguje panaikintų tai, ką jam į prigimtį yra įdiegęs Kūrėjas. Visos dvasinės ir kūno pastangos turi būti skirtos tam, kad žmoguje vėl būtų atkurta ta ankstesnioji hierarchija ir sielos dalių subordinacija aukštesnei, protingajai sielos daliai, kuri savo ruožtu ir pirmiausia turi būti pavaldi Dievo įstatymui. Jausmai ir aistros turėtų teigiamai prisidėti prie gero žmogaus veiksmo ir tuomet moralės požiūriu jos bus geros. Moralės požiūriu žmogus yra tobulas, kai jį kreipia į gėrį ne vien jo valia, bet ir jausmai, kaip pasakyta psalmėje: Mano širdis ir kūnas gieda iš džiaugsmo gyvajam Dievui. Tačiau vis dėlto gali nutikti priešingai: netvarkingos žmogaus aistros ir nevaldomas jausmingumas gali virsti kliūtimis, kurios trukdo aiškiai ir lengvai siekti savojo pašaukimo ir tikrosios palaimos. Tad yra reikalingas sielos ir širdies nutyrinimas kitais vardais dar įvardijamas kaip savistaba, askezė, išsižadėjimas, apsimarinimas arba, sakant biblinė kalba, nusivilkimas senojo žmogaus 9 -idant žmogus galėtų suturėti ir kiek galima labiau pavesti savo dvasios vadovavimui į visas puses jį traukiančias aistras, nelyginant koks užsispyręs žirgas platoniškoje sielos kinkinio alegorijoje. Tokiu būdu išsivaduos tikroji, dvasinė žmogaus prigimtis, o ypač gebėjimas mylėti. Vidinės budrumo ir askezės kovos pastangos yra nukreiptos ne tiek prieš pačią nuodėmę, kiek prieš jr idingus ir pavojingus mūsų polinkius, kurie yra nuodėmių šaltinis. Dykumos tėvai, ypač Evagrijus, askezės ir viso vienuoliškojo triūso siekiamą tikslą apibrėžė kaip beaistriškumo siekimą, kitaip tariant, ne aistrų apskritai, bet tik netvarkingų aistrų pašalinimą. Pasiekus tokią pakopą, kada netvarkinga aistra žmogaus daugiau neišmuša iš tikrojo gėrio siekimo kelio, jame išsiskleidžia meilė, o ir jo protas gali be baimės gilintis į dieviškuosius dalykus ir į patį Dievo intymumą. Tai yra viso gyvenimo užduotis, ir žmogus negali pasitenkinti tuo, kas jau pasiekta. Dvasingumo tradicija, sekdama Šventojo Rašto keliu ir kartu prisimindama stoikų idealą, dažnai palygino asketinį savęs tramdymo ir apribojimo bruožą su kova, grumtynėmis su sielos priešais. Vien tikėjimas atskleidžia pilnutinį šios kovos pobūdį. Netikinčiam žmogui pastangos nugalėti kokią nors aistrą bus viso labo grumtynės su kūnu ir krauju, tačiau mes puikiai žinome, kad žmogaus antagonistas nėra vien tik jo kūnas. Sakėme, jog aistra moraliniu požiūriu nėra nei gera, nei bloga. Apie aistras taip pat sakome, kad jos yra sužadinamos, išjudinamos. Vadinasi, jų judesys bus atoveiksmis, reakcija į išorės dirgiklį, kuris gali būti arba supanti aplinka: vaizdai, garsai, kvapai, skonis bei lytėjimas, arba mintys, kurios yra protinis aplinkos atvaizdavimas. O mintys savo ruožtu, pasak dvasios autorių", gali turėti skirtingus šaltinius: angelus, demonus, žmogaus prigimtį. Visą kovos dramą nusako Evagrijus Pontietis vieno savo Veikale įžangoje: ,,Iš protingųjų prigimčių, kurios yra po dangumi, Vienos kovoja, kitos padeda kovojančioms, o dar kitos kaunasi prieš kovojančias ir įnirtingai sužadina bei sukursto prieš jas kovą. Tie, kurie kovoja, tai žmonės, tie, kurie jiems padeda, tai Dievo angelai, o jų priešai -tai netyrieji demonai. Reikėtų trumpai sustoti prie kovos tematikos Šventajame Rašte ir dvasios mokytojų apmąstymuose.

ŠVENTOJO RAŠTO LIUDIJIMAI

Imkime tik Naująjį Testamentą. Visas Kristaus gyvenimas buvo nuolatinė ir ilga kova su priešiškomis Dievo Karalystei jėgomis. Kaip pirmąjį ir pagrindinį Jėzaus priešą, Evangelija pristato velnią. Gundymų dykumoje scena mums parodo, kad Viešpats nuo pat savo viešosios veiklos pradžios veda nuožmią ir tiesioginę kovą su šėtonu13. Nė vienas Kristaus žodis ar veiksmas nebuvo veltui, bet buvo skirti pamokymui. ŠV. Jonas Auksaburnis sako, kad Kristus, pasiryžęs padaryti viską ir viska iškęsti vardan mūsų pamokymo, panoro būti nuvestas į dykumą kovoti su velniu tam, kad kiekvieną krikščionį pamokytų, jog nedera išsigąsti, jeigu jis po krikšto patiria stiprius išmėginimus, tarsi tai būtų kažkas nenormalaus. Iš tiesų Mato evangelijos skaitinys apie Kristaus gundymą dykumoje yra paraginimas Visiems prisiminti, kad tikėjimas yra kartu ir kova. Ir šioje kovoje, pasak apaštalo Pauliaus žodžių: Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose". Būtent todėl Jėzus panoro pirmiausia užpulti blogio šaltinį -patį šėtoną, tą apsiginklavusį žmogų galiūną, pasak Evangelijos palyginimo, kuris jautėsi saugus namuose, kuriuos jis buvo užgrobęs". Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad ši Jėzaus kova su blogio jėgomis baigėsi jo paties pralaimėjimu, nes kova jam kainavo gyvybę, tačiau iš  tikrųjų per šią atperkančią mirtį Jėzus nugalėjo mirties kunigaikštį ir jį išmetė laukan".

Tačiau šėtonas nėra vienas. Jis turi sąjungininkų ir vienas iš tų sąjungininkų yra pasaulis. Pasaulis čia reiškia ne Dievo kūrinį, apie kurį jis pats kontempliuodamas pasakė, kad ,,tai buvo gera". Pasaulis, kaip šėtono sąjungininkas, yra visi tie, kurie aistringai vaikydamiesi žemiškųjų gėrybių ir žmogaus palaimą matuodami praeinančiais dalykais, laisva valia užsidaro Gerajai Naujienai ir net kliudo atpirkimo darbui. Kristus kovojo su šiuo regimu priešu ir prieš kentėdamas savo mokiniams bylos: Drąsos, aš nugalėjau pasaulį".

Galiausiai trečioji priešų grupė, kuri sukelia karus, tai kūnas. Kadangi nei velnias, nei pasaulis negalėtų nieko mums padaryti, jeigu jie mumyse pačiuose nerastų jiems pritarimo: patys baisiausi priešininkai yra mumyse pačiuose. Šv. Augustinas sakė: ,,Nereikia bijotis jokio išorinio priešo: nugalėk pats save ir pasaulis taps nugalėtas" Ir dar jis sakė: ,,Neieškok nugalabyti niekšybės, tarsi ji būtų išorėje už tavęs. Pažvelk į save patį ir pamatyk, kokia galybė kovoja prieš tave . . . Tavo niekšybė užgimė iš tavęs; būtent tu pats, o ne kas kitas sukyla prieš tave"20. Kitas dvasinis autorius tvirtina, kad velnio ginklai yra mūsų ydos, mūsų kūnas yra jo skydas; jis suranda savo sąjungininkų mūsų juslėse, atmintyje, mūsų aistrose ir net mūsų paliegusioje sveikatoje. Panašiai ir vienas Dykumos tėvų sako: ,,Kiekviename išmėginime (arba pagundoje) nekaltink žmogaus, bet vien tik save patį sakydamas, tai man nutiko dėl mano nuodėmių 21. Ir šiuo atveju Kristus savo gyvenimu, santūria laikysena, ilgais pokalbiais su
dangiškuoju Tėvu, pasivedimu jo valiai iki kryžiaus mirties mums parodo pavyzdį, kaip kovoti su iš žmogaus prigimties kylančiomis aistromis baime, nusiminimu, jautrumu ar neviltimi. Kristaus gyvenimas yra pilnutinis žmogaus apreiškimas žmogui.

Šv. Paulius dažnai kalba apie dvasios kovą su kūnu. Žmogus yra laimikis šios kovos, kuri jame turės pasibaigti niekšybės arba šventumo pergale. Tačiau ir pats žmogus kaip aktyvus veiksnys dalyvauja šioje kovoje, ir apaštalas Paulius ragina romiečius neatiduoti savo narių nuodėmės tarnystei, kaip ,,neteisybės ginklus", bet juos panaudoti Dievo tarnystėje, kaip ginklus, kurie pasitarnaus šventumo veiksmams. Savo mokinį Timotiejų šv. Paulius ragina kovoti gerą kovą ir kęsti vargus, kaip kenčia tikras Kristaus karys". Kitame laiške Paulius, pavartodamas sporto metaforą, aprašo negailestingą kovą prieš savo kūną".

Ypač Laiške efeziečiams apaštalas ilgai kalba apie sielos priešus ir apie ginklus, kurių krikščionis turi imtis, idant kovotų dvasios kovą". Mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, sako jis, t. y. ne su silpnais ir menkais žmonėmis, bet su viršžmogiškomis galiomis blogaisiais angelais. Norint atlaikyti tokius priešus, būtina pilna ginkluotė, kurios kiekvieną detalę išvardija apaštalas Paulius, remdamasis to meto romėnų legionieriaus ginkluote. Krikščionis yra susijuosęs savo strėnas tiesa kas yra darna ir jo minties ir veiksmo atitikimas, kas jam duoda tvirtumo ir ryžto. Jis yra apsivilkęs teisumo šarvais kas yra jo teisumas ir nuoširdumas akivaizdoje Dievo, kuris tiria žmonių širdis, kur slypi dorovės elgesio šaknys. Krikščionis yra apsiavęs kojas ryžtu kas tinka Ramybės Evangelijos skelbėjams. Tikėjimas, t. y. visiškas prisišliejimas prie Kristaus, krikščioniui yra skydas, į kurį atsimušusios užgęsta visos piktojo ugninės strėlės. Galiausiai išganymo šalmas arba išganymo viltis25 apsaugo krikščionį nuo nevilties, o Dievo žodis, kuriuo Jėzus pasinaudojo dykumoje gundomas, yra kalavijas, kurį įduoda Dievo Dvasia, kad būtų pašalintos nuodėmės ir klaidos galybės. Prie šių šviesos ginklų dar reikia būtinai pridėti maldą: ji išprašo Dievo pagalbos ir suteikia kitiems ginklams veiksmingumo.

DVASINIAI AUTORIAI

Remiantis šiais Rašto tekstais, kovos, grumtynių tematika tapo viena iš bendrinių visoje dvasinėje literatūroje. Dvasinė kova prieš autorių akis iškyla dviem skirtingais būdais. Kartais siela atrodo kaip uždaras laukas, kuriame nuolat kaunasi ydos ir dorybės, kūnas ir dvasia. Kartais pats krikščionis eina į kovą ir su ginklais rankose stengiasi įveikti priešiškas jėgas.

Kaip mano Grigalius Nazianzietis, yra išorinių ir Vidinių kovų, reikia kovoti naktį ir dieną, atvirai ir slapta, savo Viduje ir išorėje". Evagrijus kalba apie ,,materialų ir nematerialų karą". Tačiau, kad ir kaip būtų pristatoma toji kova, ji visuomet išreiškia šv. Pauliaus mintį, jog reikia mumyse numarinti senąjį žmogų, idant galėtų gyventi naujas. Kristui priklauso mumyse ir mūsų išorėje nugalėti savo priešus.

Iš Kristaus kovos su piktuoju perspektyvos Bažnyčios tėvai interpretuoja įvairius Jėzaus gyvenimo įvykius: krikštą, jo gundymą dykumoje, o ypač kryžių. Tad krikščionims dvasinis gyvenimas yra kova su demonais ir ši tradicinė samprata Dykumos tėvų svarstymuose įgauna naują prasmę, nes dykuma yra išskirtinai demonų karalystė, o vienuolis, kuris ten pasitraukia, eina susikauti su jais vienas prieš vieną.


vida

Kaip tik pradėjau skaityti

Kaštonas

Paskui tėvas Dorotėjas (Dorofej) atskleidžia būseną vienuolio, kuris pasidavė pirmam išdidumui, ir, remdamasis pavyzdžiu, apibūdina perėjimą iš pirmo išdidumo į antrą: ,,Iš tikrųjų, broliai mano, pažįstu aš vieną, apimtą kadaise šios apgailėtinos būsenos. Iš tikrųjų pirma kam nors iš brolių ką nors pasakius, jis menkindavo kiekvieną ir prieštaraudavo: ,,Ką reiškia tas ir anas? Nėra nieko (vertesnio) , išskyrus Zosimą ir į jį panašų." Paskui ėmė ir tuos peikti ir sakyti: ,,Nėra nieko (vertesnio), išskyrus Makarijų." Po kurio laiko pradėjo kalbėti: ,,Kas tas Makarijus? Nėra nieko (vertesnio) , išskyrus Bazilijų (Vasilij) ir Grigalių (Grigorij)." Tačiau netrukus , pradėjo smerkti ir tuos sakydamas: ,,Kas tas Bazilijus? Ir kas tas Grigalius? Nėra nieko (vertesnio) , išskyrus Petrą ir Paulių." Aš sakau jam: ,,Iš tiesų, broli, netrukus tu pradėsi ir juos menkinti." Patikėkite, netrukus jis pradėjo sakyti: ,,Kas tas Petras? Ir kas tas Paulius? Niekas nieko nereiškia, išskyrus Švenčiausiąją Trejybę." Pagaliau įsididžiavo jis ir prieš patį Dievą ir šitaip neteko proto.

Todėl mes, broliai mano, privalome visomis jėgomis stoti prieš pirmą išdidumą, idant pamažėliais neįpultume ir į antrą, t. y. visišką puikybę" [3, 42].

Bažnyčios tėvų tradicijoje skiriami šie išdidumo lygiai: ......

Aukštyn