liepos 09, 2020, 00:17:59

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Kas yra dvasingumas

Pradėjo kukulis, spalio 11, 2014, 04:01:01

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Žemyn

kukulis


Varlė keliauninkė

Kukuli, dvasingumas - tai kai pilna dvasių.. ;)

kukulis

Nu tai va ... kad čia neapibrėžtas terminas.

Aš pvz. pažįstu labai dvasingą žmogų, kuris yra vegetaras ir nevalgo mėsos, nes jam bjauru kai žudomi gyvūnai.

Iš to sprendžiu kad jis dvasingas - kad jo moraliniai įsitikinimai yra tiek stiprūs, kad jis jų skatinamas keičia savo gyvenimą.

Kitas klausimas - dvasingumo kryptis. Nes tas mano draugas, atrodo, pasirinkęs dvasingumą, kuris yra nelabai susijęs su krikščionybe, ir mano asmeniniu požiūriu, nelabai kur veda. Be abejo, tai geriau negu nieko, nes parodo žmoguje esančią sėklą, kuri verčia jį ieškoti prasmės savo gyvenime.

Bet jeigu kalbame apie pozityvų dvasingumą iš krikščioniškos pusės, tuomet prasideda kalba ne apie šiaip "dvasingumą" (nes tai labai neapibrėžtas ir platus terminas ), o apie konkrečias krikščioniškąsias dorybes.

Sigitas

Brolis Kristuje Jėzuje, Kukulis, uždavė labai gerą klausimą!  :thumbup:
Kol kas tik keletas žmonių man yra davę konkretų, tikslų atsakymą į šį klausimą. Pirmasis buvo kunigas jėzuitas, pas kurį ketvirtame bakalauro kurse rašiau kursinį darbą apie jėzuitų dvasingumą. Jis kalbėjo tik apie jėzuitiškąjį dvasingumą. Po to atsakymą išgirdau iš pranciškono kunigo, jis kalbėjo apie pranciškoniškąjį dvasingumą; po to kalbėjo domininkonų kunigas apie domininkonišką dvasingumą... Vėliausiai kalbėjausi su magistrantūros baigiamojo darbo vadovu apie charizmatiškąjį dvasingumą. Nepatikėsit, visi atsakymai skirtingi!

Jeigu dvasingumas reiškia tai, ką juokais ar ne, pasakė sesė Kristuje Jėzuje Varlė Keliauninkė, tai man darosi baugoka.  :swoon:

Kartais žmonės mano pabuvę labai dvasingai, kai užsidega žvakę, pasiklauso muzikos ir paplepa apie gyvenimą ir mirtį...

Tačiau tikrasis dvasingumas nepamatuojamas žvakėmis, decibelais ir praleistu laiku bažnyčioje, teatre, koncerte ar vienuolyne. Pats manau, jog paprasčiausias krikščioniškas atsakymas į šį klausimą yra kokybinis - kiek Dievo įsileidi į savo gyvenimą? Krikščioniškas dvasingumas matuojamas Šventąja Dvasia ir gerais darbais, pasitarnavimu bei klusnumu. Kadangi dar niekas neišrado Šventosios Dvasios matuoklio, tai belieka darbai, kaip kad moko Šventasis Raštas: ,,Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas." (Jok.2,14-26).

Varlė keliauninkė

Yra įprasta skirstyti pagal ordinus - jėzuitiškas dvasingumas, karmelitiškas, pranciškoniškas, t. t., galvoju, o gal yra vyriškas ir moteriškas dvasingumas? Ne sutuoktinių, nors jie ir vienas kūnas, bet šiaip, atskirai. Juk kažkodėl judėjai ir musulmonai meldžiasi atskirai - vyrai ir moterys..
Jau nusikvaksėjau?..:)

Pilgrim

Jėzuitiškas, karmelitiškas, pranciškoniškas ... dvasingumas, tikriausiai teisingiau skambėtų dvasingumo kelias, dvasingumo mokykla.
Na o dėl moteriško ir vyriško dvasingumo, tai tu esi. Patyrę sielovadininkai ir dvasios tėvai apie tai kalba. Tik mūsuose apie vyrišką ir moterišką dvasingumus mažokai kalbama.
Tarp kitko net smalsu koks yra mūsų moters įtakos šeimos dvasingumui vaizdinys, kaip kiekvienas tai įsivaizduojat ?

Tomas M.

Ši knyga turėtų atsakyti į klausimą: Leidykla ,,Katalikų pasaulio leidiniai" išleido naują Benedicto J. Groeschelio knygą "Dvasingumo keliai".

CitataKnyga skirta visiems tikintiesiems, kurie atsakingai žiūri į dvasinį savo augimą arba veda kitus tobulėjimo keliu. Autorius atskleidžia senovės mąstytojų išminties ryšį su dvasiniais šiuolaikinių žmonių poreikiais ir taip siekia padėti pažinti tuos savo būdo bruožus, kurie galbūt ilgą laiką kliudė suartėti su Dievu ir Jam tarnauti. Taigi šios knygos tikslas - padėti suvokti dvasingumą ir tvirtai žengti dvasingumo keliu.


Ir dar keletas susijusių diskusijų:

Septynių straipsnių ciklas apie penkis (?) pojūčius ir dvasingumą

Apie širdį ir kontempliaciją

"Emociškai brandus dvasingumas"

Moters įtaka šeimos dvasingumui

Tiems, kas norite pakapstyti šią temą giliau, kelios knygos anglų k.:

Compendium of Spirituality vol. 1

Compendium of Spirituality vol. 2

Varlė keliauninkė


kukulis

Sigis rašė, kad dvasingumas išoriškai įvertinamas pagal atliktus darbus. Tačiau vėl, kai du žmonės daro tą patį darbą, tai kiekvienas daro jį su sava intencija, todėl nors išoriškai darbas atliktas tas pats, tačiau viduje kiekvienas iš tų dviejų žmonių išgyvena skirtingą dvasinę patirtį.

Per savo neilgą tikinčiojo gyvenimą padariau sau vieną išvadą apie dvasingumą: dvasingumas - tai veiklos įprasminimas ir gyvenimo kryptis ( ir gal būt dar valios pasireiškimas, bet valia paprastai atspindi gyvenimo kryptį ). Ir tai yra daugiausia, ką galima racionaliai paaiškinti apie dvasingumą. Taip, yra mistiniai potyriai, bet jų neįmanoma paaiškinti žmogiškąja kalba.

Pamenu diskutavom maldos grupėje apie tai kaip tarkim yra žmogus, kuris visą gyvenimą geria, ir buvo išsakytas teiginys, kad tokiam nėra šansų ko nors pasiekti dvasine prasme. O vis dėl to, nors išoriškai mes matome tik geriantį žmogų, tačiau nieko nežinome apie jo dvasinį gyvenimą. T.y. gal būt jis, prieš paimdamas sekantį stikliuką, viduje kovoja kovą, kad reikia mesti gėrimą, o galiausiai pralaimi šią kovą ir paima tą stikliuką. O gal kitas žmogus, kuris galėtų atsisakyti to stikliuko, viduje apsisprendžia kad tai yra gerai ir geria ne dėl to, kad kitaip negalėtų, o tiesiog todėl kad taip apsisprendė. Todėl dvasine prasme, pirmasis bus įvertintas teigiamai, o antrasis neigiamai, nors abu išoriškai atlieka tą patį veiksmą.

Iš čia ateina ir sekanti išvada, kad dvasinis gyvenimas neįmanomas be laisvos valios. Ir ta laisva valia nebūtinai pasireiškia žmogaus išorėje, o gali būti vidinis nematomas dvasinis gyvenimas.

Taip pat dažna klaida, mano nuomone, emocijų painiojimas su dvasine patirtimi ir veikla.  Pvz. tas, kuris išgyvena daug teigiamų emocijų, kad ir religinėje veikloje, ima galvoti, kad jis yra labai dvasingas. Bet iš tiesų tai juk nebūtinai jis yra dvasingas, nes gal tame emocijų patyrime jis įdėjo labai mažai valios pastangų, ir tie išgyvenimai nėra jo nuopelnas. Gal būt dėl to dvasingumas kaip tik išryškėja kančioje, nes čia yra labiausiai išbandoma žmogaus valia?

Tomas M.

Ir man atrodo, kad kančia yra labai stiprus dvasingumo elementas. Gal todėl šiandieniniame pasaulyje ir yra tiek mažai dvasingumo, nes žmonės bėga nuo kančios visais įmanomais ir neįmanomais būdais  :-\

kukulis

Vienas yra straipsnis bernardinuose, kurio nuorodos dabar neturiu, bet turiu atsikopijavęs tekstą iš seniau. Čia jį ir įdėsiu :)

Paminklas davatkai

Bičiulis, iškakdamas į tolimus kraštus, paliko prisiminimui senovinę knygelę. Kadaise buvo ją išsikrapštęs iš visokių atgyvenusių knygų ir popierių krūvos kaimo bažnytėlės palėpėje. Nučiupinėta, nuskaityta, susiraičiusiu odiniu viršeliu. Ne, ne, jokia bibliografinė vertybė ar brangi praeities relikvija, nuo kurių ima drebėti rankos. Vadinasi labai nepretenzingai - ,,Davatkų knyga". Išleido ją Juozapas Zavadskis Vilniuje, 1864 metais, taigi neramiu laiku. Rusų cenzūros leista, vyskupo Motiejaus Valančiaus palaiminta. Įrašas ranka paskutiniame puslapyje skelbia, kad knygelės ,,tikroji valdytoja" esanti Uršulė Daubarienė iš ,,ulyčios Zoblackų". Daugiau nieko ypatinga. Maldingumo ir kitokių gražių dorybių vadovėlis tretininkams. Matyt, tokių ,,Davatkų knygų" 19 amžiuje būta kas antruose namuose, nes tretininkai knibždėjo kiekvienoj parapijoj. Tik dėl pavadinimo ji ir buvo nuleista nuo tos palėpės. Bičiulis, garsėjęs savo šmaikštumu, gal tikėjosi rasiąs ten ko nors eiliniam bažnytiniam anekdotui.

Be šypsenos, žinoma, neapsieini. Štai rekomendacija davatkoms rytą vos pakirdus šarpiai keltis, nežiovauti ir nesikasinėti, o klauptis ant kelių, žegnotis ir kalbėti poterius bei kitas naudingas maldas. Toliau programoje visokie ,,dūmojimai" ir dievobaimingi ,,atsidūksėjimai", kiekviena diena pilna maldų maldelių, giesmių, pasiryžimų, ,,apieravojimų". Šiandien trečiadienis, tai turėčiau mokytis valdyti savo liežuvį, neištarti nė vieno neapgalvoto žodžio ir keletą valandų būtinai tylėti. Rytoj - ,,priklastis" kantriai kentėti, suspaudimą ir menką valgį pamilti. Vakare davatka turi susiskaičiuoti per dieną papildytus griekus ir sužadinti už juos gailestį. Gulant į lovą galvoti, kad tai esąs grabas, o miego laukti kaip savo mirties valandos ir apskritai nuolat justi už nugaros giltinės šaltį. Juokinga? Turbūt. Jei pamėginčiau tokius dalykus skelbti iš sakyklos, vyskupų kantrybė greitai baigtųsi. Ne Valančiaus laikai.

Kažin kaip ten sekėsi tretininkei Uršulei būti davatka? Gal geriau, ramiau būtų išgirsti, kad nesisekė? Kad moteriškė pavargo siekdama šventumo, nusivylė, supyko, kad pagaliau viršų paėmė sveikas protas ir vieną dieną ji nuėjusi bažnyčion tėškė tą knygelę atgal klebonui, nebepuldavo daugiau kas rytą klusniai kalbėti nurodytų maldų. Juk jau po kelių dešimtmečių Žemaitės raštuose davatka bus keiksmažodis ir taip liks iki šių dienų. Šventeivos, sauso fanatiko, liežuvautojo sinonimas. Net tolerantiškasis monsinjoras K. Vasiliauskas, vienąsyk klausiamas, ar nematąs galimybės priimti ir suprasti davatkų, ėmė rūsčiai dėstyti apie bažnytinius veidmainius, pilnus pykčio ir nemeilės.

Žinoma, kunigai su davatkomis turi savas sąskaitas. Kadangi tam luomui dažniausiai priklauso pagyvenusios moteriškės, jų kompanijoje per daug nepasismaginsi. Jos būna įkyrios ir smulkmeniškos šventuose dalykuose, nori viską matyti ir girdėti, jų išpažintys vienodos ir nuobodžios. Bažnyčioje jos praleidžia daugiau laiko nei bet kuris kunigas, ir tai, žinoma, tampa joms minusu. Jos puls bučiuoti klebonui ranką, stos už jį mūru ir atiduos paskutinį centą, bet reikalauja, kad tas būtų šventas ir atsidavęs Dievo tarnas. Dėl to jos kartais pasijunta kunigų moralės sergėtojomis ir nesivaržo dirstelėti pro klebonijos langą, o vėliau pasidalyti surinkta informacija. Priekaištingai nužvelgusios pernelyg trumpą sijonėlį bažnyčioje ar kišenėse laikomas rankas, jos veikia tiksliai pagal ,,Davatkų knygos" instrukcijas.

Ant jų biednos galvos per praėjusį šimtmetį tiek visko pripilta, kad jos seniai turėjo išnykti kartu su visokiais iš sakyklų pliektais parmazonais ir cicilikais. Tačiau neišnyko. Rodo televizija reportažą iš kokio bažnytinio renginio, ir, žiūrėk, kamera neišvengiamai susiras bent vieną sulinkusią, sudžiūvusią davatkos figūrėlę. Jos traukia. Jos fotogeniškos. Jos kitokios. O kam tenka sėdėti klausykloje nesunkiai galėtų atsekti, kad naivios ir juokingos ,,Davatkų knygos" nuorodos yra įsigėrusios žmonėms kur kas labiau nei pažangūs II Vatikano susirinkimo nutarimai. Ta knygelė stebėtinai persidavusi per kraują. Ji tikrai mokėjo įdiegti katalikiškas vertybes. Daug kur provincijoje davatkos taip ir liko gausiausia ir ištikimiausia bažnyčios lankytojų dalis. Kiti dingo nuo altorių slūgstant bažnytiniam bumui, kitiems nusibodo lėkštas moralizavimas, kitus išbaidė kunigų elgesys, o davatkos kantriai tebėra savo postuose. Nuvažiuok į bet kuriuos atlaidus, ir nors dabar ten visas dėmesys krykštaujančiam jaunimui arba valdžios atstovams, davatkėlės pavyzdingai ištupės per visas mišias, nevalgiusios ir negėrusios, įmes į aukų krepšelį savo litą ir laimingos keliaus namo, tarsi ir nepastebėjusios, kad tarp visų sveikinimų ir dėkojimų jos vėl nebuvo paminėtos nė vienu žodžiu.

Aną savaitę apsukom kelias parapijas Latvijos pakrašty. Sekmadienio popietė, jau po visų oficialių bažnytinių renginių, paskutiniai parapijiečiai skuba namo. Aprėkti autobusų stotyje slepiamės bažnyčioje, o ten besėdinti moterikė, tipiška kaimo davatkėlė, besišypsanti specifine šypsena. Prigultų pogulio namie ar eitų liuobtis, o ji vis dar čia, mat jų būrelis sutaręs sekmadieniais 15 val. rinktis ir melstis už taiką pasaulyje. Bažnyčios šventorius iščiustytas, gėlės žydi, tvarkingas takelis procesijoms. Tai irgi jų darbas. ,,Davatkų knygoje" laikoma nuodėme ,,apleidimą darbų ir žygių savo". Gali būti tikras, kad malda už taiką ir geri darbeliai ten nesiliaus, kol bus gyva bent viena iš ano būrelio. Paskui, jeigu ką, girdėsi tik dispečerės riksmą.

Mano pirmoji ekskursijų vadovė po Vilniaus bažnyčias irgi buvo lenkė davatkėlė, pani Bronislava, mūsų vadinta nianyte. Palaidojusi vaikutį, vyro palikta, ji kažkaip atsidūrė mūsų šeimoje. Bendraudama su mumis visiškai nepaisė laikų dvasios ir argumento, kad nuskridęs į kosmosą Gagarinas nerado ten jokio Dievo. Nuolat girdėdavau iš jos kažkokias lenkiškas maldas. Buvau gal ketverių metų, kai pakėlusi prie kryžiaus bažnyčios prieangyje liepė bučiuoti Jėzusui kojas. Didįjį penktadienį turėjau kartu su ja graudintis prie Viešpaties kapo. Buvo beveik apakusi viena akimi, tai vis liūdnai pasakodavo apie stebuklingą Bonifratrų bažnyčios šaltinėlį, kuris galėtų ją išgydyti, tik va prakeikti bolševikai viską išdraskę. Sėdėdavo priešais užkaltas bažnyčios duris ir dūsaudavo, kad Matka Boska susimylėtų ir pagelbėtų. Neatgavo ji regėjimo, ir šiaip gyvenimas liūdnai pasibaigė, bet kas dabar pasakys, kiek ir kam stebuklų išprašė tie atsidūsėjimai bei visa kita. Girdėjau, ir šaltinėlis atrastas ten po kažkokiais griuvėsiais.

Anksčiau beveik visa Lietuva vienu ar kitu būdu pereidavo per davatkų rankas. Kam poterių ir Dievo įsakymų mokytojos, kam pigių kambarių nuomotojos studijuojant mieste, kam aplinkos gražintojos, kam anoniminės gynėjos ir užtarėjos. O kiek jų dėka laikosi Bažnyčia, išdidusis šv. Petro laivas ir jo komanda, kas dabar benustatys. Jokių įvertinimų jos ir nepratusios reikalauti. ,,Davatkų knyga" joms įsakiusi trokšti tik sielų išganymo ir laimingos amžinybės. Net 1864-aisiais, kai bažnyčiose griaudėjo sukilimo šūkiai ir net kunigams rodėsi, kad šautuvai ir dalgiai perkeis pasaulį. Amžinos disidentės, su neišraunama, nesikeičiančia orientacija į kitonišką gyvenimo perspektyvą. Kažin ar taip jau kvaila ir juokinga. Jeigu išmoksti kasdien gultis lovon tarsi į karstą, ko drebėti, kad specialiosios tarnybos tave mato ir girdi? Vis tiek tau dar lieka tas, kuris mato ir girdi daugiau, kuriam visi mes lyg ant delno. Tad šarpiai kelkis ir klaupk poterių, nesikasydamas ir nežiovaudamas.

Būtų mano valia, pastatyčiau Vilniaus centre paminklą nežinomai davatkai. Gal ne tiek jų konkretiems nuopelnams, maldoms ir geriems darbams, kiek drąsai būti savimi ir plaukti prieš srovę, net Bažnyčioje. Kai matai šiandien, kaip tavimi žaidžiama ir manipuliuojama, norisi išsitraukti ,,Davatkų knygą" ir mokytis amžinybės žvilgsnio. Tai paslėptas ginklas.

O tretininkė Uršulė Daubarienė iš Zoblackų ulyčios vis dėlto nepasitraukė iš davatkų kelio. Mačiau ją tai šen, tai ten su balta atlaidų skarele. Vienąsyk pro klebonijos langą stebėjau, kaip kiūtindama šventoriumi pakėlė geltoną klevo lapą ir nutolo mojuodama juo lyg vėliava. Pergalė tikrai jos pusėje.

Julius Sasnauskas 2004-08-13

Giedrė

Dvasingumas - Dievo paieška. O koks kelias kiekvienam yra priimtinas (karmelitiškas, jėzuitiškas, benediktiniškas ir t.t. ) pasirenkame pagal save ir savo aplinką. Priklauso nuo to, kokias knygas skaitome, kokius žmones sutinkame. Moterys kitaip suvokia Dievą nei vyrai. Tačiau, tai turbūt nulemta prigimties skirtumų, o ne konkrečių dvasingumo kelių. Svarbiausia - sutikti Dievą ir turbūt nesvarbu kokiu dvasingumo keliu eisi link Jo. Bent man taip atrodo. Nors gal ir aš "prisikvaksėjau", kaip sako mūsų varlytė.

O šiaip puikus tekstukas apie davatkėles. Nes ant jų  labai daug kas mūsų bažnyčiose laikosi. Tuoj pajunti, kai parapijoje jų nebėra. Tai žiūrėk gėlės nuvytintos, tai grindys bažnyčioje neplautos, tai paveikslėliai vaikams nepadalinti. Kartais net pasiilgstu tų močiučių.

Silvija

Kukuli, liuks tekstas :thumbup: Buvau ir aš jį kažkada skaičius. O čia apie mus:

Citatakam tenka sėdėti klausykloje nesunkiai galėtų atsekti, kad naivios ir juokingos ,,Davatkų knygos" nuorodos yra įsigėrusios žmonėms kur kas labiau nei pažangūs II Vatikano susirinkimo nutarimai. Ta knygelė stebėtinai persidavusi per kraują. Ji tikrai mokėjo įdiegti katalikiškas vertybes. Daug kur provincijoje davatkos taip ir liko gausiausia ir ištikimiausia bažnyčios lankytojų dalis.


:D

Beje, neseniai skaičiau iš kur kilo pats žodis davatka.

CitataPagonių šventyklose randame iškaltas žemyn einančias raides V.S.L.M. (votum solvit libens merito - votas už gautą malonę) ir šalia delnas iškeltas į viršų. Kai žmogus gaudavo tai ko prašė ir atlikdavo, tai ką buvo žadėjęs, jis kaip padėką ir gautos malonės ženklą iškaldavo šventykloje šį tekstą. Žmogus, kuris tai padarydavo buvo vadinamas devotus (iš čia - davatka, dievotas) - t.y. žmogus, kuris ištikimas Dievui ir pildo savo pažadus.


Šaltinis: http://www.polia.info/Ikona/Oranta.htm

kukulis

Aš manau, kad ta "davatkos knyga" paliečia dvasingumo kryptį, kuri vadinasi askezė.

Šis žodis yra kilęs iš graikų kalbos, ir reiškia kažką panašaus į "treniruotė".

Pilgrim

gr. ασκεσις askesis iš ασκεω askeo - ,,lavintis, stropiai dirbti"
tai labiau priemonė, o ne kryptis.
askezė bendrame krikščionio gyvenimo plane yra priemonė
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-03-31-enzo-bianchi-ar-reikia-askezes/115794

kukulis

Na taip, tai priemonė.

Galima ir apie tikslus prie to paties. :)  Vieną žinau - išganymas.

Man apie išganymą labiausiai kalba va šitos Šventojo Rašto eilutės:
   
[Mt 20,1-16]   
1 ,,Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui.
2 Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną. 3 [i2]Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. 4 Jis tarė jiems: 'Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!' 5 Jie nuėjo. Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė. 6 Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir taria jiems: 'Ko čia stovite visą dieną be darbo?' 7 Tie atsako: 'Kad niekas mūsų nepasamdė'. Jis taria jiems: 'Eikite ir jūs į vynuogyną'. 8 Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: 'Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutinių ir baigdamas pirmaisiais!' 9 Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. 10 Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą. 11 Imdami jie murmėjo prieš šeimininką 12 ir sakė: 'Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą'. 13 Bet jis vienam atsakė: 'Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? 14 Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. 15 Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!' 16 Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji - paskutiniai".


Svarbiausia - gauti tą "denarą". O visa kita yra begalybę kartų mažesni dalykai už tą "denarą". Ar tu Dangaus Karalystėje būsi pirmoj ar paskutinėj vietoj, vis vien tas laimėjimas bus be galo didesnis už bet kokius pasiekimus žemėje. :)

Tomas M.

Čia gal tiktų į "moteriško dvasingumo" temą - istorinis žvilgsnis atgal, kaip buvo suprantamas moters indėlis šeimos, visuomenės ir Bažnyčios gyvenime:

Гааз, Ф. Призыв к женщинам. 1897 - dar senoviška rusų kalba.

Aukštyn