gegužės 26, 2019, 10:05:07

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Ko čia stovite be darbo? Mt[20,1-16]

Pradėjo kukulis, rugpjūčio 21, 2014, 06:14:36

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Žemyn

kukulis

1 [i1],,Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui.

2 Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną. 3 [i2]Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. 4 Jis tarė jiems: 'Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!' 5 Jie nuėjo. Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė. 6 Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir taria jiems: 'Ko čia stovite visą dieną be darbo?' 7 Tie atsako: 'Kad niekas mūsų nepasamdė'. Jis taria jiems: 'Eikite ir jūs į vynuogyną'. 8 Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: 'Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutinių ir baigdamas pirmaisiais!' 9 Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. 10 Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą. 11 Imdami jie murmėjo prieš šeimininką 12 ir sakė: 'Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą'. 13 Bet jis vienam atsakė: 'Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? 14 Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. 15 Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!' 16 Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji - paskutiniai".

--

Labai gerą pamokslą vakar klausiau per Marijos Radiją.

Perpasakoju ką girdėjau:

Pirmiausia pats išaiškinimas: pakvietimas į vynuogyną - žmogaus atsivertimo momentas. Vieni atsiverčia jaunystėje, kiti prieš pat mirtį, tačiau visi gauna atlyginimą - po denarą, kuris čia aiškinamas kaip Dangaus Karalystės dovanojimas.

Visai kitas rezultatas būtų, jeigu  tą patį klausimą "ko stovite be darbo" šeimininkas būtų paklausęs tuos žmones, kurie jau buvo pakviesti į vynuogyną, bet nedirbo; kaži ar jie būtų gavę savo užmokestį?

Vienas vergų prekeivis atsivertė į krikščionybę. Tačiau po atsivertimo dar padarė kelis reisus su laivu veždamas vergu. Tik vėliau jis atsisakė savo amato, o dar vėliau pradėjo kovoti prieš prekybą vergais.
Vėliau jis pasakojo kad tikru krikščionimi tapo ne tada kai pirmą sykį įtikėjo, o tik vėliau, kai pradėjo keisti savo gyvenimą ir atsisakė prekybos žmonėmis, o vėliau pradėjo kovoti prieš prekybą.

Pakvietimas į vynuogyną atitiktų jo pradinį atsivertimą, darbas vynuogyne - buvo tai, kai jis pradėjo keisti savo gyvenimą.

---

Man asmeniškai labai svarbus šis aiškinimas ir pamokslas. Beje, šioje Evangelijos ištraukoje yra pamokymai apie pavydą; taip pat ir tai, kad mūsų "darbas vynuogyne" neturėtų mus kelti į puikybę.

Pastarąsias dvi savaites skaičiau knygą iš carm.org http://www.amazon.com/The-Influence-ebook/dp/B0040X4XCO .

Yra daug tiesos toje knygoje, bet ir daug neatitikimų su šventųjų Bažnyčios tėvų raštais. Pvz. pagrindinis herojus Markas savo atsivertimo pradžioje vizijoje matė save su nešvariais drabužiais, jautė didelį gailestį dėl savo nevertumo; o paskutiniame epizode įtikėjęs Markas savo vizijoje matė save baltais drabužiais.
Tuo tarpu vienas iš Bažnyčios šventųjų prieš pat mirtį liejo ašaras dėl savo nuodėmingumo ir nevertumo, nors visi broliai jau jį laikė šventu.

T.y. protestantiškame požiūryje žmogus gan greitai įgyja vertumą po savo atsivertimo ir jau tampa vertu patekti į Dangaus Karalystę. Tuo tarpu pagal Bažnyčios Tėvų mokymą, žmogus nėra vertas visą gyvenimą ir privalo atgailauti iki pat mirties, o po mirties, jo patekimas į Dangaus Karalystę vis dar yra Dievo malonė.
Nors abejais atvejais tikinčiojo gyvenimas nuo pat pradžių jau yra Dievo malonė, tačiau pagal Tradiciją, mes privalome "dirbti vynuogyne", ir nesijausti labiau vertais už tuos, kurie tame vynuogyne pradėjo dirbti tik gyvenimo pabaigoje.

Silvija

Aha, kad netyčia netektų išgirsti to sakinio "ko stovite be darbo" tik kita prasme :-\

Šiaip ta įtampa tarp dviejų mokymų/dvasingumų/teologinių aiškinimų manyčiau yra būtina visuotinei Bažnyčiai, kad nenukryptume netyčia į vieną ar į kitą pusę. Prisiminiau ta proga kažkada mano rastą Talmudo išmintį (čia man ji ko tai "susišaukia" :)):

http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,109.msg1476.html#msg1476

Donatas

Man šis paaiškinimas nelabai...
Tikėjimas ir atsivertimas jau savaime yra apdovanojimas.
"Benediktas XVI: Dievas mums duoda viską ir nieko neatima;"
Jei tai yra yra darbas vynuogyne turėtume džiaugtis kad jame darbuojamės ir esame pakviesti.
Deja bent man didelė nemalonė suprasti kad buvau kviečiamas padirbėti bet atsisakiau.

kukulis

Ačiū, Donatai, už komentarą.
Tik aš nelabai supratau, kuri vieta nepatiko arba sukėlė nepaguodą.
Beje, teiginiai nėra mano, todėl mano argumentacija būtų taip kaip aš supratau, nebent jei susisiektum su tuo kunigu, kuris sakė tą pamokslą (gal yra įrašas rugpjūčio 20 dienos ) ;)

Donatas

Nesakau kad nepatiko, tiksliau būtų pasakyti,  kad tai man nesuprantama. Turbūt tai dėl mano žinių trūkumo. Dar reiks pamąstyti, dėkui už temą  :read:

Varlė keliauninkė

Citata iš: Donatas  rugpjūčio 21, 2014, 13:44:52
Tikėjimas ir atsivertimas jau savaime yra apdovanojimas.
"Benediktas XVI: Dievas mums duoda viską ir nieko neatima;"

Sako, kad dar reikia tą dovaną priimti. Kas sugeba :)

Citata iš: Donatas  rugpjūčio 21, 2014, 13:44:52
Jei tai yra yra darbas vynuogyne turėtume džiaugtis kad jame darbuojamės ir esame pakviesti.

Šnekant apie darbą, tai po jo turi būti vaisiai: 'medį pažinsį iš vaisių'.. jų nesant, gal nėra ir tikro džiaugsmo ?

Silvija

Nežinau kaip jūs, bet aš esu patyrus ir tokį, ir kitokį jausmą, t.y. ir didelį džiaugsmą, tiesiog Dievo karalystės pojūtį dirbant kartu su bendruomene, ir darbą, kai vos "stumi".  Bet Jėzus numatė abu variantus, pamenat tą vietą, kur Jis pateikia palyginimą apie du sūnus ir klausia, kuris įvykdė tėvo valią, ar tas, kuris sakė: "einu, tėve", bet nenuėjo, ar tas, kuris nenorėjo eiti, bet vis dėlto prisivertė dirbti?

Mes būdami broliais/sesėmis kasdien turėtume įžiebti vieni kitiems tą ugnį mylėdami, kad dirbti nepasidarytų per sunku. O nevertumo jausmas, vis dėlto, neturėtų išstumti džiaugsmo, kad esame vieno Tėvo vaikai ir kad mūsų vardai įrašyti danguje :pentecostal:

Varlė keliauninkė

Smagi ta dziaugsmo tema :-)
http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,621.msg5897.html#msg5897
beto, sako, kad biblijoj dziaugsmas minimas 365 kartus - tiek dienu metuose. Kad dziaugtumemes kasdien :-) o P. Kryftas knygoje apie Dangu raso: Dievas yra neisvengiamas, Dievas yra dziaugsmas :-) tai faktas. Mums nebutina patirti dziaugsma kaip dziaugsma. Dziaugsmas nera jausmas. Dziaugsmo tureti negalime, galime tik leisti jam tureti mus. Ir t.t.

Aukštyn