Maldos klubas: Atleidimo Malda

Jei jums yra sunku, jaučiatės patekę į dvasinio tobulėjimo akligatvį ar ruošiatės svarbiems gyvenimo žingsniams, labai gera maldos praktika yra Atleidimo Malda, kurios pagalba sugrąžiname savo sielai ramybę, atleisdami kitiems ir patiems sau.

Apačioje pateikiame knygutės "Atleidimo Malda" tekstą.

1 dalis - Apie "Atleidimo Maldą"
2 dalis - Maldų tekstai
3 dalis - Liudijimai, priminimai

Kun. Robert De Grandis SJ "Atleidimo Malda"

Kas yra "Atleidimo Malda"?

Įsitraukęs į sielos gydymo tarnystę, amerikiečių kunigas charizmatas tėvas Robertas De Grandis SJ sukūrė Atleidimo maldą ir pateikė ją VI charizmatinio forumo dalyviams.

Aptardamas sielos gydymo tarnystę, tėvas Robertas pabrėžė maldos veiksmingumą penkiose mūsų gyvenimo srityse: dvasinėje, emocinėje, psichinėje, fizinėje ir komunikacinėje. Paprastai dažniausiai savo dėmesį sutelkiame į fizinę sritį, nes ji labiausiai matoma, tad čia greičiausiai galime pastebėti pažangą. Tačiau visos sritys yra tarpusavyje susijusios. Antai fizinės sveikatos neatgausime, jei dvasinė bus sutrikusi. Daugelio mūsų ligų pagrindas - dvasiniai negalavimai, pavyzdžiui, neatlaidumas kitiems, Dievui ir sau pačiam.

Tėvas Robertas forume kalbėjo, kad net švenčiausias žmogus gali būti buvęs kada nors sužeistas, bet apie tai jau yra užmiršęs. Eilinis katalikas, paklaustas, ar turi kam ką atleisti, atsakys, kad ne. Ir tikrai jam atrodo, kad yra atleidęs visas nuoskaudas, ant nieko nebepyksta. Bet daug sužeidimų gali būti paslėpta mūsų pasąmonėje ir ten tūnoti. Pasąmonė yra kaip nematomoji ledkalnio dalis, kurios keturi penktadaliai slypi vandenyje ir tik vienas penktadalis iškilęs paviršiuje. Joje paslėpta mus sužeidusi patirtis kartais gali pasireikšti pykčiu, apmaudu, irzlumu, kartėliu, širdgėla, dažnu nuovargiu, fizinėmis ligomis. Turime prašyti Dievą, kad jis paimtų iš mūsų tuos skausmingus prisiminimus, kad maldoje galėtume atleisti visiems, kas mus yra kada nors sužeidęs, kad atsigautume, pasveiktume.

Tėvas De Grandis savo kalboje išskyrė svarbią mintį: dažnai neįvertiname atleidimo sau svarbos, t. y. negalime sau atleisti visų tuščiai praleistų galimybių, nuodėmių, tamsių savo gyvenimo istorijos lapų, nesėkmių. Daugelį iš mūsų tikriausiai šokiruos tai, kad būtina atleisti ir Dievui, nes pyktį Dievui krikščionys labai giliai nuslepia. Sunku patikėti, kad tokį jausmą „turime teisę" jausti Dievui, kad galime jausti Jam nuoskaudą, nes jausmai nepriklauso nuo mūsų valios. Mes linkę verčiau pulti į depresiją praradę artimą žmogų negu pripažinti, kad nepajėgiame atleisti Dievui, kad Jis iš mūsų jį atėmė (kaip ir mirusiam už tai, kad mus paliko ir išėjo).

Betgi Jonos knygoje yra pavyzdys, kad Dievas neįsižeidžia dėl mūsų nepalankių jausmų. Maža to, net kai mes tuos jausmus slopiname ir dedamės, jog viskas gerai, Jis stengiasi, kad mes juos išreikštume. Prisiminkime Dievo dialogą su Jona, kai Dievas pasiuntė kirminą ir tas taip pakando moliūgą, kuris saugojo pranašą nuo saulės, jog šis nudžiūvo. Jona nuo karščio nusilpo ir šaukėsi mirties. Dievas atsakė klausimu, nukreipiančiu Jonos mintis, kad ne nenoras gyventi slegia pranašą, bet paslėptas pyktis Dievui. Dievas tarė Jonai: „Argi dera tau širsti dėl moliūgo?" Jis atsakė: „Taip! Mirsiu nuo širdgėlos." (Jon 4,9)

Taigi, pranašas nebijojo pripažinti Dievui ant Jo pykstąs, įsižeidęs. Tada ir Viešpats jam galėjo parodyti svarbesnę jo susierzinimo priežastį - pyktį ir neklusnumą dėl misijos Ninevėje (Jona, kaip išrinktosios tautos atstovas, negalėjo suprasti, kodėl Dievas nori išgelbėti netikinčiuosius).

Panašiai buvo ir pranašams Jeremijui ir Jobui - savo pyktį jie reiškė priekaištais Dievui, o paskui su Juo susitaikė. Taip ir mus Dievas trokšta per Atleidimo maldą vesti į tuos skausmingus praeities įvykius, kurių nepajėgiame Jam atleisti, kaip ir prisiminti viso savo ribotumo, silpnybių, trūkumų, kurie kliudo Dievui atleisti.

Kaip melstis

Maldos metu iškyla iš pasąmonės, kad per gyvenimo eigą prisirinko daug „kaltinimų" kitiems. Pirmiausia, tai mums artimiausi žmonės - tėvai, broliai, seserys, nes net nedideli kivirčai su jais skaudina mus labiau negu svetimų žmonių sužeidimai. Tarp tų, kuriems turime atleisti, bus tolimesni giminės, mokytojai, kaimynai, darbdaviai ir bendradarbiai, mūsų maldos grupės nariai ir t.t.

Tėvas Robertas paaiškina, kad Atleidimo maldą reikia kalbėti kasdien 30 dienų. Galima padalyti ją į 2 dalis: vieną kalbėti rytą, kitą - vakare. Džiugu, kad jau po 20 dienų patirsime aiškų Dievo atsakymą - palengvės kančia, pasitaisys santykiai su kitais. Kalbėdami maldą, paraštėse arba tarp eilučių galime užsirašyti vardus tų asmenų, kurie yra mus sužeidę ir kuriuos Dievas dabar mums priminė. Tėvas De Grandis pasakė, kad kai kurie žmonės užsirašė net 250 vardų.

Jeigu kurių nors problemų pavyzdžiai, pateikti šioje maldoje, mums nebūdingi (pavyzdžiui, netvarkingumas ar atleidimas broliams ir seserims, kai esame vienturčiai) - galime aukoti Dievui tą maldą už kurį nors kitą mūsų šeimos, giminės narį ar pažįstamą, kuriam būdinga tokia yda.

Pabrėžtina, kad ir mirusiesiems reikia mūsų atleidimo, todėl paminime Dievui nuoskaudas, patirtas iš jau nebegyvenančių žmonių. Dažnai tas nuoskaudas esame linkę nutylėti, atsiminę, kad apie mirusiuosius galima kalbėti tik gerai.

Mūsų dangiškasis Tėvas žino tiesą apie netobulus žmonių santykius, todėl trokšta mums padėti ir primena, kokie skausmingi atsiminimai yra sujungę mus su mirusiaisiais. Atleidimo maldoje galima apie tai kalbėti Dievui ir panardinti juos Jo gailestingume.

Esminis tėvo Roberto priminimas yra tai, kad atleidimas - ne jausmas, bet valios sprendimas, tad jį ne visada lydi malonūs jutimai. Pasiektą atleidimą atpažinsime iš vaisių, nes mūsų santykiai pasikeis ir su tuo žmogumi, ir su pačiu savimi. Gali išnykti ir fiziniai negalavimai.

Sielos gydymas ir atleidimas

Vienos sielos gydymo forumo konferencijos metu tėvas R. De Grandis pasakė, kad net nesąmoningas neatleidimas atsiskleidžia fizinėje srityje ligomis, negalavimais, bejėgiškumu ir pan. Paklaustas, ar tai reiškia, kad visų ligų priežastis yra mūsų žaizdos ir neatlaidumas, jis taip atsakė:

- Ne, ne visos. Yra daug ligų, kurias sukelia užteršta aplinka, darbas kenksmingomis sąlygomis ir kitos sveikatai nepalankios aplinkybės. Pašalinę tas išorines priežastis, pamatysime, kad yra ir vidinių priežasčių, o jų šaknys - mūsų emocijos. Kai žmogų ištinka fizinis negalavimas, pirmiausiai pažvelkime į jo emocijas. Jungtinėse Valstijose ligoniams, sergantiems nepagydoma liga, atliekamas psichologinis testas. Iš jo psichologai sprendžia apie paciento asmenybės būklę. Kadangi kiekvienas asmuo turi silpnybių, testai gali parodyti, kuris pacientas (net jo nepažįstant) mirs, sakysim, nuo vėžio. Ir beveik šimtu procentų diagnozė pasitvirtina.

Kiekvienas turi ir silpnybių, ir teigiamų savybių. Vienas garsus psichologas yra pasakęs, kad vėžiu serga vadinamieji „geri žmonės", kurie sau priskiria tokį stiprų kaltės jausmą ir apmaudą, kad tai sukelia vėžį, o pyktis sau ir neatlaidumas kitiems sukelia širdies ligas. Tai sutampa su mano patirtimi, įgyta daugelį metų meldžiantis už žmones, - sakė tėvas Robertas.

Sužinojęs, kad serga vėžiu arba kad gresia priešinfarktinė būsena, žmogus turi atkreipti dėmesį į atlaidumo savybę.

- Pasimeldęs už žmones, daugeliui jų pavedu kasdien kalbėti Atleidimo maldą. Patariu joje atiduoti Dievui visus „kaltininkus", kuriuos Dievas mums primins. Jeigu žmogus nuosekliai kalbės šią maldą, netrukus jo gyvenime pasirodys nuostabūs atleidimo vaisiai. Raginu ją kalbėti bent 30 dienų, bet paprastai jau po 20 dienų pradeda ryškėti Dievo malonės veikimo rezultatas: pradedama sveikti, atsiranda vidinis džiaugsmas.

Taigi, šios maldos autorius tėvas Robertas De Grandis SJ pataria kalbėti ją kiekvienam, kuris trokšta būti Dievo išgydytas. Taip pat prašo paskatinti ją kalbėti ligonius ligoninėse, globos namuose, vadovaujantis Dievo įsakymu, kaip primename sau kasdien maldoje Tėve mūsų: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams." Atleidžiame ir atsiveriame Dievo palaiminimui ir malonei, kurią Viešpats trokšta mums suteikti.

Visiems skaitytojams linkime ištvermingos maldos ir palaimintų jos vaisių!

Atsinaujinimo Šv. Dvasioje centro redakcija.
Straipsnio tęsinys sekančiame puslapyje »