liepos 05, 2020, 08:14:40

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Juokai

Pradėjo kukulis, gegužės 12, 2014, 08:11:58

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Žemyn

kukulis

Po 2014 eurovizijos rytų ukrainiečiai galutinai nusprendė nestoti į Europos Sąjungą, kadangi įstojus į ES, visoms moterims reiks išmokti auginti barzdas. ;)

kukulis

Dar vieną gerą girdėjau vakar šia tema:

"Sūnau, eik skustis, nes daraisi panašus į mergą!" :D

Sigitas

Būtų juokinga, jei nebūtų graudu!  :'(
Gaila, šiame forume nėra juodojo jumoro skilties. Gaila tos žmogystos, laimėjusios eurovizijos konkursą.  :hug:
Šėtono įrankis.  :'(

kukulis

Dvi blondinės apžiūrinėja mašinos ratą.
Viena sako:
-Padangą nuleido?
Atsako:
-Taip.

-Visą nuleido?
-Ne, tik iš apačios.

Augucka

Prajuokino  ;D

Ar matei savo protą?
Viename lietuvių mitinge, jaunas socialistėlis, apsimesdamas dideliu mokslininku, šaukė žmo­nėms: ,,Žmonės, nebūkit kvaili: ko nematoma, ta ir nėra. Aš nieko nepripažįstu, ko mano akys ne­mato. Žmogaus sielos niekas nematė, nors gydy­tojai ir anatomistai piaustė visą žmogaus kūną,-- sielos nerado. O toliau, kas iš jūsų matė Dievą?-- niekas. Taigi nei sielos, nei Dievo nėra, nes jų niekas nematė..."
Tik taip kalbėtojui filosofui besikarščiuojant, pasigirdo bobelkos balsas: ,,Na jau tai pasakė., ar Tamsta matei savo protą?"
Pakilo juokas. Vyrai, kartodami klausimą, šaukė: ,,Ar matei savo protą?..." Prispaustas ,,mokslininkas" turėjo prisipažinti: ,,Tiesa, aš proto10
nemačiau, bet..." ,,Šalin beprotį", suriko minia... ,,Jis savo proto nematė, todėl jo neturi... Šalin beprotį..."
Bobos pradėjo grūstis. Mokslininkas, maty­damas pavojų savo ,,mokslui", spruko nuo bačkos ir dingo, lydimas riksmo ir švilpimų. (Prie tos progos pasirodė, kad ir bobos mokančios švilpti).

Ištrauka iš "Į priekaištus atsakyk taip" pagal Šilų Jonuką 1927m.

kukulis

Nu jo .. su bobom menki kuokai ...  ;D

P.S.

Darbas vasarą:

kukulis

norėjau parašyti "juokai" ... sakau, čia pas mane su klava kažkas ne taip  :P

kukulis


Silvija

Šiandien Kaišiadorių Kristaus atsimainymo Katedroje atlaidai, žmonių daug, visi vasariškai gražūs :) Iš kunigo išgirdome taip reikalingus pamokslo žodžius... bet pabaigoje, po palaiminimo ir prieš kviečiant visus į klebonijos kiemelį agapei, kunigas dar kartą priėjo prie mikrofono ir matyt dėl to, kad susirinkusiųjų veidai nebuvo itin džiugūs, jis linkėdamas džiaugsmo papasakojo štai tokį nutikimą:

Buvo toks vienas jaunas kunigėlis, kuris nemokėjo sakyti pamokslų. Jis skaudžiai išgyveno tai, kad žmonės jų metu nuobodžiaudami žiovaudavo. Kartą pasitaikius progai jis paprašė patarimo vieno "kieto" homiletiko ir pamokslų sakytojo. Šis jam taip patarė: prieš pradėdamas kalbėti, pasakyk ką nors intriguojančio, kad žmonės suklustų, o po to jau gali šnekėti taip kaip išeina - jie klausys. Jaunasis kunigas dar pasitikslino: O kas tai galėtų būti? Pamokslininkas davė pavyzdį:  Na, pavyzdžiui sakyk, kad vyskupas laimingai gyvena su moterim, o kai visi suklus, pridurk: Jos vardas - Mergelė Marija.

Kunigas taip ir padarė. Atėjus laikui sakyti pamokslą, jis nuo to ir pradėjo; ištarus pirmą frazę, kad vyskupas gyvena su moterim, žmonės sujudo ir ėmė klausinėti koks jos vardas, bet jaunasis kunigas moters vardą pasakyti jau buvo pamiršęs...





Papildymas

Vis dėlto tas "juokas", kurį užrašiau čia sekmadienį, po kiek laiko man pasirodė visai ne juokingas. Keista, kad perpasakojus tą istoriją, jis įgavo visai kitą atspalvį (vienaip skambėjo iš kunigo lūpų ir kitaip - iš manęs). Tikiuos nesupyksite, kad šiek tiek paredagavau ir patį įrašą.

Dar noriu ta proga įkelti ilgoką Karl'o Rahner'io citatą iš jo "Pastabų apie juoko teologiją" (radau vienoje mstudija.lt radijo laidoje):

Kasdienybės ratas sukdamasis atneša ne tik rimtų darbų, bet tikėkimės kartais ir juoko. Pats juokas turi ir rimtąją pusę - dažnai jis mus atskleidžia geriau negu žodžiai. Sakydami juokas, turime omeny sveiką, normalų juoką, o ne kvailių ir nusidėjėlių juoką, apie kurį ST užsimena išmintingasis Siracidas, ir kurio, kaip pažadėjo Viešpats, laukia liūdnas galas.

Juokas, apie kurį kalbame, yra tas spontaniškas juokas, trykštantis iš džiugios ir nekaltos širdies. Toks juokas kyla tik tam, kuris myli žmonių giminę ir jaučia nuolatinį ko ne simpatijos jausmą visiems jos atstovams, tiek pavieniui, tiek visiems kartu. Toks asmuo veikiausiai yra išsiugdęs sveiką požiūrį į aplinkybes bei situacijas ir atitinkamai į jas reaguoja. Didelius dalykus jis traktuos nepaprastai, tuo tarpu mažus dalykus - labai lengvai. Rimtus dalykus jis priims rimtai, o iš juokingų - mokės pasijuokti. Nes visi šie dalykai nutinka taip, kaip norėjo Dievas, tad taip juos reikia ir priimti. O ten, kur jie pakutena mūsų humoro jausmą, atsiranda tinkama dingstis juokui.

Tačiau ne visi yra apdovanoti tikru humoro jausmu. Humoras skatina altruistiškai atsiriboti nuo savęs ir pajusti slėpiningą simpatiją kitiems, kuri juntama dar prieš jiems praveriant burną. Tik tas žmogus, kuris turi prieraišumo dovaną, gali pasižymėti ir tikru humoro jausmu. Geras juokas yra meilės ženklas. Jis, galima sakyti, leidžia mums probėgšmais išvysti arba išmokti pirmąją pamoką tos Meilės, kurią Dievas jaučia kiekvienam iš mūsų. Tačiau šis naivus, nekaltas Dievo vaikų juokas yra daugiau negu tiktai. Jis yra ir kitų dalykų atvaizdas.

Šventas Raštas mini tokią analogiją: galime visai teisėtai tikėtis, kad šis mažytis kūrinys, vadinamas juoku, įžengęs į amžinąsias Dangaus menes, staiga panirs į tylą ir nebūtį. Biblija ištaiso tokį požiūrį. Tiesą sakant, juoką ji pavečia Dievo jausmu tam, kas vyksta apačioje paveikslu ir panašumu. Tikrai stulbinamas pareiškimas. Bet Biblija sako, kad Dievas danguje juokiasi nerūpestingųjų juoku, juoku tų, kurie yra saugūs, kuriems negresia jokie pavojai, juoku dieviškos viršenybės prieš visą tą žiaurią, krauju suteptą, kankinančią beprotišką netvarką, kuria pasižymi pasaulio istorija. Biblija teigia, kad Dievas ir toliau juokiasi. Ir be jokio nerimo, net galima sakyti nesijaudindamas, atlaidžiai žvelgia žemyn į apačioje pasklidusį apgailėtiną reginį...

Negi Jis neturi teisės taip elgtis? Argi Jo paties Amžinasis Žodis nerauda su mumis ir nekenčia viso vargo, kurį kenčia žmogus, kai Dievas jį apleidžia? Dievas juokiasi, sako Biblija.

Kai paskutinė žmogaus kvailybės apraiška sukels paskutinį žmogiško juoko protrūkį, skardžiai ir aiškiai nuaidėsiantį pasmerktame pasaulyje, negi bus per drąsu įsivaizduoti, kad tas paskutinis juokas panėšės į Dievo juoką, šlovingą ir triumfuojantį, tarsi sakantį, kad nepaisant nieko, viskas yra gerai.




Tomas M.

Pamenu, kad Šv. Tėvas Pijus labai mėgdavo pasakoti juokus, gal iš jo galima būtų išmokti ko nors? :)

Kita vertus, man saugiausias juokas - juokas iš savęs, nes pasijuokdami/pasišaipydami iš savęs, mes ir puikybę nugename šalin, kartais "iškrauname" įtemptą situaciją, o kartais ir kitus pralinksminame :D

Pilgrim

O kas prisimenate  :) humoristus tapusius sventaisiais  :D arba sventuosius humoristus

kukulis

Kad prisiminčiau, turėčiau prieš tai būti žinojęs, o taip nėra  ::)

Silvija

Kartais viešas pajuokavimas gan greitai stuktelia juokautojui kitu lazdos galu. Panašiai atsitiko ir vienam MR darbuotojui kunigui, kurio pacituotas populiarus filmukas turėjo didelį atgarsį bernardinų.lt komentatorių tarpe. Manau, kad vienas iš jų ir pareiškė pastabą tiesiai į MR. Tačiau visi mes klystantys žmonės ir minėtas kunigas viešai atsiprašė už šį mažytį incidentą prisiimdamas dalį savo atsakomybės.

Va taip tad gražiai vieni kitus pataisydami juda Tiesos link tikintys žmonės :thumbup:

Tarp kitko, įdomi MR laida - apie vaikų mušimą :o

Silvija

Kažkada užtikau labai linksmą rusišką video. Ir nors teks praleisti pro ausis keletą "triaukščių žodelių", kurių statybininkų darbe labai dažnai pasitaiko, pati situacija tiek iškalbinga ir simboliška, kad tikrai verta pasižiūrėti. Niekam asmeniškai netaikant, geriau prisitaikant sau, po sunkios darbo dienos pasijuokime :):

http://www.youtube.com/watch?v=HWC-tjuQF4c

kukulis

Žvėrių karalius kartą tarė: "Tegul žvėrys pasiskirsto: protingi eina į vieną grupę, gražūs - į kitą." Visi žvėrys išsiskirstė į dvi grupes, tik beždžionė bėgioja nuo vienos grupės prie kitos. Karalius jos klausia:
- Kodėl bėgioji, kodėl nesustoji vienoje grupėje?
Beždžionė sako:
- Kad aš ir protinga ir graži - negaliu apsispręsti į kurią grupę eiti.

kukulis

Mokytoja veda pradinukams pamokas. Pakabino ant popieriaus nupieštą katę ir klausia vaikų:
- Kas čia?
Vaikai šaukia:
- Katė! Katė!
- Ne, vaikai, tai ne katė, tai - katės paveikslas.
Tada mokytoja pakabina ant popieriaus nupiešta pelę, ir klausia:
- Kas čia?
Vaikai jau ne be taip drasiai:
- Gal pelė? Pelė ...
- Ne, vaikai, tai ne pelė, tai - pelės paveikslas.

Tada mokytoja paima ir pakabina paveikslą, kur nupiešta, kaip katė pagauna pelę. Klausia:
- Kas čia?
Klasė tyli.. tik Petriukas pakelia ranką ir sako:
- Čia katės paveikslas pagauna pelės paveikslą.

Silvija

Aha, taip ir mes kartais atrodome Jėzaus mokykloje, gerai dar, kad nebijome į save pasižiūrėti kritiškai :)

kukulis

Man tai anekdotas labiau suprantamas kaip mokytoja bando išaiškinti abstrakčius dalykus vaikams, kurie dar nesubrendę iki abstraktaus mąstymo.

Silvija

Tai aš ir sakau: mes atrodom kartais kaip ta mokytoja ir mokiniai, nerasdami bendros kalbos :)

Varlė keliauninkė

Važiuoja dvi vienuolės automobiliu ir baigiasi degalai. Eina jos į netoliese ūkininko sodybą pagalbos. Tik tas žmogus neturi taros į ką įpilti. Galiausiai įpila benzo į naktinį puodą.

Važiuoja pro šalį žmogus, žiūri - dvi vienuolės iš naktipuodžio kažką į kuro baką pila. Sustoja ir sako: "Aš irgi tikiu Dievą, bet jūsų, sesės, tikėjimas mane pribloškė". :)

Aukštyn