Pilgrim, ačiū už "konstruktyvų" komentarą    P.S. Koks buvo paskutinis Šv. Kryžiaus Jono atsakymas Kristui (kai apsireiškęs Jėzus paklausė jo, kokio atpildo nori už šventą gyvenimą)?

Ne vienas dvasininkas pastebi, kad šių laikų žmonės bijo kančios. O juk kančia yra neatsiejama sekimo Kristumi dalis. Juk sakoma, kad tuos, kurie Kristų ypatingai myli, Kristus bando padaryti kuo daugiau panašius į save, tad siunčia jiems įvairių kančių ir išbandymų, nes taip mes vienijamės su Juo sielų gelbėjimo darbe.

"TRYS GYVENIMO FILOSOFIJOS
http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,1123.msg19272.html#msg19272


NETOBULUMO KELIAS
http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,1110.msg14263.html#msg14263

Tomai,
o tai ir nėra komentaras.
Tik asmeninės pozicijos išsakymas.

Šitoje radijo laidoje praktiškai viskas pasakyta:

http://www.marijosradijas.lt/transliacijos/90068-2017-08-09-17-20-gyvybes-medis.html

O ar yra tokių kurie nebando išvengti kančios?

"Šiuolaikinėje medicinoje vis daugiau dėmesio skiriama vadinamajam ,,paliatyviniam slaugymui", kuriuo siekiama  sušvelninti kančias paskutiniais ligos etapais ir garantuoti, kad ligonis savo išmėginimų metu turės žmogišką paramą. Vienas iš klausimų, kylančių šiame kontekste, yra toks: kiek pateisinama vartoti įvairių tipų nuskausminančius ir raminančius vaistus ligonio skausmams malšinti, jei tai gali sutrumpinti jo gyvenimą? Pagirtini tie asmenys, kurie savo noru priima kančias, atsisakydami gydymo nuskausminančiais vaistais, nes nori išlaikyti pilną sąmonę ir – jeigu tai tikintieji – sąmoningai dalyvauti Viešpaties kančioje; tačiau toks ,,didvyriškumas" negali būti laikomas kiekvieno žmogaus pareiga. Pijus XII patvirtino, kad leistina malšinti skausmus narkotikais, net jei jie temdo sąmonę ir trumpina gyvenimą, ,,jeigu nėra kitokių priemonių ir jeigu konkrečioje situacijoje tai netrukdo vykdyti kitas religines bei moralines pareigas" [79]."
POPIEŽIUS JONAS PAULIUS II
ENCIKLIKA
EVANGELIUM VITAE
http://www.lcn.lt/b_dokumentai/enciklikos/evangelium-vitae.html

Iš tikrųjų morfijus (vaistas ir narkotikas) nusikamavusį ligoje žmogų dažnai pribaigia. Žinau keletą atvejų, kai tai įvyko: žmogus prašėsi nuskausminamųjų, namiškiai turėjo pasirašyti sutikimą ir vaistai buvo suleisti, po ko ligonis iškeliavo amžinybėn praktiškai būdamas nesąmoningu.

Silvija, nelabai suprantu, kaip tave suprasti. Ar enciklikoje netiesa?

Nesakau, kad netiesa, tik iliustruoju pavyzdžiu tai, ką sako enciklika: Vienas iš klausimų, kylančių šiame kontekste, yra toks: kiek pateisinama vartoti įvairių tipų nuskausminančius ir raminančius vaistus ligonio skausmams malšinti, jei tai gali sutrumpinti jo gyvenimą?

Mano minėtu atveju (o tai buvo vėžio paskutinė stadija), galima buvo nujausti, kad ligonis mirs. Duoti-neduoti morfijų - labai atsakingas momentas, galintis užgulti ir artimųjų sąžinę.

Enciklika toliau rašo: leistina malšinti skausmus narkotikais, net jei jie temdo sąmonę ir trumpina gyvenimą, ,,jeigu nėra kitokių priemonių ir jeigu konkrečioje situacijoje tai netrukdo vykdyti kitas religines bei moralines pareigas".

Tame jeigu telpa labai daug. Paklausykite kun. Narbekovo radijo įraše, jis labai aiškiai įvardija. Svarbi jo mintis - kad skausmas skiriasi nuo kančios.

Daugeliu atveju (kai būklė labai sunki) ne tik morfijus, bet ir visi kiti sprendimai yra sunkūs, pavyzdžiui ar gabenti ligonį į ligoninę...
Tačiau kančia būna ne tik prieš keliaujant pas Viešpatį.
Norėčiau atsakyti Tomui, kad ne tik šiuolaikiniai žmonės vengia kančios, šios dienos skaitinys kaip tik apie tai.  Manau, esmė ne kančioje, o jos prasmėje.

Citata iš: Pilgrim  rugsėjo 03, 2017, 05:47:49Tomai,
o tai ir nėra komentaras.
Tik asmeninės pozicijos išsakymas.

Kokia tokio išsakymo prasmė forumo erdvėje? Tai kažką paaiškina, tai veda į prasmingą diskusiją?

Ateitis parodys

Negaliu susilaikyti, perskaitęs neteisybę apie morfijų. Nei morfijus sąmonę atima, nei jis mirtį pagreitina. Teisingai dozuojamas, jis labai palengvina ligonių kančias. "Sedare dolorum opus divina est"- skausmų malšinimas - dieviškas darbas. Morfijus - labai geras vaistas, naudojamas ne tik pooperaciniams bei vėžio skausmams malšinti, bet ir kai kurių ligų gydymui (ūmaus širdies nepakankamumo, kardialinės astmos). Ir manau, kad didelę nuodėmę daro tie, kurie siūlo besikankinančiam ligoniui atsisakyti morfijaus. Vienintelė morfijaus bėda yra ta, kad jam greitai vystosi priklausomybė, po trisdešimtos ampulės jau ligonis priklausomas nuo morfijaus. Bet tai paskutine vėžio stadija sergančiam ligoniui jau nėra svarbu - galima didinti dozes.
 Kaip yra gera matyti, kai prasikankinęs nuo skausmų per naktį ligonis, gavęs morfijaus, tarsi prašviesėja, nurimsta, nurimsta jo skausmai ir blaškymasis.
   O palikti tą ligonį kankintis be nuskausminimo yra baisiai nežmoniška. Morfijus didžiuliais kiekiais naudojamas operacinėse, reanimacijos skyriuose bei onkologijoje. Ir nereikia iš jo daryti baubo, lygiai kaip negalima ir piktnaudžiauti juo. O , turint piktų kėslų, žmogų galima pribaigti bet kokiu vaistu, jį perdozavus, ne vien morfijumi.

yra neblogas filmas "Morfijus" apie tai, tiesa kiek šiupokas.. Pagal M. Bulgakovą
https://my-hit.org/film/3622/

Man atrodo yra angliškas pastatymas, kur vaidino "Hario Poterio" aktorius.

Pagal tą filmą, kaip suprantu, tai atsiranda psichologinė priklausomybė nuo narkotiko, ir ji yra gan didelė. Be to susilpnina žmogaus valią ir jis ilgainiui gali nevaldyti kai kurių savo organizmo funkcijų.

Citata iš: Eugenijus  rugsėjo 04, 2017, 15:45:39Negaliu susilaikyti, perskaitęs neteisybę apie morfijų. Nei morfijus sąmonę atima, nei jis mirtį pagreitina. Teisingai dozuojamas, jis labai palengvina ligonių kančias.

Niekas nenurašo morfijaus kaip vaisto, kalbame juk apie tą sudėtingo apsisprendimo momentą, kai dėl panaudoto morfijaus žmogus gali numirti nesąmoningoje  būsenoje, ir patys medikai perspėja, kad silpnas organizmas gali nesusitvarkyti su reikiama vaistų doze. Esu liudytoja, kad taip nutinka, o artimieji pasijunta tarsi būtų pasirašę nuosprendį.

Dėl besivystančios priklausomybės teko girdėti tokį pragmatišką medikų argumentą: paskutinėje vėžio stadijoje tai jau neturi reikšmės. Kaip jums? 

Gal ką ne taip supratote. Dėl morfijaus, teisingai panaudoto, pacientas niekada nebus nesąmoningoje būsenoje. Sunki dilema gydytojams yra visiškai kitur, ne morfijuje. Dažnai pasitaiko bemirštantis ligonis. Tikrai aišku, kad jis netrukus mirs. Jungti jį prie dirbtinio kvėpavimo aparato ar nejungti? Kas gali atsakyti? Jeigu nejungsi, jis tikrai netrukus mirs. Jeigu jungsi, jis vistiek mirs, po keleto dienų ar valandų. Tik jau mirs nesąmoningas, užslopintas, negalintis kalbėti ir dar prisidėjus visokioms komplikacijoms, praguloms. Tačiau gyvybė bus kelioms dienoms pratęsta. Štai kur pagrindinis kankinantis klausimas, į kurį negali atsakyti jokie etikos ekspertai. Gydytojai pašaukti saugoti gyvybę visomis priemonėmis. Bet lengva tą pasakyti, o praktikoje labai sunku įgyvendinti.Dažniausiai pasirenkamas antras variantas - ligonis jungiamas prie dirbtinio kvėpavimo aparato ir taip dirbtinai palaikoma kurį laiką gyvybė. Nors dažnai artmieji prašo nieko nebedaryti, palikti ligonį ramiai numirti.
    Dėl priklausomybės morfijui - eiliniams ligoniams ji niekada neišsivysto, nes naudojama trumpai. O nuo vėžio bemirštančiam ligoniui priklausomybė jau neturi jokios reikšmės. Tada tik tenka didinti dozes, nes įprastinės nebeveikia.

Eugenijau, argi priklausomybė - nėra tai, kas laiko žmogų pririštą prie žemiško gyvenimo? Argi mirštančiam ji neapsunkina judėjimo Dievo link?

Manau tikintis žmogus negali taip sakyti - nuo vėžio bemirštančiam ligoniui priklausomybė jau neturi jokios reikšmės.

Man kiek keistokai yra tai, kad Eugenijus yra linkęs į labai griežtus pasninkus, kas iš esmės yra kančios forma, bet kitoje vietoje jis tarsi neatpažįsta tos kančios, kaip atgailos formos.

Čia manau pagelbėtų paskaityti apie Fatimos vaikučių mirtį ir kodėl jie pasirinko kančią, kurioje vienijosi su Kristumi sielų gelbėjimo darbe. Ispaniško gripo metu, kiek pamenu Šv. Jacintai taip ištino plaučiai, kad teko išimti šonkaulį ir taip kiek palengvinti būklę.

Nesuprantu kur konkrečiai suklydo Eugenijus? Jis paaiškino medicininę klausimo pusę. Nei jis siūlo ir pataria kam nors per prievartą morfijų nei ką. O dėl atgailos per kančią - negali žmogus atgailauti prieš savo valią, o kentėti gali.
Fatimos vaikai pasirinko tai ką pasirinko, nes jie matė tai ką Mergelė Marija jiems leido pamatyti, per vieną apsireiškimą ji leido regėti   pragare kenčiančias sielas. Mums patiems to neteko pamatyti, todėl turime remtis tikėjimu, kuris deja dažnai būna silpnas.

Na, kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę ...