Maldos klubas: Atleidimo Malda

1 dalis - Apie "Atleidimo Maldą"
2 dalis - Maldų tekstai
3 dalis - Liudijimai, priminimai

Liudijimai

S. M. Damoris: Po trisdešimt dienų?

Garbė Dievui už VI charizmatinio forumo dovaną, kad galėjau pati jame dalyvauti. Juk ten sužinojau, koks svarbus yra atleidimas ir atleidimo prašymas visame mano gyvenime.

Pagal t. Roberto De Grandis nurodymus 30 dienų kalbėjau Atleidimo maldą. Į tai žiūrėjau labai atsakingai. Tai buvo Viešpaties malonės vaisius, kurį patyriau forume. Gal nebūčiau to dariusi, jeigu forume, kai su visais kartu turėjau kartoti maldos formulę, nebūčiau užmigusi. Vos ištarusi pirmuosius žodžius: „Viešpatie Jėzau Kristau, šiandien Tavęs prašau...", užmigau ir pabudau tariant: „Amen".

Susimąsčiau: „Kodėl, kas čia man įvyko?" jau namie, 30 dienų kalbant maldą, Viešpačiui leidžiant man pažinti, kam dar ir dar turiu atleisti, kai atrodė, kad tai su manimi tiesiogiai nėra susiję. Širdyje jaučiau, už ką turiu melstis. Pavyzdžiui, mačiau savo tėvus, kurie privalo prašyti sau atleidimo, moteris, atliekančias abortą, alkoholikus, klystančius žmones.

Kai priėjau žodžius: „Jėzau, atleidžiu savo vaikams...", Viešpats parodė man tuos vaikus, kuriuos buvau sužeidusi per ilgametį katechetinį savo darbą. Dažnai atstumdavau ir smerkdavau vaikus iš patologinių šeimų, nemylimus savo tėvų. Užuot padėjusi, netekdavau kantrybės dėl jų neklusnumo - nenorėjau jų, buvau jiems nepalanki. Ir tai turėjo įtakos, kad susiformavo jų širdyse neteisingas Dievo paveikslas. Išskirdavau tuos, kurie atrodė gražiau, buvo mandagūs, kurių tėvai įsijungę į sielovados darbą. Nesąmoningai leidau suprasti, kad anie yra blogesni. Čia augo mano, o ne Dievo šlovė.

Maždaug po 20 dienų Jėzus man suteikė malonę atleisti kunigui, kuris buvo skaudžiai mane įžeidęs. Šią problemą daugelį metų stengiausi užkišti pasąmonėje. Dažniausiai tai man pavykdavo. O dabar - dėkoju Jėzui - esu išgydyta, Jis leido man atleisti.

Vidinio pasveikimo vaisius - fizinis pasveikimas. Ilgai kentėjau kelių ligą. Imdavo skaudėti, kada mažiausiai to tikėdavausi. Forumo metu skausmas sustiprėjo. Rentgeno nuotrauka parodė kelio iškrypimą. Dabar liga dingo. Šlovė už tai Viešpačiui!

Šiuo metu, nors praėjo daugiau nei 30 dienų, vis dar kalbu Atleidimo maldą. Kalbu jau su visai kitokia nuostata negu pradžioje. Mano atlaidumas tęsiasi. Tai ypač pasakytina apie vieną bendruomenės seserį. Prašau Jėzų, kad man atleistų visi tie žmonės, kuriuos esu kaip nors nuskriaudusi. Kur tik Viešpats mane siunčia, visur kalbu apie atleidimo reikalingumą ir raginu kalbėti t. Roberto De Grandis Atleidimo maldą.

Malgorzata: Nuo atleidimo iki pagijimo

Visada jaučiau, kad kelias į Viešpatį Dievą yra labai paprastas, tik aš pati jį kažkaip iškreipiu. Turiu labai plačią giminę, išsisklaidžiusią visoje Lenkijoje. Niekad nepalaikiau artimų ryšių su jais ir buvau laikoma blogesne už kitus šeimos narius. Galbūt buvau jautresnė. Apie mane sakydavo, kad esu „kvailė". Jaučiausi atstumta, nelaukiama, nemylima nei tėvo, nei mamos. Kiti šeimos nariai buvo geriau vertinami - bent man taip atrodė. Patyriau daug skriaudų iš savo artimųjų, taigi man kilo maištas prieš juos. Tariau sau, kad jiems neatleisiu, ypač tėvui, nes jis buvo man šiurkštus.

Išvydusi viename žurnalo „Szum z nieba" numeryje Atleidimo maldą, iš pradžių į ją pažiūrėjau atsainiai. Paskui pagalvojau: „O gal ir man pradėti ją kalbėti"? Taip ir padariau. Bet širdyje kažkas kuždėjo: „Kam tau ši malda? Kuo ji tau padės? Tik apsijuoksi: visi sakys - ta kvailė." Nepaisydama vidinio prieštaravimo, ištvėriau iki galo. Rezultatai kaipmat pasirodė. Visada siųsdavau šventinius sveikinimus savo artimiesiems, nors jie man neatsakydavo, nes buvo ant manęs įsižeidę. Bet štai Velykų proga gavau iš jų linkėjimus ir tuoj pamaniau, kad tai Atleidimo maldos vaisius. Taigi, verta ją kalbėti! Nuo tos valandėlės mano aplinkoje ėmė dėtis geri dalykai.

Dabar galiu kalbėtis su žmonėmis ir nejaučiu nuoskaudos. Kai kurių dalykų neimu per daug į širdį, o pirmiausia — moku atleisti. Anksčiau mano pasąmonėje visiems kirbėjo nuoskauda. Atleidau savo mirusiam tėvui. Atleidau visiems, kurie mane gyvenime buvo kaip nors nuskriaudę ir tai glūdėjo mano atmintyje. Malda padeda man kitaip vertinti kitą žmogų: neteisiu jo, nemanau, kad jis gali mane įžeisti. Pasitaisė santykiai su giminėmis - jie pradėjo mane lankyti. Ir mano mama paprašė, kad dažniau ją lankyčiau, kad jai patarčiau, ko anksčiau niekad nedarė.

Kitas pasikeitimas, įvykęs po Atleidimo maldos kalbėjimo, buvo mano fizinis išgijimas. Turėjau labai skausmingus kelius. Tai man taip įkyrėdavo, kad gydytoja pasakė, jog gali tekti protezuoti. Pasibaisėjau, kad galiu nustoti vaikščioti. Vienose sielos gydymo Mišiose išgirdau, kaip tėvas Jozefas pasakė, kad Viešpats Dievas ateina pas tuos, kurių ligoti keliai. Tuomet sau to netaikiau. Meldžiausi, kad būčiau ištyrinta dvasiškai, kad galėčiau pastebėti gera kituose žmonėse ir pajėgčiau iki galo atleisti. Net neatkreipiau dėmesio, kad keliai nustojo skaudėti. Bet nenorėjau garsiai apie tai kalbėti, nes norėjau įsitikinti. Tai įvyko Čenstakavoje, kur ilgai klūpojau ir jau nejutau skausmo. Čenstakavoje sutikau savo seserėčią, kuri buvo mane labai nuskriaudusi. Ji puolė man ant kaklo ir pabučiavo.

Manau, kad visa tai įvyko Viešpaties dėka. Šlovė Jam už tai!

Atmink...

- Atleidimas yra valios aktas, o ne jausmas. Jei už ką nors meldžiamės, tai tikrai tam asmeniui esame atleidę.

- Norėdamas padėti sau kuriam nors asmeniui pritarti ir jam labiau atsiverti, įsivaizduok jį esant šalia Jėzaus ir sakyk Viešpačiui: „Myliu Jį, kadangi Tu jį myli".

- ATLEIDIMAS YRA ĮSIPAREIGOJIMAS, TRUNKANTIS VISĄ GYVENIMĄ!

- Kasdien esame kviečiami atleisti tiems, kurie mus skriaudžia ar žeidžia.

„ Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau." (]n 15,12)

Meilės kelio ABC

1. GERBK KIEKVIENĄ ŽMOGŲ, nes jame gyvena Kristus. Būk jautrus kitam žmogui, savo broliui.

2. GALVOK APIE VISUS TIK GERAI, negalvok blogai. Stenkis pastebėti net blogiausiame žmoguje ką nors gera.

3. VISADA APIE KITUS KALBĖK TIK GERAI, nekalbėk blogai apie artimus. Atitaisyk skriaudą, padarytą žodžiu. Neskaldyk žmonių, vienyk juos širdimi ir žodžiu.

4. SU KIEKVIENU KALBĖK MEILĖS KALBA. Nekelk balso. Nekeik. Nedaryk nemalonumų kitiems. Nepravirkdyk. Ramink ir būk geras.

5. ATLEISK VISKĄ VISIEMS. Nelaikyk širdy nuoskaudos. Visada pirmas ištiesk ranką susitaikyti.

6. VISADA VEIK ARTIMO NAUDAI. Daryk gera kiekvienam, kaip norėtum, kad ir tau darytų. Negalvok, kas ką tau skolingas, o galvok, ką tu esi skolingas kitiems žmonėms.

7. KENČIANČIAM SAVO GAILESTĮ IŠREIŠK VEIKLA. Noromis skubėk padėti, nuoširdžiai patark, paguosk.

8. DIRBK SĄŽININGAI, nes tavo darbo vaisiais naudojasi kiti, kaip ir tu kitų.

9. ĮSITRAUK Į VISUOMENINĘ PAGALBĄ ARTIMUI. Atverk rankas vargšams ir ligoniams. Duok iš savęs ką gali. Stenkis pastebėti aplink save žmones, kuriems reikia pagalbos.

10. MELSKIS UŽ VISUS, NET IR UŽ PRIEŠUS.

Kardinolas S. Wyszynski