Ar katalikai vis dar turi stengtis atversti kitatikius į Kristų ir į katalikybę?

Pradėjo Tomas M., rugpjūčio 03, 2013, 18:15:01

0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

Žemyn

Tomas M.

Tęsiu diskusiją, užvestą Homo Viator temoje: Filmai, rekomenduojami Tikėjimo metais.

Citata iš: homo viator  rugpjūčio 03, 2013, 11:25:18
Ilgai galvojau, ar verta talpinti forume šitą filmą. Ne todėl, kad jis ne krikščioniškas, nors tai irgi klausimas, bet dėl to, kad nenoriu, jog vėl sukeltų bereikalingus ginčus rytietiška tematika... Filmas apie Mahatmą Gandį. Labai ilgas, bet per kelis vakarus peržiūrėti visai įmanoma. Man jis pasirodė reikalingas pamatyti visiems, o tradiciniams katalikams ypač. Labai įdomi pasirodė viena vieta filme (maždaug 2:44:00-2:46:00), kur pilietinio karo metu pas išsekusi nuo bado Gandį (jis badavo, kad pasibaigtų karas) atėjo indusas ir prisipažino, jog už savo užmuštą sūnų keršijo musulmonams ir užmušė tokio pat amžiaus berniuką. Į tai GANDIS atsakė, kas tas turi užauginti netekusį tėvų musulmonų vaiką musulmoniškame tikėjime.. Vedu paralelę tarp katalikų ir musulmonų ar tarp katalikų ir pravoslavų...

http://www.youtube.com/watch?v=ieLqqdoRy8E


Toks mąstymas kyla iš induizmo, nes induizmo religijoje žmogui nedraudžiama garbinti kitų "dievų".

Vienai mano bendradarbei indei buvo sveikatos problemų ir aš jai daviau maldą į Arkangelą Rapolą, bet perklausiau, ar jai tikrai tai tinka. Ji atsakė, kad jie gali melstis visiems "dievams", kuriems tik nori. Pamaniau, gal ir gerai, kad šiuo atveju ji melsis į tikrojo Dievo angelą. Įdomu, kad jos sveikatos problema sėkmingai susitvarkė savaime  :D

Šiaip ta M. Gandi mintis eina greta šiuolaikinio ekumenizmo, dar vadinamu globaliuoju ekumenizmu, kuris be krikščionybės jau apima ir kitas religijas, kaip judaizmą, islamą ir kt. Kas mane iš tiesų labai neramina, kai tokie žmonės, kaip Motina Teresė pasako, kad "mes turime padėti musulmonui tapti geresniu musulmonu, o induistui - tapti geresniu induistu" - cituoju iš atminties, nėra tikslūs jos žodžiai.

Ši Motinos Teresės mintis iškelia labai svarbų klausimą - ar mes krikščionys, o ypač katalikai dar vis turime tą Dievo "mandatą" ir pareigą atversti žmones, kad jie įtikėtų į Kristų, stengtis, kad jie būtų išgelbėti? Ar mes turime stengtis atversti brolius protestantus į vienybę su Šv. Petro sostu, o žydams parodyti, kad Mesijas jau atėjo prieš du tūkstančius metų? Tačiau kaip tai padaryti, jei net paskelbti šventaisiais žmonės ir popiežiai kalba priešingai... kaip elgtis mums - paprastoms žemės dulkėms?

Jei žydai, išpažįstantys judaizmą, yra mūsų "vyresnieji" broliai, kam jiems atsiversti, juk jie ir taip "vyresnieji". O jei protestantų ir įvairių kitų denominacijų krikščionys tikinami, kad su jų tikėjimu "yra viskas gerai", kaip juos įtikinti, kad deja nėra viskas taip jau gerai?  :no-no:

JAV veikia neoficialus susitarimas tarp krikščioniškų bendruomenių, draudžiantis "vogti kitų avis", kuris iš esmės, tiesiai šviesiai tariant, iškastruoja katalikų evangelizacijos misiją  :( Tai labai primena didžiųjų korporacijų susitarimus nepervilioti vieni kitų talentų... ar Katalikų Bažnyčia tapo dar viena korporacija, kuri tariasi su kitomis panašiomis korporacijomis, kaip išlaikyti verslą ir nepapiktinti akcininkų, bei investuotojų?

Į galvą ateina įžymaus katalikų filosofo Dietrich von Hildebrand žmonos Dr. Alice von Hildebrand atsiminimai, o tai buvo viso labo 1946-ieji...

Citata1946 m., tik pasibaigus antrajam pasauliniam karui, mano vyras dėstė Fordham universitete JAV. Vienoje iš jo dėstomų klasių buvo žydų tautybės studentas, kuris karo metu tarnaudamas jūrų laivyno karininku, buvo ypatingai sužavėtas Ramiajame vandenyne matytu saulėlydžiu, kuris jį paskatino ieškoti atsakymų apie Tikrąjį Dievą. Pradžioje, jis studijavo filosofiją Columbia universitete, bet suprato, kad tai ne tas, ko jis ieško. Jo draugas jam patarė pabandyti filosofijos studijas Fordham universitete ir paminėjo profesorių Dietrich von Hildebrand.

Užteko vienos paskaitos ir jis suprato, kad atrado, ko ieškojo. Vieną dieną po paskaitos, mano vyras ir minėtas studentas išėjo pasivaikščioti. Studentas papasakojo mano vyrui, kad buvo labai nustebęs, nes keletas profesorių, sužinoję, kad jis yra žydas, patikino jį, kad jie nebandys atversti jo į katalikybę. Mano vyras, pritrenktas to, ką išgirdo, pasisuko į jį ir paklausė: "Ką jie tau pasakė?" Studentas pakartojo pasakojimą, į ką mano vyras atsakė: "Aš nueičiau iki pasaulio galo, kad atversčiau tave į katalikybę!".

Istorija baigėsi tuo, kad jaunasis žydas tapo kataliku ir buvo įšventintas Kartūzų vienuolijos kunigu...!

Varlė keliauninkė

Pirmiausia, tokios temos užvesti net nesiruošiau, bet prisipažįstu, kad rašydama paskutinį sakinį nejučia pagalvojau, jog joks katalikas nepraleistų progos išauginti kitatikį vaiką kataliku :-D

CitataToks mąstymas kyla iš induizmo, nes induizmo religijoje žmogui nedraudžiama garbinti kitų "dievų".


Nemanau, kad čia tiktai religinė problema. Galbūt reikia žiūrėti giliau - liepdamas induistui užauginti vaiką musulmonu, Gandis nori, kad žmogus pakeistų mastymo būdą, pakeistų savo sąmonę. Nežinau, galbūt reikėtų labiau pasigilinti.., bet man patiko toks sprendimas. Tiesa, Kristus liepė skelbti evangeliją, bet atvertinėti, ir dar stengtis na, nepamenu. Neskanus tas žodelis 'atversti', turi kokį tai prievartos prieskonį..

Iš tavo posto, Tomai, susidarė įspūdis, kad katalikai turi tiesos monopolį. Bet Tiesa yra Kristus, o Jį tiki ne tik katalikai.. Beto Kristus yra aukščiau už visas denominacijas ir religijas, ir, kaip šiandienos antrajame skaitinyje rašo Paulius, dėl Kristaus įvykio 'nebus nei graiko nei žydo, nei apipjaustyto nei neapipjaustyto, nei barbaro nei skito, nei vergo nei laisvojo, bet visa ir visuose - Kristus' (Kol 3,11). Taip kad Jame nebus nei kataliko, nei musulmono, nei staciatikio. Juk dar jis turi 'avių ir iš kitos avidės'.

Citata"Ši Motinos Teresės mintis iškelia labai svarbų klausimą - ar mes krikščionys, o ypač katalikai dar vis turime tą Dievo "mandatą" ir pareigą atversti žmones, kad jie įtikėtų į Kristų, stengtis, kad jie būtų išgelbėti? Ar mes turime stengtis atversti brolius protestantus į vienybę su Šv. Petro sostu, o žydams parodyti, kad Mesijas jau atėjo prieš du tūkstančius metų? Tačiau kaip tai padaryti, jei net paskelbti šventaisiais žmonės ir popiežiai kalba priešingai... kaip elgtis mums - paprastoms žemės dulkėms?"


Dievo mandato niekas neturi, tik Vienintelis. O kas dėl šventųjų ir popiežių - tai gal verta įsiklausyti ir įsigilinti, ne šiaipsau jie šventieji ;-)

Paviršutiniškai parašiau, suprantu, - gal ateityje rasiu svaresnių minčių ;-)

Tomas M.

Citata iš: homo viator  rugpjūčio 04, 2013, 16:23:27
Nemanau, kad čia tiktai religinė problema. Galbūt reikia žiūrėti giliau...


O aš manau, kad tikėjimas (religija) yra giliausias mūsų sluoksnis, giliau nėra kur ;)

Citata iš: homo viator  rugpjūčio 04, 2013, 16:23:27
Tiesa, Kristus liepė skelbti evangeliją, bet atvertinėti, ir dar stengtis na, nepamenu. Neskanus tas žodelis 'atversti', turi kokį tai prievartos prieskonį..

Iš tavo posto, Tomai, susidarė įspūdis, kad katalikai turi tiesos monopolį. Bet Tiesa yra Kristus, o Jį tiki ne tik katalikai.. Beto Kristus yra aukščiau už visas denominacijas ir religijas, ir, kaip šiandienos antrajame skaitinyje rašo Paulius, dėl Kristaus įvykio 'nebus nei graiko nei žydo, nei apipjaustyto nei neapipjaustyto, nei barbaro nei skito, nei vergo nei laisvojo, bet visa ir visuose - Kristus' (Kol 3,11). Taip kad Jame nebus nei kataliko, nei musulmono, nei staciatikio. Juk dar jis turi 'avių ir iš kitos avidės'.

Dievo mandato niekas neturi, tik Vienintelis. O kas dėl šventųjų ir popiežių - tai gal verta įsiklausyti ir įsigilinti, ne šiaipsau jie šventieji ;-)


Čia vertėtų pasitelkti Katekizmą:

Citata845  Kad vėl suburtų visus nuodėmės išsklaidytus ir suklydusius savo vaikus, Tėvas panoro žmoniją sukviesti į savo Sūnaus Bažnyčią. Bažnyčia yra vieta, kurioje žmonija turi atrasti savo vienybę ir išganymą. Ji yra ,,sutaikintas pasaulis".338 Ji yra laivas, ,,kuris patikimai plaukia šiame pasaulyje, Šventosios Dvasios vėjui pučiant į Viešpaties kryžiaus iškeltas bures".339 Pagal kitą Bažnyčios tėvų mėgstamą įvaizdį ji yra lyg Nojaus arka, vienintelė gelbinti nuo tvano.340

,,Be Bažnyčios nėra išganymo"

846  Kaip reikia suprasti šį dažnai Bažnyčios tėvų kartojamą posakį? Suformuluotas teigiama prasme, jis reiškia, kad visas išganymas ateina iš Kristaus - Galvos per Bažnyčią, kuri yra Jo kūnas:

Remdamasis Šventuoju Raštu ir Tradicija, Susirinkimas moko, kad ši žemėje keliaujanti Bažnyčia yra būtina išganymui. Vienas Kristus yra Tarpininkas ir kelias į išganymą, o Jis yra su mumis savo kūne - Bažnyčioje. Įsakmiai pabrėždamas tikėjimo ir Krikšto būtinumą, Jis drauge tvirtino, kad reikalinga ir Bažnyčia, į kurią žmonės įeina per Krikštą tarsi pro duris. Todėl negalės būti išganyti tie, kurie, gerai žinodami, jog Dievas per Jėzų Kristų įsteigė jiems būtiną Katalikų Bažnyčią, vis dėlto nepanorės ar įeiti į ją, ar joje pasilikti.341

847  Šis teiginys neliečia tų, kurie ne dėl savo kaltės nepažįsta Kristaus ir Jo Bažnyčios:

Taigi tie, kurie nepakaltinamai nepažįsta Kristaus Evangelijos ir Jo Bažnyčios, bet nuoširdžiai ieško Dievo ir, iš sąžinės balso pažinę Jo valią, stengiasi malonės veikiami ją vykdyti darbais, gali pasiekti amžinąjį išganymą.342

848  ,,Net jei Dievas Jam vienam žinomais keliais galėtų nepakaltinamai Evangelijos nežinančius žmones atvesti tikėjiman, be kurio 'neįmanoma Jam patikti',343 vis tiek Bažnyčiai išlieka būtina prievolė ir drauge šventa teisė skelbti Evangeliją"344 visiems žmonėms. Bažnyčios visuotinumas ją įpareigoja vykdyti pasiuntinybę

849  Pasiuntinybės mandatas. ,,Dievo valia pasiųsta tautoms būti 'visuotiniu išganymo sakramentu', Bažnyčia, skatinama vidinio poreikio būti visuotinei ir paklusdama savo Įsteigėjo priesakui, stengiasi skelbti Evangeliją visiems žmonėms."345 ,,Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos" (Mt 28, 19-20).

sparnai

Nezinau ar vien is trumpo aprasymo dera spresti, taciau man pats poziuris atrodo gana ismintingas. JPII yra neleides krikscioniui perkrykstyti karo metu globon paimto zydo, nes sio tevai butu noreje kad jis butu zydas. Zinoma, galima sakyti kad negalima pamirsti apie religiju skirtumus ir kur kiekviena ju veda, taciau siuo konkreciu aspektu manau kad kalba eina net ne apie tai. Manau kad dera labai gerai pasvarstyti savo sirdyje, ka Dievas is tikro nori kad daryciau vardan Jo karalystes. Mano sirdziai labai priimtinas Motinos Tereses pamokymas. Sunkiai tiesa pasiekiamas ..  :ashamed:

Silvija

Man pasirodė į tašką vieno mūsų facebook'o skaitytojo komentaras, kad kalbant apie evangelizaciją (,atvertinėjimas' mano, kaip ir homo viator, nuomone yra netinkamas terminas), svarbu ne 'ar', o 'kaip' tą daryti.

Turiu skaudžią asmeninę patirtį, kad joks spaudimas ar mūsų viešpatavimas kitų žmonių atžvilgiu neduoda gerų rezultatų. Netgi esu linkus manyti, kad duoda priešingus. O visa dabartinė Bažnyčios situacija, kai Ji praranda savo galią, visai nežiūrint to, kad Jono Pauliaus II asmenyje atsiprašė už praeities klaidas, liudija, kad ji vis dar liko įtakota fundamentalizmo, kas anot pop. Benedikto XVI, ,,yra religijos falsifikavimas, yra prieštaravimas religijos esmei." Šito turime saugotis ypač. Ne tik globaliam, bet ir asmeniniam lygmeny taip pat.

Atversti kitą, jei šnekėsim Tomo terminais, mes pajėgūs tik tuomet, jei patys gyvensim Dievo Dvasioje ir Ji tai darys per mus. O visada, kada priešais turime tikslą atvertinėti, kaip visa ko prioritetą, atsiranda pavojus, kad išslys iš akių kitas, pagrindinis Tikslas, kuris yra Meilė. Tai vyksta dėl to, kad nejučia imam jaustis svarbiais, didesniais už kitą ir tai ypač nepatinka Dievui, kuris gerbia kiekvieno laisvę. Paradoksas yra tas, kad tik silpnume randasi mūsų stiprybė.

Gi nuo pat pirmų krikščionybės amžių pirmosios bendruomenės susidurdavo su tuo, todėl labai skrupulingai spręsdavo visas pakeliui iškilusias, atrodytų kartais ir buitiškas priežastis (kaip tarnavimo našlėms arba prie stalų problemą). Jei mes, kaip krikščioniška bendruomenė (ar šeima) kitiems neatrodysim patikima mažuose dalykuose, niekas mumis nepatikės kai kalbėsim apie didelius. Todėl šiandien ir jaučiamas poreikis sugrįžt prie autentiškos krikščionybės, liudyt gyvenimu. O tai kartais būna labai nelengva.

Varlė keliauninkė

Ir vistik tai (atsakinėju Tomui), man nepakanka tiktai Katekizmo kaip argumento. Šiuo atveju Tomas tranko juo man per galvą kaip mokytojas mokinukui pradinėje klasėje.. Išoriškai visada paklūstu (netgi privalau paklusti) visoms dogmoms ir Katekizmo tiesoms, bet viduje dažnai ginčijuos - širdies nepriversi klausyti kaip ir mylėti. Tokia yra paradoksali Kristaus logika - pas jį paprastas nusidėjelis laisvai gali tapti šventuoju - ir tapo! - latras kabojęs šalia ant kryžiaus. Taip kalba ir mano mylimas Č. Kavaliauskas http://mstudija.lt/klausykites.html (reikia įsijungti laidą "Naujausios ,,Popiežius ir pasaulis", ,,Septintoji diena" laidos"), o maždaug nuo 15:00-20:00 kalba apie budistus ir induistus, ir apie M. Gandį. Todėl norėčiau Tavo Tomai asmeninio požiūrio ar bent jau argumentų iš šventraščio. Siūlau pradžiai paklausyti laidos.

Cit: "O aš manau, kad tikėjimas (religija) yra giliausias mūsų sluoksnis, giliau nėra kur ;)"
Tikėjimas labai skiriasi nuo religijos, užtai ir parašiau, kad "tai ne tik religinė problema" - būtent tikėjimas ir yra kur kas giliau už religiją, nes tikėjimas kyla iš vidaus, o religija yra išorinė to išraiška su visais 'pribambasais'. Ar ne tas pats Kavaliauskas sakė, kad didžiausi tikėjimo priešai yra teologai, nes viską žino (rašau iš atminties, galbūt net toje laidoje aukščiau jis panašiai kalba) :-)

Giedrė

Koks dar klausimas??  :) Žinoma, turime evangelizuoti, mėginti atversti, nesnausti, nes kitaip mūsų vaikus atvers arba į islamą, arba į krišnaizmą, arba į protestantizmą (geriausiu atveju). Jei misionieriai būtų buvę tokie jautrūs ir perdėtai viskam tolerantiški, tai ir dabar gal garbintume stabus.

Varlė keliauninkė


Tomas M.

Citata iš: homo viator  rugpjūčio 05, 2013, 07:55:38
Šiuo atveju Tomas tranko juo man per galvą kaip mokytojas mokinukui pradinėje klasėje...


Tikrai ne ;D

Pacitavau Katekizmą tam, kad nubrėžti atskaitos tašką diskusijai. Jei pradėsime diskusiją labai svarbia tema, bet atskaitos taškas bus viso labo mūsų asmeninė nuomonė, tai turime daug galimybių "nugrybauti", o juk mūsų tikslas yra išlikti vienybėje su Bažnyčia, ar ne taip? Jei mes norime išlikti Katalikais, o ne neapibrėžta krikščioniška denominacija, mes turime atsiremti į Uolą...

Ir vėl galima pastebėti, kiek mes esame pažeisti to "kaltumo", kurį mums bando prirašyti, tiek homoseksualizmo atstovai, tiek kas netingi... juk vienas homoseksualizmo manifesto punktų ir yra "priversti juos pasijusti kaltais", o tada, pseudo gailesčio vedami, mes pamirštame tiek savo pareigas, tiek Dievo įsakymus ir nepastebime, kai mūsų vaikai mokyklose pradedami mokyti homoseksualaus gyvenimo būdo. Čia aišku tik viena tema, kuri šiuo metu yra aktuali. Panašiai yra ir su islamo plitimu Europoje, kur kitos religijos jau turi daugiau teisių, nes juk krikščionys yra kalti dėl visko...

Taip, mes visada turime skelbti Dievo karalystę su nusižeminimu ir požiūriu, kad mes patys esame jos neverti, bet gavome ją dovanai ir neatlygintinai. Tačiau tai nereiškia, kad mes turime užsidaryti į liguisto savęs paniekinimo kiautą ir tapti pasyviais. Juk Apaštalas Paulius galėjo paskirti visą gyvenimą graudžioms ašaroms dėl visų jo pražudytų krikščionių. Bet jis pasirinko kelią, kurį mes visi turime rinktis - pripažinti savo kaltę, atsikeli ant kojų nauju žmogumi ir eiti skelbti Dievo karalystės, neleisdamas, kad praeities nuodėmės tave persekiotų. Juk tu atgimei nauju žmogumi, ar ne taip?

Kaip skrupulai, kaip perdėtas pedantiškumas, perfekcionizmas, taip ir perdėtas kaltės jausmas gali tapti pagunda ir paralyžuoti mus - Dievo karius, kurie turi ne apkase gulėti gemalo pozicijoje ir užsimerkę verkti, bet bėgti mūšio lauke su Kristaus vėliava.

Ir vėl noriu sugrąžinti visus prie temos - ar reikia stengtis žmones atversti, patraukti į Katalikų Bažnyčią? Tas klausimas iškeliamas neatsitiktinai, nes ganytojai rodos pamiršo Kristaus priesaką, o ką mes manome? Kai tvirtai atsakysime į šį klausimą, galėsime eiti prie sekančio punkto - kaip tai vykdyti Kristaus mums suteiktą Dievo karalystės skelbimo mandatą.

nf

Manau prie temos Nektarijaus iš Optinos pasakymas: "Paprastas indas, tikintis į Aukščiausiąjį ir vykdantis, taip kaip supranta jo valią, išsigelbės; o tas, kas žinodamas apie krikščionybę, eina indišku-mistišku keliu- ne."
Citata" Простой индус, верящий во Всевышнего и исполняющий, как умеет волю его, спасется, а тот, кто зная о христианстве, идет индусским мистическим путем - нет."
Нектарий Оптинский

Varlė keliauninkė

'Atsiversk, ir tūkstančiai aplink tave atsivers". Serafimas Sarovskis

Giedrė

Man patiko šios mintys:

Kaip jūs galite parodyti Kristaus veidą žmonėms? Tik jei žingsnis po žingsnio darysite tai, ko Jis prašo.
   Kai atliekate šio akimirksnio darbą, jūs tai darote dėl Kristaus. Jūs rengiate Jam buveinę ten, kur gyvena jūsų šeima. Maitinate Jį, kai maitinate savo šeimą. Skalbiate Jo drabužius, kai skalbiate savo šeimos rūbus.
   Atlikdami šimtą įvairių darbų kaip tėvas ar mama, jūs padedate Kristui. Kai ateis laikas stotis prieš Jį, Jis pasakys: ,,... buvau Aš alkanas, ir jūs davėte Man valgyti, troškau, ir jūs pagirdėte Mane... Buvau ligonis, ir jūs aplankėte Mane".

Širdies svetingumas- tai priėmimas žmonių tokių, kokie jie yra, o ne tokių, kokiais mes norėtume juos matyti. Ir dar jis reiškia, kad leidžiame žmonėms jaustis kaip namie mūsų širdyje. O jaustis kaip namuose svetimoje širdyje reiškia prisiliesti prie meilės. Būtent per brolių ir seserų Kristuje meilę mes pradedame suprasti Dievo meilę.

JEKATERINA KOLYŠKINA DE HUK DOHERTY

Kažkada teko per pamokslą girdėti, kad gali būti nors ir teologijos mokslų daktaras, bet neturėti nei lašo tikėjimo. Ir tikrai, porą kartų man teko sutikti teologų visai be tikėjimo. Nuo to laiko bėgte bėgu nuo įmantrių teologinių svarstymų, didelių tikėjimo autoritetų įžvalgų ir pan. Tikėjimas turi būti pateikiamas, aiškiai, suprantamai, remiantis blaiviu protu ir tautine tradicija. Visa kita - dirbtini filosofavimai. Jėzus bendravo su žmonėmis paprastai, nesistengdamas teisingai apsibrėžti teologinių sąvokų.

O dėl savojo tikėjimo skleidimo - koks gi esi katalikas, jei neskleidi savo tikėjimo tarp kitų. Paprasta kaip du kart du.  Be to, neįmanoma taip pat reikalauti iš bet kokio žmogaus, kad jis išauklėtų vaiką ne savoje tautinėje ir religinėje tradicijoje. Taip gyvenime paprasčiausiai nebūna ir tokie reikalavimai yra perdėti. Nesvarbu, kas juos bekeltų M. Gandis ar iškilūs katalikų dvasininkai. Na, o atsisakymas pakrikštyti žydų vaiką per Holokaustą galėjo kainuoti tam vaikui gyvybę. Nieko sektino tame nematau. Geriau jau pakrikštyti vaiką ir dorai išauklėti, nei pasmerkti žūčiai. Kartais per daug į dvasines praktikas panirę asmenys paprasčiausiai nesupranta, kad egzistuoja dar tokie dalykai kaip išlikimas pavojingomis sąlygomis ir paprasčiausia buitis.

Giedrė

Netyčia Bernardinai.lt užtikau vyskupo Lino Vodopjanovo interviu ir užkliuvo akis už jo minčių, kurios papildo mūsų svarstomą temą. Bent jau mano požiūrį jos visiškai atitinka:

"Žinoma, šiandien įvairių būdų ir priemonių yra tikrai pakankamai. Reikėtų gal dar įdėti šiek tiek daugiau fantazijos... Evangelijos skelbimui ,,didelių mokslų" ir nereikia. Ko reikia? - daugiau meilės. Ir žinoma, drąsos.

Kartais girdžiu kunigus sakant: ,,Ai, čia vis tiek nieko nebus". Žinoma, jeigu jau iškart esi skeptiškai nusiteikęs, tai nieko ir nebus. Svarbu, kaip tu skelbsi tą žinią, kaip ją pateiksi. Be abejo, pirmiausia reikalas turi tau pačiam rūpėti.

Yra didelė klaida sakyti: ,,Jūs darykite." Turime daryti MES. Mes, visi kartu: pasauliečiai, pašvęstojo gyvenimo žmonės, kunigai. Žinoma, kiekvienas, su savo atsakomybe, tačiau - sutartinai. Tai duoda vaisių. Kartais dar tenka susidurti su supratimu, kad parapija - tai kunigas. Na, gal dar zakristijonas ir vargoninkas... Tačiau toks parapijos modelis jau beveik baigia išnykti.

Evangelijos skelbimui visada atsiras įvairiausių kliūčių. Galime prisiminti apaštalą Paulių, raginusį ,,skelbti laiku ir nelaiku". Tam mus įkvepia ir popiežiaus Pranciškaus programa - jis ragina visus pasiraitoti rankoves. Turim dar daug ką nuveikti."

Vysk. LINAS VODOPJANOVAS

Augucka

CitataTomas rašė: Ir vėl noriu sugrąžinti visus prie temos - ar reikia stengtis žmones atversti, patraukti į Katalikų Bažnyčią? Tas klausimas iškeliamas neatsitiktinai, nes ganytojai rodos pamiršo Kristaus priesaką, o ką mes manome? Kai tvirtai atsakysime į šį klausimą, galėsime eiti prie sekančio punkto - kaip tai vykdyti Kristaus mums suteiktą Dievo karalystės skelbimo mandatą.


Štai keletas Šv. Rašto vietų, apie evangelizaciją ir proselitizmą

Paulius laiške Romiečiams rašė (10 skyrius):
Citata9 Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas.


Citata14 Kaip žmonės šauksis To, kurio neįtikėjo? Ir kaip jie įtikės Tą, apie kurį negirdėjo? Kaip išgirs be skelbėjo?

Citata15 Ir kaip jie skelbs, jei nebus pasiųsti? Kaip parašyta: ,,Kokios puikios kojos tų, kurie skelbia ramybės Evangeliją, kurie neša geras žinias!"
16 Bet ne visi pakluso Evangelijai. Nes Izaijas sako: ,,Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu?"
17 Taigi tikėjimas - iš klausymo, klausymas - iš Dievo žodžio.


Ar reikia stengtis atversti kitatikį į savo religiją?
Aš nemanau, kad mes esame įpareigoti tą daryti. Mes nieko negalime padaryti prieš kito valią, nes mes negalime kaip kokie dievai ar dievaičiai eiti ir įsakyti kitam atsiversti. Tik Dievas gali, jei toks yra Jo planas, numatytas tam žmogui. Be Šventosios Dvasios įsikišimo nieko panašaus neįvyks.

Kaip mes žinome, Paulius ir apaštalai skelbė Dievo Evangeliją ir tūkstančiais atvirsdavo, nes jie veikė su ŠVENTAJA DVASIA! Ne dėl to, kad patys to norėjo, bet kad Dievas to norėjo ir jiems suteikė tos Dvasios.  (N.T. Apaštalų darbai)

Jei jaučiate Šventosios Dvasios įkvėpimą tą daryti, tuomet turėtumėte leistis į misionierišką apaštališką misiją, ir Šventosios Dvasios vedami vykdyti Dievo žodžio skelbimą.

Jei mes, paprasti žmonės, neturėdami savyje Š.D. imsimės vykdyti panašią veiklą - mes ne tik, kad neatversime anei vieno, bet dar ir atitolinsime kitą nuo noro surasti tą tikrąją Tiesą.

1 laiške Korintiečiams:
Citata6 Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino. 7 Todėl nieko nereiškia nei sodintojas, nei laistytojas, bet Dievas - augintojas.


Net ir apaštalai veikdami su Š. D. susidurdavo su daugybėmis kliūčių ir priešpriešų ir ne visada jiems pasisekdavo.

Jėzus davė šią galią savo dvylikai:

Citata1 Pasišaukęs dvylika savo mokinių, Jis suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, kad išvarinėtų jas ir gydytų visas ligas bei negalias. 5 Šiuos dvylika Jėzus išsiuntė, įsakydamas jiems: ,,Nepasukite keliu pas pagonis ir neužeikite į samariečių miestą,
6 bet verčiau eikite pas pražuvusias Izraelio namų avis.
7 Keliaudami skelbkite: 'Prisiartino dangaus karalystė!'
8 Gydykite ligonius, apvalykite raupsuotuosius, prikelkite mirusius, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite!
9 Neimkite nei aukso, nei sidabro, nei variokų į savo juostas;
10 nei kelionmaišio, nei dviejų tunikų, nei sandalų, nei lazdos, nes darbininkas vertas savo valgio. 13 Ir jeigu namai bus verti, teateinie jiems jūsų ramybė. O jeigu nebus verti - jūsų ramybė tesugrįžta jums.
14 Jei kas jūsų nepriimtų ir neklausytų jūsų žodžių, tai, išėję iš tokių namų ar tokio miesto, nusikratykite ir dulkes nuo kojų.


Citata19 Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti.
20 Nes ne jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jumyse.


Galbūt kiek kitaip ir, palyginus paprasčiau, yra savo šeimos rate, draugų ir pažįstamų rate, kai jie, matydami jūsų gyvą pavyzdį, kaip uolų kataliką, einantį su Dievo Dvasia šventumo link, imtų patys "užsikrėsti" tuo pačiu. Ir tai, nereikėtų nuopelnų prisiskirti sau, o tik Dievui.

Rašytoja Jurga Ivanauskaitė savo gyvenime buvo išbandžiusi įvairių rytietiškų praktikų. Kaip žinia, daug keliavo po Tibetą, Indiją. Praktikavo visas tas rytietiškas filosofijas. Bet prieš mirtį pasakė, kad nieko nėra geresnio už savojo gimtojo krašto religiją. Jei Dievas žmogų pasiuntė gimti būtent į kažkurį kraštą, vadinasi ir to krašto religija ir visi su ja susiję išbandymai turi būti to žmogaus išgyventi ir patirti. Svetimų dievų ir svetimybių ieškojimas yra ne mums - krikščioniškame krašte gimusiems. Tai mums yra svetima ir turi būti atmesta.

Žinoma, daug kas gali paprieštarauti, kad mes, baltai, tuomet turėtume būti pagonys, nes krikščionybė atėjo į mūsų kraštą tik 10 ar 11 amžiuje. Galbūt. Bet nuo to laiko daug vandens nutekėjo, daug kartų praėjo. Jau daugel amžių esame krikščionys ir jais būsime ir mūsų vaikai ir vaikaičiai bus.

Mano nuomone, tai netiesiogiai atsako, kodėl Gandis taip pasakė tam, kuris užmušė musulmoną
Citatakas tas turi užauginti netekusį tėvų musulmonų vaiką musulmoniškame tikėjime..

Tomas M.

Citata iš: homo viator  rugpjūčio 05, 2013, 15:08:13
'Atsiversk, ir tūkstančiai aplink tave atsivers". Serafimas Sarovskis


Homo Viator, ar tik Serafimas iš Sorovo čia nekalba apie taip vadinamą "Šv. Dvasios pritraukimą", kas manyčiau yra žymiai sudėtingesnis reikalas ir atsivertimas yra viso labo pradžia kelio, siekiant pritraukti Šv. Dvasią ;)

Kai žmogus, kad ir pats paprasčiausias, gyvena šventai, pritraukia Šv. Dvasią, o tada ir įvyksta tas fenomenas, kaip jau minėjote, kai žmonės atsiverčia, nes mato krikščionis savo gyvenimu liudijančius Kristų ir Šv. Dvasia, būdama šalia jų, žymiai stipriau aplinkinius veikia savo šviesa.

Augucka, sutinku su daugeliu tavo minčių, tačiau tu labiau žvelgi iš asmeninės pusės, o aš kiek plačiau norėjau užkliudyti šią temą, todėl ir kalbėjau apie mandatą, duota Bažnyčiai ir tai, kaip ganytojai jį tiesiog atmetė...

Juk Bažnyčia yra paskirta teikti mums Šv. Dvasios palaiminimus, dovanas, tad jei Bažnyčia (sakykime vienas mūsų vyskupų) ateitų ir sakytų: "Augucka, Tomai, Homo Viator, aš jums suteikiu ganytojišką palaiminimą Evangelijos skelbimui. Eikite ir atverskite nuo tikėjimo nutolusius brolius ir seseris. Te Šv. Dvasia lydės jus jūsų užduotyje". Tai net būdami visiški dvasios vargdieniai, mes galėtume daug dalykų Dievo garbei pasiekti, bet kai pati Bažnyčia sau pasako, kad nieko nereikia atversti, tai mums belieka, kaip tu sakai, savo šeimoje artimųjų rate veikti, nes Bažnyčia stovi vietoje ir net neketina toliau eiti...

Čia net nekalbu apie važiavimą į Indiją... Galėtų Bažnyčia pradėti nuo žmonių, priklausančių visokioms neaiškioms krikščioniškoms denominacijoms - sektoms, kurių Lietuvoje yra apstu (nors dabar ekumenizmo šviesoje visos tos sektos tapo "geros"), pakirstų homoseksualizmo gundymo, nuo abortus darančių medikų, ir t.t. ir pan. Neužtenka pasakyti "melskimės už juos", Bažnyčia turi pasakyti "mes eisime į jų namus, darbo vietas ir aiškinsime jiems, ir be abejo, melsimės už juos". JAV vyskupijos, parapijos rengia maldos žygius, akcijas prie abortų klinikų ir pan. ir tos klinikos stebuklingai užsidaro, čia JAV yra geras pavyzdys, bet kaip minėjau, savo atskilusių brolių atvertime JAV jau nieko negali pamokyti.

Augucka

Reikia pripažinti, kad katalikų bažnyčios autoritetas šiais laikais nebe toks, koks buvo pirmaisiais amžiais, ar netgi tamsiaisiais viduramžiais.

Kitur pasaulyje galbūt ta evangelizacija matoma aiškiau, Lietuvoje - mažiau. Jaučiamas neryžtingumas. Bet galbūt galima manyti, kad katalikų bažnyčia sovietmečiu buvo smarkiai užgniaužta ir tas užsigniaužimas ir neryžtingumas juntamas dar ir dabar? Juk didžioji dauguma dabartinių kunigų yra auginti sovietmečio laikų. Va, galbūt ateinančios kunigų ir visų kitų bažnyčios atstovų kartos bus labiau pasišventusios apaštalinei veiklai? Ypač matant dabartinį autoriteto nuosmukį, turėtų susizgribti.

O ir dabartiniai vyskupai juk turėtų būti tikri apaštalai, o ne kanceliariniai bažnyčios ofiso darbuotojai.

Augustas

Atsakant į temos klausimą, manau, kad mes negalime, nepajėgiame ir neturime atvertinėti nieko. Nes tai ne mūsų galioje. Mūsų reikalas yra tik skelbti Evangeliją ir ją liudyti visu savo gyvenimu. O visa kita yra tik paties Dievo ir konkretaus žmogaus reikalas. Jei žmogus pats nepanorės atsiversti, tai net Dievas per prievartą tokio žmogaus neišganys. Mūsų pirmutinis ir pagrindinis uždavinys yra gyventi taip, kad žmonės, matydami, kaip gerai mes gyvename, dėl mūsų gyvenimo pavyzdžio patys panorėtų sekti Kristų ir prisijungti prie Bažnyčios.

Sigitas

Sveiki! Prisijungsiu prie jūsų diskusijos. Perskaičiau esamus pasisakymus.
Manau, jog evangelizacija turi dvejopą pasiuntinystę:
1.  :bible: ,,prisiartinęs Jėzus prabilo: ,,Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos" (Mt.28,18-20). Kožną be vieną krikščionį (Jėzaus Kristaus mokinį) šie Šventojo Rašto žodžiai įpareigoja skelbti Jėzaus Kristaus Gerąją naujieną, veikti, kaip apaštalas Paulius sakė, laiku ir ne laiku, klysti, taisytis ir vėl skelbti, mokyti, krikštyti, vykdyti Dievo valią taip, kaip jos esame išmokyti, taip, kaip ją suprantame ir sugebame įgyvendinti. Tai yra asmeninė pasiuntinystė, esame pašaukti būt Jėzaus apaštalais kiekvienas savo terpėje.
2. Bažnyčios pasiuntinystė. Kaip jau citavo brolis Tomas, KBK yra aiškiai parašyta Bažnyčios pasiuntinybė, percituosiu: ,,849  Pasiuntinybės mandatas. ,,Dievo valia pasiųsta tautoms būti visuotiniu išganymo sakramentu, Bažnyčia, skatinama vidinio poreikio būti visuotinei ir paklusdama savo Įsteigėjo priesakui, stengiasi skelbti Evangeliją visiems žmonėms." ,,863  Visa Bažnyčia yra apaštalinė ta prasme, kad ji per šv. Petro ir apaštalų įpėdinius, tikėjimo ir gyvenimo bendryste išsaugo ryšį su savo pradžia. Visa Bažnyčia yra apaštalinė ir ta prasme, kad ji yra siųsta į visą pasaulį; visi Bažnyčios nariai, nors ir skirtingais būdais, dalyvauja toje pasiuntinybėje. Krikščioniškasis pašaukimas savo prigimtimi yra ir pašaukimas apaštalauti. Apaštalavimu vadinama visokia mistinio kūno veikla, kuria siekiama visoje žemėje skleisti Kristaus karalystę".
Taigi, be asmeniško Jėzaus Kristaus įpareigojimo, mes turime dar ir Bažnyčios įpareigojimą skelbti Gerąją Naujieną. Kitaip tariant, būdami katalikais turime ir naujai įtikėjusį žmogų atvesti į katalikų bažnyčios bendruomenę.

Citata iš: Augustas  rugpjūčio 07, 2013, 16:13:00
Atsakant į temos klausimą, manau, kad mes negalime, nepajėgiame ir neturime atvertinėti nieko. Nes tai ne mūsų galioje. Mūsų reikalas yra tik skelbti Evangeliją ir ją liudyti visu savo gyvenimu. O visa kita yra tik paties Dievo ir konkretaus žmogaus reikalas. Jei žmogus pats nepanorės atsiversti, tai net Dievas per prievartą tokio žmogaus neišganys. Mūsų pirmutinis ir pagrindinis uždavinys yra gyventi taip, kad žmonės, matydami, kaip gerai mes gyvename, dėl mūsų gyvenimo pavyzdžio patys panorėtų sekti Kristų ir prisijungti prie Bažnyčios.
Visiškai, absoliučiai pritariu šitai minčiai.  :thumbup:
ATSIVERSTI turi pats žmogus!

Ak, vos nepamiršau. Kas dėl "klientų vagimo". Kiekvienas sąmoningas, praktikuojantis katalikas turi žinoti, jog kitų krikščionių į katalikybę "atvertinėti" nereikia, nes, jiems patiems to nežinant, jie jau yra katalikais! Paradoksas? Skaitykime Romos Katalikų Katekizmą (KBK):
836  ,,Į katalikiškąją Dievo tautos vienybę šaukiami visi žmonės; į ją įvairiai įjungiami ar kreipiami tiek tikintieji katalikai, tiek kiti įtikėjusieji Kristų, pagaliau apskritai visi žmonės, Dievo malonės šaukiami į išganymą."
838  ,,Bažnyčia pati pripažįsta, kad daug kas ją jungia su tais, kurie, būdami pakrikštyti, yra vadinami garbingu krikščionio vardu, tačiau neišpažįsta pilnutinio tikėjimo arba nesilaiko Petro įpėdinio vienijamos bendrystės. Tie iš jų, kurie tiki Kristų ir tikrai buvo pakrikštyti, išlieka tam tikroje, nors ir netobuloje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia."

Iš viso to, ką rašiau, darau apibendrinimą, jog skelbti Evangeliją mes privalome, bet į katalikus "atvertinėti" - ne. Mes galime ir privalome naujai įtikėjusį žmogų palydėti į savo bendruomenę, bet jei žmogaus valia yra kitokia - gerbti ją. ;)

Varlė keliauninkė


Sigitas


Aukštyn