liepos 06, 2020, 16:06:17

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Kodėl Lietuvai reikia katalikų Tradicijos?

Pradėjo Silvija, rugsėjo 21, 2013, 07:48:46

0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

Žemyn

Silvija

Tikiuos, Ingrida, kurios tinklapyje šios paskaitos įrašą radau, nesupyks dėl pakartoto pavadinimo temoje - geriau nesuformuluosi :) Tikrai verta visiems katalikams paskirt šeštadienio valandėlę ir išklausyti visą iki galo:

http://dievogarba.wordpress.com/2013/08/31/kodel-lietuvai-reikia-kataliku-tradicijos/



Pilgrim

Tradicija, tradicija ...  :)
O ką mes kiekvienas suprantame kas ta Katalikų tradicija
ar tai Tridentinės šv. Mišios ar tai Tradicijos perduodamas
mokymas, ar tradicija tai papročiai, Kūčių vakaras, laidotuvių Mišios,
nes tokia tradicija ... Tai kas Ta Tradicija ir dar katalikų  :) :)

Silvija

Va viskas, ką išvardinai ir yra. Tiksliau - mažai trūksta, kad nebūtų, o kai ko jau ir nebėr.

Čia atsitiko panašiai kaip vaikantis madų: išmėtėm iš buto klasikinio stiliaus baldus ir įsirengėm modernų interjerą, bet greit paaiškės, kad tai taip pigu ir netikra, pasidžiaugėm ir žiūrim, kad praeina. O su senais baldais stalčiukuose jau iškeliavo ir daug šeimos vertybių...

Kai klausiau šios paskaitos, kai kas aišku kliuvo, bet jei atsiribosim nuo išankstinės nuomonės, išgirsim daug labai svarbių minčių.

Bet va įdomu, kas tave, Pilgrim, taip pralinksmino?

Agnietė

Citata iš: Silvija  rugsėjo 21, 2013, 12:39:03
Bet va įdomu, kas tave, Pilgrim, taip pralinksmino?


Silvija, ikisiu trigrasi :)
Yra labai geras muzikinis filmas "Smuikininkas ant stogo". Is jo daina "Tradicija":

https://www.youtube.com/watch?v=gRdfX7ut8gw

Silvija

Įkišk įkišk, Erika, manau tu gali ir plačiau pakalbėt ;)

Tomas M.

Gera mintis iš to klipo: "Tradicijos pagalba kiekvienas iš mūsų žino, kas mes esame ir ko Dievas tikisi iš mūsų"  :thumbup:

Pilgrim

Tradicija ... ar mes kalbame apie šv. Mišių tridentinį ritą, ar mes kalbame apie kažką kitą ? ...
Tai čia manau pirmas niuansas. Kitas niuansas tame, kad mes vis dėlto nepažįstame II Vatikano susirinkimo.

visi taip mes dalinamės  :)
tai pasidalinsiu ir aš 
T. F. Ciardi seminaras 2013.02.16-17
http://www.vitaconsecrata.lt/t-f-ciardi-seminaras-20130216-17
mums yra aktuali C_04 dalis -
T_Fabio_Ciardi_C_04

galima ir parsisiųsti ir klausyti einant, važiuojant, rytais po parką bėgiojant

Varlė keliauninkė

Galima ir knygą paskaityt. Išleista Lietuvos Vyskupų Konferencijos ir "Aidai", 2001 m.

Silvija

Na, nelabai kas paaiškėjo ir iš tų T. F. Ciardi paskaitų... Dar čia neblogai II Vatikano susirinkimą paaiškinanti medžiaga. Be abejo, mes jo nepažįstam, Pilgrim, kaip galėtume pažinti, jei net tarp dalyvavusių hierarchų nebuvo ir nėra sutarimo šiuo klausimu :-\. Minėtame dokumente yra viena labai aštri mintis: "Federico Fellini kitados yra pasakęs: kai atsirado kinas, Bažnyčia jį palaikė velnio kūriniu, o kai Bažnyčia pagaliau suvokė, kad kinas gali būti geras dalykas, jis jau buvo iš tiesų virtęs velnio kūriniu." Ar mes nesam tokioje situacijoje ir dėl II Vatikano, kuris savo ketinimuose galbūt buvo ir geras dalykas?

Aišku, aš esu tik eilinė Bažnyčios pelė ir bet kas man gali pasakyt, kad ne mano nosiai šie reikalai. Bet Tikėjimo metai visus kviečia irtis į gilumą O:-), "visagalis" internetas neleidžia snaust. Kadangi aiškumo trūksta, apie situaciją Bažnyčioje belieka spręsti iš pasekmių, kurias matome ir savo kailiu patiriame ne tik plačiame pasaulio kontekste, bet jau ir vietinėje Lietuvos Bažnyčioje. Vienas iš pavyzdžių, į ką neseniai bandėme atkreipti dėmesį - čia.

Žinoma, turime matyti ir gerąją pusę, kol kas pas mus dar sekuliarizmas nėra taip išbujojęs. Dar matome eilutes prie klausyklų (iš jų net kai kas bando pasišaipyt) ir va, diakonus jau imama rengti (tai - atgaivinta sena tradicija) :thumbup:. Galbūt laiku suskubome ir Marijos žemė liks Marijos žeme, tačiau negalime likti abejingi negerovėms ateinančioms iš vakarų. Ar pajėgi vietinė Bažnyčia išlaikyti tautą ,,rėmuose"? O tauta, kaip bebūtų gaila, labai inertiška ir vis labiau susipainioja dviprasmybėse ir skirtinguose mokymuose.

Nesu griežta tradicionalistė ir man nepatinka neargumentuotas radikalumas, bet jei atsakyti į temos klausimą, tai manau ne veltui Viešpats išlaiko pašaukime brolius, kurie ištikimai Tradiciją saugo. Čia kaip politikoj - jei nebūtų dešinės, visi nuvairuotų į kairę :). Kaip jau esame diskutavę ir kaip kažkada esu užvedus temą, mano nuomone, Dievas esantis kartu su mumis ir padedantis mums kurti harmoningą pasaulį, dabartiniu metu atgaivina ,,vyriškąją" ir karingąją Bažnyčios dalį, nes ,,moteriškoji", pernelyg jausmingoji, yra per daug įtakota emocijų ir Bažnyčios vairą pasuko per stipriai.

Aišku, kaip ir sako T. F. Ciardi savo paskaitoje, knygutės ir dokumentai mums nepadės, jei patys nepradėsime gyventi Evangelija. Čia jau faktas kaip blynas.

Pilgrim

 ... kažkaip mes čia plūduriuojam  ;)
o gal čia aš toks nesupratingas  :-\ ...
apie Tradiciją bažnyčioje norėčiau kalbėti dviem aspektais:
1. Tradicija - apie ją pasako Katalikų Bažnyčios katekizmas:

78  Tas gyvas perdavimas, vykdomas Šventojoje Dvasioje, yra vadinamas Tradicija, nes yra skirtingas nuo Šventojo Rašto, nors ir glaudžiai su juo susijęs. Per ją ,,Bažnyčia savo mokymu, gyvenimu ir apeigomis pratęsia bei perduoda visoms kartoms visa, kuo ji yra, ir visa, ką ji tiki."  ,,Bažnyčios šventųjų tėvų žodžiai liudija, kokia gyva ši Tradicija, kurios turtai įliejami į Bažnyčios tikėjimo ir maldos veiklą bei gyvenimą."

Čia kai kalbame apie Tradiciją, sakyčiau kalbame apie tikėjimo tiesų perdavimą. Perduodame tuo ką tikime ir sakyčiau ši Tradicija ne tik turi, bet privalo būti nekintanti. Nes čia mūsų tikėjimo pamatai.

2 Tačiau ši Tradicija į žmogaus gyvenimą ateina per tam tikrą kultūrinį aprėdą. Sakyčiau apie tai kalba ši ištrauka iš Katekizmo
83  ...... Nuo šios Tradicijos skiriasi teologinės, drausminės, liturginės ar pamaldumo tradicijos, kurios laikui bėgant atsirado vietinėse Bažnyčiose. Tai tik atskiros formos didžiosios Tradicijos, kuri jomis reiškiasi įvairiose vietose ir įvairiose epochose. Remiantis didžiąja Tradicija, šios tradicijos gali būti palaikomos, keičiamos ar atmetamos, vadovaujant Bažnyčios Magisteriumui.

Tikėjimo tiesos perduodamos per tam tikrus kultūrinius dalykus pvz.: muziką, architektūrą, drabužius, apeigas ir t. t. Per tam tikrą laiką šie kultūriniai dalykai gali nusistovėti ir tapti įprasti "tradiciniai". Manyčiau, kad šie "tradiciniai" kultūros elementai tikrai nėra nekintami. Tik kaip sako Katekizmas "atskiros formos didžiosios Tradicijos" ir matyt atsitinka bėda, kad ši forma užstoja būtent esminius dalykus, šiuo atveju tikėjimo tiesas.

kas nuo to pasikeis jei į Bažnyčią ateisiu per stogą, o ne per duris. kas nuo to pasikeis, kad šv. Mišias aukos kunigas kuris sveria 120 kg, o kitas laibas kaip smilga su 55 kg  :) kas pasikeis jei šv. Mišių auka vyks sėdint bendruomenei už stalo ar kažkur Alpių kalnų viršukalnėje ...

... bet pasikeis jei ... na jau aš šito pamokslo neklausysiu, šitą anekdotą aš jau 10 kartų girdėjau ... ale kokios gražios mišios toks pamaldus kunigėlio veidelis, kaip jis gražiai rankas sudeda ... kokia čia muzika tie pacanai su tais "dratais" kai užbrazdina, va kai su vargonais ir lotyniškai būdavo o dabar svieto pabaiga ...

Manyčiau šie kultūriniai dalykai gali kisti, o pagaliau gali būti ir įvairovė, vienam patinka jėzuitai, kitiems pranciškonai, tretiems kokie karmelitai ... (o jie pasirodo net ir savo dvasingumo tradicijas turi  :) ot kokie). Tik bėda kai kartu su forma paliečiamos ir tikėjimo tiesos.

Wiskas  :) tikiuosi ne į pievas

P. S. tiesa pamiršau ... o kokios mum reikia tradicijos

Silvija

Na va kaip aiškiai sudėliojai, ačiū :thumbup:

O man kažkaip į galvą atėjo tokia mintis: aš labai norėčiau, kad žemėje nebūtų teismų, nes sunku klystančiam žmogui būti kito teisėju. Ir štai, tu sukis kaip nori, bet be šito dalyko žemėje neišsiversi.

Citata2 Tačiau ši Tradicija į žmogaus gyvenimą ateina per tam tikrą kultūrinį aprėdą.


Va šitoje grandyje manau ir turime ieškoti to, kas "nutekina" tuos esminius dalykus - tikėjimo tiesas - į purvinus vandenis. Dabar tik klausimas, kaip veikia ta mūsų "teisėtvarka", ar galime viską palikti vien žmonių sąžinėms, jų laisvai valiai? Manau kol gyvename žemėje, ne. Bet ne vien dėl tų, kuriems reiktų "taikyti sankcijas" :), bet ir dėl visų likusiųjų, kurių gyvybei gresia pavojus.

Vienuolynai turi savo regulas, vyresniuosius, jie ten kažkaip tvarkosi, na o kokia padėtis parapijose? Čia jau dažnai tvarkosi pati pasaulio dvasia. Kad nors paprasčiausių tikėjimo tiesų būtų paisoma... O kaip sukontroliuoti pavyzdžiui tokį dalyką, atėjusį iš pasaulio, kaip skubotumą? Juk elementariai tiek kunigams, tiek pasauliečiams nelieka laiko savo tikėjimui pagilinti, nes reikia spėti pažaisti pasaulio žaidimus :(, kartais tuos žaidimus žaisti būni tiesiog priverstas... Todėl tiek medžiaginiame, tiek dvasiniame gyvenime viskas ima byrėti pro pirštus, o juk pasakyta: kas nerenka su manimi, tas barsto...

Apie tą vertybių išbarstymą ir eina šneka. Todėl į klausimą o kokios mum reikia tradicijos šiandien ir norisi atsakyti, kad jei nebesusitvarkom, tai gal jau geriau grįškim prie senos ir patikrintos, kai Dievui buvo skiriama žymiai daugiau laiko... ne, ne taip :no-no: - kai Dievui buvo skirtas visas laikas, o jau kiti dalykai susitvarkydavo savaime.

Pilgrim


Silvija

Ooo, smagu, kad mūsų desantas delfyje vis dažniau išmetamas :)

Kaip atrodo? Žinoma, kad ne 1:1 su ta, kuri buvo IV ar XVI amžiuje, bet kai kurie dalykai tiesiog prašosi būti peržiūrimi. Reiktų pastebėt, kad tas grįžimo prie seno procesas jau yra prasidėjęs, nes tauta ima graibytis kur ir ką pametė, kad šitokie nuostoliai mus ištinka.

Grįžimas prie šeimos vertybių: iš būtinybės apsisaugoti nuo nepageidaujamos pasaulio įtakos vis daugiau randasi norinčių gimti ir mirti (!), vaikus mokyti  namuose (į tai įeitų ir ruošimas sakramentams, nes dabartinis bažnytinis metodas "urmu" manau yra daugiau žalingas nei naudingas), grįžimas prie maldos gyvenimo: jos turi būti žymiai daugiau, (išmokus stačiatikių praktikuojamą Jėzaus maldą, melstumeis kiaurą parą :)), Dievo sugrąžinimas į valstybines institucijas (ką ir minėjo brolijos kunigas pirmame video), galų gale, pačios valdymo santvarkos ir teisėtvarkos pagrindimas prigimtinėmis vertybėmis.

Ai, ką čia plėstis, nesu kompetentinga, bet, garbė Dievui, turim viltį - reikalai nestovi vietoj, tik nereikia pamiršti, kad ir piktos jėgos nesnaudžia.

Tomas M.

Pilgrim, tavo cituotas katekizmas, kada jį parašė? Po II Vatikano susirinkimo? Tuomet natūralu, kad jis bando pateisinti to susirinkimo nuostatas... O kas būtų jei pažiūrėtume į praeitų Popiežių mintis? Gal šiai laikais neblogai būtų paskaityti Modernizmo Katekizmą?

Kitas svarbus dalykas, jei mes Šv. Mišių Auką nurašome prie "tikėjimo tiesų rūbo", tai čia jau žinome, kas atsitinka - ir "Šv. Mišios" su klouno rūbais ir su zombių kaukėmis ir pan.

Jei mes priimame mokymą, kad Šv. Mišių Aukos liturgija turi būti kiekvieno kataliko kasdieninio gyvenimo pagrindas, tuomet suprantame, kodėl netikusiai pakeitus tą pagrindą, pradeda griūti kasdieninis dvasinis gyvenimas. Pažiūrėkime į Bažnyčios statistiką ir viskas bus aišku.

Kodėl net aktyviai neevangelizuojant, protestantai ir ateistai vos ne masiškai atsivertinėja į katalikybę ir grįžta į parapijas, kur aukojamos Tridento Šv. Mišios? Aš asmeniškai kalbėjau su trim jaunais buvusiais protestantais. Atsakymas - "kai pamačiau Šv. Mišias (Tridento), supratau, kad būtent taip turi būti garbinamas Dievas" manau daug ką paaiškina.

Ir pats Šv. Mišių supratimas: "Viešpaties paskutinė vakarienė" (pagal II Vat.) vs. Šv. Mišių Auka (pagal Tradiciją). Kunigas "švenčia" (pagal II Vat.) vs. kunigas "aukoja" (pagal Tradiciją). Jei mes nuvertiname Šv. Mišių Auką iki vakarienės paminėjimo, kaip protestantai, kodėl tuomet stebimės, kad žmonės nustojo tikėti Kristaus buvimu Šv. Eucharistijoje?

Pilgrim

Tomai,
          pabandysiu pasidalinti savo mintimis dėl šv. Mišių.
Pirmas momentas, kas yra šv. Mišios ? Dar vokiečių okupacijos metais parašytas vysk. Paltaroko katekizmas apie šv. Mišias pasako: šv. Mišios tai Jėzaus Kristaus kančios sudabartinimas tik nekruvinu būdu.  Ir dabar pamąstykime kur yra šv. Mišių esmė ... Jėzaus Kristaus kančia, mirtis ir prisikėlimas ... ir mūsų dalyvavimas yra buvimas šiuose įvykiuose, jų išgyvenimas. šv. Mišių metu jei taip galima pasakyti įvyksta stebuklas ir mes tarsi laiko mašinoje patenkame į Kryžiaus papėdę, kartu su ten esančiais žmonėmis. Ir mano užduotis tuomet būti ten Golgotoje ... tačiau kaip aš dalyvausiu - būdamas stebėtoju, būdamas praeiviu, ar rėkiantis ant kryžiaus Jį, ar vienas iš Jo mokinių ... pasirinksiu aš pats ir niekas kitas.

Antras momentas. šv. Mišios kartu turi ir regimą ženklą - tai apeigos, kurias mes matome. šv. Mišių liturgija gali būti pavadinta tuo rūbu kuriuo ateina į žmonių bendruomenę. Visi kalbame tik apie  Tridentines ir Vatikanines šv. Mišių apeigas. Tačiau Katalikų Bažnyčioje yra ir daugiau skirtingų šv. Mišių liturgijų. Tai graikų unitų, Armėnų katalikų, chaldėjų, sirų ... Šios apeigos skirtingoje tradicijoje  labai skiriasi. Pagaliau benediktinų ordinas yra išlaikęs dar nuo IV amžiaus savitą šv. Mišių liturgiją. Ir ar skirtinga šv. Mišių liturgija pakeičia pačią esmę. Manau, kad ne. Ar liturgija yra pagrindas ?

Esame skirtingi ir jei vienas patinka grigalinis giedojimas, o kitam religinis "popsiukas" ką tai keičia ? kiekvienas esam unikalūs vieninteliai ir nepakartojami ir kiekvienas turim savo kelią. Ir jei tu ateini ir pasieki šv. Mišių gelmę tridentinėje liturgija, puiku, tai tavo kelias, bet bus kitas kuriam tai nebus jo kelias. Gera Popiežiaus Pranciškaus mintis buvo išsakyta lėktuve grįžtant iš Brazilijos: "kas aš toks, kad teisčiau ..." Taigi kas aš toks kad nuspęsčiau kas kitam labiau tinka.

Tos pačios II Vatikano liturgijos šv. Mišios Afrikoje ... mes susiimam už galvų ... kunigas šv. Mišių pradžioje eina ir šlaksto ... nieko panašaus  :) ... jis šoka ir šlaksto ... bendruomenė neša atnašas ... manot rankose  :) nieko panašaus ant galvos ir neina o šoka ir šoka taip kad ... pagaliau jiems giesmė šv. Mišių metu be šokio retai būna ir mes europiečiai jiems labai keistai atrodome sovo stovėjimu ... Ir šie veiksmai jiems padeda priartėti prie šv. Mišių esmės ... bet tie veiksmai ir yra va tas kultūrinis drabužis, kuris nepaneigia pačios esmės.

Taip tam tikros ribos turi būti, tačiau kuo labiau nutolsti nuo esmės tuo ir ribos tada vis tolsta, tolsta ... ir tam neturės reikšmės ar tridentinė ar vatikaninė tradicija

Apie šv. Mišias galima pasiskaityti:

http://www.vitaconsecrata.lt/sv-misiu-prasme

Benediktas XVI pradėdamas Tikėjimo metus visus pakvietė nerti į gelmę, į savo tikėjimo gelmę.

Va ir atsakykim kiek pažįstame savo tikėjimą, pagaliau kiek pažįstame šv. Mišių liturgiją. Ką reiškia kunigo aprangos spalvos, ką reiškia iškeltos rankos, o kuris šv. Mišių momentas yra prisikėlimas, kodėl ortodoksai Komuniją dalina abiem pavidalais, o katalikai dažniausiai vienu ...

"Viešpaties paskutinė vakarienė" (pagal II Vat.) vs. Šv. Mišių Auka (pagal Tradiciją).
Kunigas "švenčia" (pagal II Vat.) vs. kunigas "aukoja" (pagal Tradiciją).
Tik kelios mintys ...

Jei bus kada nors proga sudalyvaukite Pesach kitaip sakant žydų velykų vakarienė. tai padeda giliau pažinti ir šv. Rašte aprašytus įvykius, ir giliau suprasti šv. Mišių liturgiją, ir pagilinti savo tikėjimo kelionę. Kada Jėzus įsteigė šv. Mišias ... paskutinės vakarienės metu ... ši vakarienė tai buvo žydų velykų vakarienė ... ši vakarienė yra didžiausia žydų religinė šventė ... būtent šventė ... ir Jėzus su mokiniais šventė paskutinę vakarienę, nes tai buvo žydų religinė šventė ... na paskui aišku kodėl mokiniai Getsemanėje "nulūžo"  :) (šios vakarienės metu yra geriamos keturios simbolinės vyno taurės).

Jėzus su savo mokiniais šventė žydų velykų vakarienę (kurios metu įsteigtos šv. Mišios) ir todėl kunigas su susirinkusia bendruomene taip pat švenčia šią Viešpaties vakarienę, kaip ir Jėzus.

Su aukojimu reikia labai atsargiai ... Kristus buvo paaukotas kartą ir visiems laikams, kaip sakė apaštalas ... šv. Mišios - Kristaus kančia ir mirtis, tai Kristaus auka, kunigas aukoja šv.Mišias, Kristaus kančią ir mirtį ?... bet Kristus pats save atidavė kaip auką Tėvui ... va štai ir iššūkis pažinti giliau savo tikėjimą, gal koks Bažnyčios Tėvų ar Magisteriumo pasakytas žodis prasprūdo pro akis.
Kiekvienas esam vieninteliai ir nepakartojami, ir turim savo kelią ... ir atitrūkę nuo tokių gilių minčių ...
pamąstykime apie savo kelią ... It's my way  :) ... trys keturi neriam  :)

http://www.youtube.com/watch?v=d1yfX6VnrSU

Pilgrim

Silvija,
         apaštalas Paulius pasakė "nuolatos melskitės" ir kai kurie dykumų tradicijos Tėvai pradėjo melstis  :) Taip prasidėjo ir vystėsi Jėzaus malda. Tarp kitko rytų krikščionys kalbėdami apie Jėzaus maldą nesako melstis, o - творить Исусову молитву или просто творить молитву.
Tai nėra vien malda tai daugiau visas gyvenimo būdas, kartu su malda eina knyga Filiokalia, kur iš esmės yra gyvenimo mokykla.
Na o pasaulis ...  :) jūs pasaulio druska ... Pagaliau man krebžda tokia mintis, kad tai kas vyksta aplinkui yra normalu ir taip turi būti, juk pasakyta stebėkite laiko ženklus ir jei tai yra laikų ženklai, vadinasi reikia tam būti pasiruošus , tik tiek ... be baimės, be nevilties, su džiugesiu  :)

Silvija

Taip, Pilgrim, bandau taip ir gyventi kaip sakai. Nes kartais tai, ko negalime pakeisti, turime tiesiog priimti. O ką galime - keičiame ;)

Tomas M.

Pilgrim, aš nesu Liturgijos specialistas - apie tai prirašytos knygos, kur protingi žmonės kalba, čia mes tik paviršių "pakapstome".

Taip, Liturgijų yra labai įvairių, tačiau man patinka kardinolo Arinze pozicija - jei tai nėra jūsų kultūros dalis - pamirškite tai:

http://www.youtube.com/watch?v=9rJFdmmqj_s

Jis taip pat ir muziką užkabina, juk dauguma gitarinių dainų liturgijoje yra atėjusios (išverstos) iš protestantizmo, o muzika Šv. Mišiose turi būti išimtinai katalikiška.

Tavo paminėtos liturgijos - tradicinės, atėjusios iš senovės, o kas kūrė "naująsias" Mišias - pop. Pauliaus VI sudaryta komisija, susidedanti iš rodos 6 protestantų ir 2 katalikų... ko galima iš tokios komisijos tikėtis? Niekas ir neslėpė, kad norima "suprotestantinti" Tradicines Mišias.

Beje apie liturginį šokį mes kalbėjome ir sinkretizmo Bažnyčioje temoje:

http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,418.msg2794.html#msg2794

Taip pat mes pamirštame, kad Fatimoje Švč. Mergelė Marija įspėjo apie Bažnyčios "savižudybę", keičiant tikėjimą, liturgiją, teologiją ir Bažnyčios sielą. Patogu pamiršti, bet tokios kai kurių šalių statistikos, kaip 1% praktikuojančių katalikų labai gerai demonstruoja šią "savižudybę".

Čia geras "reality check", nes pagal pop. Pranciškų, dabar Bažnyčia yra geresnėje padėtyje, nei bet kada istorijoje:

https://www.youtube.com/watch?v=ifdXbly4X_U

Silvija

Mažojoje studijoje komentuodamas Evangeliją apie apaštalų paskyrimą ir išsiuntimą br. A. Peškaitis stipriai išsireiškė: "Evangelija, jos liudijimas ir skelbimas kopijų nepakenčia, nepakenčia kopijuotojų." Tai man labai priminė mūsų diskutuojamus dalykus. Tradicija kaip fenomenas yra tai, ko nepakartosi. Galima sugrįžti į praeitį pasitikrinti ar nepametėm svarbiausių dalykų, bet turbūt grįžti į senus rėmus visu 100 procentų būtų karikatūriška.

Vis dėlto žvalgantis atgal ir prisimenant, pavyzdžiui jurodyvus, galima atpažint, kad kai kurie dalykai pasikartoja. Taip aš stebiu pas katalikus pasikartojant šį kažkada išnykusį fenomeną, tik mes dažnai nesuprantam, ką tie mūsų jurodyvai nori pasakyti :). Štai vienas kunigas kartu su jaunimu naktimis žaidžia kompiuterinius žaidimus, kitas lenda į populiarią, be galo kvailą TV laidą filmuotis, žiūrėk atsiranda ir pasauliečių, kuriems nereikia nei pavalgyt, nei išsimiegot, nei gražiai rengtis, tik duokite jiems pabūti su Dievu.

Ir jau labai komiškai ir tragiškai atrodo tie, kurie neturėdami Dievo tai daro. Anais laikais patys jurodyvai tokius iššifruodavo ir duodavo jiems į kailį. Manau dabar vyksta tas pats :)

Gražiai toje MS laidoje šneka ir kun. J. Sasnauskas: "Apaštalų paskyrimas ir išsiuntimas - labai svarbus įvykis, jam evangelistas Lukas suteikia Jeruzalės kelio kontekstą. Tai reiškia, kad apaštalų vaidmuo bus dalis krikščioniško katekizmo - 12 apaštalų, t.y. pasiuntinių, apdovanojami paties Jėzaus galia ir tokiu būdu tampa Jo buvimo įkūnijimu. Bažnyčia ieškodama savo misijos apibrėžimo, visuomet turės sugrįžti prie šios istorijos, kuri Gerajai Naujienai žada ir gausius vaisius, ir atmetimą."

Gal tie gausūs vaisiai yra kol kas paslėpti nuo mūsų akių? :-\ Atmetimas tuo tarpu akivaizdus...

Pilgrim

Labai trumpai ...
         jurodivai yra Rytų krikščionių tradicija, tikslesnis vertimas būtų Dievo kvailelis.
Prie paskutinių Tomo minčių grįšiu tik ... šiomis dienomis truputis laiko sunkiai randamas.

Aukštyn